Ši knyga brangi tuo, kad atskleidžia daug faktų, kurie, atrodė, amžiams liks doro žmogaus akiai nepasiekiamuose KGB archyvuose. Šios knygos autorius Vidas Spengla atliko didelį darbą, tyrinėdamas KGB archyvus, rinkdamas dokumentus ir gyvų liudytojų atsiminimus apie sunkų Bažnyčios ir Tėvynės laikotarpį, kai apie laisvę galėjome tik sapnuoti.
Žinoma, labai gaila, kad daug kas buvo sunaikinta ar išgabenta, todėl ir čia bus baltų dėmių persekiojimo ir pasipriešinimo istorijoje - apie vienus asmenis papasakota labai daug, o apie kitus - lygiai taip pat svarbius - brūkštelėta tik keliomis eilutėmis. Labai norėčiau, kad ši knyga skaitytojui ne tik papasakotų apie netolimą praeitį, bet ir pažadintų jo širdyje atsakomybę už šiandienos bei rytdienos Bažnyčią ir Lietuvą. Anuomet blogis buvo atviras, todėl lengviau buvo nuo jo nusigręžti ir su juo kovoti. Šiandien neretai demonas yra apsimetęs šviesos angelu ir daugelis nemato reikalo grumtis, kad laimėtų Tiesa ir Gėris.
Prieš trisdešimt metų, tamsią „brandaus socializmo“ naktį vienminčių būrelyje gimė mintis leisti pogrindžio leidinį Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Greit sukaks 30 metų, kai buvo pradėta leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos steigėjas ir redaktorius kun.
Šis dokumentų, faktų ir atsiminimų rinkinys pasakoja tai, kas Bažnyčios persekiojimo metu nebuvo užfiksuota LKB Kronikoje.
Tų dienų dalyviai žinojo, kokia yra galinga kompartijos ir KGB prievartos mašina. Tai buvo biblinis Galijotas, pasiryžęs sunaikinti Lietuvą ir Bažnyčią. Tie, kurie ryžosi išeiti į atvirą kovą su šiuo galijotu, buvo tokie apgailėtinai maži ir silpni kaip Dovydas, bet jie turėjo tikėjimą ir pasitikėjimą Apvaizda. Persekiojimo laikotarpis buvo ir išbandymas, ir Dievo dovana. Išbandymas, nes kasdien reikėjo apsispręsti, ką priimti - tiesą ar melą; kuo būti - galingesniojo kolaborantu ar negalinčiojo apsiginti draugu; ką veikti - ramiai laukti, kai žudoma Bažnyčia, ar bent trupinėlį atsakomybės už jos ateitį užsidėti ir ant savo pečių.
Pogindyje leista LKB Kronika lietuvių tautos 50-ties okupacijos metų istorijoje atliko didžiulį vaidmenį: ko gera, bene panašų į 1944-1953 metų ginkluotą pasipriešinimą.
Kronikos leidyba Lietuvoje ir laisvajame pasaulyje, jos platinimas daugelyje pasaulio šalių, joje spausdintų žinių transliavimas radijo bangomis Lietuvai ir pasauliui -sujungė šiapus ir anapus sovietinės geležinės uždangos gyvenusius lietuvius, kuriems žodžiai Dievas ir Tėvynė buvo šventi. Atskleisdama Lietuvos tikinčiųjų persekiojimus Sovietų Sąjungoje, ji įsiliejo į visos žmonijos kovą dėl žmogaus teisių ir laisvių. Šia kova ji, kaip niekas kitas, išgarsino mažos, bet okupantų nepalaužtos Lietuvos vardą: ja stebėjosi, žavėjosi, iš jos sėmėsi stiprybės kiti kovotojai. Čia, Lietuvoje, ji drąsino kovojančią Bažnyčią, drausmino baugščiuosius ir kolaboruojančiuosius, skatino ištvermei Bažnyčios hierarchus.
Už jos leidybą vieni po kitų į gulagus1 ėjo jos leidėjai, tardytojams ir teisėjams pareikšdami, kad iš katorgos grįžę jie tęs savo darbą. Ir tęsdavo. Šie žmonės šiandien kuklūs: nesididžiuoja ir negarsina savo darbų. Vienas kitas jos leidėjų parašė trumpus atsiminimus. O laikas bėga, ir istorijos liudytojai pamažu palieka žemę, nusineša į Amžinybę daug neatskleistų puslapių. Nusineša negrįžtamai, nes, dirbdami totalinio KGB sekimo ir persekiojimo sąlygomis, apie daug ką žinojo tik jie. Visa tai turėdamas mintyje, suskatau surinkti į vieną vietą periodikoje išbarstytus ar neparašytus gyvųjų liudytojų atsiminimus. Kiek leido spėkos ir laikas, pavarčiau archyvinę medžiagą, kurioje atsiskleidžia tamsiųjų jėgų kova prieš Kroniką.
