Dauguma pritars, kad rasti savo gyvenimo kelią gali būti sunku. Nieko šiame gyvenime nėra pastovaus, tačiau meilė šeimai, rašymui, sportui ir muzikai yra neatsiejama gyvenimo dalis. Bėgdama minčių ir emocijų labirintais, atrandu kelią, vedamą jausmų.
Šeima yra didžiausia vertybė ir laimės šaltinis. Rašymas sugeba išlaisvinti iš sukauptų minčių narvo ir leidžia atsikvėpti, pasijausti gyvai. Muzika gydo, glosto sielą ir padeda atsakyti į klausimus, į kuriuos pačiai sunkiai randu atsakymus. Sportas leidžia pamiršti ir bent minutei palikti neišspręstas mįsles už aikštelės.
Manau, kad įdomiausia klausyti ir skaityti žmonių tekstus, kurie tiki tuo, ką daro. Tėvų ir vaikų santykiai - tai begalinis šaltinis įkvėpimo literatūrai. Ši tema aktuali visiems, nepriklausomai nuo amžiaus ar socialinės padėties. Straipsnyje apžvelgsime, kaip šie santykiai atsispindi knygose, kokios problemos jose nagrinėjamos ir kokie sprendimo būdai siūlomi.
Atsakinga tėvystė: Kelias į darnius santykius.
Psichologės ir trijų vaikų mamos Jūratės Bortkevičienės knyga "Atsakinga tėvystė. Kelias į darnius tėvų ir vaikų santykius" nagrinėja įvairius vaikų auklėjimo aspektus. Autorė pabrėžia, kad "blogų vaikų nėra, yra tik netinkamas elgesys, kuris visada turi priežastį." Ši knyga - tai bandymas suprasti vaiko elgesį, jo emocijas ir poreikius.
Viena iš knygoje aptariamų problemų - vaikų pyktis. Autorė aiškina, kokios gali būti pykčio priežastys, kaip jį suprasti, išmokti tinkamai išreikšti ir valdyti. Jeigu vaikas pyksta, vadinasi, jam reikalinga pagalba, kurią gali suteikti tėvai.
Kita aktuali tema - vaikų manipuliacijos. Manipuliuodami vaikai gauna tai, ko nori, ir kantrybės jie turi daugiau negu tėvai. Knygoje rasite patarimų, kaip nesileisti manipuliuojamiems, kaip kontroliuoti savo emocijas ir elgtis tinkamai, kaip visiems laikytis nustatytų taisyklių ir… nemanipuliuoti patiems.
Atskiras skyrius skirtas vaikų bausmėms. Kaip paaiškinti vaikui, koks elgesys yra tinkamas, o koks nepageidaujamas? Kokias bausmes taikyti ir kaip bausti? Kokiose situacijose vaikus būtina drausminti ir kokios drausminimo priemonės yra tinkamos? Autorė dalinasi patirtimi apie problemas, kurios kyla vaikui pradėjus lankyti darželį. Ką vaikas tuo metu jaučia ir kaip palengvinti vaiko adaptaciją?
Dar viena nauja patirtis vaiko gyvenime - naujas šeimos narys. Tai ne tik didelė laimė šeimoje, bet ir didelė atsakomybė. Prie šios laimės reikia priprasti visiems. Kaip paruošti vaiką sutikti naują šeimos narį? Kaip įveikti tarp brolių ir seserų kylantį priešiškumą, kokios dažniausios jų nesutarimo priežastys ir kaip to išvengti?
Knygoje kalbama ne tik apie vaikų elgesį, bet ir apie jo emocinį intelektą, gebėjimą užjausti kitus žmones, kartu leidžiamą laisvalaikį ir bendrus žaidimus.
Svarbiausia vaikų auklėjime - nuoširdi, besąlygiška tėvų meilė, kantrybė bei atsakingumas. Ir nemanykime, kad vaikus turi auklėti darželis ar mokykla. O svarbiausia nepamirškime kasdien kartoti vaikams "Aš tave myliu".
Sąmoninga tėvystė: Kelias į abipusę pagarbą.
