Kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia. Todėl nubraukus ašarą atsisveikinant su klasės draugais, pats laikas pradėti ruoštis naujam gyvenimo etapui - studijoms. Subliuškus pirmam svajonių burbului, pirmos dienos gali būti sunkios.
Lyderystės Ugdymas
Yra vaikų, kurie lyg magnetas pritraukia visus aplink save. Su jais visi nori kalbėtis, draugauti, sėdėti, žaisti. Tai mažieji lyderiai. Ar skatinti vaikus jais tapti? Konsultuoja psichologė Žydrė Arlauskaitė.
Iš mamos laiško: „Vos tik Adrija įžengia į savo darželio grupę, vaikučiai pradeda šaukti: „Adrija atėjo, Adrija atėjo!“ Atbėga pasitikti, laukia, kol nusirengs ir įeis į kambarį, nori duoti jai ranką ir eiti kartu. Nors prie stalo vaikučiai turi savo vietas, bet visi nori sėdėti šalia Adrijos. Pati Adrija atrodo patenkinta tokiu dėmesiu. Ji miela mergaitė, visada draugiška, mandagi. Jos noras pasirodyti kaip galima geriau atsispindi ir per darželio renginius. Adrija, kitaip nei kiti grupės vaikai, niekada nebijo deklamuoti eilėraščių, pirmoji įžengti į sceną. Ji yra grupės lyderė.“
Įdomu, ar lyderiais gimstama? Įgimtas yra temperamentas, greita arba lėta reakcija, gebėjimas sutelkti dėmesį, greita orientacija. Kitos savybės, lyderio - taip pat, yra įgyjamos, išmokstamos. Pilka asmenybė nebus lyderis. Antra vertus, vieni šių savybių išmoksta greičiau, nes lankstūs, greitos reakcijos, kiti - sunkiau. Kiekvienas žmogus, turėdamas tam tikrų žinių ir įgūdžių, gali tapti lyderiu.
Kaip Apibūdintumėte Vaiką-Lyderį?
Lyderis - tai žmogus, kuris greitai susiorientuoja įvairiomis aplinkybėmis, nuolat yra kupinas idėjų arba žaismingų, linksmų, įdomių minčių, tikslo siekia iki galo, žino, ko nori, moka reaguoti, kai nesiseka įgyvendinti planų, sugeba suburti apie save vaikus bendram žaidimui. Lyderis laikosi bendrų taisyklių, nes žino, kad kitaip juo nebebus. Tikėtina, kad tai aktyvesnis vaikas. Lėtumas netrukdo būti lyderiu. Vis dėlto nedaug yra flegmatiškų vaikų, turinčių lyderio savybių.
Ar galima vadinti lyderiu vaiką, kuris visur nori būti pirmas? Noras būti pirmam, pastebėtam nėra lyderio savybės, greičiau tai konkuravimas. Lyderiui svarbiau ne būti pastebėtam, o stengtis, kad kitiems būtų geriau, tarkim, kad sektųsi jo komandai, žaidžiančiai krepšinį. Norą būti lyderiu ir pirmauti reikėtų atskirti. Galima stebėti vaiką, kodėl jis visur nori būti pirmas: kad būtų pastebėtas ar kad kitiems būtų geriau. Pavyzdžiui, jeigu šeimoje yra du ar daugiau vaikų, pirmagimiui dažniau tenka konkuruoti, labiau stengtis, nes mažylis ir taip yra mylimas. Svarbu ir tai, kad lyderis jaučia ribas, o jei nenori jų laikytis, ne laužo, o randa būdų jas „apeiti“. Tačiau vaikas iš prigimties yra labai smalsus, tad noras būti pastebėtam atsiranda labai anksti.
Jeigu tėvai mato, kad aplink jų vaiką buriasi kiti bendraamžiai, žaidžia tai, ką jis sugalvoja, tuo galima pasinaudoti, pavyzdžiui, renkant vaikui būrelius. Turinčiam lyderio savybių tiktų krepšinis, rankinis ir visa kita komandinė veikla, per kurią reikia grupės vaikų ir vieno vadovo, sugebančio palaikyti tvarką, patraukti kitus savo pusėn, įtikinti sutelkti jėgas.
