Upytė - tai nedidelė gyvenvietė Panevėžio rajone, seniūnijos centras, turintis turtingą istoriją ir kultūrinį paveldą. Vietovė minima net seniau nei Vilnius ar Trakai - istoriniuose šaltiniuose ji aptinkama jau XIII amžiuje. Šiandien Upytė yra patraukli etnografiniu ir istoriniu požiūriu, o jos apylinkės garsėja vaizdingomis vietovėmis ir istoriniais paminklais.
Nuo kelio matyti daili medinė bažnytėlė, o kitoje pusėje - piliakalnis, vadinamas Čičinsko kalnu. Apipinta legendomis ir Livonijos kronikose minima Upytės žemė - svarbus administracinis ir gynybinis kovų su Ordinu centras.
Upytės piliakalnis, nuotrauka iš Vikipedijos
Upytės Piliakalnis: Istorija Ir Legendos
Upytės piliakalnis (Čičinsko kalnas), minimas ir Tarnagalos vardu, dabar dunkso šalia Upytės kaimo, prie kelio Kėdainiai - Krekenava - Panevėžys. Seniau šioje vietoje tyvuliavo Vešetos ežeras, o jo saloje stovėjo pilis, kuri XIII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minima kaip Upytės žemių centras - sunkiai įveikiama kliūtis ne kartą kraštą niokojusiai Livonijos ordino kariuomenei. Kalavijuočių kronikos aprašo ne vieną XIV amžiuje surengtą žygį į Upytę. Šaltiniuose ši vietovė paminėta 1254 m.
Upytės piliakalnio istorija siekia XIII a., kai medinė senovės lietuvių pilis ant kalno saloje stovėjo iki XIV amžiaus, kol pasibaigus kovoms su Livonija, Upytė neteko savo gynybinės reikšmės, o apskrities centru tapo Panevėžys. Kurį laiką Upytės pilyje dar veikė bajorų kalėjimas, bet netrukus buvo palikta likimo valiai ir ilgainiui sunyko. Vietovėje tyvuliavęs Vešetos ežeras, laikui bėgant, užpelkėjo ir galiausiai likusios pelkės buvo melioruotos XX amžiaus pabaigoje. Šiandien paliko tuščiame lauke styroti tik vaizdingas Upytės piliakalnis.
Čičinsko kalno šlaitai statūs, oficialių šaltinių teigimu siekia 4-5 m aukštį. Viršuje stūkso supiltas didelis pylimas, o šiaurės rytinėje dalyje plyti žymusis 6 m gylio užpelkėjęs įdubimas. Pasak legendos, čia prasmego Čičinsko dvaras. Visa Čičinsko kalva dabar apaugusi senais medžiais. Piliavietė užimama maždaug 3 ha plotą, o nuo jos viršaus matosi netoli esančios Upytės medinės bažnyčios bokštai.
Smetonos laikais šiame kalne buvo rengiamos rajono dainų šventės, gegužinės.
Čičinsko kalnas yra Krekenavos regioninio parko pasididžiavimas. 2007 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo paskelbtas, išskirtinę kultūrinę vertę turinčiu, kultūros paveldo objektu. Dabar tai yra vienas reikšmingiausių Panevėžio krašto ir Krekenavos regioninio parko kultūros paminklų.
Legendos apie Čičinską
Lietuvių literatūroje dažnai minimas Upytės piliakalnis garsėja ne tik savo vaizdingumu ir istorine praeitimi, bet ir jį supančiais padavimais. Vienas iš jų - apie nedorą poną Čičinską, - bene populiariausią neigiamą personažą lietuvių padavimuose. Gal dėl to Upytės piliavietė, kur kas dažniau dabar yra vadinama Čičinsko kalnu. Apie Upytėje gyvenusį ir įvairiausių veiklų turėjusį poną Čičinską sukurta daugybė būtų ir nebūtų pasakojimų, o Upytės piliavietėje esantis įdubimas užpelkėjusiu dugnu, davė pagrindą neišsenkamiems pasakojimams apie jame prasmegusį pono dvarą. Ko tik lietuvių tautosakoje nepripasakota apie vargšą Čičinską!
Per daugiau kaip šimtą metų net 26 parašyti padavimai apie Čičinską ir ant Čičinsko kalno stovėjusį jo dvarą. Juos savo kūriniuose panaudojo net žymiausi lietuvių klasikai: A. Mickevičius, Maironis, V. Misevičius ir kt.
