Privatizavimas - tai valstybės teisės į turtą formalus perdavimas privačion nuosavybėn transformuojantis iš planinės į rinkos ūkio sistemą ir lemiamas veiksnys, sąlygojantis ekonominių reformų spartą ir sėkmę. Strateginis ūkio reformos tikslas - laiduoti, kad efektyviai būtų naudojami darbo, materialiniai, finansiniai ištekliai. Dėl to reikėjo skatinti ūkinę gyventojų, ūkio subjektų iniciatyvą, garantuoti teisines ir ekonomines sąlygas jų veiklai, sąžiningai tarpusavio konkurencijai, t.y. įteisinti privatų sektorių ir sudaryti jam sąlygas jam sparčiai plėtotis.
Tą pačią dieną, kai buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė (1990 03 11), buvo priimtas Lietuvos Respublikos laikinasis pagrindinis įstatymas (Laikinoji Konstitucija). Buvo nustatyta, kad Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią sudaro privati piliečių nuosavybė, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus) nuosavybė ir valstybės nuosavybė. Įstatyme buvo pasakyta, kad Lietuvos Respublika garantuoja visiems nuosavybės subjektams galimybę savarankiškai valdyti, naudoti ir disponuoti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą pagal Lietuvos įstatymus. Nuosavybės teisėms įgyvendinti savininkai pagal Lietuvos įstatymus turi teisę samdyti kitus asmenis. Visiems nuosavybės subjektams nustatomos vienidos teisinės gynybos priemonės. Kad privatus sektorius galėtų veikti Lietuvos ūkyje, reikėjo nuspręsti, kaip perduoti jam valstybinį turtą.
Buvo taikomos dvi pagrindinės formos: išlikusio nekilnojamo turto grąžinimas buvusiems jo savininkams ir valstybinio turto privatizavimas. 1991 06 18 buvo priimtas Įstatymas dėl piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamą turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų. (Lietuvos TSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas ir kuris įstatymo priėmimo metu buvo valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje , nuosavybės aatstatymo tvarką ir sąlygas. Nuosavybės teisė turėjo būti atstatyta į žemę, miškus, ūkinės komercinės paskirties pastatus ir priklausinius, gyvenamuosius namus. Šo įstatymo įgyvendinimas buvo itin komplikuotas. Iki 1995 metų dar nebuvo baigta atstatyti piliečių nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus ir žemę. Nemažai piliečių, atgavusių savo teises į žemę bei ant jos stovinčius pastatus, tapo ūkininkais ir tuo pačiu pradėjo formuoti privatų sektorių žemės ūkyje.
Kuriant privatų sektorių lemiamą vaidmenį atliko valstybinio turto privatizavimas. Nuosavybė ekonominiu požiūriu - teisė, turtas - priklausantis materialus ir intelektualus turtas; valdymas, teisės vykdymas - nuosavybės teisė:paveldėta, pirkta ar kitu būdu įsigyta teisė turėti, disponuoti ir naudotis tam tikru turtu - materialusis ir nematerialusis turtas. Nuoasvybės forma - nuosavybės išraiškos būdas. Nuosavybė gali būti privačioji, viešoji, asmeninė, intelektualinė, nedaiktinė. Žinant, kas tai yra nuosavybė ir jos formas, galima kalbėti apie jos privatizavimą.
Privatizavimo Tikslai ir Siekiai
Pasaulinė privatizavimo teorija ir praktika leido suformuluoti pagrindinius privatizavimo tikslus ir siekius. Visus juos galima susieti su ekonominio rezultatyvumo didinimo siekimu įmonės, šakos ar visos ekonomikos mastu. Apžvelgus privatizavimo tendencijas pasaulyje, sąlyginai galima išskirti grupę valstybių, vadinamų postsocialistinėmis, kuriose privatizacija sunkiai palyginama su minėtu procesu, vykstančiu rinkos ekonomikos šalyse, tikslų-rezultatų ir proceso mastų plėtotės greičio prasme bei privatizavimo proceso vietos globalinės socialinės- ekonominės raidos procesų sistemoje prasme.
