Šiandien kalbame su trečiosios kadencijos tarybos pirmininke Asta Pakarklyte ir tarybos nariu Rimvydu Laužiku. Pokalbį įrašome balandžio viduryje, kai dabartinės tarybos kadencija artėja prie pabaigos, o naujoji sudėtis dar nėra patvirtinta, nors būsimos ketvirtosios kadencijos tarybos nariai ir nauja pirmininkė jau paskelbti.
Trečiosios Kadencijos Iššūkiai ir Pokyčiai
Per ketverius metus trečiosios kadencijos taryba dirbo pandemijos sąlygomis, karo Ukrainoje ir infliacijos fone. Panaikinus Kultūros rėmimo fondą, taryba pradėjo veikti kaip įprasta biudžetinė įstaiga, ribojama kalendorinių metų. Kartu įvyko ir daug kitų pokyčių, pavyzdžiui, atnaujinta ekspertų atrankos ir viešinimo tvarka, išaugo individualios stipendijos, sujungtos meno sritys, sustiprinti vidiniai procesai ir skaitmenizacija.
Šiandien norisi apibendrinti ir pakalbėti, kokie buvo tie ketveri metai, ką pavyko pasiekti, kas liko neišspręsta ir kokį palikimą trečiosios kadencijos taryba perduoda ketvirtajai. Noriu pradėti nuo platesnio klausimo ir grįžti į jūsų kadencijos pradžią prieš ketverius metus.
Meno ir Teisės Santykis
Pamenu, Asta, esi sakiusi, kad tave nustebino meno ir teisės santykis pradėjus dirbti taryboje. Dabar, artėjant prie kadencijos pabaigos, įdomu išgirsti, kaip atrodė pati pradžia. Aš turbūt ir lieku prie pirminio įspūdžio: Lietuvos kultūros taryba - tarp meno ir teisės, tarp kūrybos ir biurokratijos ir panašių skirčių. Ir ateinant dirbti į tarybą atrodė, kad tikrai teks daug dirbti su kūrybiniu turiniu, svarstyti, kaip geriausia jam sukurti sąlygas, padėti skleistis ir taip toliau.
Tai aišku, visi šie tikslai ir ši kryptis išliko, bet priemonės, kuriomis reikia kurti šitas sąlygas, yra visai kitos prigimties negu menas, negu laisvas kūrybiškumas ir taip toliau. Žinoma, galim visada padiskutuoti, ar biurokratija nėra tam tikras kūrybiškumas. Juk irgi reikia sugalvoti taisykles, griežtus ribojimus, sąlygas, kad būtų galima funkcionuoti, o tai irgi tam tikra prasme yra kūryba. Bet aš ateidama dirbti į tarybą įsivaizdavau vis dėlto kai ką kito. Nežinau, kaip Rimvydui buvo.
Man tai atrodė tokia pinigų administravimo įstaiga ir darbas su projektų administravimu... Man atrodo, mūsų pokalbių ir interviu pradžioje esu išsakęs tokią metaforą, galbūt ne metaforą, bet tai, kaip mačiau tarybos tikslą: tai yra bandyti užtikrinti pusiausvyrą tarp interesų grupių, siekiant kuo aukštesnės kokybės pačiai kultūrai, kuri yra Lietuvoje.
Kalbant apie objektyvius kriterijus, apie siekį - aišku, vėlgi, kiek yra galimybės - turbūt pašnekėsime apie tą finansinę pusę. Buvo užsiminta apie infliaciją ir apie kitus dalykus, bet iš principo tai yra toks... na, administracinė struktūra, kuri turėtų bandyti tą pusiausvyrą užtikrinti, kad neuždominuotų kažkuris vienas sektorius, kažkuri viena tema, kažkuri viena interesų grupė ir, sakykime, kad iš principo geriausios idėjos rastų savo kelią.
Aš, baigdamas kadenciją, esu pakankamai patenkintas tuo, ką mes darėm. Na, vienais atvejais tai buvo sunkiau, vienais galbūt lengviau, vienais galbūt tai buvo labiau konfliktiška dėl įvairių priežasčių, kitais nebuvo. Bet, na, jeigu žiūrint tik per šitą prizmę, manyčiau, kad atlikom savo darbą ar vaidmenį labai neblogai ir, sakykime, aš tuo džiaugiuosi.
Gairės ir Atnaujinimai
Kadangi pradėjom apie taisykles, apie tvarkas, apie tą biurokratiją... Taryba negali funkcionuoti be savo gairių ir iš esmės visas tarybos procesas apibrėžiamas gairėmis ir tai daroma tik kartą per metus. Pamenu, Asta, per interviu, kai buvom susitikusios čia prieš kelerius metus, sakei, kad iš esmės taryba turi keturis bandymus kažką pakeisti, padaryti, iš esmės perdaryti.
