Dažnai išgirdus žodį „pašaukimas“ norėtųsi kalbėti apie Dievui pašvęstųjų luomą.
Tačiau kas paneigtų, kad mama, auginanti vaikus, du žmonės siekiantys priimti vienas kitą šeimoje, ar žmonės gyvenantys viengungystėje ir joje patiriantis Dievo artumą, yra ne mažiau pasišventę?
Juk visi kažką aukojame, kažko atsisakome dėl to, kas mums atrodo didesnis gėris, tad vienuolinis gyvenimas - ne išimtis. Tačiau vienuolinis ar kunigiškas pašaukimai dažnai vis dar mistifikuojami.
Tad vardan ko žmogus išties ryžtasi šiam radikaliam gyvenimo žingsniui?
Kviečiu susipažinti su seserimi benediktine Agniete Ivaškevičiūte. Mano ir Agnietės tikėjimo kelionė ilgą laiką tęsėsi kartu.
Pašaukimo Suvokimas
Kaip Tu suvokei tą pašaukimą?
Pašaukimas man reiškia būti ten, kur turi būti.
Pagal Dievo valią.
Kažkada, dar ieškant savojo kelio, teko kalbėtis su viena seserimi vienuole.
Tada sakiau, jog jei bendruomenėje „ištveri“, vadinasi, tai „ženklas“, jog „turi pašaukimą“.
O ji man atsakė: „Bet juk pašaukimas nereiškia ‘ištverti’! Pašaukimas reiškia būti laimingam ir duoti vaisių.“
Šių žodžių nepamiršiu visą gyvenimą. Juos išgirdusi suvokiau, jog manyje griūva kažkoks neteisingas įsivaizdavimas, kuris iki tol man trukdė apsispręsti už vienuolystę.
Taip! Gyventi pašaukimu man reiškia būti namie, t. y. jaustis sava ten, kur esu ir ką veikiu.
Gyvenimo Pokyčiai
Bet tavo gyvenimas ne visada buvo toks. Aišku, jis nuolat kito, buvo kupinas nuotykių, bet vis dėlto… Kas įvyko, kad tavo gyvenimas pasikeitė?
Taip, Kristų sutikau, kai man buvo septyniolika, bebaigiant mokyklą.
Ir šiandien dėkoju Viešpačiui bei tiems, kurių kantrybės ir atvirumo dėka atradau tikėjimą.
Be abejo, gyvenimas tada apsivertė aukštyn kojom: gyvas susitikimas su Kristumi jaunimo stovykloje, o po metų - Šventosios Dvasios išsiliejimo patirtis buvo kertiniai įvykiai mano gyvenime, nulėmę jo kryptį.
Taip jau Viešpats vedė, kad iškart aktyviai įsitraukiau į bažnytinį gyvenimą, dalyvaudavau visuose įmanomuose renginiuose, savanoriaudavau, evangelizuodavau, vedžiau maldos grupelę, įvairius kursus ir dar studijuoti pavykdavo.
Nesiliauju dėkojusi ir už tai, kad Jėzus apsaugojo nuo klaidžiojimų ir iškart atvedė į „kristocentrišką“ aplinką - t. y. ten, kur aplinkiniai išties gyvai ir sąmoningai gyveno tikėjimu.
Dabar jau su džiaugsmu galiu skaičiuoti, jog jau lygiai pusę savo gyvenimo nugyvenau su Kristumi!
Atsisakymas ir Naujos Galimybės
Bet kažko ir teko atsisakyti?
Ką palikai eidama į vienuolyną?
Visų pirma nuoširdžiai nemanau, jog atsisakiau daugiau, nei gavau.
Anaiptol - bent jau kol kas manęs neapleidžia jausmas, jog būdama vienuole gaunu daugiau, nei turėjau ja nebūdama.
Turiu viską, ko žmogui reikia, kad būtų laimingas: esu mylima ir turiu didžiules privilegijas mokytis mylėti; esu laisva būti tiems ir dėl tų, kuriems labiausiai manęs reikia, esu įsitikinusi, jog gyvenu prasmingą gyvenimą ir džiaugiuosi, galėdama tuo dalytis su kitais, turiu galimybes augti kaip asmenybė ir ugdytis savyje, pasak šv. Pauliaus, „dvasinį žmogų“.