Postsocialistinių šalių, tame tarpe ir Lietuvos, ekonominių - socialinių reformų programos paremtos “šokoterapiniu” ekonomikos transformavimo modeliu, kurio autoriai M. Friedmanas, L. Balcerovičius, H. Godmanas ir kt. Šalių perėjimo iš centralizuotos ekonomikos į laisvos rinkos ekonomiką strategija ir taktika yra formuojama, remiantis nuostata, jog ekonomikos reformavimas yra savaiminis, mažai valdomas procesas. Šia nuostata buvo grindžiamos ir privatizavimo strategija bei taktika transformacinio laikotarpuio pradžioje. Greitas ir visuotinas valstybinio turto privatizavimas, siekiant sukurti privačių savininkų sluoksnį ir išlaisvinti privačią iniciatyvą, buvo strateginis privatizavimo tikslas. Daugelis ekonomistų teoretikų ir praktikų, politikų privatizaciją vertino kaip pagrindinę priemonę nuosmūkiui įveikti.
Oficialiose prognozėse, lydėjusiose reformų programas ir laukiamus privatizavimo rezultatus, paprastai buvo nurodomas laikinas ir daug menkesnis gamybos sumažėjimas, ekonomikos pagyvėjimas greitu laiku buvo siejamas su aktyviu ir rezultatyviu privačiu verslu. Privatus sektorius šiuo laikotarpiu sparčiai plėtėsi, tačiau jo veikla nepasižymėjo nei aktyvumu, nei rezultatyvumu, nes tam nebuvo ekonominių, teisinių, psichologinių sąlygų. Jeigu analizuosime privatizavimo procesą ekonominio - socialinio rezultatyvumo požiūriu trumpalaikėje perspektyvoje privatizacija, kaip rodo teorinio ir praktinio patyrimo apibendrinimas, turi daugiau neigiamų, negu teigiamų pasėkmių. Transformacinio laikotarpio pradžioje buvo pasiektas pozityvus privatizacijos rezultatas - privati nuosavybė tampa vyraujančia, kas įgalina atsirasti ir vystytis rinkos santykiams.
Šis rezultatas yra esminis pagrindinių privatizacijos tikslų sistemoje šiuo laikotarpiu. Trumpalaikėje perspektyvoje sunku tai įvardinti ekonominio rezultatyvumo kriterijais. Vienok rinkos santykių atsiradimo ir plėtros užtikrinimas sudaro galimybę įvertinti šį rezultatą ekonominio rezultatyvumo kriterijais ilgalaikėje perspektyvoje. Privatizacija buvo ir yra būtinas, bet nepakankamas struktūrinių pertvarkymų elementas. “Didžioji privatizacija” tebuvo pirmasis struktūrinės reformos etapas. Pereinamosios ekonomikos laikotarpis daugelio ekonomikos ekspertų vertininimu (pav. Pasaulio banko, Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko) bus ilgas, reikalaujantis kruopštaus planavimo ir apmąstymų. Ilgalaikių tikslų - stabilios socialinės - ekonominės raidos siekimo privatizavimo priemonėmis - prasme turi būti įgyvendinami pagrindiniai ekonomikos tikslai bei kiti ilgalaikiai ekonominiai, politiniai ir socialiniai tikslai.
Pasirinkimas tarp trumpalaikės politikos, orientuotos išeiti iš nuosmūkio, ir ilgalaikės - užtikrinti stabilią socialinę - ekonominę raidą - yra viena sudėtingiausių dilemų, su kuriomis susiduria ne tik Lietuva, bet ir visos postsocialistinės Rytų ir Vidurio Europos šalys. Tose šalyse, kur ekonominės reformos yra orientuotos ne tik į trumpalaikių, bet ir į ilgalaikių tikslų siekimą nuo pat reformos pradžios, padėtis visumoje yra geriausia. Europos Komisijos ir Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko ekspertai Lietuvą vertina kaip vieną praščiausiai besivystančią Rytų ir Vidurio Europos šalį.