Atsižvelgdamas į recenzentų pastabas, pakeičiau kai kurių skyrių struktūrą. Knyga suskirstyta į keturias dalis: I, II ir III parašyta remiantis KGB2 archyvų dokumentika, IV - atsiminimai. Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie žodžiu, darbu ir lėšomis parėmė, kad ši knyga išvystų dienos šviesą: tai Jo Ekscelencija arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, vyskupas Jonas Boruta SJ, seserys Gerarda Elena Šuliauskaitė SJE ir Loreta Teresė Paulavičiūtė MICP, kunigas Robertas Grigas, visi atsiminimų autoriai ir daug kitų talkininkų. Atskirai paminėtina ses. L. T. Paulavičiūtė MICP, šio leidinio sumanytoja ir iniciatorė. Negalios prikaustyta prie lovos per 5 metus ji parengė ir išleido 24 knygas. Ne visi mes buvome prie Kronikos lopšio, ne visi su ja. Norėčiau būti buvęs...
1939 m. rugpjūčio 23 d. SSRS ir Vokietijai pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą buvo padalyta Europa, taip pat ir Lietuva. Dar po poros pakoregavimų visa Lietuva buvo atiduota SSRS įtakos sferai. 1940 m. birželio 15 d. šio pakto nutarimai buvo realizuoti: Lietuvą, Latviją ir Estiją okupavo Sovietų Sąjunga. Tačiau oficialaus okupacinio Lietuvos statuso SSRS nenorėjo, todėl 1940 m. liepos 14-15 d. buvo suorganizuotas Liaudies seimo rinkimų farsas. „Išrinktas“ seimas savo pirmajame posėdyje liepos 21 d. paskelbė sovietų valdžią ir nutarė prašyti, kad Lietuva būtų priimta į SSRS sudėtį. Rugpjūčio 3 d. Lietuvos delegacija iš Maskvos parvežė Lietuvai „Stalino saulę“.
Dauguma Lietuvos gyventojų, ypač jos politiniai veikėjai ir intelektualai, iš karto suprato, kad tai Lietuvos okupacija, su kuria taikstytis negalima. Šią žmonių nuostatą žinojo ir okupantai.
Kad būtų palaužtas bet koks organizuotas pasipriešinimas rengiamiems seimo rinkimams, 1940 m. Taip smarkiai užsimota ne tik prieš politines Lietuvos partijas, bet ir prieš Bažnyčią todėl, kad tai buvo pagrindinės kliūtys realizuojant lietuvių tautos įliejimą į broliškų sovietinių tautų šeimos konglomeratą, kad jame ištirptų. Tai ir buvo pagrindinis sovietinės politikos tikslas.
Taip jau susiklostė, kad Lietuva, nors paskutinė Europoje priėmė 'krikščionybę, bet per 600 metų labai suaugo su jos istorija ir kultūra: krikščionybės dėka išsaugotas lietuviškas žodis (Martynas Mažvydas), carinės okupacijos metais išblaivinta, apsaugota nuo surusinimo ir išsigimimo tauta (vysk. Motiejus Valančius), be to, krikščioniškos moralės žmonės daugiausia prisidėjo kuriant Lietuvos nepriklausomybę, ugdant jos kultūrą ir net ūkį (žemės ūkio reformatorius - kun. Mykolas Krupavičius).
Sovietiniai okupantai, siekdami pakirsti tautos istorinę ir tautinę savimonę, suvokė, kad to neįmanoma padaryti neišrovus katalikų tikėjimo, nes tie du dalykai lietuvio širdyje yra glaudžiai susiję. Tai juos vertė skelbti kovą Bažnyčiai. Negana to, Lenino sukurtoji bolševikų ideologija religiją laikė pažangos stabdžiu, „liaudies opiumu“. SSRS kovos su Bažnyčia pirmosios gairės buvo nužymėtos minėtoje L. Berijos instrukcijoje. Nėra abejonės, kad šiuo klausimu buvo priimti specialūs VKP(b) CK6 nutarimai. Šios kovos pirmieji pradai matyti LYA išlikusiose 1940-1941 m. bylose: kaip čekistų komisarai zondavo pirmiausia Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovų ir autoritetingų dvasininkų (tarp jų ir kun. M.
