Rimo Tumino vardas labiausiai siejamas su Vilniaus mažuoju teatru ir čia sukurtais spektakliais, tačiau jo teatro, kaip atskiro didelio sodo, auginimas prasidėjo tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre ir tebesitęsia garsiajame J. Vachtangovo valstybiniame akademiniame dramos teatre Maskvoje.
Ši knyga nepretenduoja į teatrologinę spektaklių analizę. Norėjosi parašyti apie jaunystės laikų draugo gyvenimą ir kūrybą, mintimis atsigręžiant į pradžių pradžią - kūrybingo jaunuolio tapsmą didžiu kūrėju - ir vėl sugrįžtant į dabartį kurioje toli gražu ne kiekvienas menininkas randa savo vietą.
Žinojau, kad Rimas Tuminas yra įvertintas Rusijos prezidentų Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo, mylimas reiklios ir išprususios Maskvos teatrinės visuomenės, bet kad taip dievinamas tenykščių teatro korifėjų - net ir mane stebino... Aktoriai, visi kaip susitarę, kalbėjo apie savitą režisieriaus braižą, tą jo „paukščių kalbą" kurią ne išsyk ir gal ne kiekvienas geba perprasti. Bet pajutę, kaip įdomu, nors ir nelengva, dirbti su Tuminu, su kitais režisieriais dirbti nebegali.
Lietuviai kiek kritiškesni. Gal jiems jau nebereikia baimintis, ar juos išugdęs, ant kojų pastatęs ir dabar svetur teatro grandu tapęs jų mokytojas dar kada juos pakvies į savo vaidinimą... Jis juk dabar Mažajame teatre retas svečias.
Teatro Romantikas
Savo gyvenimo moto tiksliausiai nusakė pats režisierius: „Teatras yra kaip sodas, apie kurį svajojo mano tėvas: kai atvažiuodavome į naują vietą, pradėdavom nuo medžių sodinimo. Kol jie augo, vogiau obuolius, vyšnias iš kitų sodų. Išvažiuodavome į naują vietą nesulaukę vaisių. Čia vėl viskas prasidėdavo iš naujo. Teatras man primena tą sodą, mūsų žemės sodą, kuriame ieškome savo archajinių dainų, paprasčiausių daiktų. Teatras kyla iš kažko primityvaus, negalima jo kurti išprotaujant, moksliškai. Norime būti išmintingi, perkeldami teatrą į kažkokią išskirtinę vietą. O teatras yra tiesiog gražus sodas. Puoselėjant šį sodą nereikalingos aktorinės žvaigždės, tik geri ir sąžiningi žmonės. Jų buvimas - pusė teatro. Kita pusė - mūsų kasdienė kova su mirtimi, kurią prisakome kaip nors nuo savęs atstumti.“
Kas privers režisierių stabtelėti, jei ne žydintis sodas? Kiekvienas trumpas stabtelėjimas vienoje ar kitoje stotyje tarytum grąžina Tuminą į vaikystę, kai iš tėvo išmoko sodinti medžius. Jis neieško prarasto laiko, jis augina sodą, kurio žiedai niekada nenuvysta, o jiems byrant prasideda žiedų pūga.
Visos Rimo Tumino repeticijos prasideda nuo asociacijų, prisiminimų, kuriuos jis pasakoja kaip apie dabar vykstančius reiškinius. Jo manymu, teatras gali egzistuoti visur: namuose, prie arbatos. „Visada jis mumyse, jis tik laukia išraiškos. Žmogaus. Tai yra žiūrovo. Aktorius laukia galimybės atsistoti prieš jį, kalbėti... Pajutau, nuo ko teatras prasideda: nuo žmogaus, nuo aktoriaus, nuo jo santykio su menu, su gyvenimu. Galima viską surežisuoti, paversti teatru. O aš manau, kad teatras slypi atvirume. Paimti, pasigriebti tą, kurį tu kuri, vaidini, sujungti su savimi, įtikėti savimi labiau negu tuo, ką tu darai, ką kuri, ir su juo kartu šokti šokį, kad kartais būtų ir graudu, ir liūdna, ir smagu, ir džiaugsminga.“
Dirbdami su Tuminu aktoriai pripažįsta, kad šio režisieriaus teatras atrandamas per pojūčius, milimetras po milimetro - kol sukuriama visuma, o šis žaidimas pojūčiais ir sudaro spektaklio kūrimo esmę.
