Kas yra namai? Ar tai konkreti vieta, ar labiau pojūtis, kurį jaučiame toje vietoje? O gal tai dvasinė būsena? Kaip siejasi namai, kuriuose gyvename, su mūsų vidinių namų vaizdiniais? Atsakymus į šiuos klausimus padės rasti knyga „Namų psichologija". Tai išsami studija, kurioje visiems suprantamai ir kartu giliai apie namus kalbama iš įvairiausių, kartais netgi labai netikėtų perspektyvų.
Namai Kaip Psichologinė Erdvė
Filosofijos santykis su miestu visada buvo ypatingas. Tačiau po miestu, mieste ir užmiestyje visada yra namai, leidžiantys mums tame mieste gyventi. Tai nėra šiaip erdvinis klausimas. Gyventi nereiškia būti kažko apsuptyje ar užimti tam tikrą žemės teritorijos dalį. Gyventi - tai užmegzti tokį stiprų santykį su tam tikrais daiktais ir žmonėmis, kad laimė ir mūsų kvėpavimas tampa neatsiejami.
Namai - Intensyvumo Vieta
Namai yra intensyvumas, keičiantis mūsų savastį bei visa ko, sudarančio namų magiškąjį ratą, savastį. Architektūra ar biologija turi su tuo mažai ką bendro. Namus statome tikrai ne saugodamiesi nuo blogų oro sąlygų ar derindami erdvę prie prigimtinės tvarkos ar savo estetinio skonio. Kita vertus, pats namų statymo praktikos egzistavimas yra įrodymas, kad moralė - laimės teorija - niekada negalės būti redukuota iki priesakų, susijusių su mūsų psichologiniais polinkiais, visumos ar iki gerų sentimentų ir atidos disciplinos, ar iki psichinės higienos formos. Tai materiali tvarka, apimanti objektus ir žmones, ekonomija, sutelkianti daiktus ir emocijas, mus pačius ir kitus į minimalų erdvinį vienetą to, ką vadiname „rūpesčiu“ plačiausia prasme: į namus.
Laimė nėra emocija nei išimtinai subjektyvi patirtis. Perleisdama namus paveldėjimo ir nuosavybės jėgoms, filosofija privertė juos susiaurėti derinantis prie anatominio kūno ir išstūmė už miesto sienų viską, kas susiję su palaima. Jei laimė virto šešėlių teatru, tai tik todėl, kad, pašalintai iš namų plotmės (kur jai neliko vietos), laimei beliko tapti politiniu faktu, išimtinai urbanistine tikrove.
Namų Istorija ir Simbolika
Į namuose esančius daiktus galime žiūrėti kaip į tiesiog savo funkcijas atliekančius objektus. Bet galime juose pamatyti ir kitokią, simbolinę, prasmę, ir taip daugiau atskleisti, ką namai mums kalba, - tiek apie mus, tiek apie visuomenę, kurioje gyvename.
Spintos Paslaptys
Vaikystėje spinta - puiki slėptuvių vieta. Juk taip gerai galima pasislėpti tarp joje kabančių ilgų paltų ar glaudžiai vienas prie kito sukabintų drabužių. Spinta su savo turtais gali sužadinti ir fantazijų pasaulį - „Narnijos kronikų“ herojai per spintą patenką į stebuklingą pasaulį, kuriame jų laukia visai kitokios užduotys, kur jų vaidmuo yra labai svarbus.
Spinta, komoda, sekreteras turi paslapties, o tuo pačiu ir atskleidimo, atvėrimo simboliką. Juose galime slėpti daiktus ar patirtis nuo bet kokio pašalinio žvilgsnio, o kai atidarome spintos duris ar komodos stalčius, visa tai, kas buvo paslėpta, tampa matoma.
Šulinys - Gyvybės Šaltinis
Neseniai sodyboje išsikasėme šulinį. Turime savo vandens. Neišpasakytai geras jausmas. Gyvybės šaltinis. Mūsų. Visai čia pat. Ir sunku nusakyti, bet, atrodytų, kažkas dar daugiau... Ir visai neseniai šulinio simbolį atradau savo a.a. močiutės nėrinių raštuose.
Močiutės Kūryba
Mano močiutė, tėčio mama, Emilija Paulikienė (1928-1985) buvo Kretingos tautodailininkė, už savo darbus įvertinta įvairiais medaliais ir garbės raštais, jos mezginiai apkeliavo daugelį Europos šalių. Apie močiutę žinau tik iš pasakojimų - kokia ji buvo šilta ir draugiška, nuolat nerdavo ir megzdavo tiek rankomis, tiek mezgimo mašina. Ir, atrodo, daug laiko praleisdavo savo vidiniame pasaulyje: trumpam atsitraukdavo nuo nėrinių ir mezginių, rūkydama cigaretę apsukdavo ratą aplink namą, ir toliau pasinerdavo į rankdarbius.
