Nuosavybės teisės apsaugos principas yra vienas iš pagrindinių bet kurios valstybės ir jos jurisdikcijoje esančių asmens teisių ir laisvių garantų, todėl neišvengiamai buvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos Konstitucijos asmenims garantuojamų teisių ir laisvių sąrašą.
Lietuvos Respublikos Konstitucija 23 straipsnio normomis, sudarančiomis vientisą visumą, nustato tris pagrindines taisykles, kuriomis valstybė yra įpareigota laiduoti nuosavybės teisės absoliutų neliečiamumą ir apsaugą įstatymais. Jau dešimt metų galiojantis straipsnis užtikrina šias garantijas.
Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad nuosavybės neliečiamybės principas turi būti įgyvendinamas sistemiškai aiškinant Konstituciją, nes negali būti įgyvendinamas atsietas nuo pagarbos kitoms žmogaus teisėms ir laisvėms ir įstatymų laikymosi principų. Socialinės filosofijos įtaka taip pat lėmė absoliučios nuosavybės teisės koncepcijos atsisakymą.
Atsižvelgiant į šias tendencijas, svarbu nustatyti nuosavybės teisės apribojimo galimybes, visų pirma teisinius pagrindus bei kriterijus, taip pat valstybės galimybių nustatyti nuosavybės teisės apribojimus ribas.
Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra išdėstęs tik apribojimų principus, tačiau visiškai nėra nagrinėjęs konceptualių dalykų, tokių kaip nuosavybės teisės sąvoka, jos turinys, apribojimų formos, kurios tam tikrais atvejais gali lemti de facto nusavinimą, ir kitų klausimų, darančių įtaką asmenų teisių ir interesų gynimo priemonėms ir būdams pagal Konstitucijos 23 straipsnį.
Kartu Konstitucinis Teismas vis dar visapusiškai neįvertina tarptautinių sutarčių įtakos konstitucinei nuosavybės teisės apsaugai. Todėl šiame straipsnyje siekiama glaustai pateikti Konstitucinio teismo poziciją nuosavybės teisės apribojimų legitimumo klausimu, gretinant juos su vienos iš efektyviausių regioninės tarptautinės sutarties žmogaus teisių gynimo srityje - 1950 m. Europos žmogaus teisių konvencijos taikymo praktikos suformuluotais nuosavybės teisės ribojimo principais.
Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe. Nuosavybės teisės apsauga yra konstitucinė garantija. LR Konstitucijoje yra įtvirtintos nuostatos, skirtos užtikrinti nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą. Tai reiškia, kad valstybė privalo ginti asmenų nuosavybės teises nuo neteisėto kėsinimosi ir užtikrinti teisingą kompensaciją, jei nuosavybė yra paimama visuomenės poreikiams.
Nuosavybės Įgijimas ir Apsauga
Civilinis kodeksas numato nuostatas, reglamentuojančias nuosavybės įgijimą ir apsaugą. Yra svarbu atskirti sąžiningą ir nesąžiningą įgijėją, nes nuo to priklauso savininko galimybės atgauti savo turtą.
Sąžiningas Įgijėjas
Jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti tą daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jo valios nustojo būti jo valdomas.
Jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais.
Šios straipsnio taisyklės netaikomos, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka.
Sąžiningas valdytojas turi teisę pasilikti savo padarytas dalis, kuriomis buvo pagerintas daiktas, jeigu jos gali būti atskirtos nesužalojant daikto.
3 sesija. Daiktinių ir prievolinių teisių atribojimas, reglamentavimas. J.STRIPEIKIENĖ
Teisiniai Aspektai
Realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta žalos, yra pagrindas prevenciniam ieškiniui pareikšti.
Jeigu žalos padaryta eksploatuojant įmonę, įrenginį ar dėl kitokios ūkinės ar neūkinės veiklos ir yra realus pavojus, jog dėl tos veiklos vėl gali būti padaryta žalos, tai teismas ieškovo prašymu gali įpareigoti atsakovą sustabdyti ar nutraukti tokią veiklą.
Civilinio Kodekso Straipsniai
- 4.93 straipsnis: Bendrosios nuostatos dėl nuosavybės teisės.
- 4.94 straipsnis: Nuosavybės teisės įgyvendinimas.
- 4.95 straipsnis: Sąžiningo įgijėjo apsauga.
- 4.98 straipsnis: Valdytojo teisės.
- 4.99 straipsnis: Nuosavybės gynimas nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymu.
- 4.100 straipsnis: Nuosavybės teisės gynimas.
- 4.101 straipsnis: Sąžiningo įgijėjo apsauga (kilnojamieji daiktai).
- 4.229 straipsnis: Daikto sulaikymas.
- 4.235 straipsnis: Pagerinimų atskyrimas.
- 6.145 straipsnis: Prievolių įvykdymo užtikrinimas.
Nuosavybė, paprastais žodžiais tariant, yra objektas(-ai), priklausantys kažkam. Remiantis šia taisykle, nuosavybė nėra apribota tik fiziniais daiktais: ji taip pat apima, pavyzdžiui, bendrovės akcijas, intelektinę nuosavybę (pvz. prekės ženklai) ir socialinio draudimo išmokas.
Taip, ši teisė nėra absoliuti. Iš asmens nuosavybė gali būti paimta dėl visuomenės interesų ir vadovaujantis įstatymu. Tai nėra baigtinis sąrašas: ar viešasis interesas yra teisėtas, nustatoma kiekvienu atveju.
Net jei nuosavybės paėmimas vykdomas dėl visuomenės interesų, jis taip pat turi būti proporcingas - tai reiškia, kad priemonė turi atitikti tikslą ir neviršyti to, kas reikalinga jį pasiekti. Tokiu atveju valstybė paprastai turi pareigą atlyginti paveiktos nuosavybės savininkui.
Pavyzdys: Tre Traktörer Aktiebolag prieš Švediją byloje valdžios institucijos atšaukė leidimą parduoti alų, vyną ir įvairius alkoholinius gėrimus iš pareiškėjo (restoraną valdančios įmonės) dėl netinkamo ekonominio valdymo ir aplaidžios buhalterijos.
Teisė į nuosavybę yra glaudžiai susijusi su asmens laisve. Karų metu iš aukų ne tik atimamos gyvybės, bet ir jų turtas. Pirmas žmogaus teisių katalogas - 1948 m.
tags: #nuosavybes #teisiu #apsauga