Lietuva ir jos amžini priešai: istorinė apžvalga ir geopolitiniai iššūkiai

Objektyvi realybė - gyvename pasaulyje, kuriame reali karinė galia lemia viską. Kiekvienam mąstančiam lietuviui akivaizdu: Lietuva turi du amžinus priešus, surijusius Lietuvių Tautos žemes ir žmones - Maskolijos "mešką" ir Lenkijos "vištą"!!!! Mūsų priešai yra ne lenkai, rusai ir baltarusiai (tiksliau, toli gražu ne visi, o tik aršūs šovinistai), o Pilsudskinės Lenkijos "įpėdinė", vis "persidažanti" Rusijos imperija ir neseniai susikūrusi Baltarusija, kurioje "litvinizmo teoretikai" jau seniai aiškina, kad lietuviai yra tik "žmudinai". Šias valstybes valdančių asmenų tarpe pakanka tokių, kurie svajoja kaip galutinai sunaikinti Lietuvos Valstybę ir užgrobti Lietuvių Tautai dar likusias žemes, kurių jiems nepavyko užgrobti ir aneksuoti, kaip jau užgrobė daugiau kaip pusę etninių-istorinių Lietuvių Tautos žemių.

Todėl Lietuvai jau seniai laikas įsigyti tokių veiksmingų ginklų, kurie garantuotų mūsų geopolitinių siekių besąlyginį įgyvendinimą - ir niekada to neturime pamiršti. Pvz., Ignalinos AE yra tam pakankamai medžiagų. O mūsų genetikai, chemikai ir fizikai taip pat turėtų nemiegoti ir jau seniai tyliai daryti savo darbą. Nes kitaip neabejotinai ateis laikas, kai vėl būsime kaip 1918 m., 1939-1940 m. ar 1991 m. - plikomis rankomis prieš puikiai ginkluotus amžinus mūsų priešus…

Tas, kas jau dabar negalvoja, ką darys rytoj - kaip, su kuo bei kieno padedamas (nes sutampa interesai) - tam rytojui atėjus, sėdės apsižliumbęs, laukdamas “malonių bei nurodymų iš aukščiau”… :) Įvairius konkrečius geostrateginius planus turime būti paruošę jau dabar - ir kai tik bus tinkama proga, tuoj pat imtis labai ryžtingai juos įgyvendinti. O tie, kas miegos, liks prie sulūžusios geldos.

Kaip tik todėl strateginiu ir ilgaamžiu Lietuvos Valstybės sąjungininku yra ir bus Ukraina, kai tik šioje valstybėje į valdžią ateis tautinės ukrainiečių jėgos. Priežastis labai paprasta - mūsų geostrateginiai interesai absoliučiai sutampa (ir atžvilgiu Rusijos imperijos galutinės likvidacijos, ir atžvilgiu Lenkijos bei Gudijos sutramdymo).

Taip pat mums - lietuviams - visada būtina atsiminti, kad Punskas, Seinai, Suvalkai, Rytų Liūdnoji Lietuva, Mažoji Lietuva (pietinė dalis - Rusijos imperijos okupuota ir aneksuota Karaliaučiaus (Tvankstos) sritis) ir Stalino Lenkijai padovanotos Prūsijos žemės - tai kraujuojančios mūsų Tautos žaizdos, kurios neužgis, kol nebus atkurta istorinė teisybė.

Istorinis kontekstas ir teritorinės pretenzijos

Rytų Lietuva niekada nebuvo lenkų istorinė-etninė žemė. Istorinė riba tarp slavų ir baltų tautų (genčių) ėjo keli šimtai kilometrų piečiau Vilniaus. Netgi Varšuva yra pastatyta baltų genties jotvingių teritorijoje. Vilnius priklausė Lenkijai nuo 1922 m. neteisėto plebiscito iki 1939 m. rugsėjo, kol Sovietai užgrobė Rytų Lietuvą, tai yra iš viso 17 metų. Geri santykiai su Lenkija bus tik tada, kai ji grąžins išdaviko Pilsudskio pagrobtas Lietuvos Valstybės žemes - pagal 1569 m. nustatytą sieną. Ir atsiprašys už 1920 m. įvykdytą Rytų ir Pietų Lietuvos okupaciją bei aneksiją 1922 m.

