Lietuvos partizanai
Vytautas Žaliaduonis-Rokas: Partizanų Vadas
Žaliaduonis-Rokas (Cezaris, Djakomas) gimė 1910 m. lapkričio 2 d. Lazdijų r., Kučiūnų kaime. Baigęs Lazdijų gimnaziją, mokėsi A. Baigęs gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Kuomet 1939 m. spalį sovietų valdžia grąžino Vilnių Lietuvai, V. Žaliaduonis su savo pulku atvyko į senąją sostinę. Po kelerių metų jis susituokė su Jadvyga Basyte. Šeima po metų susilaukė sūnaus Roberto, o vėliau ir dukters Nijolės.Įsiliejimas į Laisvės Kovotojų Greas
Artėjant frontui iš Rytų, V. Žaliaduonis pasitraukė į žmonos tėviškę Švenčionių apskrityje Ignalinos r. ir 1944 m. įsiliejo į laisvės kovotojų gretas. Apskrities vyrai tuo metu masiškai traukėsi į miškus, nes nenorėjo eiti į okupantų kariuomenę ir tapti patrankų mėsa. 1944 m. liepą Lietuvoje buvo pradėta mobilizacija į Raudonąją armiją. Švenčionių krašte ji žlugo.Lietuvos Laisvės Armija (LLA)
Lietuvos Laisvės Armija (LLA) koordinavo pasirengimą sutikti bolševikus ir jiems priešintis ginklu. Tačiau 1944 m. pabaigoje žuvus jos įkūrėjui, koordinatoriaus vaidmuo teko Kęstutėnų organizacijai. Švenčionių apskrityje Kęstutėnų kuopos ėmė kurtis 1944 m. rudenį. Šios organizacijos narys Leonas Vilutis-Arūnas buvo Tigro rinktinės įkūrėjas ir pirmas jos vadas. Tuo tarpu pirmąjį partizanų būrį 1944 m. liepą V. Žaliaduonis-Rokas sutelkė Daugėliškio valsčiaus Paringio apylinkėse kartu su žmonos Jadvygos broliais Klemensu ir Kazimieru Basiais.
Lietuvos žemėlapis
Tigro Rinktinė
Rudenį įvyko partizanų junginių vadų pasitarimas, kurio dalyviai nutarė visus Švenčionių, Sveirių, Utenos ir Zarasų partizanus sutelkti į LLA veikiančiojo sektoriaus Vilniaus apygardos Tigro rinktinę. O toji rinktinė buvo suskirstyta į 8 rajonus. Tą pačią dieną Rokas kiekvieno rajono vadą įpareigojo suformuoti rajono štabą. Į jo sudėtį turėjo įeiti Operatyvinio, Organizacinio, Žvalgybos ir Ūkio skyriai. Tą pat rudenį prie Ginučių piliakalnio įvyko pirmasis rinktinės, kurią sudarė apie 100 kovotojų, mūšis su 300 NKVD kareivių. Patyrę didelių nuostolių enkavedistai buvo priversti atsitraukti. Tarp partizanų nuostolių nebuvo.Kiauneliškių Mūšis
Vienas iš žinomiausių ir didžiausių mūšių su okupantų kariuomene, kur vadovavo ir V. Žaliaduonis, buvo Kiauneliškių mūšis. 500 NKVD kareivių apsupo gerai įrengtą ir įtvirtintą dviejų kuopų žiemos stovyklavietę Labanoro girioje. Čia priešas tikėjosi rasti 400 partizanų, todėl sutelkė tokias gausias pajėgas. Tuo tarpu čia buvo Antano Krinicko-Romelio kuopa - apie 120 kovotojų. Jie sugebėjo išsilaikyti iki vakaro nukaudami daug priešų, kol atvyko pastiprinimas iš kitų Tigro r. būrių. Sutemus partizanai pradėjo kontrataką. Rusai sutriko, o tai leido kovotojams atsitraukti. Iš Utenos ir Švenčionių okupantams į pagalbą atvyko 2000 kareivių pastiprinimas. Jie buvo ginkluoti kulkosvaidžiais ir prieštankinėmis minomis. Paskui bunkerius susprogdino.10 Žuvusių Civilių