Pastebėję, kad vaikas turi lyderio savybių, ir norėdami jas dar labiau paskatinti pirmiausia pagalvokite, kokia iš to nauda vaikučiui. Kartais tėvai perlenkia lazdą spausdami mažylį būti geriausią, šauniausią ir kitokį „-iausią“, neretai per jį bando išpildyti savo neišsipildžiusias svajones. Mažyliui visa tai pakelti gali būti per sunku. Be to, nėra gerai mokyti vaiką, kad siekdamas savų tikslų liptų per galvas. Pakanka pagirti pypliuką, kad sugeba gražiai žaisti ir bendrauti su vaikais. Jeigu matote, kad jūsų vaikas yra lyderis, padėkite jam išmokti naudotis savo įgūdžiais visiems priimtinu būdu.
Ar lyderystė gali turėti ir neigiamą atspalvį? Taip, juk ir muštynes dažniausiai sukelia ne pilkosios pelytės, o kaip tik lyderiai. Lyderis yra aktyvesnis vaikas ir jam į galvą šauna pačių įvairiausių minčių ir idėjų - gerų bei blogų. Tėvai turėtų kontroliuoti ir užbėgti už akių blogiems nuotykiams. Vaikui, kurį kiti laiko lyderiu, kurio klauso, turi būti labai aišku, kas yra blogai, o kas gerai, ką galima, o ko negalima. Tinkamai auklėjamas jis išmoks diplomatiškai išsisukti iš sudėtingesnės padėties. Neprižiūrėtas lyderis gali nueiti blogais keliais.
Galbūt reikėtų mokyti vaiką pralaimėti, pavyzdžiui, žaidžiant stalo žaidimus, kad žinotų, jog ne viskas ir ne visada gyvenime sekasi puikiai? Taip, reikia aiškinti, kad nors ir labai liūdna, ne visada pasiseka laimėti. Tėvai žaisdami su vaikais dažnai yra linkę nusileisti, leisti jiems laimėti. Išmokyti pralaimėti ne mažiau svarbu. Taip mažylis mokosi, kad laimėjimai priklauso nuo mąstymo ir patirties.
Kaip Įveikti Prokrastinaciją
Atidėlioti yra būdinga mums visiems ir šį procesą įprasta sieti su tinginiavimu. Tačiau atidėliojimas dažniausiai neturi nieko bendro su tinginyste, todėl mes atidėliotitą lengvai įsileidžiame į kasdienybę. Kodėl sakau, kad prokrastinacija nėra tinginystė? Kiek kartų esi save pagavęs blizginant namus taip smarkiai, kad tėvai tavimi tikrai pasididžiuotų, nors puikiai supranti, kad šiuo metu tau reikėtų sėsti ir rašyti knygą? Lyg ir tvarkaisi namus, tad kaip ir numalšini sąžinės balsą apie tinginystę. Tačiau namų tvarkymas (ar, bet kas kita) tampa atidėliojimo įrankiu. Taigi, kas tas atidėliotitas?
Pirmiausiai, turėčiau pasakyti, kad prokrastinacija žmonijai nėra svetima, per visą istoriją elgiamės vienodai - atidėliodavome. Senovės graikų filosofai, Sokratas ir Aristotelis jau kalbėjo apie atidėliojimo problemą. Bėdavojosi, kad jų visuomenė serga šia „nuolatinio atidėliojimo“ liga. Filosofai turėjo ir terminą šiam reiškiniui apibūdinti - Akrasia. Akrasia, tai yra būsena, kai žinai, jog turėtum daryti tai ką turėtum daryti, bet nedarai. Kitaip tariant, trūksta truputuką savikontrolės. Prokrastinacija, žodis yra kilęs iš lotynų kalbos - procrastinare - atidėti iki rytojaus.
