Panevėžys tarpukariu buvo svarbus Lietuvos miestas, kuriame gyveno įvairių tautybių žmonės. Žydų bendruomenė buvo viena didžiausių ir aktyviausių mieste, dalyvavusi politiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. Šiame straipsnyje apžvelgsime žydų gyvenimą Panevėžyje tarpukariu, remdamiesi to meto spauda ir istorijos šaltiniais.
Panevėžio vaizdas 1938 m.
Žydų bendruomenė Panevėžyje
1923 metų duomenimis, Panevėžyje gyveno 6 676 žydai - tarp miestiečių daugiau buvo tik lietuvių: 9 950. Mieste gyveno 8 824 vyrai ir 9 764 moterys. Iš 18 588 miestelėnų Lietuvos piliečiai buvo didžioji dauguma. Daugiausia Panevėžyje tuo metu gyveno lietuvių - 9 950, žydų - 6 676, lenkų - 906, rusų - 553, vokiečių - 105, latvių - 46, kitų - 145, svetimšalių - 207. Tų metų pavasarį Panevėžio apskrityje (be Panevėžio miesto) gyveno 53 752 vyrai ir 61 715 moterų.
Politinė veikla
Žydai aktyviai dalyvavo ir rinkimuose į Panevėžio tarybą. Ją sudarė 40 atstovų, iš jų net 12 priklausė žydų frakcijai. Tuo metu į revizijos komisiją žydų opozicija nebuvo įleista. Nepartiniai kandidatai - butų samdytojai, amatininkai, smulkieji prekybininkai - į miesto politikos areną bandė ateiti per Žydų liaudies sąrašą. Į jį įėjo miesto smulkusis prekybininkas Chaimas Rochmanas, laikrodininkas Judelis Lazaras, juristas Abraomas Šacas. Rinkimuose kandidatavo ir suvienytas Panevėžio žydų sąrašas, kuriame bene ryškiausiai rinkėjams švietė advokato Henriko Landau, pirklio Levo Todeso pavardės. Rinkimuose dalyvavo ir žydų namų savininkų sąjunga - advokatas Juozas Handinas, namų savininkas Isakas Šteinas.
1924 metų spalio 9-ąją įvyko pirmasis naujai išrinktos Panevėžio miesto tarybos posėdis. „Žydų frakcija proponuoja posėdį kitai dienai atidėti, kad frakcijos turėtų galimybes susitarti. Visą valandą trukusios diskusijos buvo bevaisės ir žydų frakcija vėl prašė posėdį atidėti kitai dienai. „Iš susidariusios situacijos galima spręsti, kad rinkimai eis labai sunkiai. Žydų frakcija - 15 žmonių ir lenkų frakcija - 5 žmonės susiblokavo. Lenkų ir žydų blokas reikalavo, kad valdybą sudarytų penki asmenys - du žydai, vienas lenkas ir du lietuviai. Mainais žydai ir lenkai žadėjo palaikyti kunigo Jono Grabio kandidatūrą į tarybos pirmininkus. Lietuviai tokį siūlymą atmetė, pareiškė, kad valdyboje turėtų būti trys lietuviai, o likusias vietas tarpusavyje pasidalytų lenkai ir žydai.
Miesto laikraščio puslapiuose galima rasti ir kitų rinkimų į miesto tarybą atspindžių. Pavyzdžiui, 1934 metais teisę balsuoti turėjo 6 741 gyventojas, o nebalsavo 462, iš jų 130 buvo žydai. „Buvo paduota 128 834 balsai, iš kurių 84 055 teko lietuviams, 29 951 - žydams ir 14 828 lenkams. Lietuviai ėjo susiblokavę 5 sąrašais ir pravedė 14 atstovų (buvo 10), žydai 2 sąrašais pravedė 5 atstovus (buvo 7) ir lenkai vienu sąrašu pravedė 2 atstovus (buvo 4)“, - rašyta netrukus po rinkimų.
Verslas ir ekonomika
Leizeris Beras Chazenas tarpukariu buvo vienas stambiausių miesto verslininkų - jo šeimai priklausė ne viena žinoma įmonė įskaitant ir jo sūnų jau po tėvo mirties perimtą „Kalnapilio“ alaus gamyklą. Tačiau tarpukario spaudoje bene dažniausiai linksniuotas Chazenų linų fabrikas, kurį persekiojo gaisrai. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Panevėžyje daug kalbų sukėlė verslininkų Chazenų linų fabriką nusiaubęs didelis gaisras. 1931 metais minėta, kad policijai apklausus apie 40 žmonių, daugiausia darbininkų, nustatyta, kad gaisras kilo „nuo laidų susijungimo“. Fabrikas tuo metu buvo apdraustas ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Anglijoje.