Shefali Tsabary knyga apie sąmoningą tėvystę atskleidžia, kaip tėvai auga kartu su vaikais. Per vaikus, pamatydami ir priimdami savo vaikystės nuoskaudas ir taip atrasdami savo vidinę tapatybę. Autorė pasakoja apie šį tėvystės stilių per žemiško žmogaus prizmę, kuris gyvenime gali pratrūkti, rėkti, gailėtis, gedėti, nežinoti kaip pasielgti, ir tai tarsi išlaisvina skaitytoją bei leidžia skaityti knygą be jokio kaltės jausmo, kuris verstų jaustis, jog iki šiol elgėmės ir auginome vaikus netinkamai ar neteisingai.
Knygoje viskas pasakojama nuosekliai nuo pačių pradžių (tėvų vaikystės): kaip tėvams reikia atrasti savo vidinę ramybę, kaip susidurti akis į akį su vaikystės nuoskaudomis, kurios gali trukdyti. Kaip išmokti priimti savo vaikus ir ko galima tikėtis tam tikrais vaiko gyvenimo etapais.
Kiekviena hipotezė yra pagrindžiama ir paaiškinama iš vaiko bei iš tėvų pusės. Dėl to skaitant susidaro įspūdis, kad autorės patarimai turėtų būti lengvai įgyvendinami.
Labiausiai patiko autorės raminimas, jog normalu jausti visą puokštę jausmų, gedėti savo buvusio gyvenimo ir tuo pačiu pataria, kaip tai priimti, kaip keistis palaipsniui, kaip svarbu kurti ir palaikyti santykį su vaiku, kaip išmokti būti dabartyje, o ne gyventi ateitimi. Tarsi, po truputį atveria akis ir galiausiai padeda nupiešti platų pačio savęs paveikslą, kurio autorius esi pats tu. Pažinęs save ir savo vaiką, aiškiau supranti, kokio auklėjimo modelio ir santykio nori siekti savo šeimoje.
Knygos mintys:
- „Nerūpestingu elgesiu parodome vaikams, jog neprivalu būti tobulam, užtenka būti pakankamai geram.”
- „… ego - tai aklas prisirišimas pire mūsų pačių susikurto įvaizdžio apie save, kurį nešiojamės sąmonėje.”
- „Gebėjimas priimti vaikus neatsiejamas nuo mūsų gebėjimo priimti save - abu tokius, kokie esame, su unikaliu mūsų ateities potencialu.”
- „…kiekviena kliūtis, neleidžianti priimti tikrosios vaikų esybės, yra mūsų praeities įtaka.”
- „Svarbu suprasti, kad mamai netekti kantyrbės yra visai normalu.”
- „Beveik neliko dabarties ir niekas nebemoka mėgautis kasdienybės nepaprastumu.”
- „..mokėjimas gyventi žinant, jog nesi tobulas, ir dėl to nesigržauti yra daug didesnis pasiekimas, nei nuolat stengtis būti tobulam.”
Šią knygą rekomenduojama skaityti tiems tėvams, kurie daugiau vaikus augina prieraišiai ar grįsdami santykius pagarbios tėvystės principais.
Dunkst Dunkst: Meilė ir atsisveikinimas
Knyga "Dunkst Dunkst" tankiai plakantis mano gyvenimas pasakoja apie sunkia ir reta liga sergantį jauną vaikiną. Tai kūrinys, kurį skaitant liūdna, tačiau šviesu. Gumulas gerklėje stringa galvojant apie tėvų meilę vaikams ir vaiką, kuris supranta, kad turės atsisveikinti pirmas. Knygos esmę puikiai nusako pagrindinio veikėjo vieno pokalbio metu ištartas klausimas - ar rinktumėtės turėti sveiką vaiką, kuris gyvens trumpai ar sergantį, kuris gyvens ilgai. Šis klausimas atspindi sudėtingą tėvų pasirinkimą ir meilės stiprumą net ir sunkiausiomis aplinkybėmis.
Šeimos lizdo šiluma - sparnai tėvams ir vaikams.
Leidykla „Briedis“ pristato diplomuotų psichologių Stefanie Stahl ir Julios Tomuschat knygą „Šeimos lizdo šiluma - sparnai tėvams ir vaikams“, kurioje žingsnis po žingsnio parodo, kaip atpažinti įsisenėjusias nuostatas ir ankstyvuosius patyrimus bei kaip juos sėkmingai keisti. Kiekvienas galime išmokti skirti reikiamos lizdo šilumos savo vaikui, o atėjus metui - paleisti jį skristi.