Kodėl mes prokrastinuojame? Visų pirma, atidėliodami jaučiame du dalykus. Pirma, viduje jaučiamės supuvę ir nenuostabu, juk atidėliojame tą užduotį, kurią turime padaryti, tačiau niekaip neatrandame vidinių jėgų pradėti ir aišku, kad tai erzina. Antra, mes vengiame atlikti užduotį, nes greičiausiai galvojame, kad ją atliksime prastai. Žodžiu, vidinės motyvacijos ar jėgų maža tam, kuo nesame tikri. Juk, kai kažkurioje srityje esame profesionalai arba užsiimame hobiu, tų vidinių jėgų darbui ieškoti nereikia. Kai tik imame abejoti savimi, pradedame šluostyti nešvarumus nuo spintelių ir net lentynose pakeliame knygas, kad tik neliktų nei vienos menkiausios dulkelės!
Psichologijos profesorė Fuschia Sirois sako, kad prokrastinacija yra iš esmės irracionalu. Juk visai ne logiška daryti tai, kas turės negatyvių pasekmių. Žmonės užsisuka šiame irracionaliame rate, nes negeba valdyti negatyvių jausmų atliekant užduotį. Dr. Tim Pychyl, psichologijos profesorius teigia, kad atidėliotitas yra emocijų reguliavimo problema, ne laiko valdymo negebėjimas. Kitaip tariant, galima teigti, kad prokrastinacija nėra jokia unikali charakterio savybė, kurią turi atskiras individas. Prokrastinacija yra apie tai, kaip tu tvarkaisi su emocijomis ir negatyviomis nuotaikomis, tokiomis kaip, nuobodulys, stresas, nerimas, nesaugumas, frustracija, nepasitikėjimas savimi ir pan., atliekant užduotį.
Todėl galima sakyti, kad prokrastinacija iš esmės yra susijusi su gilesniais jausmais, tokiais kaip, menka savivertė, nerimas ar nesaugumas. Pavyzdžiui, turi išsiųsti laiškus ar paskambinti būsimiems klientams, tačiau atidėlioji ir vis, diena iš dienos atlieki analitinius darbus, analizuoji rinką ir pan., nors tikrai turėtum paskambinti tiems naujiems klientams. Greičiausiai tavo galvoje nepaliaujamai sukasi mintys apie tai, kad nesi pakankamai gabus pristatyti klientams savo naująjį produktą, pavyzdžiui, mokymus. Dar įkyresnė mintis, kuri griauna bet kokius planus: o ką kiti pagalvos apie mane? Ką naujieji klientai pagalvos apie mane, kad aš jiems drįstu rašyti laiškus ar skambinti? O jeigu jie atstums mane? Tai toks sunkus darbas, kas jeigu man nepasiseks? Ir visos kitos bežadės ir bespalvės abejonės.
Visos šios abejonės, jeigu leidžiame joms užgrobti mūsų mintis, priverčia atsargiai ranka pastumti į šoną užduotį ir drąsiai nueiti išsivalyti stalčių, nes taip juk lengviau (na, nebent tame paskutiniame stalčiuje tikras sąvartynas). Taip apgaudinėjame save, kad kažką veikiame, bet būtent kažką, o ne tą, ką reikia. Aprašiau gal ir lengvai, tačiau iš tikrųjų atidėliojimas kelia stresą bei nerimą, kas dar labiau padidina stresą ir nerimą. Ir taip įlendame į tą patį atidėliojimo ratą apie kurį kalbėjau aukščiau. Kodėl įlendame į užsuktą atidėliojimo ratą? Nes atidėliojimas sukelia momentinį palengvėjimą, kas tampa apdovanojimu už tokį netenkinantį elgesį ir štai čia pakliūvame į tą ratą, kuris tampa dar žiauresnis.