Turiu palaikymą maldoje ir galimybes melstis, man netrūksta maisto ir pastogės, jaučiuosi atradusi gyvenime savo vietą ir manęs nebekausto nežinios dėl ateities nerimas, dirbu mėgstamą darbą, - negi to nepakanka?
Galiausiai - juk ne turėjimas yra laimė.
Jaustis laimingam net jei ir kažko trūksta - štai kas svarbiausia.
Sunkumai ir Iššūkiai
Net jei laimė ir ne turėjimas, kaskart pasirinkdami viena, atsisakome kažko kito. Sunkiausia - tai, ko niekaip ir iki šiol negaliu palikti, - tai aš pati.
Nuoširdžiai sakau: man sunkiausia yra su savimi.
Matyti ir priimti savo „šešėlius“, kurie negailestingai demaskuoja, jog tai ką maniau apie save - dažnai tebūna iliuzija.
Ir, ačiū Dievui, kad vienuolyne šiek tiek sunkiau išvengti akistatos su savimi, nei gyvenant pasaulyje.
Maldos ritmas ir tyla neleidžia taip lengvai pabėgti nuo savęs, nutildyti sąžinės balso arba prislopinti jį televizoriaus žiūrėjimu.
O kiti „palikimai“, bent jau man, buvo skirtingai sunkūs skirtingais laikotarpiais.
Prieš įstojant į vienuolyną ryžto ir drąsos buvo daug, tad nejaučiau didelio širdies skausmo palikdama įprastą gyvenimą - ateitis vienuolyne viliojo labiau ir augino sparnus.
Vėliau patyriau įvairių išbandymų: nelengva buvo klausti ir prašyti leidimo, atsisakyti savo laisvės darant rimtus sprendimus, atsiduoti kito vadovavimui.
Nelengva ir integruoti prigimtinį troškimą užmegzti artimus ryšius su vienu, išrinktuoju žmogumi.
Tačiau, vėlgi, tai, bent mano atveju, nėra taip dramatiška, kaip kad dažnai stereotipiškai vaizduojama.
Ką iš tikrųjų nuolat skaudžiausia „aukoti“ - tai draugai.
Draugystei palaikyti reikia laiko ir dėmesio.
Deja, abu šiuos dalykus vienuolinis gyvenimas smarkiai apriboja.
Tiesiog - fiziškai nebeišeina skirti tiek laiko ir dėmesio brangiems žmonėms, kiek norėtųsi.
Būti Seserimi
Tai ką vis dėlto reiškia būti seserimi?
Esu laiminga būdama ten, kur esu, ir per visa, kas mano gyvenime vyksta, bandau atpažinti, ko Dievas iš manęs nori.
Ir man įdomu gyventi.
Įdomu vis labiau pažinti save, Dievą ir pasaulį.
Nuolat mokausi.
Labiausiai - apmąstydama kasdienes patirtis.
Vienuolyne esu nuo 2005-ųjų, amžinuosius įžadus daviau 2010-aisiais, tad mano vienuolinio gyvenimo patirtis dar nėra didelė, idant galėčiau kažką pribloškiamo pasakyti.
Draugams juokauju, jog „suvienuolėjau“.
Ir tuo sau tyliai džiaugiuosi.
Nes jei keičiuosi, vadinasi, šiek tiek augu.
Vargas man, jei visai nesikeisčiau, - dvasiniame gyvenime neiti pirmyn reiškia ristis atgal.
Gyvenimas Bendruomenėje
Visa, ką pasakoji, atrodo labai motyvuota, tačiau bent jau mane labiausiai gąsdintų gyvenimas bendruomenėje ir dar tarp vienų moterų.
O, man tai be galo įdomu! Ir niekad nenuobodu.
Mūsų beveik trisdešimt - skirtingiausių charakterių, amžių, patirčių.
