Aukcionai - tai ne tik prekybos vieta, bet ir socialinis teatras.
Aukcionų Namų Istorija
Mažai kas žino, kad vieni garsiausių ir seniausių meno aukcionų namų - „Sotheby’s“ - veiklą pradėjo prekyba knygomis. 1744 m. Samuelis Bakeris Londone surengė pirmą retų knygų aukcioną. Tuo metu miestas buvo tapęs Europos kultūros ir prekybos centru.
Kolonijinė imperija nešė turtus, o aristokratai kaupė didžiules meno kolekcijas. Bakeris greitai suprato, kad knygų prekyba yra tik pradžia. Jis ėmė bendradarbiauti su George’u Leigh, į verslą įsitraukė palikuonys, prekyba plėtėsi į kitas sritis: grafikos darbus, medalius, monetas. Tačiau tikrasis pokytis įvyko, kai į Londono meno sceną žengė Jamesas Christie. Buvęs karininkas pasižymėjo savybėmis, kurių trūko Bakeriui ir Leigh, - jis buvo puikus šoumenas su ryšiais aukštuomenėje.
Jo pirmasis aukcionas įvyko nedidelėje patalpoje, Pall Mall gatvėje, - buvo pardavinėjami įvairūs buities daiktai. 1778 m. pabaigoje Christie surengė viską pakeitusį aukcioną. Pardavinėjo sero Roberto Walpole’o, pirmojo Didžiosios Britanijos premjero, meno kolekciją. Aukcionas truko kelias dienas, o prisirinko aristokratų, diplomatų ir meno pirklių iš visos Europos. Christie mokėjo kurti intrigą - specialiai pradėdavo nuo nelabai vertingų kūrinių, kad pakurstytų publikos azartą, o vertingiausius darbus palikdavo pabaigai.
Įdomu, kad abeji aukcionų namai iš pradžių specializavosi skirtingose srityse. „Sotheby’s“ išlaikė stiprias pozicijas knygų ir rankraščių rinkoje, o „Christie’s“ koncentravosi į tapybą ir skulptūrą. Ilgainiui pramonės revoliucija sukūrė naują turtuolių klasę, kuri troško įsigyti meno kūrinių ir aukcionai į tai reagavo.
Atsirado poreikis plėstis. 1955 m. „Sotheby’s“ įkūrė pirmuosius savo aukciono namus už Europos ribų - Niujorke. „Christie’s“ 1958 m. įsteigė atstovybę Romoje. Svarbiu momentu laikytinas 1973 m. Jei reikėtų išskirti vieną asmenį, kuris sukūrė šiuolaikinių meno aukcionų modelį, tai būtų Peteris Wilsonas (1913-1984), „Sotheby’s“ pirmininkas, galimai dirbęs ir britų žvalgybai.
Wilsonas transformavo ramius, knygų aukcionais garsėjusius „Sotheby’s“ į pasaulinius meno rinkos lyderius. Jis suprato psichologinę šios rinkos pusę ir jo revoliucinės inovacijos pakeitė aukcionų verslą visiems laikams. Wilsonas įvedė valiutų kursų lentas, viešus išankstinius įkainojimus, telefoninius statymus ir ėmė rengti prabangius vakarinius aukcionus. Pirmasis sumanė meno kūrinius pozicionuoti kaip investicinius objektus, o ne kaip vien kolekcines vertybes. 1967-1971 m. Visgi charizmatiškojo lyderio vadovavimas ir sprendimai pasižymėjo kontroversijomis, praradimais ir šiokiu tokiu sukčiavimu.
1980 m. 1983 m. prie „Sotheby’s“ prisijungė ryškus inovatorius - amerikietis A. Alfredas Taubmanas. Jis išplėtė aukciono paslaugų paketą nuo finansinių operacijų, kolekcinių vertybių draudimo iki meno rinkos mokymų programų. Taubmanas pradėjo įtvirtinti prestižinį meno kolekcininko įvaizdį, tuo pat metu išlikdamas šiuolaikiškas, pavyzdžiui, sumanė siūlyti memuarinius rokenrolo artefaktus.