Jei kažką bent menku ausies krašteliu yra tekę girdėti apie biheiviorizmą, žinome, kad atlygis žmogui už tam tikrą elgesį yra nepaprastai svarbus motyvacijai sužadinti. Taigi: Darau veiksmą/elgesį, nuo kurio man palengvėja, taip gaunu palengvėjimo atlygį, kuris sužadina motyvaciją elgtis LYGIAI TAIP PAT, KAIP IR PRIEŠ TAI, t.y. prokrastinuoti.
Nedžiugina? Nedžiugina, nes per laiką, chroniškas atidėliotitas sukelia itin neigiamų pasekmių ne tik mūsų produktyvumui, bet destruktyviai paveikia emocinę bei fizinę sveikatą. Jeigu turime įprotį nuolatos atidėlioti, mus ima lydėti chroniškas stresas, kuris bendrai neigiamai veikia mūsų fizinę bei emocinę būseną, kas lemia didžiulį nepasitenkinimą gyvenimu. Taip pat gali pasireikšti depresijos simptomai, nerimas, imame vargiai rūpintis savo sveikata (atsisakome sporto, sveiko maisto ir pan.). Pradedame jaustis taip lyg nuolatos būtume sergantys, kai kurie mokslininkai, psichologai sako, kad nuolat atidėliodamas žmogus, gali susirgti hipertenzija ir širdies bei kraujagyslių ligomis.
Labai ilgai buvo manoma, kad įprotis atidėlioti parodo disciplinos ir valios trūkumą bei nesugebėjimą tinkamai paskirstyti laiką. Kaip smarkiai mes klydome! Atidėliojimas nėra tinginiavimo forma. Toli gražu! Tai yra mechanizmas, padedantis susidoroti su stresu, teigia Mel Robbins.
Kaip Nustoti Atidėlioti?
Aš žinau, jog tu nori nustoti prokrastinuoti, nes tai kelia tuos nemalonius streso bei nerimo pojūčius, kurie griaužia tave iš vidaus. Su prokrastinacija turime elgtis kiek kitaip, nei kaip, pavyzdžiui, su produktyvumu. Nagrinėjant poduktyvumo temą, dažnai susiduriu su patarimais, kurie gali padėti čia ir dabar. Tačiau su atidėliojimu pirmiausiai, turime lįsti gilyn į jausmus.
- Ieškok daugiau atlygio galimybių, nei vengimo.
- Pabūk mažas vaikas, nors iš esmės, mes visi turime savo viduje vidinį vaiką, kuriam reikia atlygio, paskatinimo už gerą elgesį.
- Taigi, kai pastebi, jog imi atidėlioti, pagalvok, kokį atlygį sau galėtum padovanoti už atliktą užduotį?
- 50 minučių skirk užduočiai, bet po jos nepamiršk apdovanoti save bananu arba šokoladiniu pyragėliu, ar tiesiog lengvu pascrollinimu Instagram‘e.
- Patikėk, atlikęs užduotį ir save apdovanojęs jausi nesumeluotą palengvėjimo jausmą.
- Atleisk sau už prokrastinaciją.
Žinau, kad skamba taip lyg leistume sau toliau atidėlioti, tačiau tyrimai rodo ką kitą. 2010 metais buvo atliktas tyrimas, kurio rezultatai parodė, kad tie studentai, kurie prieš egzaminą buvo linkę prokrastinuoti ir atleido sau už tai, kitam egzaminui pasiruošė daug geriau. Tai nulėmė tai, kad, visų pirma, jie sau atleido, pripažino suklydę, taip suaktyvėjo noras būti produktyviems ir pasiruošti kitam egzaminui geriau.
- Tau nepatiks: susigalvok sau sankcijas už atidėliojimą.
- Nori sportuoti?
Tačiau kaskart sau pasižadėjus, kad imsi ir pradėsi, neimi ir nepradedi. Greičiausiai, namuose sportuoti yra sunku prisiversti, o į sporto klubą, nesinori eiti vienam, dėl tos baimės, o ką kiti pagalvos apie mane, kai su tuo treniruokliu nemoku treniruotis? Susitark su draugu/drauge vaikščioti kartu į sporto klubą, bėgioti kartu, važinėti dviračiu kartu ir t.t. Įsipareigokit vienas kitam, kad pradėsite sportuoti kartu, nuo pirmadienio, 7 val. ryto, jeigu praleisi sporto laiką, tu būsi meh draugas, o šito jausmo, bent jau aš tikrai nenoriu jausti.
