Pajamų ir turto deklaracija Lietuvoje 1990 metais: Mokesčių raida ir administravimas

Kiekvienos valstybės ekonominį pagrindą sudaro mokesčiai ir turimas turtas. Reikšminga tai, jog nuo senų senovės mokesčiai buvo traktuojami kaip būtina ir neišvengiama pareiga. Lietuvoje pagrindinė mokesčių administravimo funkcija tenka Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Šiame straipsnyje apžvelgsime mokesčių raidą Lietuvoje, pradedant nuo seniausių laikų iki 1990 metų, kai buvo atkurtas šalies nepriklausomybė, taip pat aptarsime pajamų ir turto deklaravimo ypatumus tuo laikotarpiu.

Mokesčių samprata ir istorija

Mokestis, kaip jį nusako Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas, yra mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Antikos laikais mokesčiai buvo mokami auksu, sidabru, gyvulių bandomis, taip pat augaliniais maisto produktais - grūdais, aliejumi, vynu ir pan. Moderniausia mokesčių forma - pinigai - jau egzistavo prieš 2000 metų Artimuosiuose Rytuose, apie tai aprašyta Biblijos tekstuose.

Europoje jau senovėje valstybės rinkdavo mokesčius. Juos galima buvo mokėti ne tik pinigais, bet ir gyvulių bandos, metinio derliaus dalimi arba darbo jėga. Germanai garbės rinkliavas atiduodavo savanoriškai, o romėnai buvo įvedę vadinamąjį mokestį nuo galvos, kuris buvo privalomas.

Vokietijoje mokesčiai šiandienine prasme egzistuoja jau nuo ankstyvųjų viduramžių. VIII a. Karolis Didysis įvedė bažnyčios mokestį - dešimtinę. Kaip ir nusako šis žodis, reikėdavo atiduoti dešimtąją dalį (pavyzdžiui, derliaus). Vėlesniais viduramžiais šis mokestis buvo papildytas žemės sklypo mokesčiu, kurio dydis buvo nustatomas pagal turimo žemės sklypo plotą. XV a. buvo nustatyti pirmieji vartotojų mokesčiai, taikomi daugybei maisto produktų. XIX a. vis dažniau imta skaičiuoti mokesčius pagal ekonominį pajėgumą.

Iki XVI a. finansai buvo natūrinio pobūdžio. Pirmieji mokesčiai (rinkliavos) buvo dėkla (mokama augalininkystės produktais) ir mezliava (imama gyvulininkystės produktais). Didysis kunigaikštis gaudavo ir mokesčius, ir duokles. Valdant didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui, kai buvo pradėti kaldinti Lietuvos pinigai ir ypač XIV a. pabaigoje, natūriniam ūkiui peraugant į prekinį - piniginį ūkį, atsirado mokesčiai ir pinigais.

Tačiau dar ir XV a. pradžioje Vytauto Didžiojo viešpatavimo metu dauguma mokesčių tebebuvo mokama grūdais, galvijais, žirgais, medumi, vašku, laukinių žvėrelių kailiukais. Greta mokesčių natūra vis labiau plito ir mokesčiai pinigais - sidabrinė, činčas, pagalvės mokestis ir kt. Jogailos ir Vytauto Didžiojo valdymo laikais kartais buvo mokama rubliais, patekusiais iš slavų kraštų; bet tai dar nebuvo monetos, o paprasti sukapoti sidabro gabalai.

Taip pat jau nuo Algirdo ir Kęstučio laikų Lietuvoje kursavo ir Čekijos grašiai - tikros monetos, kurių 60 sudarydavo vieną rublį. Šalia jų kursavo ir lietuviški denariukai, atsiradę 1387 - 1390 m.

Lietuvos denariukai

1591 m. įsteigtas iždo teismas, o 1613 m. įsteigiamas iždo tribunolas, veikęs iki 1764 m. Jis nagrinėjo mokesčių bylas, taip pat tikrino iždininko ataskaitas. Mokesčius nustatydavo Seimas. Politinės santvarkos klausimai ir mokesčiai buvo sprendžiami vienbalsiai, kiti reikalai - balsų dauguma. 1649 m. buvo įvestas nedidelis valstybinis padūmės mokestis.

Nuo 1676 m. valstybinių dvarų valstiečiai apmokestinami kariuomenės žiemojimo mokesčiu - hiberna. Hibernos mokestis 1775 m. panaikintas. Vietoj jo nustatomas pusės padūmės (nuo kiemo) mokestis. Valstybinių dvarų valdytojai buvo apdėti (nuo 1590 m.) kvartos, arba ¼ valstybės dvarų, mokesčiu. XVIII a. pabaigoje, pritrūkus lėšų, jau buvo renkama dviguba kvarta. 1662 m. įvesti pagalvės mokesčiai, tuo metu ir vėliau mokami tik sutinkamai su specialiais Seimo nutarimais. Pagalvės mokestis buvo imamas iš kiekvieno asmens. Jį privalėjo mokėti ir dvasininkai, kai kada net ir bajorai.