Pasak senos legendos Čičinskas buvo labai piktas ir žiaurus, be atvangos kankindavęs savo pavaldinius. Kartą, užpelkėjusio Vešėtos ežero saloje, kur dabar stūkso kalnas, Čičinskas užsigeidė pastatyti rūmus ir liepė baudžiauninkams rieškutėmis sunešti žemių kalną. Žmonės sunešė didelį kalną, ant kurio Čičinskas pasistatė sau didelius ir gražius rūmus. Siekdamas praskaidrinti savo dienas jis liepdavo savo mergoms lipti į medį ir kukuoti gegutėmis, kol jis į jas šaudydavo. Kad būtų tikroviškiau, prieš tai liepdavo išsismaluoti ir išsivolioti plunksnose.
Pasak žmonių, Čičinskas turėjo daugybę šunų. Būdavo, paima iš maitinančios moteriškės kūdikį, užkiša už suolo, sutreškia ir paduoda žindyti šuniuką. Buvo jis baisus patvirkėlis, o savo nėščiai žmonai perpjovė pilvą norėdamas sužinoti, ar berniukas, ar mergaitė gims. Kiti pasakoja, kad Čičinskas raitas įjodavo į bažnyčią ir nuo žvakės prie altoriaus užsidegdavo papirosą. Versdavo laukti kunigą ir nepradėti laikyti mišių, kol jis nepasirodys bažnyčioje. O jeigu, koks kunigas nepaklusdavo jam, tai jį nušaudavo.
Kartą, išardęs šeimą, grįžo į savo dvarą ir iškėlė velnišką orgiją Kalėdų išvakarėse bei su sėbrais padegė kaimą. Todėl visi aplinkiniai gyventojai su palengvėjimu prisimena to pono mirtį. Tą Kalėdų dieną iš giedro dangaus trenkė perkūnas ir užmušė bejojantį baisųjį poną. Žmonės norėję jį palaidoti, bet žemė jo nepriėmė, vis išmesdavo ant viršaus. O dvaras ėmė skęsti atsivėrusioje kalno pelkėje ir pamažu grimzdo net septynerius metus. Pasak vietinių gyventojų žmonės iki dabar naktimis girdi iš daubos giedant gaidžius, baubiant jaučius ir visokiausius kitus keistus garsus.
Liškiavos Piliakalnio Legenda
Tikėti šiais šiurpiais pasakojimais ar ne - spręsti jums, tačiau XVI amžiuje Upytėje iš tiesų gyveno tokie bajorai Sicinskiai. Labiausiai išgarsėjo šios giminės atstovas Vladislovas Sicinskis, kuris pasinaudojęs liberum veto teise 1652 metais išardė Varšuvos šeimą, o 1655 metais, būdamas Radvilų šalininkas, pasirašė garsiąją Kėdainių sutartį su švedais, kuria norėta nutraukti uniją su Lenkija ir sudaryti su Švedija. Tad, kaip jau suprantate, už tokius poelgius jo labai neapkentė lenkų bajorija. Negana to, Sicinskis garsėjo kaip reformatas, o tuo metu Lietuvoje reformacija jau buvo beveik užgniaužta, todėl jį prakeikė ir katalikų kunigai. Upytės bažnyčioje iš tiesų net iki XIX amžiaus vidurio gulėjo sudžiūvęs lavonas - spėjama, kad balzamuotas V. Sicinskio kūnas, kuris tik 1865 m. generalgubernatoriaus įsakymu buvo palaidotas. Taip iš visų šių faktų vėlesniais metais galėjo susidaryti padavimas apie piktąjį poną Sicinskį, kuris lietuvinant virto Čičinsku - vietovės legendų neigiamu herojumi.
Upytės Dvaro Sodybos: Praeitis Ir Dabartis
Upytės dvaro sodybos istorija yra neatsiejama nuo pačios Upytės istorijos. Iki 1566 m. Upytė buvo pavieto centras. XIV-XVI a. vėliau minima čia buvus dvarą, miestelį. Tačiau tuo pačiu - Upytės pavadinimu - būta ne vieno dvaro, liudija inventorius bei seni žemėlapiai.
Šiandien, užsukus į Tradicinių amatų centro teritoriją, iš pirmo žvilgsnio dvaro kaip ir nematyti. Tačiau pastebimas senovinis medinis svirnas, galbūt tai dvarvietės reliktas. Kad tai tikrai dvaro pastatas, visų pirma rodo didelis jo tūris. Sprendžiant pagal dabartinę išorę, medinis dvarelis yra vėlyvas: aštuoniolikto amžiaus pabaigos - devynioliktojo pradžios. Dvaras kadaise turėjo ir prieangį, dabar įėjimas užkaltas lentomis. Prieš akis - sovietmečiu pakeisto interjero likučiai. Aptinkame medines duris - klasicistinio dekoro šedevrą. Už duris galbūt dar senesnė rąstų siena. Kad ir apleistas, neatpažįstamas, Upytės dvaras - Lietuvos istorijos atspindys.
