Darbščių žmonių antram gyvenimui prikeltos senos sodybos jau, regis, nieko nebestebina. Gražu matyti, kaip senos sodybos naujų šeimininkų rankose atgyja iš naujo. Pastaruoju metu ši banga spėjo įgauti pagreitį. Bet ne visos atgauna savo ankstesnį veidą, ne visose ne tik atmosfera, bet ir kvapas primena praeitį. Kiekvienos jų istorija skirtinga.
Šiandien Lietuvoje galima rasti ne vieną parduodamą etnografinę sodybą, kuri ne tik atspindi praeitį, bet ir suteikia galimybę naujiems savininkams įsilieti į istoriją, puoselėti tradicijas ir sukurti unikalų gyvenimo stilių. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą įdomių pavyzdžių ir galimybių, kurias suteikia tokio tipo nekilnojamasis turtas.
Ginučių kaimas - tai vieta, kur atsiveria tikrasis gyvenimo grožis. Įsikūręs tarp ežerų ir miškų, Aukštaitijos nacionalinio parko širdyje, jis vilioja ramybe, švariu oru ir nepaliesta gamta. Čia susilieja autentiška lietuviško kaimo dvasia, kultūrinis paveldas ir visos galimybės aktyviam poilsiui - nuo pasivaikščiojimų iki baidarių žygių. Tai vieta, kur kiekviena diena tampa kokybišku pabėgimu nuo miesto šurmulio, o atstumai iki civilizacijos išlieka patogūs.
Molėtų rajone, Luokesos seniūnijoje, Kaulakių kaime, Ežerų gatvėje, parduodama autentiška etnografinė sodyba atokioje vaizdingos pušyno gamtos apsuptyje netoli Kirneilio ežero! Sodyba 'gyvos' būklės, bet remontas būtinas. Puikiai tiktų naudoti kaip kūrybines dirbtuves.
Privalumai:
- Autentiška sodyba puikiai tiks norintiems išlaikyti istorinius papročius ir puoselėti juos arba įrengti meno dirbtuves, kaimo turizmo sodybą ar dirbtuves tradicinių menų veiklai - kalvystės, tautodailės ar pan.
- Sklypas nepatenka į saugomą teritoriją, tad nesunkiai gausite leidimus naujų pastatų statybai.
- Priklauso net 26,28 aro žemės sklypo - tai erdvi teritorija kelioms užstatymo zonoms, sklypą galima padalinti.
- Sklypas ribojasi su mišku, tad privatumas ir natūralus pavėsis garantuoti. Galimybė įsirengti lauko pavėsinę, sūpynes vaikams ar tiesiog mėgautis laisvalaikiu savo teritorijoje - viskas jūsų rankose!
- Iki sklypo atvesti elektros tinklai. Gyvenamas namas šildomas krosnimis.
- Į teritoriją pateksite važiuodami patogiu pušyno keliu ir vos atsidūrę čia, pajusite, kaip pušyno kvapas suteiks ramybės pojūtį.
- Sodyba šiek tiek atokesnėje ir itin privačioje vietoje, kur nėra pravažiuojamo kelio, o teritorija visiškai apsupta besidriekiančių miškų.
- Itin vaizdinga vietovė, apsupta poilsiautojų pamėgtų ežerų. Prestižinė kaimynystė šalia Kirneilio ir Bebrusų ežerų.
- Strategiškai patogi vieta tiek nuolatinei gyvenamai vietai - vos už 4 km kelio yra Molėtai, tiek kaimo turizmo verslui - greitas ir patogus susisiekimas su Utenos, Ignalinos, Ukmergės bei Vilniaus miestais.
Lietuvos apskritys
Bendra informacija:
- Adresas - Molėtų r. sav., Luokesos sen., Kaulakių k., Ežerų g. 10;
- Sklypo paskirtis - Gyvenamosios teritorijos;
- Žemės sklypo plotas- 0.2628 ha;
- Sklype esantys statiniai 1930 metų statybos;
- Gyvenamasis namas rąstinis, 76.75 kv.m.
Pakruojo rajone, Degesių kaime, parduodama senovinė sodyba. Pati seniausia išlikusi tokio stovio sodyba šiose apylinkėse. Tikra autentiska etnografine aukštaičių sodyba.