Buvo netikėta apie močiutę perskaityti knygoje, kurioje aprašomi Kretingos tautodailininkai: „Emiliją visuomet gelbėjo kūryba, intuicija ir darbštumas, todėl ji ir kūrė gražius dalykus. Ją viskas jaudino, jai viskas buvo malonu, niekad nebuvo nusivylusi, niekuomet nieko nežemino. Kiekvienam kažkuo padėjo, o tas „kažkas“ - jos gerumas.“
8 jaukios svetainės dizaino patarimai (architekto paaiškinimas)
Kaip Įsirengti Stilingus Namus? II INTERJERO TV
Pojūčiai Grįžta Namo. Vaikystėje, kai svečiuodavomės pas bočelį Kretingoje, visada bėgdavome pažiūrėti traukinio, vos išgirsdavome jį artėjant. Reikėdavo atsidaryti vartelius ir išeiti pro juos į keliuką, vedantį geležinkelio link. Traukinio bildesys man siejasi su vasaromis taip arti jūros, gaivia žaluma ir rožynais bočelio sode. Šis garsas siejasi ir su vaikystėje daug kartų girdėta daina, kuri prasideda traukinio dundesiu ir kurios prasmės tuo metu nelabai supratau, tik pamenu ašaras mamos akyse, kai jos klausydavo. O man ji buvo tiesiog labai graži.
Skonis ir Namai
Svarbiomis progomis, tokiomis, kaip vestuvės ar jubiliejai, močiutė kepdavo šakotį. Receptą ir kepimo eigą teta parsivežė iš Zyplių kaimo Šakių rajone, iš jos močiutė ir išmoko. Dėdė išmaišydavo tešlą, kuriai būtinai pirkdavo naminius kiaušinius. Tešlos reikėdavo daug, ją maišydavo kibire su aukšta medine kartimi, padaryta iš seno vežimo ienos (kartis turėjo būti itin tiesi). Sukti buvo galima visada tik į vieną pusę, ir reikėjo labai labai gerai išmaišyti.
Siuvimo Mašina - Ryšys su Artimaisiais
Kai susimąsčiau apie tai, kokį daiktą gelbėčiau namuose kilus gaisrui, mintyse iškilo, atrodytų, nelogiška mintis - seną jau nebeveikiančią rusišką siuvimo mašiną. Nelogiška, nes labai sunki ta mašina ir ji nebeveikia - jokio praktiškumo nei gabenant iš gaisro, nei vėliau ją panaudojant.
Kaimas - Tikrieji Namai
Sodyba vienkiemyje - ne tik ramybės, bet ir dvasinės atgaivos kampelis. Čia iš tikrųjų smagu. Ši sodyba - mūsų šeimos bendrai įsigytas džiaugsmas. Buvo ankstyvas pavasaris. Iki sodybos teko klampoti savomis kojomis. Namai, o tai buvo gyvenamasis namas, daržinė su tvarteliu ir baigiančia griūti malkine, atrodė prastokai ir buvo labai seni. Aplinkui viskas baisiai apleista. Bet tai buvo vienkiemis, kokio ir troškome, kur galėjai vaikščioti visiškai išsirengęs. Abejonių, kad neverta pirkti, nebuvo.
Gyvenimas Bėga Sava Vaga
Per tuos metus, kai važinėjau pro gimtinę į savo sodybą, tarsi naujai atsivėrė akys. Kokia graži ir brangi pasirodė ši vieta su banguojančiais laukais. Ne tinginiai čia gyvena. Nepriklausomos Lietuvos laikais teko pasidairyti po Europą, aplankyti daug jos valstybių. Taip, yra ten vaizdingų rinktinių vietų, bet vis pagalvoju, kad svetimame krašte gyventi - ne man. Lietuva yra pati gražiausia šalis pasaulyje.
Dekoratyvinės Pagalvės - Jaukumo Detalė
Dekoratyvinė pagalvė - puiki dovana bet kokia proga. Tai puiki interjero detalė, kuri gali papuošti ir miegamąjį, ir biurą, ir svetainę ar vaikų kambarį.
Socialinės Problemų Atspindys
1798 m. Batakių centrinio dvaro palivarku laikytoje sodyboje, vietinių vadinamoje Kuba, ruberoidu apkaltas pastatas toli gražu neprimena dvaro. Sakoma, anksčiau tai buvusios dvaro gyvenamosios patalpos tarnams. Anot kultūros paveldo puoselėtojo, rajono savivaldybės Kultūros paveldo tarnybos vadovo Edmundo Mažrimo, išlikę statiniai statyti XIX a. pab.-XX a. Kalbama, kad pastaraisiais dešimtmečiais name gyveno keturiolika šeimų. Po paskutiniojo garsiai išsakyto pastebėjimo stoja tyla.
Kiek dar stovės vadinamoji Kuba, neaišku. Nors tiems patiems Kryžentauskiams priklausantis, netoli vadinamosios Kubos esantis Lankininkų dvaras pripažintas saugomu kultūros paveldo objektu, tačiau ten irgi gyvena žmonės.
Statistika
Gyvenamieji pastatai dažniausiai lieka vieši anoniminiai dariniai, bevardžiai ir be tęstinumo laike, identifikuotini tik per topografines koordinates: adresą ar iškabą, kuri iš esmės privalo likti sukeičiama. Tarsi visi namai norėtų būti neatpažįstami laike, sudeginti savo istoriją, kad galėtų pradėti iš naujo, be atminties. Tarsi gyvenamasis būstas būtų įrenginys, leidžiantis gyvenimams po savęs nepalikti pėdsakų.