Režisuoti Spektakliai
Rimas Tuminas pastatė kelias dešimtis spektaklių, garsinančių ne tik Lietuvos, bet ir užsienio teatrus. Tai Valdo Kukulo „Čia nebus mirties“ (Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras, 1988), Antono Čechovo „Vyšnių sodas“ (Vilniaus mažasis teatras, 1990), Grigorijaus Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (VMT, 1994), Moljėro „Don Žuanas“ (Islandijos nacionalinis teatras, 1995), Michailo Lermontovo „Maskaradas“ (VMT, 1997), Sofoklio „Edipas karalius“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 1998), Williamo Shakespeareo „Romeo ir Džuljeta“ („Teatr W spolczesny“, Vroclavas, 2001), Nikolajaus Gogolio „Revizorius“ (VMT, 2001), Fiodoro Dostojevskio „Idiotas“ (Geteborgo miesto teatras, Švedija, 2004), Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaras“ (VMT, 2004), A. Čechovo „Trys seserys“ (VMT, 2005), Aleksandro Gribojedovo „Vargas dėl proto“ (teatras „Sovremenik“, Maskva, 2007), W. Shakespeareo „Troilas ir Kresida“ (J. Vachtangovo valstybinis akademinis dramos teatras, 2008), A. Čechovo „Žuvėdra“ (VMT, 2009), A. Čechovo „Dėdė Vania“ (J. Vachtangovo valstybinis akademinis dramos teatras, 2009), M. Ivaškevičiaus „Mistras“ (VMT, 2010).
Tumino pastatyti spektakliai buvo rodomi JAV, Kanadoje, Anglijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Islandijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Airijoje, Italijoje, Meksikoje ir kitur; ne vienas jų pelnė įvairių prizų tarptautiniuose teatrų festivaliuose.
Rimas Tuminas yra ne vien režisierius, bet ir visos kultūros kūrėjas. Jo dėka 1990 m. kovo 2 d. įkurtas Vilniaus mažasis teatras, o po ilgo ir nuoseklaus darbo teatrui suteiktos naujos patalpos: 2005 m. lapkričio 11d. žiūrovai buvo pakviesti į Mažojo teatro sceną Gedimino pr. 22.
Tai buvo ypatingas įvykis ne tik trupei, bet ir visam Lietuvos teatrui: daugiau nei dvidešimt metų gyvavęs teatras, matęs ir šilto, ir šalto, Tumino dėka galėjo pakelti savosios scenos uždangą. Tai - ne suplanuotas ar įsteigtas teatras, o natūraliai užsimezgusi gyvybė, kurios širdis visad buvo ir išliko Rimas Tuminas.
Aktorius Vytautas Šapranauskas prisimena, kaip buvo kuriamas Mažasis teatras: „Kai prasidėjo „Vyšnių sodo" repeticijos, aš išėjau iš Rusų dramos teatro ( kuriame jis ligi tol vaidino - D. Š.) ir perėjau į Mažąjį. Aš, beje, buvau pirmasis šio teatro darbuotojas - ar tik ne ūkio dalies vedėjas? Dar nebuvo Mažojo teatro, o mano pareigos jau buvo." Taip Tuminas, negalėdamas suteikti jokių socialinių garantijų, aplink save būrė talentingus teatro žmones. Ir šiandien, įžengęs į teatro rūmus, visur gali jausti šio režisieriaus ranką. Čia viskas lyg namuose - švaru, šviesu, beveik tobula. Šitas „beveik" garantuoja ieškojimų galimybę, kuri teatro mene visada yra svarbiausias veiksnys.
Teatras nėra pastatas, bet teatras nėra ir vien tik spektakliai. Dar 1988 metais Rimo Tumino statytas „Čia nebus mirties" subūrė šiandienius Mažojo teatro signatarus, vėliau trupė augo, ėmėsi pačių įvairiausių dramos kūrinių.
Mažojo teatro simboliu tapo Grigorijaus Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie": filmo, sukurto teatro atidarymo proga, leitmotyvu tapo pagrindinių spektaklio personažų kelionė į Gedimino pr. 22, kurią tiek scenoje, tiek filme puikiai „įveikė“ Sigitas Račkys, Vytautas Grigolis, Gediminas Girdvainis, Vytautas Šapranauskas ir Andrius Žebrauskas.
Ypatingas atvejis Vilniaus mažojo teatro ir Rimo Tumino kūrybos istorijoje - spektaklis „Vyšnių sodas...
Kur Rimo Tumino namai?.. Knygoje rasite pokalbių su Rimo Tumino kolegomis, aktoriais, draugais Lietuvoje ir Maskvoje, taip pat paties režisieriaus minčių apie teatro paskirtį, gyvenimo vertybes, personažo ir apskritai žmogaus kelionę mus supančiomis sferomis - aštuoniais gyvenimo ratais. Tai kelias į grožį, harmoniją, į amžinybę, kur aštuntame rate jau girdėti kosmoso garsai, angelų choro giesmės. Režisierius sako kartais girdintis tuos kosmoso garsus, nors gal tai apskritai nėra pasiekiama... Jis pats esą dar nepriėjęs penkto ar šešto rato. Dar yra kur eiti.