Mokesčiai Lietuvoje netekus valstybingumo

1795 m. Žečpospolita (federacinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė, gyvavusi nuo 1569 m.) buvo trečią kartą ir galutinai padalinta. Rusijai, Prūsijai ir Austrijai tų metų spalio 24 d. Peterburge pasirašius susitarimą, nuo amžių lietuvių gyvenamos žemės iki pat Nemuno buvo prijungtos prie Rusijos. Lietuva nebeteko ir savo biudžeto, ir savo mokesčių sistemos.

1914 m. rugpjūčio 1 d. Vokietija paskelbė karą Rusijai. Per visą Pirmąjį pasaulinį karą Lietuva buvo vokiečių okupuota ir pasiliko karo veiksmų zona iki karo pabaigos. Abiejų okupacijų metu pagrindinių mokesčių forma išliko tokia pati: Žemės mokestis, Nuomos arba nuomos vertės mokestis Prekybos ir pramonės verslo mokestis

Nepriklausomybės dvidešimtmetis ir mokesčių sistema

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. vienas pirmųjų oficialių dokumentų, kaip atsišaukimas į tautą, buvo Laikinosios Vyriausybės deklaracija, kurioje skelbiama: ,,Mokesčiai turi būti imami nuo turto (...). Juo didesnį kas turi turtą, juo didesnius turės mokėti mokesčius".

1918 m. lapkričio 11d. patvirtintas pirmasis finansų ministras advokatas Martynas Yčas. Jis buvo ir vyriausias mokesčių prižiūrėtojas. Miestuose ir apskrityse buvo paskirti mokesčių inspektoriai ir jų padėjėjai, mokesčių komisijos ir akcizo kontrolieriai. Mokesčių departamentas priklausė Finansų ministerijai ir atskiro statuso, kaip institucija, neturėjo, todėl faktiškai vyriausias mokesčių valdytojas buvo finansų ministras.

Pirmasis mokestinis dokumentas priimtas 1919 m. sausio 23 d. „Mokesčių įsakymas", reglamentuojantis mokesčių sumokėjimą pokario laikotarpiu, siekiant išvengti suirutės. Netrukus buvo priimti mokesčių įstatymai:

• „Apie žyminį (štempelinį) mokestį"
• „Pramogų ir pasilinksminimų mokesčio įstatymas"
• „Laikinieji akčyzės mokesnių įstatai"
• „Įstatymas apie valstybės Mokesnių imamąją Tvarką"
• „Įstatymas apie pridedamąjį valstybinį mokesnį nuo prekybos ir pramonės įstaigų"
• „Valstybinio palaikų mokesnio įstatymas"
• „Įstatymas apie valstybinį mokesnį nuo nejudamų turtų miestuose ir miesteliuose"
• „Žemės valstybinio mokesnio įstatymas"
• „Piniginio Vieneto įstatymas"
• „Prekybos, pramonės, kredito ir amato pelno mokesnio įstatymas"
• „Žemės mokesnių įstatymas"

Ypatingas dėmesys buvo skiriamas muitų tarifams. Tiesioginiai mokesčiai buvo žemės mokestis, nekilnojamojo turto mokestis, pagrindinis verslo mokestis, pridedamasis mokestis nuo prekybos ir pramonės įstaigų, paveldėjimo mokestis ir laisvųjų profesijų mokestis. Netiesioginiai - įvairūs akcizų mokesčiai gėrimams, tabakui, mielėms, degtukams, brangiesiems metalams, bei pajamos iš muitų.

Savo pajamas turėjo savivaldybės bei iš rinkliavų - valstybės įmonės (paštas, geležinkeliai, telegrafas, ir t.t.)

Lietuvos muitinės herbas

Okupacijos metai ir mokesčių sistemos pokyčiai

1940 m. birželio 15 d. prasidėjo Lietuvos okupacija. Po poros mėnesių Finansų ministerija pertvarkyta į Lietuvos TSR Finansų liaudies komisariatą. 1941 m. sausio 1 d. kapitalistiniams elementams nustatytas pajamų mokestis 4-60 proc., kooperatiniam sektoriui - 1-38 proc. 1941 lapkričio mėn. privačioms prekybos ir pramonės įmonėms 50-100 proc. padidintas verslo pelno mokestis; amatininkams, turintiems samdomų darbuotojų - 25 proc.

1941 m. Lietuvos TSR Finansų liaudies komisariato veiklą nutraukė vokiečių okupacija. 1944-1945 metais Lietuvą vėl užėmus Raudonajai armijai, Lietuvos finansai tapo sudėtine Sovietų sąjungos finansų sistemos dalimi. Gyventojų mokesčiai Sovietų Sąjungoje pokariniu laikotarpiu buvo mažinami. 1946 m. panaikintas karo mokestis, 1953 m. iš esmės pertvarkomas žemės ūkio mokestis, nuo 1958 m. panaikinti privalomi žemės ūkio produkcijos pristatymai valstybei.