Na, tai pirmas kartas - suprasti, kaip apskritai viskas vyksta, ir lieka dar trys kartai keičiant ir naujinant gaires. Kaip jums atrodo, kaip įvertintumėt dabar, jau baigiantis kadencijai, kaip pavyko tą išnaudoti ir kokius svarbiausius atnaujinimus išskirtumėt?
Šita taryba buvo labai gudri, nes gairių rekomendacijas pateikė penkis kartus. Taip, nes šita taryba prasuko kalendorių. Na, čia vėlgi vienas iš darbų: daug daug daug metų iki tol būdavo nuolatinė kritika dėl pernelyg vėlyvų finansavimo rezultatų ir į tai reikėjo atsižvelgti. Pareiškėjai sakė, kad labai sudėtinga spėti įgyvendinti veiklas, kai rezultatai paskelbiami kovą, balandį. Tai dar nereiškia, kad paskelbus rezultatus tos lėšos realiai yra pervedamos, viskas įvyksta dar vėliau.
Na, tai mes ryžomės tą kalendorių atsukti atgal ir viską paankstinti. Štai taip išėjo, kad penkis kartus teikiam siūlymus dėl gairių ir stipendijų aprašo.
Bet tas pastebėjimas iš tiesų yra labai teisingas, nes kol taryba neišgyvena viso metų ciklo su visais etapais, programomis ir priemonėmis, apskritai sudėtinga galvoti apie kažkokį pokytį ir gerinimą, nes tiesiog turi susivokti, kas čia vyksta, ir tikrai nepulti iš karto reformuoti ir keisti, nes galbūt kažko nežinai ir galbūt kažkas veikia puikiai. Reikia įsigilinimo. O tada - taip, lieka keli kartai.
Kas dar yra įdomu ir prieš tai buvo nepažįstama, tai toksai sunkiasvoris, ilgų procesų biurokratijos pasaulis ir funkcionavimas valstybės aparate, kad tu to negali daryti kiekvieną mėnesį. Turi vieną bandymą per metus. Ir viskas. Ir tada kažką pakeitus stebi, kaip tai vyksta. Procesas yra lėtas ir kiekvieną mėnesį keitinėti gairių tikrai negali.
Juo labiau kad yra ir visai priešinga kryptis ir priešingas manymas: kiek galima tas gaires keitinėti - ar neišeitų vienais metais visiškai nieko nekeisti, visiems žinoti tas pačias taisykles ir tiesiog veikti natūraliai.
Nėra blogai, mano galva, tas retas kaitaliojimas. Juokaujant yra, sakykime, nekantraus pečkurio metafora: tiktai pradeda kurtis malkos, jis vėl su žarstekliu pajudina ir jos užgęsta. Bet kuris procesas yra evoliucija. Šita taryba perėmė vieną ar kitą dalyką iš prieš tai buvusios tarybos. Aišku, gerai, kad taryboje buvo žmonių, kurie dirbo kelias kadencijas, tai yra tas, pavadinkim, institucinis tęstinumas, jis labai svarbus. Ir, sakykime, jie toliau tą procesą tobulina, perduoda į priekį.
Kalbant apie tą retą keitimą, galbūt jo ir nereikia labai dažno: tiesiog per ciklą identifikuojamos problemos ir bandoma spręsti, tada per kitą ciklą žiūrima, ar tai veikia, ar neveikia. Jeigu neveikia, galbūt grįžtam atgal, jeigu veikia, paliekam, kyla kažkokių kitų problemų.
Aš į tai žiūriu kaip į evoliucijos procesą ir, taip kalbant, nesakyčiau, kad ten buvo kažkokie kardinalūs sprendimai, kurie apvertė viską aukštyn kojom ir tapo ar tobula, ar netobula. Bet iš tikrųjų, tarkim, viena iš krypčių, kuri man labai patiko, - tai judėjimo kryptis, judėjimas nuo institucijos link individo.
Be abejo, galbūt paskui kažkiek pakalbėsim apie stipendijas, bet ta kryptis man labai priimtina, nes kultūrą kuria žmogus. Institucija yra erdvė, kurioje jis gali dirbti arba gali nedirbti, bet mes kalbam apie tą kryptį, kuri buvo. Kita man patikusi kryptis buvo [meno] sričių stambinimas, kuris vėlgi sako, kad šių dienų pasaulyje, kalbant apie bet kurios struktūros veikimą, tos labai nedidelės dėžutės nėra gerai. Nes pasaulis yra daugiau tinklas negu sienom apsistatę dalykai: ar mes kalbėsime apie mokslą, ar apie kultūrą, tai tarpdisciplininiai ryšiai ar, sakykime, kažkokie viršdisciplininiai produktai, jie egzistuoja. Tai yra tikrovė ir tai reiškia, kad mes neturim tos tikrovės ignoruoti. Aš, sakykime, galbūt išskirčiau šitas dvi kryptis, kurios taip nuosekliai per visas permainas judant buvo vykdomos ir man atrodo svarbios.