1935 metais rašyta, kad taip ir nepasiekta, jog pavojų keliantis linų fabrikas būtų iškeltas už miesto - po gaisro jis net išsiplėtė, pastačius naują mūrą.
Kultūra ir visuomeninė veikla
Panevėžio žydai, kaip ir kitų tautų atstovai, prisidėjo gražinant ir kuriant miestą. Žydų tautos žmonės buvo vieni iš aukojusiųjų lėšų Panevėžio muziejaus įkūrimui. Vienas stambiausių miesto verslininkų Leizeris Beras Chazenas tokiam reikalui atseikėjo 25 litus, gydytojas Šachnelis Abraomas Meras - 10 litų, malūnininkas Berelis Rubinšteinas - 10 litų. O 1924 metais Panevėžyje lankėsi tuometinis švietimo ministras Leonas Bistras. Tarpukariu Panevėžio mieste ir rajone veikė ne viena žydų visuomeninė organizacija.
Žydų atstovai neliko nuošaly ir svarstant žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklo statybos Panevėžyje klausimą. Lietuvai pagražinti draugijos iniciatyva įvyko visuomenės atstovų susirinkimas. Planuota statyti garsiojo Panevėžio krašto skulptoriaus Juozo Zikaro kurtą 5 metrų paminklą: 3 metrų akmeninis pjedestalas ir dviejų metrų bronzinė skulptūra.
1925 metų kovą Panevėžio miesto tarybos posėdyje kalbėta apie miesto malūno varžytynes. Buvo priimtas sprendimas, kad malūnas išnuomojamas Rubinšteinui ir K-o. „Vienas siuvėjas ieškojo pirkti policijos uniformai guzikų ir pas lietuvius prekybininkus negavo. Žydai prašė leisti parduotuvėms dirbti iki 10 ir 11 valandos vakaro. Žydai buvo neatsiejama miesto bendruomenės dalis, dalyvavusi visose jo gyvenimo srityse.
Tarpukariu galima aptikti ir tokią žinią, kad sanitarinė miesto komisija apžiūrėjo keturias macų kepyklas ir visose jose rasta daug netvarkos ir nešvaros. „Vadinasi, komisija įspėja panevėžiečius vengti pirkti macus, kad neužsikrėstų ar vidurių nesugadintų.
Sportas
Panevėžį ir tarpukariu pelnytai buvo galima vadinti garsių sportininkų kalve. Miestas didžiavosi lengvosios atletikos karaliene, tituluojama lietuviškuoju Džesiu Ovensu, turėjo ir savo bokso legendą, tik Paryžiaus olimpiadoje nusileidusį aukso laimėtojui. Panevėžio „Makabi“ sporto klubas 4-ajame dešimtmetyje garsėjo ne tik savo futbolininkų, bet ir tenisininkų pasiekimais. Futbolas greitai populiarėjo ir Panevėžyje.
1930 metais Panevėžyje pradėtas statyti bendrovės „Maistas“ fabrikas. Kitąmet jis jau veikė, o netrukus ši įmonė tapo ir viena sportinio judėjimo organizatorių Panevėžyje. Fabriko teritorijoje netgi įrengtos lauko teniso aikštelės. Koks panevėžiečiams tapo svarbus sportas, rodo ir miesto stadiono tarp Agronomijos gatvės (dabartinė Marijonų gatvė) ir A.
1936 metais klubas tapo Panevėžio apygardos futbolo varžybų nugalėtoju, o 1937-aisiais „Maisto“ komanda žaidė pirmas tarpvalstybines rungtynes su estais. Jos baigėsi lygiosiomis 2:2. 1939 metais „Maisto“ futbolo komanda varžėsi srities Lietuvos futbolo čempionato pirmenybėse Pietų zonoje. Vienintelė iš tuomečių Panevėžio futbolo komandų, dalyvavusi tokio lygio varžybose. Turėjo jis ir krepšinio komandą, propagavo stalo bei lauko tenisą. Netrūko klube ir šachmatų entuziastų. Gana daug entuziastų pritraukdavo ir tenisas, žirgų sportas.
Panevėžio "Makabi" futbolo komanda 1930 m.