„Kronikoje,“ kurią V. Žaliaduonis rašė keletą metų, jis pamini ir šį mūšį: „Šiose kautynėse mūsų nuostoliai buvo labai dideli: 46 vyrai Vytenio, 14 vyrų Romelio ir 3 mūsiškiai. Tačiau į Švenčionis buvo atvežta 73 lavonai. Tačiau, kaip matome, partizanų žuvo tik 63 vyrai. 10 buvo civilių gyventojų, nes žuvusiųjų tarpe buvo labai seno amžiaus ir su vyžomis. Yra žinoma, kad šituose bunkeriuose nebuvo nei labai senų, nei vyžotų <...> Koki gi buvo rusų nuostoliai? Tikra yra, kad Švenčionyse buvo palaidoti 4 karininkai, jų tarpe pulkininkas. Jeigu žuvo 4 karininkai, turėjo žūti gana daug eilinių, tačiau eiliniai buvo nugabenti į kitą vietą laidoti. Kiauneliškių siaurojo geležinkelio tarnautojai pasakojo, kad stoty stovėję vagonai, užrakinti. Tačiau po kuriais ant bėgių buvę daug kraujo. Iš to jie sprendė, kad rusai kažkur nuvežė laidoti eilinius kareivius.“Vietiniai žmonės pasakojo, jog civiliai buvo varomi puolančių rusų priešakyje. Kitaip sakant, okupantai prisidengė niekuo dėtais civiliais žmonėmis. Jie galvojo, kad tokiu atveju partizanai nedrįs šaudyti. Okupantų žuvo kur kas daugiau nei partizanų, kurie buvo apkasuose, tačiau tikslaus skaičiaus niekas nežino. Po šio mūšio Tigro r. štabas persikėlė į Adutiškio miškus. V. Žaliaduonis po kautynių grįžo į Daugėliškio valsčių ir ten suformavo Roko kuopą. Tačiau prasidėjus okupantų kariuomenės siautimams, kuopa (apie 50 kovotojų) pasitraukė į Adutiškio girią. Ten jie susijungė su Puščios kuopa ir suformavo LLA Rytinę grupę. V. Žaliaduonis ir jo vadovaujama grupės dalis įsikūrė Baltarusijoje Kazėnų miške. Čia jie palaikė gerus ryšius su vietos gyventojais.
LLKS tarybos deklaracija
Ginklai Partizaniniam Karui
Į Linkmenų apylinkės miškus nuleista dvylikos desantininkų grupė labai sustiprino Tigro rinktinę. Šie vyrai buvo baigę Gdansko Abvero žvalgybos mokyklą „FAK-204“. Jie atsigabeno ryšių įrangos, ginklų ir kitų partizaniniam karui reikalingų reikmenų. Vokiečių karinė vadovybė, apmokydama ir siųsdama į fronto užnugarį šią grupę, turėjo savo tikslų, kurie nesutapo su desantininkų ir kitų laisvės kovotojų tikslais. Pagrindinis lietuvių tikslas buvo įgyti žinių ir būtinos karinės įrangos. Tuo tarpu vokiečių vadovybei rūpėjo komunikacijų (tiltų, kelių) minavimas. Lietuviams tai buvo nepriimtina. 1945 metų pradžioje didžioji desantininkų dalis įsijungė į Tigro rinktinę. V. Žaliaduonis-Rokas 1945 m. vasario-kovo mėn. buvo Tigro r. štabo Operatyvinio skyriaus viršininkas. Vėliau jis ėjo Vytauto apygardos štabo Agitacinio skyriaus viršininko pareigas. Paskui V. Žaliaduonis-Rokas buvo paskirtas Tigro rinktinės, kuri tuo metu veikė Ignalinos-Švenčionų rajonuose ir Baltarusijos teritorijoje, vadu. Tačiau apie šį paskyrimą jis nieko nežinojo net iki 1947 m. balandžio mėn., nes buvo išvykęs į Baltarusijoje esančius Kazėnų miškus.Aktyvus Kareivis