Štai mūsų protėvių gyventų žemių žemėlapis:

Pagal St. Tarvydą:

Pagal M. Gimbutienę:

Iš vokiškos svetainės:

Pagal naujausius kalbotyrinius duomenis:

Palyginkite su dabartiniais žemėlapiais, ir jums nebekils klausimų, kas yra mūsų amžini priešai, per amžius grobiantys mūsų žemes.

Lietuvos pretenzijų Lenkijai sąrašas

Trumpasis sąrašas:

1. Lenkija 1228 metais pakviečia Kryžiuočių ordiną kovoti prieš baltų gentis Lenkijos naudai. Buvo sunaikinti prūsai, pietiniai galindai ir vakariniai jotvingiai.
2. Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos yra baltų etninės žemės. Šių žemių gražinimo Lietuvai klausimas vis dar neišspręstas.
3. Lenkija 1430 metais pavogė Vytauto karališką karūną.
4. Masinė lietuvių polonizacija Lietuvos Valstybės žemėse XV - XIX amžiuose ir 1920-1939 metais.
5. Suvalkų sutarties sulaužymas 1920 m. spalį ir Rytų Lietuvos okupacija 1920-1939 m.
6. Smurtas prieš žmones, save laikiusius lietuviais Rytų Lietuvoje 1920-1939 m.
7. Lietuvių ir prūsų kalbomis turi būti rašomi vieši užrašai visose istorinėse etninėse baltų (prūsų, galindų, jotvingių, lietuvių) žemėse, įskaitant Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijų teritorijas.

Faktai apie kalbinę situaciją XIX amžiuje: 1828-1878 metais Maišiagalos, Paberžės, Nemenčinės, Lavoriškių, Rudaminos, Juodšilių, Medininkų, Šalčininkų, Eišiškių, Nemėžio, Baltosios Vokės, Rukainių, Lentvario, Dieveniškių, Jašiūnų, Kalvelių, Turgelių, Gardino, Lydos, Breslaujos, Ašmenos, Seinų, Suvalkų, Augustavo ir kitos apylinkės kalbėjo tik lietuviškai, vaikai ir moterys nemokėjo lenkiškai. 1923 m. Krokuvoje išleistos lenkų kalbos gramatikos žemėlapyje lenkų kalbos plotas arčiausiai Lietuvos pažymėtas tik dabartinėje Gardino srityje prie Nemuno (gerokai į pietus nuo Gardino) (Žr. Wilno I ziemia Wilenska, t.1, 1930, p. 229). Tai liudija ir caro laikų gyventojų surašymo duomenys (Sankt Peterburgo 1840 - 1890 m gyventojų surašymų archyvai), kur visame šiame plote namų kalba nurodyta “lietuvių”, originalo kalba “litovskij” (dar nurodoma šiek tiek vartotos žydų kalbos). Jokių kitų vartotų kalbų nenurodoma. Lietuviškai kalbėta iki Minsko, Balstogės, Karaliaučiaus ...

Kokia buvo kalbinė padėtis Vilniaus vyskupijoje liudija 1857 m. klebonų ataskaitos. Klebonai patvirtino ne tik viso Švenčionių dekanato, bet ir daugumos Svyrių dekanato lietuviškumą. Vilniaus mieste, pasak klebonų, iš dalies lietuviškomis buvo Šv. Jono, Šv. Rapolo, Bernardinų ir Šv. Petro ir Povilo parapijos. Šio miesto vicedekanui dar buvo pavaldžios 8 užmiesčio parapijos. Iš jų Nemenčinės parapijoje "lenkų" rasta tik 114 (kiti kalbantys lietuviškai arba "po prostu"). Verkių (Kalvarijų) parapijoje rasti 365 lietuviai. Apie Sudervės ir Dūkštų parapijas 1857 m. duomenų nėra (be abejo, mišrios - daug lietuvių). Mišrios buvo Maišiagalos (1093 lietuviai), Musninkų ir Kernavės (979 lietuviai) parapijos, Čiobiškio parapija grynai lietuviška.

Sensacingi buvo klebonų pranešimai iš Vilniaus apskrities dekanato parapijų. Grynai lietuviškomis buvo Turgelių, Šumsko, Rukainių, Tabariškių, Rudaminos, Lavoriškių ir Mikailiškių parapijos, o mišriomis - Gervėčių ir Bistryčios parapijos.

Etninė Vilniaus gubernijos sudėtis 1897 m.