Kai ėmiausi rašyti knygą, maniau pažįstanti Rimą Tuminą. Klydau. Mes patys gerai savęs nepažįstame ir kiekvienas bandom e įminti savo paties mįslę visą gyvenimą.
Reikia skubėti pabūti drauge, išsikalbėti, išsibendrauti, kol dar esame. Kai Rimui pasakiau apie savo idėją rašyti knygą, į kurią būtų sudėtos jam artimų žmonių ir kolegų nuomonės apie jį, jo paties pasakojimai ir prisiminimai, mano nuostabai, jis sutiko nė nedvejodamas: „Argi aš galiu tau pasakyti „ne“?“ O aš gi tada dar nežinojau, kad ne tik man, bet ir apskritai niekam jis negali pasakyti to nelemt o žodelio „ne“... „Jei aš būčiau moteris, turbūt visą laiką vaikščiočiau nėščia“, - klasika tapusi Rimo Tumino frazė.
Viliuosi, kad jis sutiko ne vien dėl savo negebėjimo atsakyti žmogui. Rimas žinojo, kad esu nemažai laiko praleidusi Maskvoje, tad rusų kultūra ir mentalitetas man gerai pažįstami. Išsyk suspindo akys, kai pradėjo svarstyti, kokius J. Vachtangovo ar „Sovremeniko“ teatrų aktorius derėtų pakalbinti. Man irgi patiko mintis grįžti į studijų laikų miestą, nors puikiai supratau, kad tai jau nebe tas miestas, kurį palikau prieš trisdešimt penkerius metus. Ir mes jau nebe tie...
Labai magėjo pamatyti Rimą Tuminą J. Vachtangovo teatro meno vadovo kėdėje. Tačiau nuvykus į Maskvą iš pradžių laukė kiek proziškesni dalykai - reikėjo padėti Rimui išsirinkti naują būstą. Kartais moteriška logika (ar intuicija?) yra daug tikslesnė...
Dabar J. Vachtangovo teatro meno vadovas gyvena penkios minutės kelio nuo darbo vietos ir, kaip pats juokauja, į teatrą gali nubėgti su šlepetėmis. O ir pats butas puikus - įrengtas prabanga dvelkiančiu stiliumi, patogiai ir gražiai.
Darbo kabinetas teatre taip pat ne ką prastesnis, atitinkantis J. Vachtangovo teatro stilių ir dvasią, bet jau su šiuolaikiniais atributais: plazminiu televizoriumi, kurio ekrane nuolat galima stebėti, kas vyksta scenoje, moderniu kavos virimo aparatu (kaipgi be jo?!).
Taip detaliai aprašau teatro meno vadovo kabinetą todėl, kad tai ir yra pagrindiniai Rimo Tumino namai. Jis čia praleidžia daug daugiau laiko negu Maskvos bute. Rytais repeticijos. Po jų, vos įžengus į kabinetą, užplūsta teatro darbuotojai, nešini šūsnimis popierių, kuriuos meno vadovas turi perskaityti ir pasirašyti. O kur dar srautai interesantų iš pačių įvairiausių institucijų su visokiais klausimais ir pasiūlymais! Gerai, jei pasiseka pabėgti į teatro valgyklą... O vakare - spektaklis. Reikia priimti garbius svečius, spėti duoti paskutinius nurodymus aktoriams. Po spektaklių ten nėra įprasta, kaip pas mus, tuojau pat išsilakstyti. Spektaklio aptarimai, bendravimas - tiek, kiek kas pajėgia... Ir taip kasdien.
Kultūra per „Penki TV“
Gyvenimas Maskvoje: Butas ir Darbo Kabinetas
Aptarkime Rimo Tumino gyvenimą Maskvoje, kur jis eina J. Vachtangovo teatro meno vadovo pareigas. Jo butas, įrengtas prabangiu stiliumi, ir darbo kabinetas teatre atspindi jo įsipareigojimą menui ir kūrybai. Darbo kabinete, aprūpintame moderniais įrengimais, jis praleidžia didžiąją dalį savo laiko, vadovaudamas teatro veiklai ir bendraudamas su kolegomis.
Štai svetainėje „House Beautiful“ patariama apsvarstyti, kiek esate pasiruošę savo jėgų, laiko ir lėšų skirti namų priežiūrai. Kalbant apie tai, butai pirmauja patikimumu ir patogumu. Gyvenimas bute reiškia, kad visais patogumų klausimais - nuo vandens iki elektros - pasirūpins būstą administruojanti komanda. Nors turėsite mokėti papildomą aptarnavimo mokestį, tai suteiks jums prabangą gyventi gerai prižiūrimame pastate. Įsigiję nuosavą namą to negausite.