Sodybos elementai:
- Rąstinė, dviejų galų senovinė troba, rąstai neįtikėtinai gerai išsilaikę (tik vienoje pusėje apatines dvi eiles rąstų reikia keisti arba remontuoti), lubų perdengimo rąstai yra dvigubai storesni nei įprasta tokiose sodybose. Molio plūktos grindys prieangyje ir virtuvėje.
- Senovinis dviejų įėjimų svirnas (klėtis), su palėpe.
- Šieno klojimas.
- 3 sandėliukai.
- Senovinis šulinys (pilnai išvalytas ir atremontuotas, šulinys suręstas iš ąžuolinių rąstų apie 10 metrų, tik viršuje trys nauji betoniniai rentiniai).
- Užakęs prūdelis.
Brangiausias sodybos akcentas - 300 metų senumo ĄŽUOLAS, prie pat sodybos, kurio šakos dengia ir sodybą ir svirną. Prie svirno taip pat auga kiti du šimtamečiai ąžuolai.
Pasvalio rajono Dirvonų kaime būtų likę tik dirvonai, jei ne pasvalietės Vidos Ranonienės užmojis ten nusipirkti seną sodybą. Mažai kas žino, kur yra Dirvonų kaimas. Daugiau nei prieš pusę amžiaus iš Kėdainių rajono į Pasvalį atsikrausčiusi dabar jau 75 metų Vida Ranonienė apsigyveno daugiabutyje. „Jauniausias sūnus Sigitas labai domisi istorija, jam patinka praeitį menantys daiktai. Jis ir įžiebė mintį kaime nusipirkti seną sodybą. Tokios, apie kokią svajojau, surasti nebuvo lengva. Rado būtent Dirvonuose. Tada motina su sūnumi kibo į darbus. Iškirto krūmus ir išnaikino piktžolyną.
Kadangi gyvenamasis namas buvo gana mažas, tad naujieji šeimininkai kitapus miško surado parduodamą seną rąstinę trobą. „Vos baigę tvarkyti naująjį savo kiemą, užgirdome kalbas, kad paveldėtojai parduoda šalia esančią sodybą. Pasitarusi su sūnumi, ir šį žemės rėžį su visais trobesiais nusipirkau. Tad dabar iš keturių kaime esančių sodybų dvi priklauso man. Nors V.Ranonienė nėra kilusi iš šių kraštų, tačiau yra surinkusi daug istorinių pasakojimų apie šį Pasvalio rajono kaimą. Šeimininkės žiniomis, prieškariu Dirvonų kaime buvę net 39 sodžiai.
O pro sodybą tekantis Svalios upelis, dabar jau kaip užželti baigiantis griovys, kadaise buvo dauburėtas bei sraunus. Šeimininkės sūnus jau buvo surinkęs nemažai sendaikčių, tad veikli moteris nutarė vienkiemyje įkurti etnografinį muziejų. Dabar nė vienas sodyboje esantis statinys nėra tuščias. Kiek tolėliau nuo didžiojo namo stovi prieš pusantro šimto metų suręsta rąstinė troba.
„Stengėmės sukurti kuo autentiškesnį gyvenamojo namo vidų. Kambarių sienos buvo padengtos sausu tinku, todėl teko jį visą nugrandyti. Erdvioje seklyčioje stovi audimui paruoštos staklės, o virš jų kabo tautiniai kostiumai. Čia pat pastatyta ir masyvi raižyta spinta. Joje kabo vyriškos ir moteriškos avikailio skrandos, jas dėvint nebuvo baisūs jokie žiemos speigai. Kito kambario sienos nukabinėtos šventųjų paveikslais. Ant stalo surikiuoti įvairiausių dydžių kryželiai, šiuose kraštuose mukelėmis vadinti. Šalia jų - žvakidės, maldaknygės.