Per visą partizanavimo laikotarpį (8 metus) V. Žaliaduonis buvo daugelio karinių operacijų iniciatorius, organizatorius ir vykdytojas. Jis pats tiesiogiai dalyvavo daugiau nei 30-yje įvairių susirėmimų su okupantų kariuomene ir stribais. Apygardos vadovybė jį labai vertino už tai, kad jis diplomatiškai elgdamasis sugebėjo normalizuoti santykius su lenkų Armijos Krajovos (AK) junginiais ir su gudų partizanais. Pradžioje šie santykiai buvo labai įtempti. V. Žaliaduonis-Cezaris, Djakonas nuo 1949 metų liepos mėnesio greta savo kitų pareigų dar buvo ir Vytauto partizanų apygardos štabo viršininkas. 1949-aisiais labai sumažėjo partizanų skaičius. 1950 m. Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų srities vadas Jonas Kimštas-Žalgiris V. Žaliaduonį paskyrė Vytauto apygardos Organizacinio skyriaus viršininku. Vėliau V. Žaliaduonis tapo srities vado pavaduotoju ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo nariu. Jam ne kartą buvo siūlyta tapti Vytauto apygardos ar net Šiaurės Rytų Lietuvos srities vadu. Jis tų pareigų atsisakydavo, nes nenorėjo išvykti iš Vilniaus krašto. Jis rūpinosi šio krašto reikalais, nors pats buvo suvalkietis.Kova už Lietuvybę
V. Žaliaduonis nuolat rėmė čia lietuvybę, o Tigro rinktinės veiklą stengėsi išplėsti kuo toliau į rytus, tikėdamasis užtikrinti 1920 m. Rusijos Lietuvai pripažintos teritorijos reintegravimą į Lietuvos valstybę jos nepriklausomybės atkūrimo metu. Tenka pabrėžti, kad panašiai kaip ir Dzūkijoje, partizaninis pasipriešinimas okupantams Rytų Lietuvoje buvo labai aktyvus. Objektyvumo dėlei verta pažymėti, jog šiame krtašte pasitaikė nemažai pavienių drausmės pažeidimo ir partizanų savivaliavimo atvejų. Su tokiais pažeidėjais V. Žaliaduonis negailestingai kovojo.1947 m. balandžio mėn. jo įsakymu buvo sušaudyti trys maištą sukėlę partizanai-broliai Bukauskai ir J. Dubaka. Vėliau panašus likimas ištiko ir rinktinėje buvusius vokiečius - Jupą ir Artileristą. Yra pasakota, kad V. Žaliaduonio įsakymu buvo nuteistas ir sušaudytas Kostas Malikėnas-Erelis. Vokiečių laikais šis žmogus tarnavo policijoje ir dalyvavo šaudant žydus. Vėliau jis buvo V. Žaliaduonio rinktinėje, tačiau po kurio laiko nuo jos atsiskyrė ir ėmė plėšikauti partizanų vardu.Operacijos, Siekiant Sučiupti Partizanus
1945 m. pradžioje Vytauto apygardoje buvo daugiau kaip 600 laisvės kovotojų. Tačiau nemažiau aktyviai veikė ir okupantų represinės struktūros, todėl po šešerių metų jau buvo likę tik 15 kovotojų. Vien tik V. Žaliaduonio būrio paieškai ir likvidavimui buvo surengtos 8 karines operacijas. Tam skirta specili stribų grupė ir mobilizuota daug slaptų agentų.Mirtis Bijutiškės Vienkiemyje
1945 m. pradžioje Vytauto apygardoje buvo daugiau kaip 600 laisvės kovotojų. Tačiau nemažiau aktyviai veikė ir okupantų represinės struktūros, todėl po šešerių metų jau buvo likę tik 15 kovotojų. Vien tik V. Žaliaduonio būrio paieškai ir likvidavimui buvo surengtos 8 karines operacijas. Tam skirta specili stribų grupė ir mobilizuota daug slaptų agentų.Kartą V. Žaliaduonis-Cezaris su adjutantu Mykolu Cicėnu-Erškėčiu užėjo į Mykolo Vaiškūno sodybą Bijutiškės vienkiemyje. Šiose vietose jie turėjo susitikti su Vytauto ap. vadu neva aptarti srities štabo formavimo reikalų. V. Žaliaduonis ilgai dvejojo. Matyt, nujautė kažką negero. Galiausiai sutiko. Jis nežinojo, kad apygardos vadas B. Kalytis prieš kelis mėnesius buvo MGB suimtas ir užverbuotas.