Holokaustas Lietuvoje
Viena didžiausių Lietuvos tragedijų - žydų naikinimas. Jis prasidėjo tada, kai atėjo vokiečiai ir į savo rankas perėmė valdžią. Buvo sunaikinta apie 170 tūkstančių - maždaug 90% visų Lietuvos žydų. Į žydų naikinimą buvo įtraukti ir keli šimtai lietuvių, kuriuos paveikė ne tik nacionalsocializmo ideologijos įtaka, bet ir tai, kad dalis žydų aktyviai veikė Lietuvos nepriklausomybės naikinimo metu, sovietizuojant Lietuvą, organizuojant 1940-1941 metų lietuvių trėmimus.
Nacistinei valdžiai pavyko išnaudoti po sovietų okupacijos susikaupusias antikomunistines ir antižydiškas nuotaikas. Nepriklausomos Lietuvos laikais, turbūt, niekas negalėjo įsivaizduoti, kad lietuvių ir žydų santykiai pakryps tokia linkme ir atneš tiek tarpusavio neapykantos ir skriaudų. Tačiau žydų genocidas Lietuvoje buvo išskirtinė tragedija - žydų bendruomenė Lietuvoje per trejus hitlerinės okupacijos metus buvo visiškai sunaikinta, žuvo apie 95 Lietuvos žydų.
Nacistinei propagandai pavyko įtikinti dalį lietuvių, kad bolševizmas yra žydų valdžia, kad dėl sovietų okupacijos metais patirtų nelaimių pirmiausia kalti žydai. Antisovietinio pogrindžio atsišaukimuose žydai kartais buvo kaltinami Lietuvos pražudymu, dorovės ir tikėjimo slopinimu, ekonominiu išnaudojimu ir pan. Dažnai „žydo” ir „komunisto“ sąvokos buvo vartojamos kaip sinonimai.
Iki V. Štalekerio būrio atvykimo į Kauną (birželio 25 d.) žydų pogromų mieste nebuvo, bet buvo suimami tie žydai, kurie buvo įtariami priklausę komunistų partijai. Tik po V.Štalekerio atvykimo, vokiečių saugumui pradėjus kontroliuoti padėtį mieste, prasidėjo žydų pogromai (pirmasis pogromas naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją). Gestapo organizuoti žydų pogromai Kaune tęsėsi iki birželio 29 d., kurių metu, Štalekerio teigimu, buvo „nukenksminta“ dar 2 300 žydų. Po to prasidėjo reguliarus žydų šaudymas Kauno fortuose.
Sovietmečio mitai. Holokausto marginalizavimas
Lietuvos laikinoji vyriausybė
1941 birželio 23 d. Kauno radijas pranešė, kad sudaroma Laikinoji vyriausybė. Ministro pirmininko pareigas pavesta eiti J. Ambrazevičiui. Vyriausybė deklaravo atkursianti tautoje vienybę „be luomų ir pažiūrų skirtumo“, grąžinsianti privačią nuosavybę, vykdysianti efektyvią socialinę politiką. Vyriausybė per labai trumpą laiką atkūrė iki 1940 birželio 15 d. buvusią administracinę Lietuvos struktūrą (apskričių, valsčių ir miestų savivaldybes, suorganizavo policiją). Liepos 17 d. vyriausybė priėmė svarbų žemės denacionalizavimo įstatymą, kuris savininkams grąžino 60 ha jų turėtos žemės, o bežemiai iir mažažemiai turėjo būti aprūpinti žeme iš Valstybės fondo. Turto denacionalizavimo aktai, esant Lietuvoje vokiečiams, nebuvo taikomi žydams ir asmenims, „aktyviai veikusiems prieš lietuvių tautos interesus“.
Tačiau Vokietijos planuose nebuvo vietos Baltijos valstybėms, todėl LLietuvos vyriausybė vokiečiams buvo labai nepageidaujama. Visaip vokiečių varžoma ir terorizuojama Laikinoji vyriausybė išsilaikė vos 6 savaites. Jos likimas buvo nulemtas liepos pabaigoje įvedus Lietuvoje vokiečių civilinį valdymą. Rugpjūčio 5 d. įvyko paskutinis posėdis. Generalinis komisaras A. fon Rentelnas rugpjūčio 13 d. pasirašė įsakymą dėl Laikinosios vyriausybės paleidimo.
Išvados
Žydų bendruomenė Panevėžyje tarpukariu buvo svarbi miesto dalis, prisidėjusi prie jo politinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo. Tačiau Holokaustas sunaikino didžiąją dalį Lietuvos žydų, įskaitant ir Panevėžio žydų bendruomenę. Svarbu prisiminti šią tragediją ir gerbti aukų atminimą.
tags: #nuosavybe #nacistinei #vokiet