Bet ir šį kartą modernūs verslą praplėtę sprendimai baigėsi skandalu - „Sotheby’s“ pirmininkas 2001 m. buvo nuteistas dėl susitartų kainų su didžiausiu konkurentu „Christie’s“. Tuo metu šie aukcionų namai sudarė 90 proc. Akademinėje meno rinkos literatūroje svarbūs dar vieni metai: iki 2003-iųjų ji turėjo aiškią hierarchiją.
Pirminė rinka buvo patys menininkai, parduodantys savo darbus. Antrinė - kai menininkai parduoda kūrinius per galerijas. O aukcionai buvo vadinami tretine rinka - tai paskutinė stotelė, kurioje meno kūriniai keisdavo savininkus po ilgos kelionės per įvairias kolekcijas. 2003 m. Damieno Hirsto restorano „Pharmacy“ daiktai atsidūrė „Sotheby’s“ aukcione - pirmą kartą gyvas menininkas tiesiogiai bendradarbiavo su aukcionų namais.
O 2008 m. D. Hirstas nusprendė aukcioną naudoti kaip pirminę rinką - apeidamas savo galerijas „White Cube“ ir „Gagosian“ specialiai sukūrė per 200 naujų kūrinių, pavadintų „Amžinai gražūs mano galvoje“ (Beautiful Inside My Head Forever, 2008) ir viską pardavė tiesiogiai, pasiimdamas ir komisinius mokesčius. Meno rinkos žaidėjai buvo pasipiktinę, tačiau D. Hirstas dar kartą įrodė, kad tinklaveika, viešieji ryšiai ir rinkodara yra svarbiausi. Tai buvo sisteminis pokytis, kai išnyko pardavimo vietų taisyklės ir rinka tapo dinamiškesnė.
Kaws FAMILY. Good Intentions / ŠEIMA. GERI KETINIMAI, 2015. „Christie’s“ aukcionas 2021 m. lapkritį.
XXI a. pradžioje prasidėjo naujas ekosistemos žaidėjų konkurencijos etapas - įtraukiami skaitmeninis pasaulis ir technologijos. „Sotheby’s“ pirmieji pradėjo internetinius aukcionus 2000 m., o „Christie’s“ tesibelaikė konservatyvesnės pozicijos, teigdami, kad brangūs meno kūriniai negali būti parduodami internetu. Nors tuomet „Sotheby’s“ e. prekybos eksperimentas nepavyko, per koronaviruso pandemiją įvestas hibridinis modelis puikiai prigijo. 2021 m. „Christie’s“ sukrėtė rinką, kai pardavė skaitmeninį menkai žinomo menininko Beeple NFT kūrinį už 69 mln. dolerių. „Sotheby’s“ atsakė atidarydami specialią „Sotheby’s Metaverse“ platformą ir pradėdami priimti kriptovaliutą. Dabar jau abu aukcionai lenktyniauja, pasitelkdami inovacijas, ekonometrinius skaičiavimus, dirbtinį intelektą ir teikia visą meno rinkos finansinių paslaugų paketą.
„Parduota!“ - šis žodis, lydimas plaktuko dūžio, turi beveik magišką galią aukciono salėje. Bet kodėl? Aukcionai suteikia galimybę viešai pademonstruoti ne tik turtą, bet ir skonį, išprusimą, drąsą. Dalyvavimas prestižiniuose aukcionuose reikalauja ne tik finansinio, bet ir kultūrinio kapitalo - tai narystės elitiniame klube ženklas. Ne veltui „Christie’s“ ir „Sotheby’s“ vakariniuose aukcionuose privalomas black tie aprangos kodas.