Partizanų bunkeris
Buvo kalbama, kad susitikimas su smogikais buvo numatytas kitoje vietoje, tačiau atsargus V. Žaliaduonis ten nėjo, o iš Vaiškūno sodybos stebėjo tą vietą, kurioje turėjo įvykti susitikimas. Tuo tarpu stribai į Vaiškūno sodybą užsuko atsitiktinai arba kam nors įskundus. Įtariama, kad tai padarė kažkoks Girdziušas. Apie tai V. Žaliaduonio sūnui pasakojo jo motina. Šį faktą patvirtina ir išrašai.Pora vietų buvusio stribo pasakojime išduoda aiškią netiesą. Jeigu stribai vyko į planuotą operaciją ir apsupo sodybą, tuomet jie negalėjo sėsti prie stalo, o turėjo iš karto ieškoti partizanų ir juos suimti arba likviduoti. Kad jie čia užklydo atsitiktinai tik pasivaišinti, liudija dar vienas stribo paminėtas faktas: „Pastebėjo, kad nešant maistą, Vaiškūnienės rankos drebėjo...“ Tokiu būdu jie tik dabar įtarė, kad sodyboje gal būt slepiasi partizanai. Paskutinis argumentas, kuris liudija, kad stribas sako netiesą - jis net nepaminėjo smogikų, kuriems vadovavo B. Kalytis. Jiems buvo duota užduotis susitikti su V. Žaliaduoniu numatytoje ...Žūtis ir Atminimas
Name buvo rasti V. Žaliaduonio ir M. Cicėno kūnai. Taip pat žuvo šeimininkas, aktyvus partizanų rėmėjas M. Vaiškūnas. Paskutiniai partizanai išsilaikė iki 1952 m. vasaros. Du paskutiniai žuvo 1953 m. rugsėjo mėnesį. 1999 m. partizanų dokumentais. Vytauto apygardos apyrašas. Tarp dokumentų buvo rinktinės vado V. dokumentai. Dar 1950 m. rugsėjį buvo suimta V. Jadvyga. Ją nuteisė ir išvežė į Kizillagą Permės srityje. amžiaus. Vilniaus vaikų namuose. Kaip rašo V. Žaliaduonis, jo motina Jadvyga mirė po du tūkstantųjų metų. Robertas dabar gyvena Londone su savo vaikais. 1999 m. d. V. Žaliaduoniui buvo pripažintas kario savanorio statusas. Prezidento dekretu 1999 m. gegužės 19 d. kryžiaus 3-čio laipsnio ordinu, o 1999 m. vasario 24 d.Ryšininkų Veikla ir Parama Partizanams
Obelių apylinkėse, Apeikiškio dvare gyvenę Dručkai - seneliai, dukra Antanina ir sūnus Andrius - aktyviai dalyvavo partizanų veikloje kaip ryšininkai. Mažiausias iš jų, Antaninos sūnus Petras Dručkus, būdamas vos 10 metų, taip pat prisidėjo prie šios veiklos. Jie ne tik rėmė partizanus, bet ir leido įrengti bunkerį savo sodyboje, žinodami apie riziką, kurią prisiima visa šeima.Kai pustydavo, tai pristatydavo maisto ir vandens, be kurio negalima buvo gyventi. Dručkų šeima pasiaukojo ir gyvybe: kai tardydavo ir kankindavo, bet jie neišdavė. Tai tegul jiems padeda Dievas ir toliau nepalūžti atgimstančiai Lietuvai ir Nepriklausomai, ir toliau dalyvauti partizanų pagerbime, nes daug ko yra parašyti apie jų veiklą.Partizanų Būriai ir Kautynės
