Nuosavybės Teisės Institutai Lietuvoje: Apibrėžimas, Rūšys ir Apsauga

Nuosavybės teisė - tai daiktinės teisės institutas, nustatantis daiktų ir kito turto savininkų teises įgyvendinti šio turto valdymą, naudojimą ir disponavimą. Paprastais žodžiais tariant, nuosavybė yra objektas(-ai), priklausantys kažkam. Svarbiausias nuosavybės teisės bruožas yra tas, kad savininko teisė į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų. Šias jo teises tiesiogiai nustato tik teisės normos.

Remiantis šia taisykle, nuosavybė nėra apribota tik fiziniais daiktais: ji taip pat apima, pavyzdžiui, bendrovės akcijas, intelektinę nuosavybę (pvz. prekės ženklai) ir socialinio draudimo išmokas. Lietuvoje nuosavybės teisės turinio pagrindas yra tradicinė savininko teisės triada: valdymas, naudojimas ir disponavimas.

Daiktinei teisei būdinga tai, kad tik vienas daiktinis teisinis santykis subjektas yra aktyvus (pvz., daikto savininkas), o kitas subjektas, kuriuo gali būti bet kuris tiek fizinis, tiek ir juridinis asmuo, valstybė ar savivaldybė, yra pasyvus.

Nuosavybės Teisės Subjektai ir Objektai

Nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys (įskaitant valstybę ir savivaldybes).

Nuosavybės teisės objektai gali būti žemė, jos gelmės, vandenys, miškai ir kita augalija, gyvūnija, pastatai, statiniai, įrenginiai, transporto priemonės, namų apyvokos daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, kompiuterinės programos ir kitas materialus ar nematerialus turtas.

Teisė disponuoti - tai teisė nustatyti daikto teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę.

Savininko teisės į turtą, kuris yra jo nuosavybė, nepriklauso nuo kitų asmenų valios, jas gali riboti tik teisės normos ar paties savininko sprendimai (pavyzdžiui, turtą parduoti, paskolinti, išnuomoti, įkeisti, sunaikinti). Savininkas turi teisę leisti ar drausti kitiems asmenims naudotis savo turtu, išreikalauti prarastą turtą iš svetimo neteisėto valdymo, o įstatymų nustatytais atvejais - ir iš sąžiningo įgijėjo, jeigu šis įgijo turtą iš trečiojo asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn. Be savininko leidimo niekas neturi teisės turtą gadinti, teršti, ardyti, kitaip bloginti jo naudingąsias savybes.

Nuosavybės Teisės Atsiradimo Pagrindai

Nuosavybės teisė atsiranda pagal sandorius (pirkimo ir pardavimo, išperkamosios nuomos, mainų, dovanojimo ir kitus), ją paveldėjus, pagaminus naują daiktą iš savo ar niekieno medžiagų, pasisavinus daikto vaisius ir pajamas, bešeimininkį daiktą, radinį, lobį, laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites, bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus, valstybei atlygintinai paėmus visuomenės poreikiams, konfiskavus ar kitu būdu už teisės pažeidimus perėmus privatų turtą, pagal įgyjamąją senatį (kai asmuo, kuris nėra daikto savininkas, jį sąžiningai įgijo ir nepertraukiamai valdė per įstatymų nustatytą įgyjamosios senaties terminą ir per tą laiką tikrasis savininkas nepareiškė pretenzijų į daiktą) ir kitais įstatymų numatytais atvejais.

Nuosavybės Teisės Ribojimai

Taip, ši teisė nėra absoliuti. Iš asmens nuosavybė gali būti paimta dėl visuomenės interesų ir vadovaujantis įstatymu. Tai nėra baigtinis sąrašas: ar viešasis interesas yra teisėtas, nustatoma kiekvienu atveju. Net jei nuosavybės paėmimas vykdomas dėl visuomenės interesų, jis taip pat turi būti proporcingas - tai reiškia, kad priemonė turi atitikti tikslą ir neviršyti to, kas reikalinga jį pasiekti. Tokiu atveju valstybė paprastai turi pareigą atlyginti paveiktos nuosavybės savininkui.

Pavyzdžiui, Tre Traktörer Aktiebolag prieš Švediją byloje valdžios institucijos atšaukė leidimą parduoti alų, vyną ir įvairius alkoholinius gėrimus iš pareiškėjo (restoraną valdančios įmonės) dėl netinkamo ekonominio valdymo ir aplaidžios buhalterijos.

Ypač svarbu, kaip ir kokiu būdu gali būti nusavinamas privačios nuosavybės teise esantis objektas. Nagrinėjant šį klausimą ypač svarbi Konstitucinio Teismo nuomonė, išsakyta jau minėtame 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime, kad „nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas“.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją”. „[N]ei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybes įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“.

