Viliaus Orvido Sodyba: Istorija Ir Vaizdai

Viliaus Orvido sodyba-muziejus - tai unikali vieta Žemaitijoje, kurią sovietmečiu kūrė Vilius Orvidas, pablūdęs mistikas, šventasis, skulptorius, didžiųjų Žemaitijos akmenų (kūlių), ąžuolų ir kryžių saugotojas.

Viliaus Orvido sodyba

Ši sodyba-muziejus tapo tam tikru pasipriešinimo okupantų rėžimui simboliu ir neprisitaikiusių žmonių, ypač jaunimo, susitikimo vieta. Iki šiol ši sodyba traukia žmones.

Vilius Orvidas (1952-1992) - tai Lietuvos menininkas, akmentašys, kurio pasakojimą apie muziejaus veiklą vertėtų pradėti nuo jo įkūrėjo. Vilių akmentašystės amato išmoko iš savo tėvo akmentašio Kazio Orvido (1905-1989), kuriam akmenoriaus amatą perdavė jo tėvas Jonas Orvidas (1872 -1939) - Orvidų dinastijos pradininkas Salantų žemėje.

V. Orvidas kurdamas sodybą veikė plačiai. Sovietmečiu samdė kranus, sunkiuosius savivarčius, buldozerius. Tam reikėjo nemažai pinigų, kuriuos skulptorius uždirbdavo darydamas neblogai apmokamus antkapinius paminklus. V. Orvido užsakymu, sodyboje kurį laiką dirbo ir Šateikiuose stovėjusio sovietų armijos poligono technika, visą laiką padėjo aplinkinių kolūkių mechanizatoriai.

Viliaus Orvido Fenomenas

LRT.lt pašnekovai - dailininkas Vaidotas Žukas ir apie V. Orvidą dokumentinį filmą susukęs Vytautas V. Landsbergis - sutaria, kad V. Orvido būta neeilinės asmenybės. Abu akcentuoja atvirumą, globą kitiems, dosnumą. Dosnumas ne tik materialinis, bet ir dvasinis. Menininkas į sodybą Salantuose priimdavo ir hipius, ir nuo narkotikų bei alkoholio priklausomus žmones, ir disidentus, o kai kurių priimtųjų ir visą gyvenimą pakeitė. Apie V. Orvido fenomeną, veik legendą, dailininkas V. Žukas žinojo sovietmečiu, tiesa, paties žmogaus nepažinojo.

V. V. Landsbergio pažintis su V. V. Orvido režisierius V. V. Landsbergis, 2001 m. sukūręs dokumentinį filmą „Vilius Orvidas“, nepažinojo, sako, kad būdamas jaunas hipis ir ieškodamas laisvės sovietinėje sistemoje, buvo užsukęs į Orvidų sodybą. Paties Viliaus nesutiko. Tuomet, anot pašnekovo, ledinės nelaisvės metais, laisvamaniško jaunimo mada buvo „valkatauti“ ir „tranzuoti“ po visą Lietuvą ir Sovietų Sąjungą - laisvamanystės oazę jie rasdavo Orvidų sodyboje. Tiesa, prisipažįsta V. V. Landsbergis, tuomet jis matė sodybą kaip hipišką erdvę, vietą muzikavimui, pasibuvimui, atsipalaidavimui, pirmasis nuotykis sodyboje buvo paviršutiniškas. Tik pradėjęs filmuoti ir domėtis sako pajutęs tikrąją dvasinę, liturginę, slaptąją sodybos dvasią.

Pasak V. Žuko, pats J. Mikutis turėjo nemenkų psichologinių problemų, nes po suėmimo buvo smarkiai muštas į galvą, 1956 m. grįžo iš lagerio ir buvo stipriai paliestas išgyvenimų jame. J. Mikutis nesusitaikė su kultūrinio ir politinio elito sovietinėje Lietuvoje prisitaikėliškumu. Kaip tik kitonišką, nesovietinę kūrybą V. Žukas matė ir V. Būtent V. Žukas atvežė „nuo miesto ir savęs paties“ pavargusį J. Mikutį į Salantus: pailsėti, atsigauti, įsikvėpti.