Be to, mokslininkai (Marcas T. P. Andersonas, Janas Krameris, Ewa Lux ir kiti) kalba apie „aukciono karštligę“ (Auction Fever) - psichologinį fenomeną, kai varžymasis tampa svarbesnis už patį objektą. Nors aukciono kainos yra viešos, o procesas atrodo skaidrus, už durų vyksta sudėtingi žaidimai. Garantijos, telefoniniai pirkėjai, rezervinės kainos - visa tai sukuria sudėtingą mechanizmą, turintį įtakos milijoniniams pelnams.
Šiuolaikiniai aukcionai tapo globalia arena. Pirkėjas iš Honkongo gali vienu metu varžytis su kolekcininkais iš Niujorko, Londono ir Dubajaus. Tarptautinė konkurencija dar labiau sustiprina aukciono, kaip universalios meno vertės nustatymo platformos, reikšmę. Užfiksuotos sandorių kainos yra kone svarbiausias orientyras visai rinkai.
Galiausiai, aukcionai pasidarė ne tik prekybos vieta, bet ir kultūriniu fenomenu, atspindinčiu mūsų laiko vertybes, troškimus ir prieštaravimus. 2024 m. lapkričio pabaigoje Niujorko „Sotheby’s“ už 6,2 mln.
SOTHEBY’S, Niujorkas, 2022.
Aukcionų Mechanizmas
Aukciono mechanizmas tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paprastas. Procesas prasideda gerokai anksčiau, nei įsivaizduotume. Pirmiausia, ekspertai įsitikina, kad lotu vadinamas kūrinys autentiškas. Jei autorius nežinomas - vyksta atribucija, t. y. nustatomas menininkas. Labai svarbi surinkta proveniencija - meno kūrinių pardavimų ir savininkų istorija. Tik turint visus duomenis ekspertai nustato pradinę kūrinio kainą ar jos intervalą (estimate). Tai daroma remiantis panašių darbų pardavimų istorija, menininko pozicija rinkoje ir kitais veiksniais. Kai kada aukcionų namai pardavėjams siūlo garantijas - tam tikrą minimalią sumą, kurią jie gaus net tuo atveju, jei kūrinys nebus parduotas.
Aukcionai atlieka kelias esmines funkcijas meno industrijos ekosistemoje: tai yra vienintelė vieša vieta, kurioje galima sužinoti realias kūrinių kainas, demokratiškai nustatomas remiantis paklausa. Galerijose finansinės vertės dažnai yra ne tik konfidencialios, bet ir subjektyvios. Antra, aukcionų rezultatai rodo bendrą meno rinkos būklę, o tai labai svarbu investuojantiems į meno kūrinius. Trečia, aukcionų rezultatai gali drastiškai pakeisti menininko karjerą ar įtvirtinti naują meno kryptį. 2021 m. Visgi aukcionų sistema sulaukia ir kritikos.
Juose lengva manipuliuoti meno kainomis arba dirbtinai išpopuliarinti menininką. Teoriškai technologijos galėtų skaidrinti meno rinką - pavyzdžiui, blokų grandinė (blockchain) fiksuotų visus aukcionų pardavimus ir identifikuotų savininkus, tai leistų tikrinti jų turimų lėšų kilmę arba sekti galimus sukčiavimo atvejus. Dėl dirbtinio intelekto įrankių būtų įmanoma apskaičiuoti galimą objektyvią meno kūrinių investicinę vertę ateityje. Tačiau toks pokytis nenaudingas meno rinkos galingiesiems - ši industrija puikiai tarnauja finansinėms manipuliacijoms, kai joks skaidrumas ar tikslumas nepageidautinas.
Meno rinkos ataskaitos („The Art Basel and UBS“, „Deloitte Art Finance“) aiškiai rodo, kad brangiausiai parduodamų kūrinių autoriai pelningiausiųjų sąraše sudaro vos 1 proc. visų kūrėjų, bet užima 76 proc.