Konstitucijos 24 straipsnio antrojoje dalyje įvardytos sąlygos, kurioms esant be asmens sutikimo galima įeiti į jo būstą. Tokį leidimą gali duoti teismas arba įstatymas gali numatyti tokią galimybę, tačiau tik tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Jeigu įstatymas nustatytų kitokius pagrindus, jie galėtų būti traktuojami kaip prieštaraujantys Konstitucijai.

Nuosavybės Teisės Gynimas

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.37 str. 1 d. Nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio. Tai reiškia, kad savininkas šią teisę gali naudoti prieš visus asmenis (lot. erga omnes). Jis gali reikalauti jo, kaip savininko, teisių nepažeidinėti ir iš bet kurio pažeidėjo gali reikalauti pašalinti pažeidimus nepriklausomai nuo to, ar jie susiję su valdymo netekimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

Kaip pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2014 buvo nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo savavališkai pastatytos tvoros, Ieškovui priklausančio žemės sklypo dalyje. Negatorinio ieškinio atveju, ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: (i) kad jis yra turto savininkas; (ii) kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

Pagal kasacinio teismo praktiką, daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-695/2019). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog negatorinis ieškinys gali būti reiškiamas tik tada, kai pažeidimas yra tęstinis ir nepasibaigęs ieškinio pareiškimo dieną.

Teisei reikšti negatorinį ieškinį, ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną. Jeigu nuosavybės teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, tada neturi reikšmės, kada nuosavybės teisės pažeidimas prasidėjo, svarbu nustatyti, kad pažeidimas tebesitęsia ieškinio pareiškimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

Nuosavybės Rūšys Lietuvoje

Privati nuosavybė pripažįstama vienu iš demokratinės valstybės ir teisinės visuomenės pagrindų bei visų kitų asmens teisių ir laisvių garantu. Todėl nuosavybės teisės institutas nuolat sulaukia tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslininkų dėmesio ir analizės.

2. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas ir valstybės turto didžiosios dalies privatizavimas bei kiti panašūs ekonominės reformos metu vykstantys nuosavybės transformavimo procesai sudarė sąlygas Lietuvos respublikoje susiformuoti naujoms nuosavybės rūšims ir formoms. Lietuvoje tam tikra turto dalis taip pat yra valstybės nuosavybė. Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Lietuvoje šiuo metu yra nauja nuosavybės forma - savivaldybių nuosavybė.

Privati nuosavybė: Privačios nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai asmenys, jais taip pat gali būti ir juridiniai asmenys.

Bendroji nuosavybė: Taip pat įvairiais įstatymų numatytais būdais gali atsirasti ne vieno, o kelių asmenų nuosavybė, t.y. bendroji nuosavybė. Skiriamos tokios bendrosios nuosavybės teisės rūšys: bendroji dalinė nuosavybė ir bendroji jungtinė nuosavybė.

Valstybės nuosavybė: Daugelyje šalių valstybės nuosavybė sudaro reikšmingą dalį. Valstybei nuosavybės teise turi priklausyti ir turtas, būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti: šalies aprūpinimas kuru, energija, vandeniu, kai kuriomis žaliavų rūšimis; aprūpinimas pašto, telefono, telegrafo, radijo ir kt.

Savivaldybių nuosavybė: LR Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1-ojoje dalyje nustatyta, kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė.

Viešoji nuosavybė: Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe, kadangi aukščiausieji valstybės valdžios ir vietiniai valdžios organai atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtą viešai valdo, naudoja bei juo disponuoja viešam (bendram) interesui, pasinaudodami rinkėjų tiesiogiai jiems suteikta teise.

Apžvelgus nuosavybės rūšis užsienio valstybėse, matyti, jog daugelyje iš jų valstybės nuosavybė sudaro 20-30 ir daugiau procentų. Todėl nekyla abejonių , kad Lietuvoje tam tikra turto dalis taip pat turi būti valstybės nuosavybė.

Valstybei nuosavybės teise turi priklausyti ir turtas, būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti: šalies aprūpinimas kuru, energija, vandeniu, kai kuriomis žaliavų rūšimis; aprūpinimas pašto, telefono, telegrafo, radijo ir kt. LR Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1-ojoje dalyje nustatyta, kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė.

Numatyti ir savivaldybių nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai. Savivaldybei perduodami kai kurie valstybės objektai. Priimtas netgi LR įstatymas “Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn”, kuriame numatytas savivaldybių nuosavybėn perduotinas valstybės turtas bei jo perdavimo tvarka.

Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe, kadangi aukščiausieji valstybės valdžios ir vietiniai valdžios organai atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtą viešai valdo, naudoja bei juo disponuoja viešam (bendram) interesui, pasinaudodami rinkėjų tiesiogiai jiems suteikta teise.

Intelektualinė Nuosavybė

Pastaraisiais metais vis svarbesnė tampa intelektualinė nuosavybė, apimanti tam tikrą nuosavybės objektų grupę. Intelektualinės nuosavybės objektais laikomi: literatūros, meno bei mokslo kūriniai; artistų vaidybinė veikla, garso ir vaizdo įrašai, radijo bei televizijos laidos; išradimai visuose žmogaus veiklos srityse; pramoniniai pavyzdžiai (pramoninis dizainas) ir kitos su intelektualine nuosavybe susijusios teisės.

Intelektualinė nuosavybė dar skirstoma į autorinę teisę ir pramoninę nuosavybę. Moksliniai atradimai nepriskiriami nei vienai iš minėtų dalių.

Pramoninė nuosavybė- tai intelektualinės nuosavybės dalis. 1994 m. Lietuva prisijungė prie 1983 m. Paryžiaus konvencijos pramoninei nuosavybei saugoti.

Teisės Aktai, Reguliuojantys Nuosavybės Teisinius Santykius Lietuvoje

LIETUVOJE nuosavybės teisinius santykius reguliuoja Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001), kiti įstatymai, tarpvalstybinės ir nuosavybės teisės subjektų sudarytos sutartys.

LR Konstitucijos 46 straipsnio 1-ojoje dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise.

Nuosavybės Teisės Turinys

Nuosavybės teisės turinys apibrėžia savininko veiksmų su turtu galimybes. Atsiradus naujiems nuosavybės teisės objektams, nuosavybės teisės turinio tinkamo reguliavimo ir aiškinimo reikmė yra pakankamai akivaizdi, nes nuo nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų pripažinimo arba neigimo priklauso gyventojų pajamų šaltiniai bei valstybės ekonomikos raidos tempai.

Manytina, kad kiekvienos teisinės valstybės ekonominės ir politinės sistemos paskirtis yra kuo visapusiškiau užtikrinti asmens interesus ir poreikius, laisvos iniciatyvos ir kūrybinės veiklos galimybes. Pernelyg siauras nuosavybės teisės turinio supratimas ir apibrėžimas gali būti pripažįstamas veiksniu, ribojančiu asmens ekonominę laisvę, neleidžiančiu jam maksimaliai išnaudoti turimą turtą.

Kai kuriose Europos valstybių įstatymų kodifikacijose, akcentuojant nuosavybės teisės prigimtinį pobūdį, nuosavybės teisės turinio apibrėžti per detalų savininko teisių sąrašą vengiama, apsiribojant nuosavybės teisės įgyvendinimo ribų nustatymu. Toks teisinis reglamentavimas dažnai yra sąlygotas nuomonės, kad mokslas ir informacinės technologijos, ekonominė apyvarta sukuria vis naujas nuosavybės teisės įgyvendinimo priemones.

Nematerialiosios turto rūšys vis labiau įsigali ekonominėje apyvartoje, sandorius su materialiais daiktais išstumdamos į antrą planą. Turtu šiandien pripažįstami jau ne tik materialūs daiktai, bet ir prekės ženklai, juridiniai asmenų pavadinimai, komercinės paslaptys, intelektinės veiklos rezultatai, prestižinė kokio objekto vieta, gaminamos prekės paklausa, aukšta personalo kvalifikacija, gera verslo reputacija ir kt. nematerialūs objektai. Ypač svarbią reikšmę įgyja finansinis bei komercinis turtas - piniginiai, investiciniai, transporto bei prekiniai vertybiniai popieriai.

Atsirandant vis naujoms turto rūšims, nuosavybės teisės turinį įsprausti į iš anksto nustatytus rėmus darosi vis sunkiau, todėl dažnas įstatymų leidėjas nuosavybės teisės turinį atskleisti palieka teismų praktikai ir teisės doktrinai.

Teisės Valdyti, Naudotis ir Disponuoti

LR CK buvo perimta vadinamoji teisių (teisinių galimybių) triada: teisė turtą valdyti, naudotis ir juo disponuoti, todėl kyla tam tikrų sunkumų aiškinant nuosavybės teisės turinį šiuolaikinės, prigimtinės nuosavybės teisės sampratos kontekste.