Pagal J.Laučiūtės straipsnį „Neišgalvota statistika“:

Iš duomenų matosi etninė Vilniaus gubernijos sudėtis. Primenu, jog anuomet Vilniaus gubernijai priklausė ne tik šiandien Lietuvos sudėtyje esantys Trakų ir Švenčionių „ujezdai“, bet ir Baltarusijoje likę Vilejka, Dysna, Lyda, Ašmena, todėl netenka stebėtis, jog skaitlingiausias etnosas buvo baltarusiai (891 903), antroje vietoje lietuviai (279 720), trečioje - žydai (202 374).

Lenkų etnosas, kuris šiandien mėgina skelbtis jau nuo Zigmanto Vazos laikų sudaręs tame krašte daugumą, net devyniolikto amžiaus pabaigoje teskaičiavo tik 130 054 žmones, ir gyveno jie ten, kur paprastai gyvena vėlyvi kolonistai: miestuose ar dvarininkų sodybose. Maždaug pusė jų (73 008) telkėsi Vilniaus apygardoje, bet ir čia jie sudarė mažiausią mažumą, plg. baltarusių ten gyventa 93.896, žydų 77 224, lietuvių irgi daugiau, „net“ 76 030 galvos. Trakų apygardoje, kuri XIX a. pabaigoje Vilniaus gubernijoje buvo pati „lietuviškiausia“, lietuviai sudarė absoliučią daugumą - 118 153, po jų - baltarusiai (32 015), o lenkų - vos 22 840.

Situacija nuo 1944 m. rugpjūčio Grįžus sovietinei kariuomenei ir „atstačius Lietuvos SSR“, tuoj buvo užgniaužtos visos pastangos palaikyti pietryčių Lietuvoje tautinę sąmonę. Prasidėjo kolektyvizacija, teroras, žudynės, lageriai. Tie, kurie save laikė lenkais, atsidūrė geresnėje padėtyje palyginti su lietuviais. Jie buvo „repatrijuoti“ į Lenkiją. Tuo pasinaudojo apie 200 tūkst. gyventojų, tarp jų šiek tiek lietuvių.

Lenkiškų mokyklų liko labai nedaug, nes lenkai emigravo į Lenkiją. Po to įsitvirtino praktika Vilniaus, Šalčininkų ir aplinkinių rajonų vadovais skirti nelietuvius, dažniausiai antilietuviško nusiteikimo asmenis. Ko prieš karą nespėjo padaryti Lenkijos okupacinė valdžia, po karo sėkmingai darė rajonų ir apylinkių nelietuviška vadovybė, užgoždama kiekvieną lietuvybės pasireiškimą. Lietuvoje apie 1950 m. Maskvos nurodymu imta masiškai lietuviškas mokyklas versti lenkiškomis.

Tam darbui vadovavo LPK CK skyriaus vedėjo pavaduotojas Vidmontas, Švietimo ministro pavaduotoja V. Vyšniauskaitė (kuri iš tikrųjų buvo pervadinta čigonė Višnevskaja), tos ministerijos inspektorius J. Cukerzis (žydas), Vilniaus srities švietimo skyriaus vedėjas B. Purvinis (latvis). Jie atliko pietryčių Lietuvos krašte lietuvybės budelių funkcijas. Per kelerius metus lenkiškomis paverstos net 367 mokyklos. Tiek jų nebuvo ir lenkų okupacijos metais. Įsismaginus lenkiškomis imta versti net mokyklas buvusioje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje - Trakų vakarinėje dalyje ir kituose rajonuose.

Lietuviškas mokyklas uždarinėjo ir ten, kur jos veikė lenkų okupacijos metais. Vilniaus rajone tada iš viso buvo palikta tik viena lietuviška mokykla Marijampolio kaime. Šalčininkų rajono vidurinėje dalyje nepalikta ne vienos, o vakarinėje to rajono dalyje - tik Mištūnų ir Gėlūnų pradinės. Dieveniškių „pusiasalyje“ palikta tik Poškonių lietuviška septynmetė ir kelios pradžios mokyklos. Daug mokyklų paversta neva „lenkiškomis“ Trakų, Švenčionių rajonuose. Naujojoje Vilnioje įkurtas lenkiškas pedagoginis institutas. Iš Lvovo į Vilnių perkelta lenkiška leidykla. Išvystyta prieš lietuvius nukreipta agitacija.

Didelių pastangų dėka pavyko nuo 1957 m. susigrąžinti vieną kita lietuvišką mokykla, kai kur įsteigti bent lietuviškas klases, tačiau daugumas lenkiškomis paverstų mokyklų ir liko. Greit vėl imta uždarinėti lietuviškas mokyklas, naikinti lietuviškas klases. Tęsėsi antilietuviška kampanija, inspiruojama vietinės valdžios atstovų, kurie grasino valstiečiams, pvz. jei leisi savo vaikus į lietuvišką mokyklą, neteksi arų, negausi ganyklų ir pan.