Taigi pasekmė - nemalonus jausmas, nuvylęs draugą. O dar žiūrėk, gal tas draugas numes ironišką komentarą apie tai, kad nesilaikai duoto žodžio, kiti draugai ims šaipytis, jog susitarei sportuoti, bet nepradėjai. Tie pasišaipymai nėra malonu, pripažink. Juk daug geriau tada, kada sveikina už atliktą užduotį, nei, kad juokiasi. Taigi, sankcija - draugo nuvylimas.
Sankcijos gali būti ir kitokios. Jeigu nepradėsi mokytis studijų egzaminui, turėsi kiekvieną dieną, kol nesimokai, pervesti pinigų kažkam. Tik būtinai susitark su tuo žmogumi, kuriam ketini pervesti pinigus. Geriausiai tai būtų tas asmuo, su kuriuo daugiausiai leidi laiko ir jis/ji gali patikrinti, ar laikaisi duoto pažado.
5. 4. 3 .2. 1 taisyklė. Apie ją jau esu pasakojusi. Ši taisyklė man padėjo tada, kada pajaučiau, jog lendu į prokrastinaciją! Kaip tik tuo metu perskaičiau Mel Robbins knygą, 5 sekundžių taisyklė. Taisyklė yra tokia paprasta, kad net netikėtina, jog veikia. Kai pradėjau atidėlioti problemų sprendimą, pavyzdžiui, atidėliodavau paskambinti į polikliniką ir susitarti dėl vizito pas daktarą. Man neįprastai skaudėjo galvą, bet aš vis atidėliodavau skambutį, nes bijojau išgirsti, jog mano sveikata eina šuniui ant uodegos. Ir tada nutiko štai kas, 5. 4. 3. 2. 1 skambinu. Tingiu rašyti tekstą? 5. 4. 3. 2. 1 keliuosi ir sėdu rašyti. 5. 4. 3. 2. 1 imu ir pateikiu prašymą išeiti iš to darbo, kuriame kiekvieną dieną sėdžiu per sukąstus dantis.
Matai, esmė ta, kad antra proga, antras kartas pasitaiko ne visada. Todėl reikia nustoti lūkuriuoti. Dabar arba niekada. Kai lauki, tu delsi ir nutinka šis tas pavojingesnio: tu sąmoningai įtikinėji save, kad „dar ne laikas“. Dar ne laikas sėsti ir rašyti tekstą, dar ne laikas skambinti gydytojui, dar ne laikas užsiimti ta veikla, apie kurią svajoji ištisus šimtmečius, todėl geriau lieki toje darbo vietoje, kuri nedžiugina. Ši taisyklė iš esmės padeda šio įpročio „dar ne laikas“ atsisakyti ir suteikia sparnus veikti. Suskaičiuoju ir darau. Negalvoju. Neprisigalvoju. Imu ir darau.
Aš buvau ta, kuri problemas gyvenime užleisdavau. Ši taisyklė man padėjo išspręsti nemažai problemų gyvenime. Be to, 5 sekundžių taisyklė padeda užsiimti sportu. Nors motyvacijos sportuoti man pakanka, bet kaip ir visiems, būna sunkių dienų. Ir giliai širdyje žinau, kad jeigu pasportuosiu jausiuosi fantastiškai, tačiau ta lova ir Netflix‘as taip žvitriai akį traukia, kad sunku atsispirti. 5. 4. 3. 2. 1 einu sportuoti.
Žiūrėk, prokrastinuojame mes visi, darbe, santykiuose, problemų sprendime ir t.t. Tačiau yra būdų įveikti prokrastinaciją. Tik žinok, kad nėra lengvo sprendimo, tai yra ilgas procesas ir su tuo turi susitaikyti. Nes visur, kur yra įsipainioję jausmai, nesitikėk greito sprendimo.
