Ar svajojate apie ramią vietą, kur galėtumėte pabėgti nuo miesto šurmulio ir pasinerti į gamtos bei istorijos glėbį? Dieveniškės - unikalus Lietuvos kampelis, vadinamas "pypke" - siauras šalies iškyšulys, beveik iš visų pusių apsuptas Baltarusijos. Norint čia patekti, būtina turėti asmens dokumentą.
Dieveniškių regioninis parkas žemėlapyje
Unikalus kraštas su turtinga istorija
Dieveniškės garsėja ne tik savo gamta, bet ir turtinga istorija. Sodyba įsikūrusi unikaliame istoriniame-regioniniame parke, garsėjančiame rėžiniais kaimais - vieninteliais tokiais Lietuvoje.
Kaip toks žemės lopinėlis prikibo prie didžiosios Lietuvos dalies? Garsiausios dvi teorijos. Apie pirmąją išduoda vietovės vadinimas Stalino Pypke - esą 1939-aisiais, kai buvo perbraižoma Lietuvai grąžinamo Vilniaus krašto riba (jam priklausė ir Dieveniškių kraštas), ant žemėlapio gulėjo Stalino pypkė. Braižytojas esą bijojo ją patraukti, todėl apibrėžė aplink. Tačiau antroji versija, pasak I. Eidukienės, realesnė. „Patikimesnė versija yra ta, kad šio krašto lietuviai tiesiog nuolat siuntė savo prašymus Sovietų Sąjungos vadovybei, kad šį kraštą paliktų Lietuvai.
Ruošdamiesi keliauti į Dieveniškių kilpą nerimavome, kad sunku bus susikalbėti lietuviškai. Taip jau susiklostė, kad nors dabar žemės iš trijų pusių supamos Baltarusijos, čia daug žmonių, save įvardinančių kaip lenkus. Vadinamojo Apendikso teritorijoje išsitenka dvi seniūnijos: Poškonių ir Dieveniškių. Poškonyse, kurie yra arčiau didžiosios Lietuvos dalies, lenkais 2011 metais save įvardijo 48,7 proc. gyventojų. Ir nors šiame kaime lietuviškai susikalbėti nekilo bėdų, Krakūnuose, kurie yra kilpos gilumoje, lietuviškai susikalbėti jau nepavyksta. Šis kaimas priklauso Dieveniškių seniūnijai, o joje lenkų - jau 79,6 proc.
Viskas - tik dėl tarpukario, kai čia, kaip ir visame Vilniaus krašte, šeimininkavo lenkai. „Žmonės nutautėjo po okupacijos. Praktiškai per 20 metų, kai buvo uždrausta lietuvių kalba, uždarytos mokyklos, kuriose dėstyta lietuviškai. Po tokios patirties, pasak I. O iki Lenkijos okupacijos, tikina specialistė, kraštas buvo labai lietuviškas. Išsiskyrė tik Dieveniškių miestelis, iki Antrojo pasaulinio karo buvęs tikrų tikriausiu štetlu, t.y. miesteliu, kuriame buvo gausi žydų bendruomenė. 19 ir 20 amžių sandūroje žydai sudarė net 75 proc. Dieveniškių gyventojų. Viską pakeitė nacių okupacija ir Holokaustas.
Ir visgi čia Dzūkija. Tik su baltarusiškais prieskoniais. Nelabai derlingose žemėse ir dabar plyti grikių laukai, šviečia baltos langinės, namuose - austi rankšluosčiai ir staltiesės. Tik audinių čia gali pasitaikyti labai jau kontrastingų spalvų: viename telpa ir juoda, ir raudona, ir geltona, ir žalia. Dzūkijos pirkių langinės puošnios - jose galima įžiūrėti dangaus kūnus, augalus, geometrines, žirgų, žalčių ir paukščių figūras.
Ką pamatyti Dieveniškių apylinkėse?
Visų pirma, žinoma, gatvinius kaimus, susiformavusius dar per Valakų reformą, o tai reiškia - prieš bene 500 metų! Tarp Poškonių ir Dieveniškių tokių kaimų - net 13, bet labiausiai čia rekomenduojama aplankyti tris, paskelbtus architektūriniais paminklais, - Poškonių, Rimašių ir Žižmų. Būtinas atributas tarp namo ir gatvės - gėlių darželis.
Po parką veda 6 turistiniai maršrutai: po 2 pėsčiųjų, dviračių ir automobilių. Jų ilgis - nuo 6 iki 100 kilometrų. Take, kuris tęsiasi apie 1,7 kilometro, galima susipažinti su įvairiomis rūšimis, čia įrengta 18 stotelių, pasakojančių, į ką reikia atkreipti dėmesį. Pati Gauja atiteka ir nuteka į Baltarusiją, Lietuvoje turėdama tik kilpą.
Kraštas gausus pilkapynų, yra čia ir jau beveik du piliakalniai. Iš gyvūnų ir augalų I. Eidukienė išskiria retus drugius - šiaurinius ir didžiuosius auksinukus. Keliaujant pažintiniais takais galima pasigrožėti ir dviem itin giriamais ąžuolais - Stakų bei Grybiškių.