Stipendijos Individualiems Kūrėjams
Aš dar norėčiau Rimvydą papildyti dėl dėmesio žmogui, individualiam kūrėjui. Šiek tiek net tokį istorinį ekskursą padaryti. 2020 metais per pandemiją taryba gavo dvigubą biudžetą, tai tapo visai kitu iššūkiu. Kalbant apie stipendijas, buvo skirta 2 400 stipendijų. Tai visiškai istorinis skaičius ir aš manau, kad jisai bus istorinis dar ilgą laiką, na, nebent vėl force majeure įvyktų.
Toms 2400 stipendijų buvo skirta apie 5 milijonus eurų. Toliau - 2021 metai ir kultūros ministro strateginiame veiklos plane stipendijoms vėl lygiai ta pati suma - 1,6 mln. eurų. Jokių perėjimų, viskas - pandeminiai pinigai baigėsi, grįžtama iš karto į 2019 metų realybę. Nors kitos menų tarybos, ypač senosiose demokratijose, Skandinavijoje, Danijoje, Anglijoje, net ir Čekijoje, jos dar tęsė atsistatymą.
Taryba (tuo metu dar ankstesnės kadencijos), aišku, balansavo ir vis tiek lėšas perskirstė ir stipendijoms skyrė dėmesio, bet kryptis jau buvo aiški. Tada mes, daugmaž įpusėję kadenciją, vis dėlto atkreipėme dėmesį, kad tai yra ir silpna grandis pačioje taryboje, nes tarybos biudžeto dalis skiriama tikrai labai maža, tuo metu tai buvo 8 procentai.
Aš padariau kai kurių menų tarybų ir kultūros fondų apžvalgą, su kai kuriais tų tarybų vadovais pati buvau susitikusi. Na, ir atsiskleidė, kad Lietuvos kultūros tarybos biudžeto dalis stipendijoms yra mažesnė nei Latvijoje, Slovakijoje arba Airijoje ir ryškiai mažesnė negu Estijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir Suomijoje. Suomija skiria pusę, pusę savo biudžeto investicijoms į žmogų, tiesiogiai suteikdama jam visiškai kitų galių, nepriklausomybę ir taip toliau.
Tada mes su tarybos nariais nusprendėm teikti siūlymą didinti stipendiją. Na, tai yra visiškai nelogiška ir paradoksalu. Tad vėlgi reiktų judėti toliau ir visa tai koreguoti. Na, ir būta daug kitų pokyčių. Apskritai sakyčiau, kad stipendijų srityje vyko didžiausias veiksmas.
Visus trejus metus turėjom ukrainiečių stipendijų programą, kuri buvo tikrai labai specifiška ir unikali. Ten didelių srautų nebuvo, bet... Sakyčiau, ta programa tiesiog labai jautri buvo. Žmonės paraiškose net pristatydavo savo gyvenimą. Tai tikrai unikalu. Toliau paleidom pradedančiųjų stipendijų priemonę. Tikiuosi, kad ji bus tęsiama. Visiškai šviežiai pateikėm siūlymą dėl mobilumo stipendijų kalendoriaus, dėl jo lankstumo, siekiant užtikrinti nepertraukiamą mobilumo galimybę.
Bent jau mano svajonėse ir planuose belieka stipendijos regionų kūrėjams, integruojant visa tai į „Tolygios kultūrinės raidos“ programą. Nežinau, galbūt tai pasirodys prasminga ir ateities kadencijos tarybai. Aš tai matyčiau kaip vertingą žingsnį, siekiant suteikti galių regionų kūrėjams, kuriems konkuruoti bendrame kontekste vis dėlto sudėtinga.
