Vienas esminių tėvų valdžios elementų - tėvų teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu. Aptarkime, kaip Lietuvoje sprendžiamas šis klausimas.
Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas teisme
Nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas sprendžiamas teisme, jei tarp tėvų yra ginčas dėl to, su kuriuo iš tėvų turi gyventi nepilnametis. Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas skyrybų atveju, priimant sprendimą dėl separacijos, pripažįstant santuoką negaliojančia yra privalomas taip pat, kaip ir išlaikymo vaikui nustatymas. Pageidaujant, teisme galima nustatyti ir bendravimo su vaiku tvarką, tėvams išsituokus.
Galima kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo reiškiant savarankišką reikalavimą - tik nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (paprastai kartu prašoma priteisti alimentus). Teismui teikiamas ieškinys, kuris apmokestinamas kaip neturtinis reikalavimas sutinkamai su CPK 80 str. 1 d. 2 p.
Su kuriuo iš tėvų nustatytina vaiko gyvenamoji vieta sprendžia teismas, atsižvelgdamas prioritetiškai į vaiko interesus - motina ir tėvas turi pagrįsti, kodėl vaiko interesus labiau atitiktų gyvenimas su juo ar su ja. Atsižvelgiama į turimą gyvenamąjį būstą, pajamas, asmens savybes, sveikatos stovį, ryšį su vaiku, vaiko norus, vaiko ryšį su kitais broliais, seserimis, kiekvieno iš tėvų požiūrį į vaiko auklėjimą, santykį su kitu tėvo ar motinos sutuoktiniu ar sugyventiniu ir kt.
Nagrinėdamas šias bylas teismas laikosi aktyvios pozicijos. Reikalavimas nustatyti vaiko gyvenamąją vietą yra neatsiejamas su reikalavimu nustatyti bendravimo su vaiku tvarką. Logiška, nes vaikui gyvenant su vienu iš tėvų, kitas - tėvas ar motina - nepraranda teisių ir pareigų susijusių su vaiko auklėjimu.
Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti jam reikalingais dalykais, žaisti, lavinti savo gabumus, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių ir pan.
Pažymėtina, kad teismo sprendimo negali nulemti tėvų lytis, t. y. teismas negali suteikti tėvui ar motinai privilegijų, spręsdamas jų ginčą dėl to, su kuriuo iš jų nustatytina vaiko gyvenamoji vieta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010). Akcentuojama, kad vaiko interesai - esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo.
Vaiko nuomonės išklausymas
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta vaiko teisė reikšti savo pažiūras visais jį liečiančiais klausimais ir būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka.
CK 3.177 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išsiaiškinti vaiko norus ir pažiūras nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų šiuos suformuluoti ir išreikšti. Vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, - per atstovą (CK 3.164 straipsnis).
Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintas įpareigojimas teismui, sprendžiančiam vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą, išsiaiškinti vaiko nuomonę, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi. Vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis), taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vaiko išreikštam norui dėl jo gyvenamosios vietos, pvz., prisirišimą prie asmens, su kuriuo jis gyvena, šio suteikiamas materialines sąlygas, saugumo pojūtį ir kt.
Manytina, jog vaikui turi būti sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl jį liečiančių klausimų sprendimo per vaikų psichologą, neskatinant lojalumo konflikto ir vaikui neišgyvenant lojalumo konflikto ir neverčiant vaiko pasirinkti vieną iš tėvų.
Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas po teismo sprendimo
Kilus ginčui tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų. Vaikas gyvena su tuo iš tėvų, kuris nurodytas teismo sprendime, nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje būtų jo gyvenamoji vieta.
Pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta gyvenamoji vieta, atidavus auginti vaiką ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali kreiptis į teismą (reikšti pakartotinį ieškinį) dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Vienos neesminės aplinkybės pasikeitimas negali būti laikomas ieškinio pagrindo pasikeitimu.
Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai: tėvų susitarimas ir mediacija
Šeimos teisinių santykių reglamentavimas užtikrina tėvams galimybę susitarti, su kuriuo iš jų po santuokos nutraukimo liks gyventi nepilnametis vaikas, taip pat nustatyti kito tėvo (su kuriuo vaikas negyvens) bendravimo su vaiku tvarką. Vaiko gyvenamosios vietos nustatymą lemia vaiko interesai konkrečiu atveju, t. y. vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetiniu vaiko teisių, interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių pasaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus.
Vis dėlto, visų pirma, kalbant apskritai, yra būtina skatinti diskusiją apie tai, kaip Lietuvoje sprendžiami tėvų ginčai dėl vaikų ir kokie teisinio reguliavimo sprendimai galėtų palengvinti ginčą dėl vaikų išgyvenančių žmonių padėtį. Teisiniai ginčai dėl vaikų Lietuvoje yra suprantami kaip tėvų ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir ginčai dėl bendravimo su vaiku tvarkos. Greta šių ginčų labai dažnai yra ir ginčas dėl vaiko išlaikymo.
Eiliškumas sprendžiant klausimus dėl vaiko
Eiliškumas, kuriuo sprendžiami klausimai dėl vaiko, gali turėti esminės reikšmės jų išsprendimui ir pasekmėms. Mūsų atveju tai buvo patvirtina praktiškai. Tradiciškai klausimai dėl vaiko sprendžiami taip, kad pirmiausiai siekiama atsakyti į klausimą, su kuriuo iš tėvų gyvens vaikas, o tuomet jau sprendžiama dėl bendravimo su vaiku tvarkos, vaiko išlaikymo.
Dažniausiai ginčo šalys pasiklysta ir vaiko gyvenamąja vietą ginčo įkarštyje supranta, kaip „aukso puodą“, kurį būtinai turiu laimėti. Nuo to, gi, priklauso ant kieno pečių guls teismo sprendime nurodytos vaiko išlaikymo sumos mokėjimas - kas kuriam moka. Skatinama kova ir konkurencija. Tai ypač apsunkina šalių derybas dėl taikos sutarties.
Kol nėra atsakymo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tol svarstymai dėl kitų klausimų - vaiko išlaikymo ir bendravimo tvarkos - vyksta „kas būtų, jeigu būtų“ lygmenyje. Vis sugrįžtama prie „pagrindinio“ šalims ramybės neduodančio klausimo, atitinkamai formuluojant bei pasirenkant savo argumentus pokalbyje, t.y. tiesiogiai ar netiesiogiai įrodinėjama, kuris iš tėvų yra geresnis ar blogesnis. Mūsų bylos atveju šalių derybose dėl sutarties taikėme kitokį klausimų dėl vaiko sprendimo eiliškumą. Ir tai buvo efektyvu. Pirmiausiai, aptarėme šalių bendravimo su nepilnamečiu vaiku bendravimo tvarką, tuomet vaiko išlaikymo klausimą ir tik galiausiai vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą.
Nenorime pasakyti, kad viskas įvyko per akimirką, be didelių diskusijų ar emocijų. Vis dėlto, bendra linija buvo tokia ir tai turėjo esminės įtakos šalių pokalbio tonui, atvėrė galimybes atsirasti įvairiems pasiūlymams ir juos svarstyti, kurti šalių bendradarbiavimą. Nurodytas klausimų sprendimo eiliškumas mūsų atveju buvo įtvirtintas ir šalių pasirašytos sutarties struktūroje: sutarties nuostatos dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo buvo aprašytos paskiausiai ir sekė po bendravimo tvarkos bei išlaikymo vaikui klausimų aptarimo.