Grįžkime į 2017 m. lapkritį, kai už 450,3 mln. dolerių parduotas „Salvator Mundi“. Įsivaizduokite, kad sėdite aukciono namų salėje, kai visi jau išsiskirstė. Likote tik jūs ir „Christie’s“ įkūrėjas Jamesas. Kaip jis reaguotų į faktą, kad ką tik nupirktas kūrinys 2005 m. tekainavo 10 tūkst. dolerių? Kad šiandien aukcionuose parduodami ne tik paveikslai ar skulptūros, bet ir skaitmeniniai pikseliai, o statymai vyksta ir kriptovaliuta? Ar jis drįstų lažintis, kad konkurentas ateityje už milijonus parduos bananą? Tikriausiai nusišypsotų, supratęs, kad esmė išliko ta pati - sukurti teatro magiją, kai kiekvienas plaktuko dūžis ne tik nustato kainą, bet ir kuria legendą.
Nesvarbu, ar aukcionas vyksta prabangioje salėje Niujorke, ar virtualioje erdvėje, - matome ne tik prekybą kūriniais, bet ir mūsų laiko portretą: finansinių žaidimų subtilybes, technologijų galią ir neblėstantį išskirtinumo troškimą.
Nekilnojamojo Turto Imperija
Daugiau nei mėnesį elektroninių varžytinių portale puikavosi skelbimas apie parduodamą turtą Kaune, Vaižganto gatvėje: beveik 10 a žemės sklypas, daugiau nei 300 kv. m gyvenamasis namas, 10 kv. m sargybos pastatas ir kiti statiniai. Pradinė kaina buvo 840 tūkst. eurų.
Vėliau netikėtai varžytinės buvo atšauktos, kai į Kauno apylinkės teismą kreipėsi žinoma Kauno advokatė Aušra Ručienė. Ji atstovauja skundo pareiškėjams Vokietijoje gyvenantiems Vitalijui Goriunovui ir Olgai Lipovskajai. Šie sutuoktiniai pristatomi kaip V.Romanovo namo savininkai. Advokatė skundžia ne tik milijoninį namo vertinimą.
Beje, A.Ručienė atstovauja ne tik bankrutavusio banko savininko namą įsigijusiems sutuoktiniams iš Vokietijos. V.Romanovo interesai tos pačios advokatės rankose. Paskutinį kartą V.Romanovo turtas vertintas šių metų rugsėjį. Bendrovė "Krivita" lyginamuoju metodu turtą įvertino 1, 050 mln. eurų. Tai ne vienintelis kartas, kai turto vertintojai nustatė V.Romanovo namo kainą. Pastatas su visais priedais buvo vertintas ir pardavimo sutuoktiniams iš Vokietijos metu. 2013 m. vasario 18 d. bendrovės "Laudomus" vertinimu V.Romanovo namo vertė tesiekė 306 tūkst.
Advokatė skaičiuoja, kad per ketverius metus, skiriančius vieną ir kitą vertinimus, turtas negalėjo tris kartus pabrangti, o ypač vertinant nusidėvėjimą. A.Ručienė akcentuoja ir dar vieną V.Romanovo turto kainą - beveik 182 tūkst. eurų. Esą tokia vidutinė rinkos vertė buvo nustatyta VĮ Registrų centre V.Goriunovui ir O.Lipovskajai įsigyjant ginčo turtą 2013 m.
2015 m. viešai skelbti nekilnojamojo turto ekspertų pamąstymai, kad namo ir jame esančio 9,5 a sklypo vertė siekia maždaug 1 mln. Identifikuoti savęs nepageidavę ekspertai "Kauno dienai" dėliojo tokią galimą V.Romanovo namo pardavimo mozaiką: tarkime, paliekama turto vertė apie 300 tūkst. eurų. Sutuoktiniai iš Vokietijos, kurie neoficialiai minimi kaip V.Romanovo patikėtiniai, ir vėl patys arba per dar kitus patikėtinius įsigyja tą patį namą Vaižganto gatvėje, o po to jau be jokių areštų ar kitų uodegų parduoda už šiandienos ekspertų minimą` milijoninę kainą arba naudojasi turtu, įgytu už gerokai žemesnę kainą.