Žinoma, prieš keliaujant po kilpą praverstų apsilankyti Istorinio regioninio parko lankytojų centre, kur ir tinkamiausią maršrutą susidėlioti nebus sudėtinga, ir daugiau krašto buities pamatyti galima. O visų svarbiausia - pasiimti asmens tapatybės dokumentą, nes krašto pažinimas gali baigtis nė neprasidėjęs.
Sodybos atgaivinimas: Elenos ir Andriaus istorija
Elena pasakoja, kad mintis atkurti sodybą gimė neatsitiktinai - tai jos gimtasis kraštas, „širdžiai artimas“, kaip pati sako. Čia ji gimė, augo, baigė mokyklą, o tik vėliau išvyko į miestą. Visa jos vaikystė ir jaunystė prabėgo šiose apylinkėse.
Dar mokyklos laikais ji kartu su mokytoja vaikščiojo po apylinkes, rinko etnografinę medžiagą, užrašinėjo senovines dainas, fotografavo rankšluosčius ir kitus tradicinius buities daiktus. „Nuo vaikystės lydėjo pomėgis etnografijai. Taip pat išvažiavus į Vilnių baigiau istorijos studijas Vilniaus universitete, vėlgi tai rišosi į vieną, ir su vyru esame savo krašto ir gamtos mylėtojai“, - atskleidžia pašnekovė.
Įsigijus seną sodybą, kuriai jau daugiau nei 120 metų, porai teko susidurti su nemažais iššūkiais. Būklė buvo prasta, o net ir kaimynai netikėjo, kad čia dar galima ką nors padaryti: „Nieko nepadarysite, reikia viską išgriauti ir statyti naujai“, - sakė jie. Tačiau Elena su vyru nusprendė kitaip.
Jie jau seniau kaupė įvairius sendaikčius ir laikė juos Elenos tėvų kluone. Įsigijus sodybą, gimė idėja viską perkelti į senąją pirkią ir taip sukurti muziejų. „Taip gimė mūsų muziejukas senoje pirkioje - nieko nebeišgriovėme, nesugriovėme. Ką reikėjo - pasitvarkėme, bet stengėmės išlaikyti autentiškumą, kad svečiai ir žmonės, atvykstantys aplankyti mūsų krašto, galėtų užeiti vidun ir pamatyti, kaip anksčiau atrodė šio krašto buitis“, - pasakoja Elena.
Elena ir Andrius nusprendė, kad čia būtina sudaryti sąlygas svečiams ne tik pamatyti, bet ir patiems „pačiupinėti“ senąją buitį - pasukti ratelį, apžiūrėti lovatieses, pabandyti mušti sviestą su boika (aut. past. muštuvu). „Šalia iš seno miško rąstų pasistatėme naująją pirkelę - komfortišką, skirtą svečiams, kad apsistoję pas mus jie galėtų pajusti krašto gyvenimo dvasią. Joje - žemi slenksčiai, aukštos lubos, maži langeliai“, - sako ji.
Elenos teigimu, sodybėlę jie turi jau 13 metų. Iš pradžių viskas buvo skirta tik sau - idėja buvo pasistatyti mažąją pirkelę šalia tėvų, net negalvojant apie svečių priėmimą.
Ji priduria, kad su vyru eglišakių tvorą pynė apie dvejus metus - tai reikalavo daug laiko ir kantrybės. Dabar jų sodyba pritaikyta pažintiniam turizmui - čia saugomas krašto paveldas, o vietinės tradicijos ne tik rodomos, bet ir ragaujamos. Jie turi kulinarinio paveldo ženklą, o svečiams siūlo paragauti tradicinių bulvinių blynų, kepamų pagal Elenos močiutės ir mamos receptus.
Tai - ne šiaip sau pasakymas. Sodyba įsikūrusi Dieveniškių istoriniame-regioniniame parke, vadinamame ir „pypke“. Tai siauras Lietuvos kyšulys, beveik iš visų pusių apsuptas Baltarusijos.
Ši unikali vieta, kur susipina istorija, tradicijos, autentiškumas ir tikra meilė savo kraštui, tapo gyvu muziejumi, atviru visiems, kurie nori ne tik pamatyti, bet ir išgyventi senąją lietuvišką buitį. Elena ir Andrius ne tik atkūrė sodybą - jie prikėlė krašto dvasią.
Sodybos privalumai:
- Autentiška aplinka: galimybė pajusti senovės Lietuvos dvasią.
- Pažintinis turizmas: galimybė susipažinti su krašto istorija, tradicijomis ir kultūra.
- Ramybė ir gamta: sodyba įsikūrusi atokioje vietoje, apsuptoje gražios gamtos.
- Kulinarinis paveldas: galimybė paragauti tradicinių lietuviškų patiekalų.
Jei ieškote vietos, kur galėtumėte pabėgti nuo miesto šurmulio ir pasinerti į gamtos bei istorijos glėbį, sodyba Dieveniškių apylinkėse - puikus pasirinkimas.
tags: #parduodama #sodyba #dieveniskes