S.Stahl pateikia konkrečių praktinių patarimų, kaip dirbti su savimi. Jos šūkis: „Kai pavyksta atpažinti savo neteisingus įsitikinimus, kenkiančius mūsų pačių santykiams, galime juos keisti ir taip nutiesti kelią į taikesnį šeimos gyvenimą.“ O ypač darnesnius santykius su savo vaikais.
Drauge su bendraautore J.Tomuschat psichologė pateikia daug įžvalgų, kaip puoselėti autentiškus, laimingus ir nevarginančius santykius su vaiku. Auklėjant vaikus pirmiausia svarbu ne imtis dar kokių nors veiksmų, o būti sąmoningesniems. Vaikams tai - didžiausia dovana: laisvi nuo tėvų įsivaizduojamų projekcijų, baimių, reikalavimų ir kontrolės jie gali augti savimi pasitikinčiais žmonėmis.
„Ši knyga - tai kvietimas trumpam pamiršti tėvo ar mamos vaidmenį, atsipalaiduoti ir galbūt prie puodelio kavos pamąstyti apie vienus svarbiausių santykių gyvenime - santykius su vaikais. Tie santykiai ir jums tikriausiai yra didžiausia laimė bei didžiausias rūpestis, o kartais - nepaprastas iššūkis. Jūsų rankose - knyga apie geresnius santykius šeimoje, o ne apie auklėjimą. Neapkrausime jūsų tipiškais patarimais, kaip teisingai auklėti vaiką. Esame įsitikinę, kad mamos ir tėčiai šiais laikais dėl savo vaikų tikrai stengiasi. Nėra reikalo dar labiau jų spausti, nuolat aiškinant apie auklėjimą - nei vaikams, nei tėvams nuo to nebus geriau, tik ims dar labiau graužti sąžinė. Tobulų tėvų nebūna, kaip ir tobulų vaikų. Auklėti neauklėjant pirmiausia reiškia refleksiją apie savo santykį su vaiku ir savimi. Tai lengviau, nei atrodo, nepaprastai įdomu ir net visai smagu. Galime pažadėti, kad šioje knygoje tikrai daug atrasite, o mes nemoralizuosime ir negrūmosime pirštu. Juk kuriant geresnius santykius šeimoje svarbiausia NE VEIKTI kuo daugiau, o BŪTI SĄMONINGESNIEMS. Tik taip geriau atpažinsime, ko iš tikrųjų reikia mūsų vaikams, ir net nebus sunku būtent tai jiems suteikti“, - rašoma knygos pristatyme.
Misija įmanoma: Nepilna šeima.
Knygoje aptariama, kokioje padėtyje atsiduria vieniša mama arba tėtis. Tikrai nelengva… Neretai pasitaiko, kad išsiskyrę tėvai nebesirodo arba pasidaro nepatikimi. Dažnai su buvusiu partneriu neįmanoma susikalbėti arba šis išvis nustoja bendradarbiauti. Neretai išsiskiria ir požiūris į vaikų auklėjimą.
Kovos dėl valdžios, varžymasis, kas daugiau laiko praleis su vaiku ir kas kokių pareigų imsis, tampa nepilnos šeimos kasdienybe. Atsiranda finansinių rūpesčių, juntamas bendras nepasitenkinimas situacija.
Žinoma, pasitaiko ir kitokių istorijų. Kai kurie vieniši tėvai, išsiskyrę su partneriu, jaučia didelį palengvėjimą. Kiti jokių finansinių sunkumų nepatiria, o su savo buvusiuoju ar buvusiąja po skyrybų palaiko draugiškus santykius.
Paprastai nepilnoje šeimoje ryšys tarp vaiko ir mamos arba tėčio būna artimesnis. Vaizdžiai tariant, ištuštėjusiame lizde visi dar glaudžiau susispiečia.