Vytauto V. Landsbergio teigimu, V. Orvidas lengva ranka prieidavo prie žmogaus, jį apkabindavo. „Pamatęs, kad žmogus buvo piktojo ar nerimo apimtas, jis sakydavo, kad [tą nerimą] atiduotų jam, Viliui, nes tam žmogui per sunku. Atrodo, labai paprasti dalykai. Liūdesys apima, kad Lietuva gražiausių savo pavyzdžių neįvertina arba įvertina per vėlai“, - kalba V. V. Landsbergis.

Sodybos Kūrimas Ir Išsaugojimas

1973 m. grįžęs iš sovietinės armijos V. Orvidas su tėvu vežė į sodybą suskaldyti pasmerktus akmenis. Sielvartaudamas dėl sovietmečiu melioracijos naikinamos gamtos, V. Orvidas norėjo įkvėpti šiems suskaldymui skirtiems akmenims gyvybės ir prikelti juos antram gyvenimui.

V. V. „Ir didieji kūliai, ir didieji ąžuolai - Lietuvos turtas. Vilius sugalvojo šitaip ekologiškai juos globoti: veždavosi į savo sodybą, saugodavo, iš akmenų darydavo skulptūras. Tuo metu dar jo nepažinojau. Ir man staiga, gal kokiais 1985 m., dar prieš Atgimimo laikotarpį, paskambino skulptorius Mindaugas Navakas ir sako - Viliaus Orvido sodybą griauna“, - pasakoja V.

Vėliau V. Žukas sužinojo, kad šis buldozerio stūmimas ir surežisuotas griovimas buvo sugalvotas pačių Orvidų - tėvo Kazimiero ir sūnaus Viliaus, tęsiančių seną šeimos akmenskaldystės tradiciją. Akmenskaldžiu buvo ir šeimos senelis.

Anot V. Žuko, pats J. Mikučiui patiko ir V. Orvido skulptūros, ir tai, kaip jis gyvena. „Gargždelės sodyboje buvo galima pasislėpti, gyventi, nebijoti, kad ateis milicija ar KGB. J. Mikutis toje sodyboje pajuto saugumą, taip pat svarbus jam buvo Viliaus kitoniškumas. Tuomet žmonės, skaitantys gerą poeziją, žiūrintys gerą meną, klausantys geros muzikos, išėję į gatvę matydavo, kad viskas yra sovietiškai pilka, prisitaikėliška. O pas Orvidą patekdavai lyg į oazę, rasdavai autentiškumą, patirdavai normalų bendravimą, maldingumą, net maistas ten buvo kitoks. Gali gerti karvės pieno, gali ožkos“, - pasakoja V.

Po tėvo Kazimiero ir jo sūnaus Viliaus mirčių ši sodyba kelerius metus taip pat buvo apmirusi. Jiedu sodybą kantriu darbu ir fantastišku užsidegimu buvo pavertę ne tik muziejum, bet ir dvasinės traukos vieta menininkams, neformalams.

Po Viliaus mirties liko begalė jo darbų bei sumanymų. „Po Viliaus mirties likome mes, keturios seserys, ir brolis Jonas. Kažkam reikėjo ryžtis imtis veiklos, kad sodyba nepražūtų. Sodybą reikėjo įforminti: iš pradžių čia buvo įsteigta viešoji įstaiga. O prieš 5 metus įkurta kaimo turizmo sodyba.

„Sodyba pripažinta paveldo objektu: negalima griauti ar pakeisti to, kas sukurta Viliaus. Bet išsilaikome tik iš savo lėšų, todėl už sodybos lankymą imamas simbolinis mokestis. Kretingos savivaldybė skyrė 5 tūkst. Pernai sodyboje apsilankė 8 tūkst. turistų. Neseniai Orvidų palikuonės, fotomenininkės Palmyros Beniušytės - P.ir L.Beniušių dukters - parengtas lankstinukas apie šią lankytiną vietą.