Gyventi tokioje bendruomenėje - nuolatinis nuotykis.
Niekad nežinai, kas kurią dieną kuriai seseriai nutiks.
Ir reakcijos, ir atmosfera, ir veikimo būdas, be abejo, yra labai moteriški.
Iš pradžių mane tai šiek tiek erzino, tad, pasitaikius progai pabendrauti su vyrais, džiaugdavausi gavusi „atsvarą“.
Pašaukimo Paieška
Kaip suprantu, vienuolyne vietos dar yra, o ir vienuolynų Lietuvoje tikrai ne vienas; juokaujama, kad net Dievas nežino, kiek jų pasaulyje yra.
Pradėti nuo klausimo Jėzui: „Kur, Viešpatie, Tu mane šauki? Kur ta vieta, kurią Tu nuo amžių buvai man numatęs - vieta, kurioje būsiu laimingiausias ir duosiu daugiausia vaisių?“
O tada - klausti savęs, įsiklausyti į giliausius troškimus ir juos tirti - kalbantis su dvasios vadovu ar palydėtoju, rekolekcijose.
Tiesiog paprastai - gyventi su Kristumi, kasdien melstis klausant jo žodžio ir nedelsti žengti konkrečius žingsnius.
Vėlgi prisimenu save - nuolatiniai pašaukimo svarstymai, įžvalgos bei paieškos kartą buvo apibendrinti paprastu vienos sesers pasakymu.
Jei nemyliu kitų, neturiu troškimo jiems tarnauti, galėčiau suabejoti, ar Kristus tikrai yra mano gyvenime.
Tarnystė ir Atsidavimas
Daug pavyzdžių šiandien galime rasti ne tik savo aplinkoje, bet ir Šventajame Rašte. Kad ir išgydyta Petro uošvė - tik atsikėlusi ji patarnavo Jėzui.
Taip išgydyti, ir mes esame kviečiami tarnauti kitiems ir pasišvęsti; esame laiminami, kad taptume palaiminimu kitiems, apdovanoti tikėjimu ne kad didžiuotumės ar jaustumės pranašesni už kitus, bet kad tarnautume, melstumės už kitus, net ir tuos, kurie dar nepažino Kristaus, mylėtume net ir tuos, kurie mūsų nemyli.
Net jei ir Dievui labiau rūpi, kas mes esame, nei tai, ką mes darome, visi esame kviečiami būti tarnaujančios Bažnyčios nariais, atsiliepiančiais į vien tik mums skirtą Dievo pašaukimą, nes tik tada esam tikrai, o ne paviršutiniškai laimingi.
Žmogaus praeitis ne tokia svarbi kaip jo dabartis ir ateitis.
Kai kurie žmonės niekada nesikeičia, kiti pasikeičia.
Aną dieną su draugu kalbėjome apie vieną žmogų, kuris, kaip mes žinome, turi „sunkiasvorę praeitį“.
Tarstelėjau, kad mane nudžiugino pamačius gana ryškius pokyčius jo asmenyje ar bent jau galimų pasikeitimų ženklus.
Manau, kad kai kurie žmonės niekada nesikeičia, nes jie to nenori arba neturi vidinių jėgų keistis (ir nežino, kad Dievas gali pridėti tai, ko jiems trūksta).
Save žalojantis ir kitoks amoralus elgesys gali įsišaknyti ir tapti spąstais sau pačiam.
Kiti galbūt yra įstrigę tam tikroje aplinkoje, kuri jiems neleidžia pažinti geresnių dalykų.
Jie negali pasikeisti, nes jie nežino, kad gali būti geriau.
Abiem atvejais žmonėms pokyčiai atrodo sunkiai suprantami.
Tiesą sakant, pokyčiai visada atrodo sunkiai pasiekiami, jei siekdami jų remiamės tik žmogaus valios stiprybe.
Kalbu apie vidinį pasikeitimą, ne lengvus išorinius pokyčius, kai žmogus gali pakeisti savo išvaizdą imdamasis dietos, fizinės veiklos, pakeisdamas plaukų spalvą ar šukuoseną.