Vaikui su juo likusi gyventi mama arba tėtis tampa pagrindiniu globėju - asmeniu, prie kurio jis prisiriša, ir apskritai svarbiausiu žmogumi ir šviesiausia žvaigžde jo padangėje. Dėl šios priežasties jis tampa ypač priklausomas nuo to, kiek empatiška ir emociškai stabili yra mama arba tėtis. Mūsų vieniša bičiulė kartą prasitarė: „Pastebėjau, kad mano būsena persiduoda vaikams. Jei ryte atsikeliu gerai nusiteikusi, ir jie būna geros nuotaikos: „Kai mama nelaiminga, niekas nebus laimingas.“ Taip vienišus pečius užgula dar didesnė atsakomybė.
Daugelis vienišų tėvų pasakoja esantys visada pavargę ir išsekę. Nieko keista. Jie jaučiasi privalantys nepertraukiamai funkcionuoti - dieną ir naktį, darbe ir savaitgaliais. Sustoti negalima. Vaiku rūpintis jie privalo net susirgę. Vieniši tėvai - kaip Barbės Devyndarbės. Sutvarkyti namus, nueiti į tėvų susirinkimą, nepamiršti užregistruoti vaiko pas gydytoją - vienišos mamos ir tėčiai visa tai paprastai turi padaryti vieni. Nelieka laiko atsipalaiduoti ir užsimiršti.
Tokiose įtemptose situacijose esame linkę „užsidegti“ ir reaguoti pagal senąsias pasąmonės programas, išmoktus šablonus. Kartais vaikams pasakome tai, dėl ko vėliau gailimės. Patirdami stresą esame labiau pažeidžiami ir linkstame aklai kartoti išmoktus šablonus, tarsi būtų įsijungęs autopilotas. Greičiau įkliūvame į savo pačių patirties spąstus.
Kad taip nenutiktų, vieniši tėvai turi ypač rūpintis savimi. Jei tu irgi viena (-as), tikriausiai dabar galvoji: „Tai neįmanoma. Net neįsivaizduojate, kad ir taip nieko nespėju!“ Rasti laiko sau, kai darbotvarkė perpildyta, tikrai nelengva. Vieniša mama ir knygos „Stark und alleinerziehend“ („Stiprūs ir vieniši“) autorė Alexandra Widmerė pastebi, kad svarbu nepulti iškart apversti gyvenimo aukštyn kojomis - pradėk nuo mažų žingsnelių. Atsakyk sau: ką dar šią savaitę galėčiau padaryti dėl savęs? Kas tai būtų? Pasirink įveikiamą tikslą. Gal gali paskambinti seniai matytai draugei? Gal pasigaminsi savo mėgstamą patiekalą, kuris nebūtinai patiks vaikams? Arba ryte atsikelsi ankstėliau, kad dar keletą minučių ramiai pavartytum žurnalą? Čia tik keletas idėjų, nuo ko pradėti savo mažąjį rūpinimosi savimi projektą.
Nepilnose šeimose iškyla ir daugiau klausimų. Vaikams skyrybos tikriausiai taip pat buvo smūgis, o dabar turi jiems padėti išgedėti praėjusius laikus. Gal kilo nesutarimų su buvusiuoju ar buvusiąja dėl matymosi su vaikais tvarkos arba išlaikymo? Neužtektų visos knygos visiems įmanomiems atvejams išnagrinėti. Su vaiku gyvendami nepilnoje šeimoje, esate labai priklausomi vienas nuo kito, todėl tikime, kad bus naudinga pasigilinti į knygoje pateikiamus klausimus ir peržiūrėti tarpusavio santykius. Būtina geros tėvystės sąlyga yra artimas vaiko ir tavo ryšys.
Kai pusiausvyra sutrinka.
Daugelis žmonių gyvena arba labiau prisirišę ir mažiau savarankiški, arba atvirkščiai - būna labiau nepriklausomi ir nelinkę prisirišti. Yra ir tokių, kurie metasi tai į vieną, tai į kitą kraštutinumą: kurį laiką pernelyg taikstosi, paskiau vėl atsiriboja ir susikoncentruoja į save. Pamindami savo pačių poreikius žmonės tokiais atvejais ilgesnį laikotarpį labai stengiasi įtikti kitiems. Tačiau ilgainiui savęs neigti nebegali, todėl po kurio laiko jiems ir vėl tenka atsitraukti, atsikovoti asmeninę laisvę, kurią kadaise savanoriškai buvo paaukoję.