1941 m. birželio 14 d. masiniai (daugiausia inteligentijos) trėmimai pratrynė akis kai kuriems Lietuvos gyventojams, kurie vis dar tikėjo okupantų humaniškumu. Be abejo, po to būtų buvę nauji trėmimai ir areštai, bet juos nutraukė 1941 m. birželio 22 d. Vokietijai pralaimint karą ir 1944 m. sovietinei armijai vėl grįžtant į Lietuvą, drauge su daugeliu Lietuvos žmonių į Vakarus pasitraukė ir dalis dvasininkijos. Tarp jų - arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas ir vyskupai Vincentas Brizgys ir Vincentas Padolskis.
Antruoju sovietmečiu okupacinė valdžia nuo pat pirmų dienų genocido politiką vykdė daug atviriau, kaip ir pridera „nugalėtojams“. Tuojau pat prasidėjo vyrų gaudynės į kariuomenę, besislapstančiųjų šaudymas, karo išvargintų žmonių plėšimas apkraunant duoklėmis. Tada ir kilo didvyriškas ginkluotas pasipriešinimas; jis truko devynerius metus (1944-1953). Tai buvo visos tautos pasipriešinimas, nes partizanus rėmė ne tik turtingieji („buožės“), bet ir bežemiai. Į partizanų gretas stojo visų socialinių sluoksnių žmonės: nuo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės aukštųjų kadrinių karininkų iki mažamokslių kaimo vyrų. Tik vėliau senu čekistišku metodu sovietams sukūrus šnipų tinklą bei kaimo žmones suvarius į kolchozus, netekęs atramos bazės vietoje ir negaudamas paramos iš Vakarų, ginkluotas pasipriešinimas buvo nuslopintas.
Dešimtys tūkstančių ištikimųjų Tėvynės sūnų, fiziškai išniekintų, bet nepalaužtos dvasios, atgulė į gimtąją žemę, o šimtai tūkstančių buvo sugrūsti į gulagus ar ištremti į Sibirą. Tą pačią dalią patyrė ir Lietuvos Katalikų Bažnyčia. 1947 m., praėjus trejiems metams po antrosios sovietinės okupacijos, Lietuvoje beliko vienas vyskupas - Kazimieras Paltarokas. Vysk. Antanas Karosas mirė, arkivysk. Romualdas Jalbžykovskis ištremtas į Lenkiją, vysk. Vincentas Borisevičius buvo sušaudytas, arkivysk. Mečislovas Reinys bei vyskupai Teofilius Matulionis ir Pranciškus Ramanauskas įkalinti.
Lietuvos partizanai
Žuvę partizanų Tauro apygardos štabo nariai
nėra tiksliai apskaičiuota, kiek per karo ir pokario metus Lietuva neteko kunigų, tačiau, kaip matyti iš vysk. Vincento Borisevičiaus baudžiamosios bylos, Telšių vyskupija 1946 m. buvo netekusi 38% savo kunigų (su pasitraukusiais į Vakarus). Panaši padėtis buvo ir kitose vyskupijose. Pagal oficialius KGB dokumentus 1944-1953 m.
Tačiau visų dorų žmonių okupantai nepajėgė nei sušaudyti, nei į lagerius sugrūsti, nei ištremti: liko nemažai tų, kuriems Dievas ir Tėvynė, Laisvė ir Nepriklausomybė buvo šventos sąvokos - liko tikėjimas Laisve ir jos ilgesys. Bažnyčia, gindama tikėjimo dalykus, negalėjo nesirūpinti tautos istorinio, kultūrinio, juolab religinio ir dorinio palikimo išsaugojimu ir perdavimu kitoms kartoms.
Siekdama savo politinių ir ideologinių tikslų, sovietinė valdžia negalėjo leisti Bažnyčiai normaliai funkcionuoti ir palaikyti ryšius su Vatikanu, nes būtų palikta nenukirsta arterija, kuria sroventų laisvę gaivinantis kraujas. Būdama juridiškai priklausoma nuo Vatikano (nors su juo daug metų ir neturėjo jokių oficialių ryšių), Lietuvos Katalikų Bažnyčia savo rankose išlaikė juridinės motyvacijos ginklą priešinantis daugeliui prieš ją nukreiptų sovietinės valdžios reikalavimų.
Norint išmušti šį ginklą, reikėjo Lietuvos Katalikų Bažnyčią atskirti nuo Vatikano, t. y. kad ji pati atsisakytų pripažinti popiežiaus autoritetą ir jam paklusti. Tai buvo pavykę padaryti kai kuriose komunistų valdomose socialistinėse šalyse, atskiriant nuo Vatikano bent dalį Katalikų Bažnyčios dvasininkijos ir sukuriant vadinamąsias tautines bažnyčias. Tai buvo bandoma daryti ir Lietuvoje 1949 m. agituojant, verčiant kunigus pasirašyti pareiškimus dėl popiežiaus ir Vatikano, kaip „Vakarų imperializmo centro“, pasmerkimo.