Renkantis namus būtina atsižvelgti į savo gyvenimo būdą - geriau viską apgalvoti iš anksto nei vėliau priverstinai taikytis su kasdieniais nepatogumais. Ar esate pasiruošę kas rytą savo vaikus vežioti į toli nuo namų esančią mokyklą ir pats keliauti į kitame miesto gale esantį darbą? Pagalvokite apie kasdienes spūstis keliuose ir išlaidas degalams, taip pat - apie laiko sąnaudas. O gal esate dažnas kino teatrų, muziejų arba barų bei restoranų lankytojas - juk suprantate, kad visi jie įsikūrę mieste. Tuo metu, jei norite lėtesnio gyvenimo tempo, jūsų poreikius greičiausiai labiau atitiks namas užmiestyje.
Namo, kuriame būtų daugiau erdvės, galbūt labiau norėsite ir dėl to, kad turite didelę šeimą arba planuojate turėti vaikų. O bene didžiausias privalumas - savas kiemas. Žinoma, jei esate nieko prieš savaitgaliais pasidarbuoti žoliapjove. Kitas dalykas - kaimynai. Gyvendami daugiabutyje jų turėsite daug. Tikras galvos skausmas gali tapti jautresnę klausą turintys aukštu žemiau gyvenantys kaimynai, kurie nebūtinai pamėgs jūsų energingus vaikus. Gyvendami name greičiausiai kaimynų taip pat neišvengsite, nebent persikeltumėte į vienkiemį. Ir čia jau tikriausiai laimės dalykas su jais užmegzti bent jau mandagią draugystę. Tačiau šiuo aspektu vis tiek namas turės daugiau privalumų - su kaimynais nereiks dalintis bendromis erdvėmis ir ginčytis dėl daugelio sprendimų, kas neišvengiama gyvenant daugiabutyje.
Gyvendami name turėsite ir didesnę laisvę atlikti ilgalaikius dekoratyvinius pakeitimus, kurių negalėtumėte daryti bute, pavyzdžiui, pasistatyti įvairius priestatus, papildomą sandėliuką ar stoginę, o gal net įsirengti baseiną. Na, o ta pačia tema - geriau rinktis butą ar namą - rašiusioje svetainėje „No Broker“ siūloma atsakyti į esminį klausimą: ar tai bus amžini jūsų namai? Spręsdami, ką rinktis, apmąstykite, kiek laiko ketinate gyventi šiame nekilnojamojo turto objekte. Kadangi galimybės perplanuoti butą paprastai ribotos, gali būti, kad ilgainiui, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, savo būstą išaugsite. Šiuo atžvilgiu namas suteiks jums daugiau lankstumo.
Ieškant, kokio tipo nekilnojamąjį turtą pirkti, reikia atsižvelgti į daugybę veiksnių, rašoma svetainėje „Housing“. Pirmiausia svarbu pasverti visas savo galimybes, o tada jau ieškoti svajonių namų. Viskas priklausys nuo asmeninių pageidavimų ir gyvenimo būdo, o priklausomai nuo planuojamo skirti biudžeto, tiek butas, tiek namas turės savų privalumų, kurių neturės kitas. Butai pasižymi ekonomiškumu, nedidelėmis priežiūros sąnaudomis, patogumais ir saugumu, o nuosavi namai - didesne erdve ir privatumu, galimybe lengviau pritaikyti savo poreikius ir didesne perpardavimo verte. Rinkdamiesi butą ar namą žiūrėkite, kur už savo turimus pinigus galėtumėte gauti daugiausia privalumų.
Įprasta manyti, kad butą dažnai galima įsigyti pigiau nei namą, tačiau tai priklauso nuo daugelio skirtingų aspektų, pavyzdžiui, nuo vietos, dydžio ir miegamųjų kambarių skaičiaus. Taigi viskas nėra taip jau paprasta - norint surasti geriausią pasiūlymą teks ištirti rinkos kainas. Tačiau svarbūs ir kiti aspektai.
Apibendrinant, Rimo Tumino gyvenimas ir kūryba yra neatsiejami nuo teatro. Jo talentas ir unikalus braižas padarė didelį poveikį Lietuvos ir pasaulio teatro scenoms. Ši knyga siekia atskleisti jo asmenybę, kūrybinį procesą ir santykius su kolegomis, parodydama, kodėl jis yra vienas iškiliausių šiuolaikinių režisierių.