Nesvarbu, ar sutrikusi visa vidinė pusiausvyra, ar žmogus tik nuolat svyruoja tarp priklausymo ir autonomijos, tai vis tiek labai veikia jo gyvenimą ir santykius, o ypač su vaiku. Daugelis pernelyg savarankiškų žmonių giliai širdyje yra linkę taikstytis, be to, jie mano turį elgtis taip, kaip iš jų tikisi aplinkiniai. Vis dėlto viduje jie ima atkakliai priešintis ir kaip tik negali daryti to, ko kiti nori. Jie tarsi tampa maištininkais. Sprendimą, kurioje pusėje - nepriklausomų ar besitaikstančių žmonių - būti, priimame nesąmoningai, dažniausiai dar būdami vaikai ar paaugliai. Paprastai vyresni vaikai ir paaugliai renkasi, ar prisitaikyti ir stengtis atitikti tėvų lūkesčius, ar jiems priešintis. Paauglio maištas yra sveikas būdas išsilaisvinti iš tėvų globos ir namų. Kai kurie suaugusieji taip ir lieka įstrigę šioje prieštaravimo fazėje. Jie nesijaučia gerai nei sakydami „taip“, nei „ne“. Kai sako „taip“, pažįstamas balsas iš vaikystės jiems primena, kad reikia pateisinti suaugusiųjų lūkesčius, o jei sako „ne“, juos ima graužti kaltė. Dėl šios priežasties neretai susiformuoja laikysena „ir taip, ir ne“. Tokie žmonės galiausiai neturi savo nuomonės ir vengia priimti sprendimą.
Prisitaikantys ir autonomiški tėvai.
Kad būtų paprasčiau, prisitaikančiais vadinsime vidinės pusiausvyros netekusius žmones, linkusius priklausyti. Autonomiškais vadinsime vidinės pusiausvyros netekusius žmones, kurie linkę būti nepriklausomi. Šios sąvokos neturi jokio vertinamojo atspalvio, tiesiog norėjome pasirinkti patogesnes formuluotes.
Jei atidžiau peržvelgtum skyriaus pradžioje išvardytus gebėjimus, kurių reikia, kad pavyktų ir prisirišti, ir išsaugoti autonomiją, tikriausiai nustebtum - kaip tik šie gebėjimai būtiniausi ir gyvenant su vaikais. Viena vertus, su savo vaikais norime gražiai bendrauti, įsijausti į jų pasaulį ir visur juos lydėti. Kita vertus, kaip tėvai norime išlaikyti atstumą, atsižvelgti ir į savo poreikius, o vaikus laikyti savarankiškais žmonėmis. Viskas gerai: kai šeimoje pavyksta išlaikyti šią pusiausvyrą, visi puikiai jaučiasi ir gali augti.
Kaip požiūris į pasaulį veikia auklėjimo stilių?
Jei norime, kad augdami vaikai jaustųsi saugūs ir prisirišę, bet kartu būtų laisvi ir nepriklausomi, pirmiausia reikia prisiminti savo tėvų namus ir šeimą, kurioje užaugome. Taip suprasime, kokią prieraišumo ir autonomijos pusiausvyrą atsinešėme iš vaikystės. Suaugusieji dažniausiai galvoja, kad nuo charakterio priklauso, kaip klostosi jų santykiai - kas linkęs rūpintis kitais, kai kam reikia pabūti vienam, kai kam labai reikia kitų žmonių, o kitiems - visai ne. Nedažnas pastebi, kad ne charakteris lemia mūsų santykius ir polinkį prisirišti arba atsiriboti nuo žmonių, o su tėvais patirti ankstyvieji išgyvenimai. Tai jie yra santykių pagrindas, veikiantis mūsų jausmus, mintis, elgesį. Tapę tėvais ir bendraudami su savo dukromis ir sūnumis pamatome, kaip išryškėja šios senosios patirtys.
Iš esmės mūsų polinkis prisirišti arba atsiriboti labai priklauso nuo to, kaip tėvams pavyko patenkinti mūsų priklausymo ir autonomijos poreikį. Pavyzdžiui, jei vaikystėje jautėmės abiejų mylimi ir palaik...