Paroda "Dar Viena Akimirka"

Druskininkų vandens parko erdvėse pradeda veikti tautodailininko M. Grigaliūno, kino režisieriaus ir fotografo iš Ukrainos O. Dirdovskio bei fotomenininko L. Parodoje „Dar viena akimirka“ bus eksponuojamos Modesto Grigaliūno skulptūros, Viliaus Orvido (1952-1992) ir M. Grigaliūno skulptūrų nuotraukos, L. Surgailos nuotraukos, bus parodytas O. Dirdovskio filmas „Viliaus Orvido medinės skulptūros. Aware“.

Anot parodos „Dar viena akimirka“ kuratoriaus kunigo D. Grigaliūno, šia ekspozicija stengiamasi atkreipti dėmesį ne tik į išlikusias V. „Deja, blėstantis daugelio Orvidų sodybos skulptūrų grožis ir gylis tampa nebereikalingas, o šios vietos laikinumas virsta amžinumu“, - sakė kunigas D. Grigaliūnas, kurio tėvas M. Grigaliūnas gerai pažinojo V.

Parodos ašis - V. Kaip savaitraščiui „Mano Druskininkai“ sakė parodos kuratorius kunigas D. Grigaliūnas, ši paroda yra savotiškas V. „Parodos ašis - Orvidų sodyba. Ji buvo kuriama sovietmečiu, ją kūrė ne tik Orvidai, bet tam tikra prasme ir šalia jų buvę bičiuliai. Jie, laisvės troškimą išreikšdami per meną, buvo kovotojai prieš sovietinę sistemą. Dabar tai tampa vėl aktualu. Mano tėvas M. Grigaliūnas kūrė dirbinius iš medžio, o V. Orvidas - iš akmens. Mano tėvas ir mama buvo kartu, kai Orvidas kūrė tą sodybą. Ukrainietis A. Dirdovskis irgi dažnai ten lankėsi, o L. Surgailis buvo vienas iš bičiulių, parengęs paskutinį interviu su V. Orvidu ir padaręs paskutines šio menininko nuotraukas. Taigi Druskininkų vandens parko erdvėse atidaroma paroda parodo jų bendradarbiavimą, ji yra skirta V. Orvidui bei visiems tiems, kas su juo susiję. Manau, simboliška, jog Druskininkuose ji atidaroma prieš Sausio 13-ąją“, - sakė parodos kuratorius M.

Lankytojams

Kiekvienas Orvidų sodybos lankytojas savaip supras Viliaus sukurtą pasaulį, tačiau abejingų jo kūrybai tikrai nebus. Čia laukiami visi, kurie ieško ramybės, įkvėpimo bei nori pažinti save. Muziejuje gausu įvairių religijų - katalikybės, pagonizmo, budizmo bei astrologinių ženklų atspindžių.

Ieškantiems gamtos grožio, muziejuje įrenginėjamas botanikos parkas - Dievo Apvaizdos akis, kurio viduryje stūkso kalva su keturiais šlaitais, kurių papėdėje sau vietą surado keturi akmenys, simbolizuojantis keturias pasaulio puses (šiaurę, pietus, rytus bei vakarus), tarp kurių įrengti aukurai.

Bilietų kainos

• Suaugusiems - 6 Eur
• Studentams ir neįgaliesiems (pateikus pažymėjimą) - 4 Eur
• Moksleiviams - 3 Eur

Darbo valandos

Sodyba-muziejus dirba tam tikrais mėnesiais ir savaitės dienomis. Daugiau informacijos rasite žemiau esančioje lentelėje.

Ačiū už supratimą. Spaudoje vėl pasirodė svarstymų apie tolesnį Orvidų sodybos likimą.

tags: #orvidu #sodyba #vaizdai