Tradicškai, nuosavybės teisė apima šias teises:

• Teisė valdyti (lot. ius possidendi)
• Teisė naudotis (lot. ius utendi)
• Teisė gauti pajamas (lot. ius fruendi)
• Teisė disponuoti (lot. ius abutendi)
• Teisė pašalinti kitus nuo nuosavybės (lot. ius vindicandi)

Anglosaksų teisės sistemoje nuosavybės teisė apima:

• Teisė valdyti (angl. right to possess)
• Teisė naudotis (angl. right to use)
• Tvarkymo teisė (angl. right to manage)
• Teisė gauti pajamas (angl. right to income)
• Teisė kapitalizuoti (angl. right to capital)
• Teisė į apsaugą (angl. right to security)
• Teisė perleisti paveldėjimo būdu (angl. power of transmissibility)
• Teisė turėti daiktą neterminuotai (angl. absence of term)
• Pareiga nedaryti žalos (angl. prohibition of harmful use)
• Galimybė areštuoti (angl. liability to execution)
• Teisė susigrąžinti perleistas teises / daiktą (angl. residuary character)

Šios teisės apibrėžia asmeniui įstatymo leisto ar neuždrausto tam tikro elgesio, ginamo valstybės prievarta, ribas ir mastą, arba kitaip tariant, galimo elgesio ribas nuosavybės teisiniuose santykiuose.

Bendroji Nedaloma Nuosavybė

Bendroji nedaloma nuosavybė - tai nuosavybės teisė, kai du ar daugiau asmenų (bendraturčių) valdo vieną nedalomą daiktą ar turtą. Ši nuosavybės forma turi specifinių ypatumų, kurie skiria ją nuo kitų nuosavybės rūšių.

Bendrosios Nedalomosios Nuosavybės Atsiradimo Pagrindai

Bendroji nedaloma nuosavybė gali atsirasti įvairiais būdais:

• Paveldėjimo būdu: kai turtą paveldi keli įpėdiniai.
• Pirkimo-pardavimo sutartimi: kai turtą įsigyja keli asmenys bendrai.
• Dovanojimo sutartimi: kai turtas padovanojamas keliems asmenims.
• Kitos įstatymų numatytos priežastys.

Bendraturčių Teisės ir Pareigos

Bendraturčiai turi tam tikras teises ir pareigas, susijusias su valdomu turtu:

• Teisė naudotis turtu: kiekvienas bendraturtis turi teisę naudotis bendru turtu, tačiau tai neturi pažeisti kitų bendraturčių teisių.
• Pareiga išlaikyti turtą: bendraturčiai privalo proporcingai prisidėti prie turto išlaikymo išlaidų.
• Teisė disponuoti turtu: norint parduoti, įkeisti ar kitaip disponuoti bendru turtu, reikalingas visų bendraturčių sutikimas.

Svarbu pažymėti, kad nesutarimai tarp bendraturčių dėl turto valdymo ar naudojimo gali būti sprendžiami teisme.

Bendrosios Nuosavybės Nutraukimas

Bendroji nedaloma nuosavybė gali būti nutraukta šiais atvejais:

• Padalijus turtą: jei turtą įmanoma padalyti natūra, kiekvienas bendraturtis gauna atskirą dalį.
• Vienam bendraturčiui išmokant kompensaciją kitiems: vienas iš bendraturčių gali išmokėti kompensaciją kitiems už jų dalis turte.
• Pardavus turtą ir pasidalijus gautus pinigus: bendraturčiai gali parduoti turtą ir pasidalyti gautus pinigus proporcingai jų turimoms dalims.
• Teismo sprendimu: jei bendraturčiai negali susitarti dėl turto padalijimo ar naudojimo, teismas gali priimti sprendimą dėl nuosavybės nutraukimo.

Praktiniai Aspektai

Bendrosios nedalomosios nuosavybės valdymas gali sukelti įvairių praktinių problemų: nesutarimai dėl remonto, naudojimo tvarkos, nuomos ir pan. Todėl svarbu, kad bendraturčiai susitartų dėl turto valdymo taisyklių ir laikytųsi jų.

Štai keletas patarimų, kaip efektyviai valdyti bendrą turtą:

• Sudarykite raštišką susitarimą dėl turto naudojimo ir valdymo tvarkos.
• Reguliariai organizuokite susirinkimus, kuriuose aptarkite svarbius klausimus, susijusius su turtu.
• Būkite atviri kompromisams ir ieškokite sprendimų, kurie tenkintų visus bendraturčius.

Žemiau pateikiama lentelė, kurioje apibendrinami pagrindiniai bendrosios nedalomosios nuosavybės aspektai.

Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad Vyriausybė 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu patvirtino Taisykles įgyvendindama Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pavedimą nustatyti, be kita ko, valstybės paveldėto turto realizavimo tvarką. Vadinasi, Vyriausybė turėjo įgaliojimus 2004 m.

tags: #nuosavybes #ir #naudojimosi #tvarkos #institutai