Namo priklausomybė sutuoktiniams iš Vokietijos gali būti nevisiškai tokia, kaip teigiama. Tų pačių metų balandį Kauno apygardos teismas areštavo V.Romanovui ir jo seseriai, dabar bankrutavusios Ūkio banko investicinės grupės (ŪBIG) akcininkei Olgai Gončaruk priklausantį 16 mln. V.Romanovas tuoj po Ūkio banko griūties pardavė namą, tačiau teisėsauga įtarė sandorį buvus fiktyviu. Jis įvyko praėjus vos šešioms dienoms nuo Ūkio banko veiklos apribojimo.
Generalinė prokuratūra tų pačių 2013 m. vasarį pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimo didelės vertės turto iššvaistymo Ūkio banke. Nepaisant to, kad oficialiais namo savininkais tapo V.Goriunovas ir O.Lipovskaja, turtas buvo areštuotas.
Žaidime dėl namo Vaižganto gatvėje paaiškėjo dar vienas žaidėjas - bendrovė "BaltMet Commercial Limited". Šios atstovai ėmė mojuoti 2013 m. sausio 8 d. sutartinės hipotekos sandorio dokumentais, kuriais V.Romanovas "BaltMet Commercial Limited" naudai įkeitė jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, gyvenamąjį namą, sargybos pastatą ir kitus statinius, esančius Vaižgantos gatvėje.
Toks V.Romanovo žingsnis vargiai ar nustebintų jo verslo vingius bandančius išnarplioti bankroto administratorius ir teisėsaugos pareigūnus. "BaltMet Commercial Limited" atstovai draugystės su V.Romanovu nuostolius vertina maždaug 10 mln. eurų. Šios bendrovės vardą Lietuvoje pristatė pats V.Romanovas, kai 2012 m. Į namą pretenduojančios bendrovės vardas buvo paminėtas 2012 m. Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) paskelbus kandidatų į Seimą interesų deklaracijas.
Žmonių partijos sąrašo lyderis deklaravo, kad 2012 m. sausį atliko keletą sandorių su užsienyje registruota bendrove "Baltmet Commercial Limited". Kokioje valstybėje registruota ši bendrovė, nebuvo nurodyta. Sausio 25 d. V. Romanovas nurodė su "Baltmet Commercial Limited" sudaręs tris paskolos gavimo sutartis. Du sykius bankininkas iš šios įmonės pasiskolino tuomete valiuta beveik 10 mln. litų, trečioji paskola - kiek daugiau nei 8,9 mln. litų, iš viso beveik 30 mln. litų (apie 10 mln.
Galiausiai byloje dėl beveik 10 mln. V.Romanovo namas Lietuvos spaudoje per ketverius metus nuo banko žlugimo buvo apdainuotas ne vieną kartą. Tačiau namas ir aplinkui esanti didelė kiemo valda visai neatrodo apleisti. Atrodo, kad turtą įsigijusieji jį prižiūri.
"Kauno diena" kalbino ir buvusius V.Romanovo kaimynus. Pasak kaimynystėje gyvenančių kauniečių, vasarą kieme augantys dekoratyviniai augalai neužgožti piktžolių, tvarkomi gėlynai. Ar tokį, kad ir negyvenamą, tačiau prižiūrimą turtą galima vadinti nugyventu ir dėl to jo vertė per kelerius metus turėtų kristi?
Dažnoje nekilnojamojo turto agentūroje renkantis namą ar butą galima išgirsti, kad yra tokių skelbimų apie parduodamą nekilnojamąjį turtą, kurio savininkai neskuba jo parduoti. Esą šiek tiek pakeliama kaina ir laikoma.