Atnaujintas Upytės dvaro sodybos svirnas, nyksciai.lt nuotrauka
Viena iš versijų, kad ir garsusis Čičinskas, tai yra Vladislovas Sicinskis, Upytėje taip pat turėjo dvarą. Taip pat aplankome ir netoli nuo Upytės esantį Vinkšnėnų kaimą. Kita versija - kad būtent čia buvo dar vienas Upytės dvaras, Eidrigevičių dvaro sodyba, padalyta kaip kraitis dviem dukrom. Sovietmečiu buvo nugriauta koplytėlė, kurioje kaboję varpai. Išliko tik du mediniai pastatai - kumetynas ir svirnas. Vietiniai sodybas iki šiol vadina dvarininkų Eidrigevičių žentų pavardėmis: "Adomone" ir "Lukšyne".
Upytės dvaro sodybos (Upytės k., Panevėžio raj.) svirne buvo atlikti šie tvarkybos darbai: pamatų sutvirtinimas, alsuojančios atgrindos įrengimas, lauko rąstinių sienų remontas, protezavimas, medinių gegnių su stulpais stogo konstrukcijos atskirų elementų remontas, grindų, stogo dangos, perdangos sijų remontas, įrengta žaibosauga.
Tradicinių Amatų Centras
Šiuo metu buvusio dvaro sodybos teritorijoje veikia Tradicinių amatų centras. Centre galima susipažinti su audimu, Lietuvoje išnykusia linininkyste, dalyvauti kitose įdomiose veiklose. Upytės tradicinių amatų centras Panevėžio rajone siūlo susipažinti su amatais, kurie jau neįprasti šiuolaikiniam žmogui, nors mūsų senoliams buvo augte įaugę į kraują.
Centras įsikūręs autentiškame XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje statytame svirne, kuris prieš keletą metų renovuotas gavus Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų (318 tūkst.). Svirne rengiamos amatų edukacijos, vyksta įvairios amatininkų bei tautodailininkų parodos, bendruomeniniai renginiai, teatrinės-koncertinės veiklos. Ši vieta svarbi visai bendruomenei, vyksta amatų bei kaimo tradicinės šventės, suėjimai.
Visą Panevėžio rajoną, taip pat ir Upytę, garsina linininkystė, tad nenuostabu, kad ji užima garbingą vietą ir tradicinių amatų centre. Penkis kartus per metus amatų centras rengia amatininkų šventes. Tradicija tapo pagrindinė metų šventė ,,Linų dienos“, skirta žemdirbių pagerbimui, tekstilės amato puoselėjimui. Tačiau į Upytę verta atvykti ir dėl nepaprastai vaizdingų vietovių, po kurias galima smagiai pasivaikščioti, pamirkyti kojas greta srūvančios Vešetos vandenyje.
Kiti Dvarai Upytės Apylinkėse
Liberiškio kaimas. Už kelių kilometrų nuo seniūnijos centro, Naujamiesčio, kelias atveda tiesiai iki dvarvietės. Prie autobusų stotelės - akmenų ir plytų mūro ūkiniai pastatai: tvartas ir rūsys. Kitoje pusėje - tvenkinių sistema, suformuota patvenkus ties kaimu tekančią Šuojos upę. Suvešėję tujos slepia pagrindinį dvaro pastatą - medinį Ponų namą. Istoriniuose šaltiniuose dvaras pirmą kartą minimas šešiolikto amžiaus pabaigoje.
Iš dvarininko Andriejaus Abramavičiaus pereina kunigaikščių Radvilų giminei, o devyniolikto amžiaus pradžioje valdą kartu su kitais Naujamiesčio dvarais įsigyja didikai Karpiai. Po nacionalizavimo, dvarvietė atiduota tarybiniam ūkiui, rūmuose įkurdintas vaikų darželis, bendrabutis. Dvaro parterį papuošė "tautų vado" Lenino skulptūra. Šiandien dalis statinių priklauso bendrovei. Mūriniai pastatai yra vėlyvesni, ankstyvesni buvę mediniai. Tiesa, dvarvietei priklaususius statinius jau sunku atpažinti, štai šis pastatėlis - tai buvęs dvaro svirnas.