Po Stalino mirties (1953 m.), vadinamojo „chruščiovinio atšilimo“ metais, atviro smurto buvo atsisakoma ir bandoma kovoti su Bažnyčia „civilizuotomis priemonėmis“. Valdžia suvokė, kad Bažnyčios vien prievarta įveikti nepavyks. Todėl spaudoje ėmė rodytis straipsnių, teigiančių, kad religija žmogaus morališkai nežaloja. 1955 m. rugsėjo 11 d. net leista konsekruoti du naujus Lietuvos vyskupus: Julijoną Steponavičių ir Petrą Maželį. Iš kalėjimų ir tremties drauge su kitais ėmė grįžti gyvi išlikę kunigai: 1953-1957 m. grįžo 238 kunigai10. Tačiau „atšilimo“ laikotarpis nebuvo ilgas.
Iš pradžių Vengrijos, o vėliau Čekoslovakijos įvykiai išsklaidė visas iliuzijas: SSRS iš savo gniaužtų nesirengė nieko paleisti. Ėmė griežtėti ir jos politika Bažnyčios atžvilgiu. LKP CK11 plenumuose ir spaudoje vis dažniau imta reikalauti sustiprinti antireliginę kovą. Šiam klausimui buvo skirtas 1958 m. gruodžio 3-4 dienomis vykęs LKP CK XVII plenumas. Pagal jo nutarimus kovai su religija mokslo ir mokymo įstaigose, įmonėse bei organizacijose reikalaujama steigti ateistų būrelius. Inkriminuojant nacionalizmą, vėl pradėti suiminėti kunigai. Į atkampias vietoves ištremiami „nesukalbamieji“ vyskupai: Teofilius Matulionis (1958 m. į Šeduvą), Vincentas Sladkevičius (1959 m. į Nemunėlio Radviliškį) ir Julijonas Steponavičius (1961 m. į Žagarę). Iš tikinčiųjų atimama pastatyta naujoji Klaipėdos bažnyčia, o jos statytojai kunigai - klebonas Liudvikas Povilonis ir vikaras Bronislovas Burneikis - nuteisiami.
Dar labiau aktyvinti kovą prieš religiją įpareigojo naujoji SSKP programa (1961 m.), kurioje reikalaujama sistemingai vykdyti plačią mokslinę ateistinę propagandą, kantriai aiškinti, kokios klaidingos yra religijos, atsiradusios praeityje. Mat po 10-20 metų sukurtoje komunistinėje visuomenėje negalėsią būti vietos religiniams prietarams, neturėsią būti „prispaustų“ žmonių. Sovietinėje spaudoje ėmė sparčiai daugėti ateistinių straipsnių apie religiją, Bažnyčią, kunigus ir tikinčiuosius. Kone privalomi mokyklose tapo ateistiniai vakarai, sekmadieniniai ateistiniai tėvų ir vaikų susirinkimai. Į vidurinių mokyklų programą įtrauktas „visuomenės mokslo“ dalykas, turėjęs padėti suformuoti mokinių materialistinę pasaulėžiūrą, priešiškumą ir panieką religijai.
Nuo 1964 m. Šios kovos, kaip ir visų kitų tarybinės liaudies kovų ir pergalių įkvėpėja bei organizatorė buvo komunistų partija: visos kitos - ideologinės, administracinės, represinės institucijos (rajonų ir apylinkių vykdomieji komitetai, mokyklos ir mokslo vardu besidangstančios ideologizuotos draugijos, partinis bei tarybinis aktyvas, KGB, milicija, teismai ir prokuratūra) buvo tik įrankiai. Prireikus būdavo pasitelkiami įmonių ir ūkių vadovai.
1974 09 20 LSSR Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 339 buvo patvirtinti Kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijos prie miesto, rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto nuostatai. Juose nurodoma, kad dvasininkams neleidžiama dalyvauti valstybiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime; imtis labdaros veiklos, organizuoti specialių susirinkimų, būrelių, grupių, kursų ir pan., kur gyventojai būtų mokomi religijos; neleidžiama organizuoti specialių religinių renginių, leisti ir platinti religinės bei kitokios literatūros; rengti ekskursijų, poilsio vakarų, įrengti vaikų poilsio ir sporto aikštelių; steigti bibliotekų, skaityklų bei muziejų; rengti susirinkimų, organizuoti tikinčiųjų išvykų į šventąsias vietas. Be miesto, rajono vykdomojo komiteto sutikimo neleidžiama kunigui dalyvauti religinėse apeigose tuose religiniuose susivienijimuose (parapijose), kuriose jis neįregistruotas. Nenusižengti šiam nutarimui negalė...