Privatizavimas Lietuvoje
Taigi, svarbiausias valstybinio turto privatizavimo politikos tikslas buvo sparčiai plėtoti privatų sektorių, ( ypač vidurinį sluoksnį, apimantį smulkius ir vidutinius verslininkus, ūkininkus), likviduoti neefektyvaus valstybinio ūkio monopolį ir kartu sudaryti būtinas ekonomines sąlygas rinkos ekonomikai įtvirtinti Lietuvos ūkyje. Nustatyti, kad pagrindinė mokėjimo už privatizuojamą valstybės turtą priemonė yra nemokamai Lietuvos respublikos piliečiams išdalinti investiciniai čekiai. Ribojant jų pardavimą, eliminuoti rublius kaip privatizuojamo turto įsigijimo priemonę. Išskirti 3 privatizuojamų objektų grupes: valstybinių įmonių turtas, valstybinis butų fondas, žemės ūkio įmonių (kolūkių) turtas. Privatizuojamų įmonių darbuotojams lengvatinėmis sąlygomis parduoti 10 proc. įmonės akcijų ir tuo pačiu užtikrinti jų suinteresuotumą sklandžiu įmonės privatizavimu. Privatizacijos pprogramą sudaryti taip, kad ją įgyvendinus pramonės, statybos, prekybos ir paslaugų, žemės ūkio srityse vyrautų privatus sektorius.
Pirminio privatizavimo įstatymas, kurį Aukščiausia Taryba priėmė 1991 02 28 . Jis reglamentavo pramonės, statybos, transporto, energetikos, prekybos ir paslaugų, komercinių kultūros, švietimo, farmacijos, gydymo, reabilitacijos įmonių bei įstaigų turto pirminį privatizavimą. Buvo nustatyta, kad po pirminio privatizavimo daugiau kaip 50 proc. privatizuojamo objekto vertės turi priklausyti privatiems asmenims. Be to šis valstybinis turtas turi būti privatizuojamas pagal Pirminio privatizavimo įstatymą ir tik po to likusi valstybinio turto dalis gali būti privatizuojama taikant kitus būdus.
Masinės privatizacijos objektai
Masinės privatizacijos objektai buvo valstybinių įmonių akcijos, jų paketai ( parduodami tik už konvertuojamą valiutą ), nedideli ūkio objektai ( kurių vertė neviršijo 30 tūkst. Lt ), atskiros gamybos priemonės, žemės ūkio įmonių ( kolūkių ) turtas, valstybiniai butai, žemė. Teisę įsigyti privatizuojamą gamybinės paskirties valstybinį turtą, parduodamą už investicinius čekius, turėjo tik Lietuvos Respublikos piliečiai bei nustatyta tvarka įsteigtos investicinės akcinės bendrovės; valstybinius butus - asmenys, turintys teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, o turtą, parduodamą už konvertuojamą valiutą - Lietuvos bei užsienio privatūs juridiniai bei fiziniai asmenys.
Privatizavimo etapai
Pradiniame etape valstybinis turtas buvo privatizuojamas parduodant objektus aukcione, skelbiant viešą įmonės akcijų pasirašymą, rengiant konkursus privatizavimo objektams, parduodamiems už konvertuojamą valiutą. Vėliau buvo įteisinti: uždaras aukcionas, uždaras akcijų pasirašymas, konkursas geriausiam verslo planui. Aukcionuose parduodamų objektų vertė negalėjo viršyti 30 tūkst. Lt. Viešuose aukcionuose galėjo dalyvauti tik fiziniai asmenys, ne didesnės kaip 20 asmenų grupės, uždarosios akcinės bendrovės. Investicinės akcinės bendrovės dalyvauti aukcionuose neturėjo teisės. Aukcionus rengė Privatizavimo tarnybos. Ne vėliau kaip prieš 20 dienų iki aukciono dienos informacija apie jį turėjo būti paskelbta privatizavimo biuleteniuose. Aukcionas buvo rengiamas, kai buvo ne mažiau kaip du jo dalyviai.
Aukciono dalyviai turėjo iš anksto sumokėti registracijos mokestį bei 10 proc. pradinės objekto kainos užstatą. Kad įvyktų aukciono sandoris reikėjo, kad pradinė objekto kaina būtų padidinta ne mažiau kaip 5 proc. Dėl piktnaudžiavimų tokia aukcionų vedimo tvarka buvo pakeista. Juose dalyvaujantys asmenys savo siūlomą kainą turėjo pranešti iš anksto paštu. Iki aukciono pradžios ir jo dalyviai, ir jų siūlomos kainos buvo nežinomi. Aukcioną laimėdavo didžiausią kainą pasiūlęs dalyvis. Viešo akcijų pasirašymo būdu buvo privatizuojamos valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės, kurių vertė buvo ne mažesnė kaip 10 tūkst.lt. Viešame akcijų pasirašyme galėjo dalyvauti visi privatūs fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat ir investicinės akcinės bendrovės. Kaip įmonė bus privatizuota siūlė jos administracija, šias rekomendacijas peržiūrėjo ministerija steigėja, o galutinį sprendimą priėmė Centrinė privatizavimo komisija. Privatizavus įmonę, valstybei turėjo likti ne mažiau kaip 11 proc. ir mažiau kaip 50 proc. įmonės akcijų, t.y. privačiam sektoriui turi priklausyti daugiau kaip 50 proc. įmonės aakcijų, bet ne daugiau kaip 89 proc. Pradiniame etape įmonių darbuotojams buvo skirta 10 proc. parduodamų akcijų. Po to Seimo sprendimu jie buvo padidinti net iki 50 proc.