Šeimininkė demonstruoja kamaroje stovinčią garsinę signalizaciją. Kieme stovinčioje klėtyje, be daugybės namų apyvokos rakandų, puikuojasi ir kelios senovinės skrynios. Kadaise kunigui priklausiusią vieną jų V.Ranonienė parsigabeno iš Tetirvinų kaimo. „Džiaugiuosi, kad dar spėjau įšokti į senų daiktų rinkimo traukinį. Tada dirbau ligoninės laboratorijoje, tai dažnai su ligoniais išsišnekėdavome apie mano norą išsaugoti ir ateities kartoms palikti daiktus, kuriais naudojosi mūsų senoliai. Dažnai pašnekovai prisimindavo, jog jų namų palėpėse dūla nuo neatmenamų laikų ten užkelti ir pamiršti daiktai. Jiems tai būdavo vietą užimantys rakandai, o man - tikras lobis.
Sužinoję, kad kuriu muziejų, gyventojai ir patys atveždavo eksponatų. Sodyboje daug ne tik šimtamečių medžių, bet ir akmenų. „Per karą vokiečiai susprogdino Pumpėnuose stovėjusią žydų sinagogą, o rusai iš jos plytų Žadeikiuose pastatė arklidę... Akmenis rinkau iš viso rajono, tai į sodybą parsigabenau ir tokių, ant kurių iškalti žydiški užrašai. Tada ir išsiaiškinau, kad akmenys yra iš sunaikintos sinagogos pamatų.
Prieš keletą metų sodybos šeimininkė nors trumpam sugrįžti į tėvų bei senelių gimtąjį Dirvonų kaimą sukvietė iš čia kilusius sodiečius. Tremtinės dalią išgyvenusi V.Ranonienė kasmet į sodybą sukviečia ir rajono tremtinius. „Pati parašau scenarijų pasirodymui. Suvadovauju, kad visa šeima nors trumpam taptų aktoriais. Į praėjusį tremtinių susitikimą atvažiavome arklio traukiamu vežimu. Vaidinome tremtin vežusius blogiečius. Vežiman sodinome pasipuošusius svečius.
Štai keletas įžymių vietų netoliese Ginučių:
- Ginučių vandens malūnas (0,3 km).
- Ginučių piliakalnis (0,6 km). Įspūdinga vieta su gražia panorama į Linkmeno ežerą ir apylinkes.
- Ladakalnis (3,5 km). Aukštaitijos simbolis. Nuo kalno viršūnės atsiveria kvapą gniaužianti panorama į 6 ežerus.
- Papiliakalnė (2 km). Mažiau žinoma, bet labai vaizdinga vieta, dažnai aplenkiama turistų.
- Šiliniškių apžvalgos bokštas (4 km).
- Bitininkystės muziejus Stripeikiuose (6 km).
- Puziniškio etnografinė sodyba (9 km).
- Asalnų ežero pakrantės (2-5 km). Ramios, laukinės vietos poilsiui ar žvejybai.
- Palūšės bažnyčia ir Lūšių ežeras (apie 10 km).
Šios vietos suteikia puikias galimybes turiningam poilsiui ir pažinčiai su Lietuvos gamta bei kultūra.
Prieš kelerius metus pradėjome domėtis butais Palangoje, bet netrukus prasidėjo kainų pasiutpolkė. Pamačiusi, kad jos darosi neįkandamos, netyčia internete žvilgtelėjau į parduodamą seną sodybėlę. Nenustebau, kai po to programėlė ėmė siūlyti daugiau panašių skelbimų. Tik ne taip greitai pavyko ją gauti, užtruko visus metus. Apžiūrėjome, patiko ir nusprendėme pirkti, bet buvo šeši paveldėtojai ir jiems ilgai nepavyko susitarti, kaip ją parduoti - vien pastatus ar kartu ir žemę. Antrą kartą ja pradėjau domėtis maždaug po metų ir jau tada pavyko susitarti. Taip ne tik pastatai, bet ir žemė, o jos yra 7 ha, perėjo mums. Kartu ir 18 senų ąžuolų, nemažas sodas su senomis obelimis, kriauše, vyšniomis, slyvomis. Beje, obuoliai ir dabar nepaprastai skanūs.