Manome, kad šis metodas, gali būti aktualus daugeliu atvejų, galbūt galėtų padėti lengviau apsispręsti netgi ir teismui, nagrinėjant bylą ginčo tvarka. Pirmiausiai turėtų būti išsiaiškinama ar nustatoma, kaip kiekvienas iš tėvų, jiems nustojus gyventi kartu, toliau dalyvaus vaiko gyvenime (kas ką daro, kaip pasirūpina vaiko poreikiais, kada pasiima, kas ką perka, kada nuveža - bendratėvystės planas) - nes tokiu būdu tėvai realiai susivokia, kad ir toliau kokybiškai dalyvauja (gali dalyvauti) vaiko gyvenime.
Individualizuotas sprendimas dėl vaiko išlaikymo
Šalių lygiavertiškumo šiuo aspektu praktinio įtvirtinimo ir vaiko išlaikymo lėšų panaudojimo skaidrumu. Individualizuoto sprendimo dėl vaiko išlaikymo, dėl kurio šalims pavyko susitarti, esmę sudarė šių elementų sistema:
- Vaiko išlaidos skirstomos į tas, kurios susijusios su aplinkybe, kad vaikas tuo metu yra su vienu iš tėvų, ir išlaidos, kurios reikalingos vaiko poreikiams tenkinti, nepriklausomai nuo aplinkybės, su kuriuo iš tėvų tuo metu yra vaikas.
- Kiekvienas iš tėvų visa apimtimi ir savo nuožiūra skiria lėšas vaiko poreikiams tuo metu, kai vaikas yra su juo, ir šios lėšos nėra apibrėžiamos konkrečia suma;
- Išlaidos, kurios reikalingos vaiko poreikiams tenkinti, nepriklausomai nuo aplinkybės, su kuriuo iš tėvų tuo metu yra vaikas, yra apmokamos abiejų tėvų lygiomis dalimis.
Šalys pasiekė sutarimą kokiai išlaidų kategorijai turėtų būti priskiriamos konkrečios su vaiku susijusios išlaidos.
Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo periodiškas keitimas
Vadovavomės įstatymo nuostata, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu (!) iš tėvų. Vienu metu. Tačiau įstatymas taip pat numato, kad vaiko gyvenamoji vieta gali būti keičiama. Klausimus dėl vaiko, visų pirma, tėvai sprendžia bendru sutarimu. Mes neįžvelgėme prieštaravimo įsatymui, kad jau tuo metu šalių sudaromoje sutartyje negalėtų būti susitarta dėl vaiko gyvenamosios vietos keitimo ateityje, įvykus sutartyje nustatytai sąlygai ar suėjus apibrėžtam terminui.
Tokiu būdu šalių sudarytoje sutartyje buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, kartu numatant, kad vaiko gyvenamoji vieta periodiškai yra pakeičiama, „automatiškai“ nustatoma su antruoju iš tėvų rotacijos principu. Nagrinėjamu atveju, šalys apsisprendė, kad formali vaiko gyvenamoji vieta kiekvienų kalendorinių metų pirmą pusmetį nustatoma su vienu, o antrąjį - su antruoju iš tėvų. Šioje vietoje dar kartą pažymėsime, kad kitos sutarties nuostatos dėl vaiko - bendravimo tvarka ir vaiko išlaikymas - veikia nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT) yra įtvirtinęs reikalavimą teismams, priimant sprendimą byloje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, įvertinti kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo (motinos) tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko prisirišimą prie tėvo (motinos), brolių (seserų) ir kitų giminaičių, vaiko norus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009).
Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl to, ar esanti aplinka užtikrina vaiko poreikius, jo galimybes sveikai augti ir vystytis, būtina, be kita ko, atsižvelgti į bendruosius vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyriumi gyvenančių tėvų kriterijus. LAT praktikoje pabrėžiama, kad, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2007; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010).
Išvada
Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas yra svarbus klausimas, reikalaujantis atidaus dėmesio vaiko interesams. Tiek teismo procese, tiek ieškant alternatyvių sprendimų, būtina vadovautis prioritetiniu vaiko teisių apsaugos principu ir siekti abiejų tėvų bendradarbiavimo.
tags: #pareiskimas #del #vaiko #gyvenamosios #vietos #nustatymo