Ponų namas - negyvenamas, apie buvusią prabangą byloja dekoro likučiai. Iš priemenės patenkame į reprezentacines patalpas. Dvaras turėjęs turtingą, per tūkstančio knygų biblioteką, kurioje buvęs netgi Lietuvos Statutas. Gyvenamos patalpos buvo ir antrajame aukšte, į kurį veda platūs mediniai laiptai. Apžiūrime ir dvaro rūmų pastogę. Aptinkame senos šildymo sistemos liekanų. Tai patvirtina versiją, kad Liberiškio dvaras yra kur kas senesnis nei būtų galima spręsti pagal jo išorinį drabužį. Priemenėje užmūryta anga - galbūt tai buvęs įėjimas į didįjį kaminą. Džiaugiamės kiekvienu išlikusiu dvaro laikų reliktu.
Šiaudinių Namų Statyba Upytėje
Vis dėlto Savivaldybės specialistas tiki, kad investicijos pasiteisins - Upytę išgarsins šiaudiniame name atgimę senieji amatai. Po šiaudiniu stogu žadama įrengti vadinamąją lino ekspoziciją, lankytojus pakviesti į edukacines programas, per jas bus verpiama, audžiama, iš sėmenų spaudžiamas aliejus. Šiaudinuko kieme jau mūrijamos dvi krosnys degti juodosios keramikos ir molio dirbiniams.
Šiaudinių namų entuziastas tikina, kad tokį pastatyti dabar ilgai nebeužtrunka. Kaune veikianti įmonė statybų technologiją ištobulino taip, kad ekologiškam namui suręsti pakanka vos poros dienų - tiek užtrunka sumontuoti atvežtus pramoniniu būdu iš molio ir šiaudų pagamintus blokus.
Upytės pakrašty iškilęs šiaudų statinys - visiškai ekologiškas, net medinis sienų karkasas išteptas sėmenų aliejumi, atstojančiu impregnantą. Karkasas užpildytas maždaug 50 cm supresuotų šiaudų spudulais. Tokių sienų nebereikėjo papildomai šiltinti, tik iš abiejų pusių aptinkuoti 5 cm storio specialaus molio mišinio sluoksniu. Kad sienos neskilinėtų, į molį įmaišyta žvyro ir kalkių.
Namas pastatytas pagal tradicinį aukštaitišką modelį. Laikantis tradicijų netgi teko koreguoti pirminį projektą. Iš pradžių ketinta šiaudinį namą dengti nendrių stogu, tačiau tokį sumanymą sukritikavo etnologai. Jie išaiškino, kad nendrių stogai - pamario krašto architektūros elementas, todėl nutarta, jog Aukštaitijoje statomas namas turi būti visas šiaudinis. Pasak V. Visockio, stogas dengtas iš specialiai jam netoli Bernatonių ekologiškai užaugintų daugiau nei 1,5 metro aukščio ilgagrūdžių rugių. Uždengti 150 kv. m namo stogui prireikė beveik poros hektarų rugių.
Upytės Apylinkės: Ką Dar Aplankyti?
Bevaikščiodami po Upytės kaimelį nepraeikite medinės Šv. Karolio Boromiejaus bažnyčios, pastatytos 1878 m. Netoliese stovi buvusio Memenčių dvaro stovinti Memenčių koplytėlė. Iki šių dienų išliko XIX a. medinė bažnyčia. Seniūnijos centras - Upytė. Seniūnijos teritorijos didžiąją dalį % užima miškai.
Susipažinę su turtinga Upytės istorija turite save apsidovanoti ir pamaloninti tradiciniu Panevėžio krašto patiekalu - Čičinsko kepsniu. Paieškoję tikrai rasite, kur paragauti šio gardumyno - traškios tešlos apvalkale iškepto sultingo ir kvapnaus mėsos įdaro.
Upytės bendruomenė laukia atvykstant kaimyninių rajonų gyventojų. O kad laikas būtų dar turiningesnis, galite susiplanuoti viešnagę švenčių proga. Liepos pabaigoje bažnyčioje vyksta iškilmingi Šv. Marijos Magdalietės atlaidai ir Upytės kraštiečių šventė, į kurią susirenka po visą pasaulį pasklidę jos vaikai.
Upytė yra puikus pavyzdys, kaip nedidelis kaimas gali turėti turtingą istoriją ir kultūrinį paveldą. Nuo legendomis apipinto Čičinsko kalno iki atgimstančių dvaro sodybų ir tradicinių amatų - Upytė turi ką pasiūlyti kiekvienam lankytojui.