Galiausiai išėjo taip, kad planai tik investuoti pinigus į nekilnojamąjį turtą virto mano aistra ir pomėgiu sutvarkyti šią vietą taip, kad ji kuo labiau primintų senuosius namus su autentiškomis architektūros ir interjero detalėmis. Ji statyta 1915 metais, pastatai identiški stovintiesiems Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Pastatų išdėstymas yra tipinis suvalkietiškai sodybai. Mūsiškė sodyba yra aprašyta 2019 metais išleistoje knygoje „Sugrįžimai... Vilkaviškio krašto etnografinės sodybos“.
Iš seniau likęs nedidelis tvenkinukas, esame suplanavę jį padidinti. Yra senoji klėtis, kluonas, tvartas ir dar vienas nedidelis tvartelis, vadiname jį „kiaulinyku“. Man labai pasisekė, nes pastatai nebuvo labai apgriuvę, apleisti, jiems tereikia šiokio tokio remonto. Gyvenamojo namo vidus buvo iškaltas fanera - anksčiau žmonės šiltino namus, kaip išgalėjo ir kuo buvo. Kai ją nuėmėme, pasimatė gražios rastinės sienos, tereikėjo jas atšviežinti.
Renku senoviškus daiktus, šiek tiek atnaujinu, sutvarkau ir ieškau jiems tinkamiausios vietos kambariuose. Didžioji baldų ir interjero detalių dalis yra pirkta antikvariatuose, sendaikčių parduotuvėse, bet yra ir išlikusių šios sodybos savininkų, nė vieno neišmečiau, radau, kaip juos pritaikyti interjere. Tarp jų senoji šėpa (spinta), keli stalai, dvi lovos, trys skrynios, ant grindų patiesiamas takelis. Tarp likusių daiktų radau labai gerai išsilaikiusią sofą, kuri, mano manymu, aptraukta rankomis austu gobelenu. Ji stovėjo pongalyje (svetainėje), į kurį būdavo kviečiami tik labai gerbiami svečiai, kunigai. Tarp paliktų daiktų radau 1850 metais datuotą skrynią. Jos nepuoliau restauruoti, nuvaliau voratinklius, dulkes ir palikau tokią, kokia yra. Kiekvienas įbrėžimas byloja apie žmones, kurie prie jos lietėsi, varstė jos dangtį, saugojo buičiai reikalingus rakandus.
Labai norėtųsi išsaugoti vientisą namų atmosferą, todėl antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse pirmiausia dairausi daiktų, kuriems būdinga suvalkietiška stilistika, arba yra žinoma, kad jie atkeliavo iš šio krašto. Deja, tenka pripažinti, kad ne dažnai pavyksta tokių rasti. Gal taip suvalkietiškas charakteris pasireiškia, saugo žmonės tai, ką turi, nenori parduoti...
Kaimo turizmo sodyba
Sodybą dar pamažu tvarkote ir remontuojate. Dar tvirtai nenusprendžiau, bet galbūt ateityje ji bus atvira lankytojams. Patogumų čia nedaug. Kambariuose stovi senoviškos lovos, jose nėra itin patogu miegoti, nes trumpesnės, siauresnės. Nėra vandentiekio, vandens galima pasisemti tik iš šulinio, o nusiprausti bus galima tik iš ąsočio į dubenį įsipylus vandens. Elektra yra, tačiau valgyti galima gaminti tik pečiuje. Galvoju, turėtų būti įdomu išbandyti praleisti naktį kluone ant šieno. Dabar ir kaimuose mažai kur pamatysi daržinėje sukrautą šieną. Norisi sukurti interaktyviam poilsiui skirtą jaukią erdvę, o pačią sodybą padaryti savotišku edukaciniu lauku.
Standartinių paskaitų apie tai, kaip anksčiau gyveno mūsų seneliai, nenorėčiau rengti. Langus puošia nertos ir iš popieriaus karpytos užuolaidėlės, tokios, kokiomis namus puošė mūsų močiutės. Tiesa, vyrai galėtų akis paganyti ir į labiau techniškas pastatų detales. Palikome senuosius skląsčius, durų rankenėles, langų užraktus. Maži, bet labai įdomūs, gražūs daikčiukai. Prie namų auga sodas, bus ir daržiukas, svečiai galės ten užsukti, jei norės paravėti, palaistyti, nusiskinti daržovių ir iš jų ko nors pasigaminti.
tags: #parduodama #etnografine #sodyba