Miškų Ūkio Imperija
Privatūs miškai Lietuvoje sudaro apie 38 proc. bendro miškų ploto. 2011 m. duomenimis, buvo 417 privačių miško įmonių ir 246,4 tūkst. privačių miško savininkų. Pardavimų pajamos privačiame miškų ūkyje sudarė 412,5 mln. Lt (119, 5 mln. Eur).
Privataus miškų ūkio kontrolė - vienintelė sritis, bendrame privačių miškų socialinio-ūkinio tvarkymo fone, kuri yra išspręsta. Jos struktūrose dirba daugiau kaip 100 valstybinių miškų pareigūnų, priklausančių Valstybinei miškų tarnybai (toliau VMT). Visais kitais klausimais rūpinasi 4 specialistai Aplinkos ministerijos Miškų departamento Privačių miškų skyriuje.
Palyginimui galima paminėti, kad valstybinį miškų sektorių, kuris apima 50 proc. Lietuvos miškų ploto, tvarko 44-ios Miškų urėdijos su Generaline miškų urėdija priešakyje, jose iš viso dirba apie 2500 miškų ūkio specialistų.
Dar apie 12 proc. miško ploto Lietuvoje yra rezervas, skirtas privatizuoti kaip kompensacija už kitą gyventojų prarastą turtą arba parduoti aukcionuose. Jame ūkinė veikla nevyksta.
Bendri privataus miškų ūkio valdymo klausimai nesprendžiami arba jų sprendimas išskaidytas įvairiose institucijose. Pavyzdžiui, miško sklypų ribų klausimą sprendžia Valstybinė kadastro registro įmonė; ribų ir žemės paskirties pakeitimus, sklypų padalinimo ar konsolidavimo klausimus reikia derinti su Valstybinės žemėtvarkos įmonėmis; mokesčius už parduotą medieną kontroliuoja VMI ir taip toliau.
Miškų tvarkymo, želdinimo, kirtimo, priežiūros klausimais oficialiai konsultuoja tik tie patys miškų kontrolės pareigūnai, kurie realiai tam net neturi laiko. Kiekvienam pareigūnui tenka apie 10000 miško savininkų.
Daug įmonių ir organizacijų miško savininkus konsultuoja visuomeniniais pagrindais, t. y. savanoriškai, arba pagal tai daryti įgaliojantį potvarkį. Daug vilčių dėta į valstybinių girininkijų specialistų konsultacijas, tačiau pasirodo, kad jie visiškai neturi tam motyvacijos, o dažnai ir kvalifikacijos, kadangi valstybinių miškų tvarkymas ženkliai skiriasi nuo privačių tiek ūkiniu, tiek teisiniu požiūriu, o net ir nežymūs gautos informacijos netikslumai miško savininkams dažnai tampa didelių nuostolių priežastimis.
Privačių miško savininkų asociacija užsiima periodinių leidinių spausdinimu, Lietuvos miško savininkų asociacija nors ir teikia tiesiogines konsultacijas miško savininkams, turi tik 2 etatinius darbuotojus. Konsultuoja ir dauguma privačių miško įmonių specialistų, tačiau jų patarimai, kaip taisyklė, skatina pirkti tų įmonių produkciją arba paslaugas, neatspindėdami ilgalaikių miško savininkų interesų tvarkant ir naudojant nuosavą mišką, siekiant perduoti jį ateinančioms kartoms.
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba yra kaip tik ta organizacija, kuri, gavusi finansavimą, galėtų bešališkai, objektyviai ir visaapimančiai konsultuoti miško savininkus visoje Lietuvos teritorijoje, kadangi jau dabar yra sukurtas konsultavimo biurų tinklas, apimantis visą respubliką, kiekvieną administracinį rajoną. Yra keli kvalifikuoti, akredituoti miško specialistai, o, esant reikalui, jų galėtų būti kiekviename rajone, nes ten jau sukurtos darbo vietos. Svarbiausia, kad LŽŪKT neužsiima jokia miško ūkine veikla, todėl yra eliminuojamas bet koks interesų konfliktas.