Kaip Lenkija ir Lietuva tapo gynybine „bendruomene“ rytiniame flange | Išsamios naujienos
Privatizavimo Institucijos
Dabartinė Lietuvos privatizavimo institucijų struktūra susideda iš LR Vyriausybės, Privatizavimo komisijos, Valstybės turto fondo, Lietuvos Respublikos Seimo. Vyriausybė, vykdydama privatizaciją, turi nuspręsti, kaip valstybinis turtas bus perduodamas į privačias rankas. Šį sprendimą labai sunku priimti, nes be ekonominių veiksnių, privatizacijai įtakos turi ir politika. Paprastai parenkant metodą atsižvelgiama į turto nuosavybės istoriją, valstybinių įmonių finansinę ir konkurencinę padėtį, Vyriausybės ideologinį požiūrį į rinką ir kontrolę ir kitus veiksnius.
Privatizavimo būdai
Viešas akcijų pardavimas - valstybei ar savivaldybei priklausančių akcijų pardavimas vidaus ar užsienio vertybinių popierių rinkose, o kaina nustatoma atsižvelgiant į pasiūlos ir paklausos santykį. Viešai parduodant akcijas nėra ribojamos nei akcijų, nei pirkėjų skaičius. Valstybė parduoda visuomenės nariams jai priklausančias akcijas iš karto visas arba dalimis. Yra skiriami du pardavimo būdai: valstybei priklausančių akcijų pardavimas ir nauja akcijų emisija. Pastarojo metodo varianto esmė ta, kad privatus kapitalas „įsilieja“ į valstybinį sektorių tam, kad sumažėtų valstybinio kapitalo dalis. Akcijos parduodamos tokia tvarka: naudojantis investicinio banko konsultacinėmis paslaugomis rengiamas oficialus akcijų pasirašymo dokumentas. Akcijų pardavimo garantas gali būti bankas ar kuri nors kita institucija.
Gali būti pasiūlyta akcijų kaina arba paskelbtas konkursas. Akcijos gali būti parduodamos tiek šalies viduje, tiek užsienio investuotojams. Jei akcijos jau išleistos, jos gali būti parduodamos vertybinių popierių biržoje. Tačiau gali būti taikomi apribojimai, kad akcijos neatsidurtų vienuose rankose arba visos užsieniečiams. Kai kada akcijos įmonės darbuotojams ar šalies piliečiams parduodamos už simbolinę kainą. Akcijų pardavimą garantuoja Vyriausybė. Pagrindinis viešo akcijų pardavimo visuomenei pranašumas - šio proceso viešumas, atvirumas, demokratiškumas, taigi šiuo būdu akcijas gali įsigyti visų visuomenės sluoksnių žmonės. Politiniu požiūriu toks pardavimas labiau priimtinas. Vienas iš šio būdo trūkumų yra tai, kad neišplėtota kapitalo rinka. Tai susiję su kapitalo rinkos valstybės reguliavimo klausimu. Vyriausybė turi garantuoti akcijų pardavimą ir kartais tokios garantijos pasireiškia kraštutinėmis priemonėmis. Šiuo metu viešo pardavimo būdu yra parduodamos tokios įmonės.