Gyventojų pajamų mokestis (neapmokestinamasis minimumas - 70 rublių per mėnesį) - laipsniškos progresijos mokestis (nuo 0,35 iki 13 proc. tai pajamų daliai, kuri viršija 100 rublių). Ne kartą pakeisti nuo 1981 m. buvo imami tokie vietiniai mokesčiai: trobesių ir žemės savininkų mokestis, transporto priemonių savininkų mokestis. 1987 metais Lietuvos valstybiniame biudžete vietiniai mokesčiai ir rinkliavos sudarė 31 mln. rublių.

Mokesčių inspekcijos raida Nepriklausomoje Lietuvoje

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 m. balandžio 10 d. priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 92 „Dėl valstybinių mokesčių inspekcijų". Jame numatyta Finansų ministerijos centrinio aparato struktūroje įkurti Valstybinę mokesčių inspekciją, panaikinus Valstybės pajamų skyrių, o miestų ir rajonų valstybines mokesčių inspekcijas įsteigti vietoj vykdomųjų komitetų finansų skyrių.

Šiam nutarimui įvykdyti Lietuvos Respublikos finansų ministras Romualdas Sikorskis 1990 m. balandžio 20 d. išleido įsakymą Nr. 13 „Dėl valstybinių mokesčių inspekcijų", kuriuo nurodė vykdomųjų komitetų finansų skyrių vadovams reorganizuoti skyrius ir dalį funkcijų ir etatų perduoti valstybinėms mokesčių inspekcijoms, o dalį - savivaldybėms.

Valstybinės mokesčių inspekcijos darbą reglamentavo 1990 m. birželio 26 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos įstatymas, jame buvo nusakytos šios įstaigos funkcijos, teisės ir pareigūnų atsakomybė. Įstatymas galiojo iki 1995 m. birželio 28 d., kol buvo priimtas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas.

Iš viso Lietuvoje susikūrė 55 valstybinės mokesčių inspekcijos: 11 miestų ir 44 rajonų. 1995 m. spalio 1 d. įsteigta valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos - kaip atskiras juridinis asmuo.

Jaunai valstybei buvo svarbu, kad Lietuvos institucijos būtų priimtos į tarptautines organizacijas, tad Lietuvos priėmimas į IOTA - tarptautinės mokesčių administracijos organizaciją - buvo reikšmingas žingsnis. Vykdant administracinę reformą 1998-1999 metais įsteigta 10 apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų, pavaldžių Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

2004 metais pirmą kartą įgyvendintas gyventojų pajamų deklaravimas, taip pat sukurta ir įdiegta elektroninio deklaravimo sistema. 2004 m. balandžio 13 d. priimtas naujas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas. 2006 m. balandžio 1 d. pradėjo veikti Mokesčių informacijos centras. Paskambinus telefonu 1882 galima gauti konsultaciją apie mokesčius, informuoti apie šešėlinę ekonomiką, nelegalų darbą bei kt. 2011 m. Valstybinėje mokesčių inspekcijoje sukuriami kompetencijų centrai - Mokesčių informacijos, Nepriemokų administravimo, Mokesčių apskaitos, Akcizų administravimo ir Atrankos ir paramos auditui.

Mokesčių administravimo vadovybė Nepriklausomoje Lietuvoje

Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje 1918 m. lapkričio 11 d. patvirtintas finansų ministras advokatas Martynas Yčas. Jis buvo vyriausias mokesčių prižiūrėtojas (1918.11.11. - 1919.03.05), vienas pirmųjų Lietuvos bankininkystės ir pramonės kūrėjų. Mietuose ir apskrityse buvo paskirti mokesčių inspektoriai ir jų padėjėjai, mokesčių komisijos ir akcizo kontrolieriai.

Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos valstybinei mokesčių inspekcijai vadovavo:

• Vytautas Jurna (1990.04.18 -1991.05.01)
• Jonas Lionginas (1991.05.01-1994.02.07)
• Stasys Čipkus (1994.02.01 -1995.03.13)

Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos vadovavo:

• Petras Navikas (1995.03.13-1996.06.06)
• Antanas Nesteckis (1996.07.08 - 1996.12.31)
• Nijolė Pitrėnienė (1996.12.31-1998.12.31)
• Jaunius Žiogas (1999.03.29-1999.07.23)
• Artūras Bakšinskas (1999.09.06-2000.07.20)
• Henrikas Tamulis (2000.07.20-2000.10.23)
• Mindaugas Strumskis (2000.10.23-2002.05.31)
• Jurgis Gurauskas (2002.06.03-2002.09.05)
• Violeta Latvienė (2002.09.05-2005.07.27)
• Modestas Kaseliauskas (2005.10.04 iki 2014.06.30)

Svarbiausios datos Lietuvos mokesčių istorijoje

Šioje lentelėje pateikiamos svarbiausios datos Lietuvos mokesčių istorijoje, pradedant nuo nepriklausomybės atkūrimo:

Šiame straipsnyje apžvelgėme mokesčių raidą Lietuvoje nuo seniausių laikų iki 1990 metų. Aptarėme svarbiausius mokesčių sistemos pokyčius, mokesčių administravimo ypatumus ir svarbiausias datas Lietuvos mokesčių istorijoje.

tags: #pajamu #ir #turto #deklaracija #1990