Pabiržės kaimas, įsikūręs Biržų rajone, turi turtingą istoriją, apimančią tiek kultūrinį paveldą, tiek dramatiškus įvykius. Šiame straipsnyje panagrinėsime kaimo praeitį, ypatingą dėmesį skirdami Aldonos sodybai ir partizanų kovoms.
Liepos mėn. pradžioje Kaugonių k. Jonas Misiūnas-Žalias Velnias ėmė kaupti ginklus ir kviesti vyrus ginkluotam pasipriešinimui prieš sugrįžtančią sovietinę okupaciją. Liepos mėn. Jonas Misiūnas-Žalias Velnias, kaip tuometinis LLA Didžiosios Kovos rinktinės vadas, išleidžia įsakymą apie organizacijos padalijimą į du sektorius - Veikiantį ir Organizacinį.
Rugsėjo mėn. prie veikiančių Didžiosios Kovos rinktinės partizanų prisijungė Žaslių vals. Krivonių, Šilėnų ir Paberžės k. jaunimas. Rugpjūčio 29 d. Skėrių k. nušauti apylinkės pirmininkas ir sekretorius, padegta daržinė, paimta 20 šaukimų į sovietinę armiją, paliktas Didžiosios Kovos rinktinės perspėjimas.
Lapkričio 17 d. Talpūnų apylinkės pirmininkas pranešė Žaslių įgulos kareiviams, kad į Karsakų k. pas J. Garbačiauską atėjo partizanai. Susidūrimo metu buvo sunkiai sužeistas partizanas Vaclovas Ašoka (Ašaka) iš Dovainių k., po kelių dienų, lapkričio 22 d. nuo sužeidimų mirė ligoninėje.
Lapkričio 21 d. apie 50 partizanų būrys atėjo į Pūstakiemio k. ir iš šios apylinkės tarybos paėmė 150 šaukimų bei perspėjo darbuotojus, kad šie nedirbtų okupantams, nes kitu atveju bus sušaudyti.
Gruodžio 1 d. Didžiosios Kovos rinktinės vadovybės įsakyme Nr. 8 buvo nurodyta išvaikyti miško kirtėjus. Jonas Misiūnas-Žalias Velnias rašė: „Miesteliams kuro nereikia, nes ten gyvena daugumoje komunistai, kuriems šviečia ir šildo Stalino saulė“.
Gruodžio 12 d. Karsakų k. Petro Petkevičiaus-Dramblio iš Eiriogalos k. vadovaujamas 11 partizanų būrys kovėsi su milicija. Susidūrimo metu žuvo partizanas Kranklys.
Gruodžio 16 d. apie 30 partizanų būrys užėmė Darsūniškio mstl., išdaužė paštą, šešis kolaboruojančius asmenis įspėjo fizinėmis bausmėmis.
Sausio 1 d. Romualdo Randžio-Meškos iš Milžinų k. vadovaujamas partizanų būrys Gilučių k. užpuolė stribų būrį. Keturis jų nušovė, vieną sužeidė.
Sausio 10 d. pas Joną Misiūną-Žalią Velnią į Skėrių k. atvyko LLA Vilniaus apygardos štabo narys vyresnysis leitenantas Mykolas Kareckas-Serbentas (tikroji pavardė Mečislovas Kestenis). Žinoma, kad per kelias dienas, kurias M. Kareckas praleido Skėrių k., buvo suformuotas Didžiosios Kovos rinktinės štabas, įkurti 5 batalionai ir 6 štabo skyriai.
Sausio 12 d. Kazys Surmilavičius-Klevas iš Laukagalio k. Jono Misiūno-Žalio Velnio įsakymu buvo paskirtas LLA apylinkės 1-ojo bataliono vadu, veikusio Žaslių ir Musninkų valsčiuose.
Sausio 15 d. įsakymu Nr. 1 mjr. Mykolas Kareckas-Serbentas (tikroji pavardė Mečislovas Kestenis), naudodamasis apylinkės vado teise, perėmė LLA Didžiosios Kovos rinktinę, įjungė į ją keletą naujų kuopų, pavadino Vilniaus apygardos 5-os LLA apylinkės Vanagais, leidžiant naudoti ir senąjį Didžiosios Kovos rinktinės pavadinimą.
Kovo 12 d. naktį stribai ir NKVD darbuotojai apsupo Pyplių k. esančią Stasio Trakimo sodybą, kur tuo metu slėpėsi partizanai Pranas Trakimas-Arnoldas iš Kazimieravos k. ir Bernardas Švenčionis-Beržas iš Ilgakiemio k.. Buvo bandyta prasiveržti pro apsupimą, tačiau B. Švenčionis buvo nušautas. P. Trakimas buvo sužeistas ir paimtas gyvas. Nužudytojo palaikai buvo niekinti Žaslių miestelio aikštėje.
Balandžio 12 d. Jono Mickevičiaus-Žvirblio iš Neveronių k. būrys susidūrė su rusų pajėgomis, kurios buvo ginkluotos kulkosvaidžiais, tanketėmis. Visgi partizanams pavyko pasitraukti be didesnių nuostolių.
Nuo balandžio mėn. pradžios NKVD daliniai vykdė Didžiosios Kovos rinktinės dislokacijos vietų paiešką. Partizanai jausdami artėjančius siautimus mėgino atsitraukti į Semeliškių vals., tačiau Kaugonių-Dainavos miške pateko į apsupimą. Partizanai visą dieną mėgino prasiveržti pro apsupties žiedą, tačiau rusams nuolatos papildant savo karines pajėgas, tai tapo praktiškai neįmanoma. Temstant prasidėjo tiesioginiai susirėmimai. Pusantros valandos trukusiame mūšyje žuvo 16 partizanų (pagal okupantų duomenis 35 ar net 52 asmenys). Tarp žuvusiųjų buvo mjr. Mečislovas Kestinis-Serbentas ir Zigmas Kacevičius-Genius iš Gilučių k.. Priešo nuostoliai siekė 70 nukautų asmenų. Tai buvo tiek fiziškai, tiek materialia medžiaga dideles netektis atnešęs mūšis.