Mes su draugu diskutavome apie perėjimą iš nuodėmės tamsos į Kristaus šviesą.
Šv. Paulius yra akivaizdžiausias ir labiausiai stulbinantis pavyzdys.
Uolus fariziejus Saulius, nekentęs krikščionių taip, kad persekiojo juos ir dalyvavo nužudant.
Jis „alsavo grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius” (plg. 9, 1) ir dalyvavo užmėtant akmeninis šv. Steponą, pirmąjį Kristaus kankinį.
Saulius tikėjo, kad krikščionių tikėjimas turi būti sunaikintas ir kad vienintelis būdas tai įvykdyti yra atsikratyti visų krikščionių.
Tačiau kartą kelyje į Damaską jį apakino ryški šviesa iš dangaus.
Jis išgirdo balsą ir paklausus, kas kalba, balsas atsiliepė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji“.
Saulius atsivertė išgirdęs Jėzaus balsą.
Jis tapo Pauliumi, didžiuoju misionieriumi, tautų apaštalu ir kankiniu - jį nužudė romėnų tribūnas.
Galvoju ir apie Mariją Magdalietę, kuri, kaip spėja kai kurie Biblijos tyrinėtojai, prieš susitikdama Jėzų buvo pasileidėlė.
Be to, jos asmeniui priskiriamas ir apsėdimas - Jėzus ją išvadavo iš septynių demonų nelaisvės (plg. Lk 8, 2).
Magdalietės demonai man primena, kad visi turime vienokių ar kitokių „demonų“ - ydų, kalčių, pagiežų, sužeistumų, asmenybės sutrikimų, nuotaikų svyravimų ar sudėtingą praeitį.
Išgydyta Marija Magdalietė tapo viena ištikimiausių Jėzaus sekėjų, lydėjusi jį visos jo tarnystės metu, iki kryžiaus papėdės net tada, kai kiti mokiniai jį apleido.
Jai pirmajai pasirodė Prisikėlęs Kristus, ir ją įpareigojo pranešti mokiniams žinią apie Jo prisikėlimą.
Tai įspūdingai kalba apie tai, kaip Jėzus ją gerbė.
Šv. Augustinui prireikė gerokai daugiau laiko, kad pasikeistų, tačiau pasikeitimas buvo ne ką mažiau stulbinantis.
Užaugintas krikščionės motinos, šv. Monikos, tačiau nepakrikštytas prieštaraujant pagoniui tėvui.
Jaunystėje Augustinas ir jo draugė susilaukė nesantuokinio vaiko, Deodato; vėliau susižavėjo manichėjų erezija.
Metų metus jis gyveno tokiame nuodėmės stovyje, iš pažiūros, atrodė, nekreipdamas dėmesio į savo motinos maldavimus atgailauti.
Ilgai jam trūko valios pasikeisti, nors palaipsniui jis vis labiau suvokė, kad būtent tai jis ir turi padaryti.
Kartą, sužinojęs apie du vyrus, kurie akimirksniu pašventė savo gyvenimus vienuolystei, jis labai susisielojo dėl savo nesugebėjimo pasišvęsti Dievui ir apleisti kūniškąjį gyvenimą.
Jis verkė ir aimanavo, kai išgirdo vaiko balsą sakantį: „Kelkis ir skaityk“.
Jis paėmė šalimais gulėjusią Bibliją, atvertė šv. Pauliaus laišką Romiečiams, kur perskaitė, kaip Paulius užginė nusikalsti moralei bei nurodė „apsirengti Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir netenkinti kūno geidulių”.
Augustinas suprato, kad atėjo laikas jam pakeisti savo gyvenimą ir sekti Jėzumi.
Tai tik trys pavyzdžiai, kaip žmonės, kurie iš pradžių priešinosi, vėliau pasikeitė Dievo malonės dėka.
Dažnai mąstau apie šv. Žmogaus praeitis ne tokia svarbi kaip jo dabartis ir ateitis.
Kai kurie žmonės niekada nesikeičia, kiti pasikeičia.