Įvardink sau garsiai: taip, aš atidėlioju per dažnai ir imk dirbti su tuo. Problemos pripažinimas - kelias į jos sprendimą, tik nepamiršk tikėti savo jėgomis!
Patarimai Pirmakursiams
Prisižiūrėję rožinių Holivudo filmų, tikimės modernaus, puikiai įrengto bendrabučio. Deja, dažnai realybė neatitinka lūkesčių ir vietoje išsvajotojo modernizmo lieka tik mažas kambarėlis, su kilimais ant sienų.
Štai keletas daiktų, kurie gali praversti pirmąjį mėnesį bendrabutyje:
- Kompiuteris: Prireiks ne tik filmų žiūrėjimui ir naujų grupės draugų sekimui socialiniuose tinkluose, bet ir kursinių darbų rašymui, pasiruošimui paskaitoms ir koliokviumams.
- Patogi kuprinė: Joje turės tilpti visas jūsų gyvenimas: kompiuteris, knygos ir sąsiuviniai paskaitoms. Taip pat įdėti mamos kotletai maršus grojančiam pilvui.
- Įkrovikliai: Geriausia universalūs, galintys įkrauti kelis prietaisus vienu metu. Buvęs informacinių technologijų studentas Justas dalinasi patirtimi: „Pamenu, kai tik atsikrausčiau į bendrabutį, visame kambaryje veikė tik vienas elektros lizdas. O mes buvome keturi: su keturiais telefonais, keturiais kompiuteriais. Sprendimą, kad išgyvensime be šaldytuvo greitai priėmėme, bet va, kurio telefoną ir kada krausime - kitas klausimas.
- Prailgintuvas: Ne tik pasitarnaus, kai kambaryje veiks tik vienas elektros lizdas.
- Ausinės: Studentiški metai - patys geriausi, sutikti draugai - visam gyvenimui. Tačiau tikėtis, kad būtent kambariokai jais taps - truputį naivu. Vis dar studijuojanti viešąjį administravimą Agnė pasakoja: „Visai neblogai sutariau su savo pirmąja kambarioke, bet jos pomėgis žiūrėti meksikietiškas muilo operas kiekvieną vakarą tikrai glumino. Pamenu, kurį laiką garsą izoliuojančios ACME ausinės ir aš buvome tapusios geriausiomis draugėmis.
- Lipni juosta: Nustebtumėte kiek problemų ir daiktų gali sutaisyti šis nuostabus išradimas. Būsimas antrakursis Erikas pasakoja: „Su lipnia juosta ne tik tapetus sugrąžinau į jų vietas, bet ir spintos rankeną pasigaminau.
- Studentiškas pietų servizas: Žinoma, visada galima žaisti robinzonus kruzus ir valgyti rankomis ar apsieiti su viena lėkštute.
- Guminės šlepetės: Net neabejojame, kad dušo reikmenys vieni iš pirmųjų keliavo į lagaminą. Tačiau ar nepamiršote šlepečių į dušą? Minkšto ir sauso kilimėlio prie dušo tikrai nereiktų tikėtis.
- Stalinė lempa: Blanki šviesa sukurs jaukią nuotaiką.
- Daugiafunkcinis kišeninis peiliukas: Šis mažas daikčiukas pasitarnaus bet kokioje situacijoje - pjaustant mamos įdėtus raugintus agurkėlius, atidarinėjant konservus, kerpant atbrizgusį siūlą ar įsukant varžtus.
Taip pat nepamirškite geros nuotaikos ir nusiteikimo su šypsena priimti kiekvieną iššūkį bei pro šoną bėgantį tarakoną.
Dažniausiai pateikiami ilgi sąrašai, kad turėtumėte viską. Mes pateikiame tai, ko reikia, nes pirmą mėnesį tikrai išgyvensite be televizoriaus, radijo imtuvo, pagalvėlių ant lovos ir prie jų derančio kilimo.