Balandžio 15 d. Didžiosios Kovos rinktinės atsišaukime, parengtame vyriausiojo partizanų štabo įsakymo Nr. 12 forma buvo įspėti visi su okupantu bendradarbiaujantys asmenys, kad neliestų lietuvių gyvybės ir turto, nešnipinėtų, neišdavinėtų žmonių, dirbtų tik ...
Partizaninis karas 1944 – 1953
Aldonos Jaronytės sodyba Pabiržės kaime
Liepos vidurvasario šeštadienį keturiasdešimties linkmeniškių grupė grožėjosi Aldonos Jaronytės išpuoselėtu parku su trimis tvenkiniais Biržų rajono Pabiržės kaime. Sodybos šeimininkė šalia savo namų esančią klampią pelkę prieš daugelį metų pavertė akį džiuginančia vieta, kurią labai pamėgo turistai.
Kaip pasakoja pati sodybos šeimininkė, tvenkiniams iškasti reikėjo šešių kastuvų ir ne vieno karučio žemėms išvežioti. Anksčiau ir žolę apie tvenkinius nušienaudavo dalgiu - dabar jau šienaujama žoliapjove, tvarkytis padeda sūnėnas.
Tvenkiniuose žydi įvairiausių spalvų vandens lelijos, kuriomis sodybos šeimininkė su malonumu pasidalija nemokamai.
2023 m. Aldonos Jaronytės sodyba, esanti Pabiržės seniūnijoje, buvo išbraukta iš lankytinų turistinių rajono vietų sąrašo.
| Vieta | Aprašymas |
|---|---|
| Aldonos Jaronytės sodyba | Parkas su trimis tvenkiniais, vandens lelijomis |
| Gataučių kaimas | Mamerto Indriliūno gimtinė |
Istorija gyva gyvuosiuose Biržuose gyvenanti Rita Venskūnienė yra poeto ir partizano Mamerto Indriliūno dukterėčia. Jos mama Akvilė Indriliūnaitė-Zubienė - M. Indriliūno sesuo. Jei ne abi moterys - Akvilė ir Rita - šiandien Lietuvos partizanų istorija neturėtų savo dalies apie du į mišką išėjusius brolius. Rita „Šiaurės rytams“ pasakoja tai, ką yra girdėjusi iš savo mamos.
Rita Venskūnienės mama Akvilė Indriliūnaitė - Zubienė sodybą perleido Aušrai Armakavičiūtei ir jos vyrui Valdui Vižiniui, anuomet garsiam žmogui iš televizijos. Tai, kokia yra sodyba dabar - kantraus, nuoširdaus ir tolerantiško istorijai darbo rezultatas.
Vilniuje su vyru gyvenanti A. Armakavičiūtė pasakoja apie tai, koks gyvenimas vyksta toliau Gataučių Indriliūnų namuose.
Name esate įrengę muziejų, skirtą buvusiems sodybos šeimininkams, Mamertui Indriliūnui. Tokio plano įrengti muziejų nebuvo. Norėjosi tik pagerbti čia gimusius, gyvenusius žmones. Bet žingsnis po žingsnio informacijos ir eksponatų gausėjo. Nebeužteko jau vieno kambario sienos. Atsirado lentynos ir dar didesnis noras, kad atsiminimai gyventų kuo ilgiau.
Aldona Eidukaitė - Vėjelienė jau daugybę metų gyvena su šeima Suosto kaime. Tačiau gyvenimiška tėkmė prasidėjo Sandariškiuose, šalia garsiojo Sandariškių ąžuolo. Augo kartu su sesute Irena ir broliuku Laimonu.
Aldutė prisimena, kaip vaikystėje, gegužės mėnesį, visi skubėdavo atlikti vakarinę namų ruošą, o tada nusiprausę ir gerėliau apsirėdę, pasiėmę vaikučius, eidavo mojavų giedoti į svetingus Tamašauskų namus. Aldutė sako, kad Tamašauskų namuose stovėjo gėlėmis papuoštas įrengtas altorėlis su šv. M. Marijos paveikslu. Pasimeldus, tiek vyrai, tiek moterys, darniai užtraukdavo giesmę “Sveika Marija, Motina Dievo”.
Apie įsimintinus ledonešius lai šneka pati pasakojimo herojė: “O kokie būdavo ledonešiai! Kas jų nematė, tas negali įsivaizduoti to reginio. Kadangi kaimas įsikūręs dviejų upių santakoje, vanduo išsiliedavo iš krantų. Vanduo apsemdavo lanką iki Brazauskų sodybos. Ledai negalėdavo prasibrauti tol, kol nepralauždavo už pusės kilometro esančios Spiekių gilumos. Kai jau giluma pasiduodavo, tada prasidėdavo tikros lyčių grumtynės. Išgirdę ūžesį, šniokštimą, kiek kojos neša lėkdavom prie upės.
Netoliese Kočėnų kaimas, kuriame gyveno dėdė. Pas jį po atlaidų visa Eidukų šeimyna traukdavo į pakermošį. Iš tėvų lizdo pakilusi ir išskridusi, Aldona ilgam nutūpė Suosto kaime. Čia susuko savo lizdelį - su vyru Vytautu Vėjeliu užaugino dukrą ir sūnų. Dukra pasekė mamos pėdomis ir taip pat mokytojauja.
Aldonos sodyba Pabiržės kaime