Viešas aukcionas - privatizavimo būdas, kai neribojamas potencialių pirkėjų, dalyvaujančių aukcione, skaičius, o sandoris sudaromas su didžiausia kaina pasiūliusiu pirkėju. Viešo aukciono būdu privatizuojamos įmonės, iš kurių siekiama gauti patį didžiausią pelną, įvykdant privatizavimo programoje nustatytas sąlygas. Viešas konkursas - vieno arba kelių privatizavimo objektų perdavimas potencialiam pirkėjui, kurio investiciniai pasiūlymai ( pinigai, skirti trumpalaikiam ir ilgalaikiam įmonės įstatinio kapitalo didinimui), įvykdžius minimalaus darbo vietų skaičiaus reikalavimą, yra geriausi. Taip pat gali būti deramasi su 15 proc. geriausių pasiūlymų pateikusiais pirkėjais.Viešo konkurso būdas gali būti taikomas tik tiems objektams, kurių privatizavimo sąlygas ir reikalavimus gali įgyvendinti pirkėjas. Privatizuojant valstybės (savivaldybės) kontroliuojamas įmonės akcijas šiuo būdu, įmonės darbuotojams Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti pasiūlyta iki 5 proc. akcijų už nominalią kainą.
Tiesioginės derybos - vieno ar kelių privatizavimo objektų pardavimas tiesioginių derybų laimėtojui, kurio pasiūlytos kainos ir investiciniai pasiūlymai, įvykdžius privatizavimo sąlygose nurodytas minimalias darbo vietų išlaikymo sąlygas, yra geriausi. Čia taip pat Vyriausybė gali pasiūlyti įmonės darbuotojams įsigyti iki 5 proc. akcijų už nominalią kainą. Tiesioginių derybų būdu gali būti privatizuojami valstybei arba savivaldybei nuosavybės teise priklausantys pastatai arba patalpos, į kuriuos buvo investuota privataus kapitalo. Šiuo būdu buvo pasirašytas didžiausias Lietuvos istorijoje privatizavimo sandoris - AB „Lietuvos telekomas“ privatizavimas.
Kiti būdai
- Kontrolės perdavimas valstybės ar savivaldybės kontroliuojamoje įmonėje - konvertuojamų obligacijų arba naujų akcijų emisija iš papildomų įnašų.
- Lėšas, gautas šiuo privatizavimo būdu, kaupia ir apskaičiuoja privatizuojama įmonė.Akcijų ir obligacijų emisijos kainos ir jų nominalios vertės skirtumą privatizuojama įmonė privalo pervesti į Finansų ministerijos atidarytą privatizavimo sąskaitą. Jei obligacijos arba akcijos yra parduodamos už nominalią vertę, privatizavimo išlaidas dengia privatizuojama įmonė.
- Nuoma su išpirkimu (išperkamoji nuoma) - viešas privatizavimo būdas, kai potencialus pirkėjas, pasirašęs privatizavimo sandorį ir perėmęs privatizavimo objektą - ilgalaikį materialųjį turtą, įgyja teisę jį valdyti ir naudoti. Nuosavybės teisę pirkėjas įgyja į privatizuojamą objektą tik sumokėjęs už šį objektą ir įvykdęs kitas privatizavimo sąlygas.
Nuoma išsiperkant gali būti taikoma privatizuojant: ilgalaikį materialųjį turtą, kurio nepavyko privatizuoti viešo aukciono metu ir valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančius pastatus arba patalpas, į kurias buvo investuota privataus kapitalo. Už atidėtus mokėjimus pirkėjas turi mokėti palūkanas, kurios apskaičiuojamos vadovaujantis vidutine komercinių bankų palūkanų norma nuo nesumokėtos visos akcijų paketo sumos.
Privatizavimo būdas dažniausiai parenkamas atsižvelgiant į įmonės dydį, veiklos sritį, akcijų paketo dydį. Privatizacija gali būti vykdoma ir pagal atskirus įstatymus, pavyzdžiui, dalis „ Mažeikių naftos“ akcijų buvo perduotos pagal Viešos apyvartos įstatymą, taip pat pagal atskirus įstatymus privatizuoti valstybės kontroliuoti komerciniai bankai ( Lietuvos Žemės Ūkio Bankas, tapęs Nord/LB Lietuva, Lietuvos Taupomasis bankas, tapęs Hansabanku ir kiti). Privatizavimas vykdomas todėl, kad rinkos sąlygomis privatūs interesai aktyviau ir sparčiau veikia pasiūlos - paklausos dėsnius nei valstybiniai.
tags: #objektai #privatizuojami #parduodant #materialuji #turta #vieso