Miškas yra tik dalinė nuosavybė. Dėl jo daugiafunkciškumo čia susipina privatūs, valstybiniai ir socialinių grupių bei organizacijų interesai. Kaip žinoma, visuose privačiuose miškuose galima laisvai vaikščioti, uogauti ir grybauti, rišti vantas ir šluotas, naudotis miško relaksacinėmis ir rekreacinėmis savybėmis, įrengtose vietose poilsiauti, statyti palapines, kūrenti laužus. Visa medžioklės imperija naudojasi privačiais miškais be jokio derinimo su miško savininkais. Realiai savininkui priklauso tik mediena, auganti tame plote. Tačiau ir jos naudojimas yra reglamentuojamas ir kontroliuojamas. Tam yra sukurti 35 įstatymai ir teisiniai aktai, o jeigu jūsų miškas patenka į apsauginę zoną ar kokį draustinį, - prisideda dar daugiau kaip 60 įstatų, reglamentuojančių augmenijos ir gyvūnijos apsaugą. Tuo pačiu miško savininkas pagal privačių miškų naudojimo taisykles atsako už VISKĄ, kas vyksta jo miške. Atsirado krūva šiukšlių, išvažinėta miško paklotė, išardytas retesnio paukščio lizdas, - atsako savininkas. Sutikite, visoje šioje makalynėje susigaudyti ne taip jau ir lengva.
Žemės Ūkio Imperija
Darius Zubas, AB „Linas Agro Group“ generalinis direktorius, valdybos pirmininkas. „Sandoris labai didelis, tad tikimės užbaigti jį 2021 m. pavasarį. „Linas Agro Group“ valdomoje įmonių grupėje dirba daugiau kaip 2.100 darbuotojų. Grupės finansiniai metai prasideda liepos 1 d., pastaraisiais pajamos siekė 658 mln. Eur mln. Eur, grynasis pelnas buvo 9 mln. Eur, valdomas turtas - 405 mln.
Kauno grūdai, kartu su Vilniaus ir Kaišiadorių paukštynais bei antrinėmis įmonėmis, sudaro maisto gamybos įmonių grupę, kurioje dirba 3.900 darbuotojų. 2019 m. konsoliduotos grupės pajamos siekė 563 mln. Eur, grynasis pelnas buvo 5,4 mln. Eur, valdomas turtas siekė 332 mln.
Tautvydas Barštys, AB „KG Group“ valdybos pirmininkas, AB „Kauno grūdai“ generalinis direktorius. „Veikdami tarptautinėje rinkoje matome, kaip savo aktyvus ir verslą jungia pasaulinės rinkos milžinai, stumdami iš rinkos mažesnes įmones. Suprantame, kad lietuviškiems verslams irgi reikia vienytis kaip įmanoma greičiau. „Linas Agro Group“ ir „KG Group“ yra panašaus tipo ir mąstymo įmonių grupės. Tikiu, kad sujungus abiejų įmonių pajėgas, mano pradėtas darbas bus sėkmingai tęsiamas, įmonės stiprės ir net aktyvios konkurencijos sąlygomis kurs lietuviškų produktų sėkmės istorijas ne tik vietinėje, bet ir pasaulinėje rinkoje“, - sako „KG Group“ įkūrėjas T.
Platesnė T. „Linas Agro Group“ valdybos pirmininkas D. „Tikimės, kad būdami didesni ir labiau integruoti, gebėsime sėkmingai konkuruoti su daug stambesnėmis Lenkijos ir Skandinavijos kompanijomis. Siekiame tapti geriausia maisto produktų gamybos ir žemės ūkio paslaugų kompanija Baltijos šalyse“ - sako D.