Kalbant apie ukrainiečių stipendijas, dar viena iš tokių labai įdomių patirčių arba dalykų, kurie, mano galva, yra svarbūs, buvo atsivėręs matymas - integracinės ar panašios stipendijos. Šių dienų migracijomis pažymėtame pasaulyje mes kalbam apie žmogų, kuris atvyksta į Lietuvą iš kitos šalies, yra kūrėjas ar kūrėja ir jam sudėtinga šokti į lietuvišką kultūrinę terpę pretenduoti gauti lėšų. Tiesiog yra įvairūs kultūriniai dalykai. Ir va tokia kažkokia integracinė stipendija būtų aiškiai [svarbi] žmogui, kuris bando integruotis į šitą erdvę, kuris apsisprendė, ko gero, čia gyventi, likti ir kurti. Čia irgi toks pajautimas - galimybė plėtoti ukrainiečių stipendijas ta linkme būtų, mano galva, labai vertinga iš principo: žmogus vieną du kartus sudalyvauja toje integracinėje stipendijoje, paskui jau bando dalyvauti kartu su kitais kūrėjais bendrame sraute. Tai va, tas užauginimas kūrėjo, kuris yra atvykęs, integravimas į Lietuvos kultūrą taip pat labai svarbus dalykas.
Man atrodo, tas užauginimo aspektas labai stipriai lydėjo tarybą šituos ketverius metus, nes tų stipendijų užauginimas finansine prasme... Kita vertus, pradedančiojo kūrėjo stipendijos atsiradimas, irgi užauginimas, kaip kažkada Dainius Vaitiekūnas interviu yra minėjęs, tam tikras deimančiukų ieškojimas, kai suteiki pasitikėjimo kreditą pradedantiesiems, startuoliams - kaip ukrainiečiams sudėtinga, lygiai taip pat sudėtinga, kai esi savo kūrybinio kelio pradžioje.
Galvojant apie labiausiai džiuginančius dalykus, aš šitą stipendiją galbūt dėčiau vos ne į pirmą vietą to, ką mes padarėme kaip taryba, nes iš tikrųjų, kalbant apie paties finansavimo tikslą arba kaip jis veikia, ta pati Regioninės [kultūros] tarybos ir „Tolygios kultūrinės raidos“ plėtra taip pat yra auginimo įrankis. Tai aišku, iš principo kalbam apie žmones, kurie kažkur dirba, kuriems, ar pradedančiajam kūrėjui, ar atvykusiam žmogui, ar kažkur gyvenančiam šiame regione, iškart galbūt sudėtinga ir tada, sakykim, per tai užaugama iki tokio lygmens, kad jis jau gali dalyvauti su visais. Taigi jaunojo ar pradedančiojo kūrėjo stipendija, mano galva, yra vienas iš labiausiai džiuginančių darbų.
Stipendijų Statistika
| Metai | Stipendijų Skaičius | Suma (Eur) |
|---|---|---|
| 2020 (Pandemija) | 2400 | 5,000,000 |
| 2021 | - | 1,600,000 |
Pasitikėjimas Ekspertais
Pratęsiant apie auginimą, man atrodo, vienas iš dalykų, ką dar taryba augino, tai pasitikėjimą ekspertais. Nes iki jūsų kadencijos, kaip tik pačioje jos pradžioje, skaičiau žiniasklaidoje ir socialinėje erdvėje labai daug nuogąstavimų, bet kartu ir lūkesčių, kad tarybos ekspertų duomenų bazė, paraiškas vertinantys ekspertai turi būti vieši.
Tai, atrodo, yra pagrindinis darbas ir pagrindinis dalykas, kas turi taryboje pasikeisti, o tada viskas pagerės, bent jau susidarė toks įspūdis, kad jeigu ekspertų sąrašai bus paskelbti, visi bus labai patenkinti. Taigi vienas iš pirmųjų jūsų darbų buvo ekspertų duomenų bazių paskelbimas. Dabar visus ekspertus, kurie vertino paraiškas, galima matyti praėjus trims mėnesiams po finansavimo sprendimo paskelbimo. Kaip jums atrodo, ar šis pokytis sustiprino pasitikėjimą taryba ir ekspertų veikla? Nes atrodo, kad baimės, jog ekspertai sulauks keršto, gąsdinimų, spaudimo ar dar kažkokių dalykų, nepasitvirtino.
Aš tai, tiesą sakant, visai kitaip norėčiau, Karolina, į tavo klausimą reaguoti ir pamąstyti, kaip kitaip galima padaryti tai, apie ką mes čia kalbam. Pradirbau taryboje ketverius metus. Tai yra tikrai nemažas laiko tarpas susipažinti tiek su taryba, tiek su jos vieta bendrame valstybės mechanizme. Manyčiau, kad atėjo metas labai rimtai permąstyti tarybos vertinimo modelį. Nežinau, aišku, kokios mintys bus naujos kadencijos, bet man jau dabar išeinant atrodytų, kad atėjo metas ekspertams suteikti daugiau atsakomybių. Ir visą mechanizmą grįsti ne kiekviena...