Per visą tą „tarybinį“ laikotarpį lietuvybei pietryčių Lietuvoje buvo suduotas labai skaudus, netgi mirtinas smūgis. Ji daug kur geso greičiau negu lenkų okupacijos metais. Sunkia širdimi vietiniai gyventojai lietuviai buvo priversti leisti savo vaikus į lenkiškas mokyklas, kur jiems nuolat kalė į galvas, kad jie esą ir turi likti lenkais. Paneigiamas gimtojo krašto tikrasis kultūrinis paveldas, iškreiptai mokoma Lietuvos istorija. Lietuviai savo protėvių žemėje gyveno lyg tremtiniai. Bijojo lietuviškai prakalbėti.

Daugumas pietryčių Lietuvos gyventojų, kuria kalba jie bešnekėtų, save laiko lenkais, nes „gyveno Lenkijoje“, išpažįsta „lenkų tikėjimą“ („katalikas tik lenkas“), mokėsi lenkiškoje mokykloje, be to, taip elgiasi vengdami aplinkinių pašaipos. Tačiau krašte išliko lietuviški papročiai, pakelėse kryžiai su lietuviškomis koplytėlėmis, naminiai tautiniai audiniai, rankšluosčiai, antklodės, lietuviški gėlių darželiai, nepakitęs ūkininkavimo būdas bei įpročiai, padavimų, prietarų, senosios mitologijos nuotrupos.

Visu tuo pietryčių Lietuva nesiskiria nuo kitų Lietuvos sričių. Juk čia, o ne kur kitur buvo lietuvių tautos ir valstybės lopšys.

Išvada: Vadinamos „Lenkų tautinės mažumos“ Lietuvoje iš viso nėra, tiktai Pilsudskio lenkiško imperializmo ir Maskvos bolševikų nutautinti, lenkuojantys lietuviai.

Pariteto principas Pirma - lenkų kilmės žmonių (kilusių iš tikrų lenkų) Lietuvoje praktiškai nėra - yra lietuvių kilmės, kalbantys slaviškai. Antra - Lietuvoje yra virš 100 skirtingų tautybių atstovų, tai negi dabar kiekviename kaime, kur gyvena kokie rusai-starovierai, čigonai-romai ar kokie libaniečiai-arabai, pradėsime kabinti lenteles visom tom kalbom. Beje, tikrų lenkų privažiavo ir į Akmenę - tai jau ir ten kabinsime lenteles lenkiškai.

Tokie dalykai sprendžiami tik tarpvalstybinėmis sutartimis, griežtai atsižvelgiant į Valstybių interesus ir griežto pariteto principus. Pavyzdžiui, Baltgudijoje gyvena apie 300 000 žmonių, laikančių save lenkais, bet ten net valdiškų mokyklų nėra nei vienos lenkų kalba, o ką jau kalbėti apie lenkiškus užrašus. Lenkijoje irgi nėra nei paritetinio skaičiaus lietuviškų mokyklų (tai yra tiek pat, kiek yra lenkiškų Lietuvoje), nei jokių lietuviškų gatvių užrašų.

Parodykite nors vieną Lenkijos piliečio pasą, kuriame žmogaus pavardėje ir varde būtų lietuviškos raidės čęėįšųū :) Apskritai, prieš rašant tokias nesąmones, pasiklauskite Lenkijoje gyvenančių lietuvių, kaip lenkai jais ir lietuvių kalba "rūpinasi". Čia tik mes, lietuviai, taip nuolankiai sėdime po lenkų šovinistų padu ir nedrįstame pareikalauti absoliutaus pariteto visuose lenkų ir lietuvių tautiniuose santykiuose (pvz., lenkų ir lietuvių mokyklų, gatvių pavadinimų užrašų ir pan.). Pvz., JAV gyvena 10 milijonų lenkų, Vokietijoje - 2 milijonai, Brazilijoje - 1,8 milijono, Prancūzijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje po 1 milijoną, Didžiojoje Britanijoje apie 500 tūkst., o Lietuvoje ir Rusijoje - po...

Lentelių pavyzdys su etnine Vilniaus gubernijos sudėtimi 1897 m.

tags: #parduodama #sodyba #varanava