1945 m. birželio mėnesį išėjęs į mišką, susitikau Latvijos miškuose apie 30-40 partizanų, daugiausia iš gretimų apylinkių: Lukštų, Tumasonių, Obelių, Juodupės. Būriui vadovavo Juozas Kuveikis iš Tumasonių kaimo. Buvo ten ir buvęs 1941 m. partizanų būrio vadas Mataušas Kurklietis. Jį vadino tiesiog Mataušu. Dar buvo Juozas Žukauskas, aš su broliu Pranu, Kurklietis, Kuveikis, Kundelis iš Tumasonių, Feliksas Mažeikis iš Tumasonių, Jonas ir Dzidaras(lzidorius) Navikai iš Armonių kaimo.1944 m. tarp Juodupės ir Lukštų esančiame Padovinio miške (Rokiškio aps., Juodupės valsč.) vyko didelės kautynės. Prie Lukštų esančiame Gerbalių miške kautynėms vadovavo leitenantas Guzas. 1945 m. rudenį susiskirstėme į mažesnius būrius, kad būtų lengviau žiemoti. Mes trise įsikūrėme Latvijos miške Plinbalose. Kad nebūtų išdavysčių, ryšių su kitomis grupėmis nebuvo.Žuvę Partizanai ir Bunkerio Likimas
Grįžkime į 1945-uosius. Mes apsigyvenome pas J. Žukausko motiną namuose, pasidarėm slėptuvę. O tame Plinkbalų miške irgi buvo bunkeris. Ten buvo apie 15-18 vyrų. Iš jų žuvo Juozas Kuveikis, Dzidaras Navikas, Jonas Karalius iš Lukštų, Vartibavičienė iš Senadvarių (Antano Vartibavičiaus žmona). Antanas Vartibavičius irgi buvo, tačiau išliko gyvas. Žuvo ar vienas ar du Vaičėnai. Užpuolė jų bunkerį 1946 m. Pas tą Žukauskienę gyvenome iki 1946 m. vasaros.Plinkbalų miške žuvo Juozas Kuveikis, Dzidaras Navikas, Jonas Karalius iš Lukštų, Vartibavičienė iš Senadvarių (Antano Vartibavičiaus žmona). Antanas Vartibavičius irgi buvo, tačiau išliko gyvas. Žuvo ar vienas ar du Vaičėnai. Užpuolė jų bunkerį 1946 m. 1946-1947 m. žiemą vėl išsiskirstėme. Mes vėl nuėjome į tą patį Gumbiškių bunkerį, kur prabuvome iki pavasario. Pavasarį išėjome į mišką.Išdavystės ir Tragiški Įvykiai
1946 m. rudenį Balys Vaičėnas ir dar kažkas atėjo pas Janušauskienę (prie Lietuvos-Latvijos sienos) gal maisto, gal pasiklausti ko. Ten rado Adolfą Žukauską ir per jį perdavė, kad nori su mumis susitikti Susitikom. Dalyvavo: Balys ir Bronius Vaičėnai, Petras Petkūnas, Stasys Kligys, Juozas Žaržojus, Edvardas ir Albertas Garneliai. 1949 m. rudenį Žukauskas ir Šimkūnas atsiskyrė ir pasiruošė Mikonių kaime pas Staselį bunkeryje gyventi. Jiems ten bebūnant, 1949 m gruodžio mėnesį juos pats Stašelis išdavė. Juos užmigdė migdomaisiais ir paėmė gyvus. J. Žukauskas Rokiškyje tardomas norėjo šokti per langą, tai jį ar nušovė, ar peršovė (taip Šimkūnas pasakojo), tolimesnis jo likimas nežinomas.Gyvenimo Sąlygos ir Išgyvenimo Būdai
1947 m. gruodžio 28-29 d Kai buvo žmonių vežimas, užpuolė stribai ir čekistai Žukauskienės vienkiemį ir ją išvežė. Mes viską girdėjome. Kitą naktį apleidome bunkerį. Susiradome Mičiūnų kaime iš kažkur atėjusius du partizanus ir nuėjom į Latviją. Naujus Metus sutikome Latvijoje, sutikome pas ūkininkus Ąžuolius. Ten buvo ir Edvardas Vaičėnas. 1947-1948 metų žiemai Algirdas Makutėnas, Pranas Bieliauskas nuo Šapelių, Jonas Navickas nuo Noreikių ir dar vienas partizanas - iš viso keturiese - buvo įsirengę bunkerį pas kažkokią moterį Latvijoje po kambario grindimis. Kiti trys žuvo. Bunkeris buvo tvarte, o virš bunkerio arkliai stovėjo. Ten gyvenome iki 1947 m. gruodžio 28-29 d Kai buvo žmonių vežimas, užpuolė stribai ir čekistai Žukauskienės vienkiemį ir ją išvežė. Mes viską girdėjome. Kitą naktį apleidome bunkerį.Suėmimas ir Kalinimas
Mane suėmė 1951 m. gegužės 13 dieną per Sekmines Latvijoje. Nuėjome dviese su broliu pas latvį - jis turėjo iškepti mums duonos. Porą-trejetą dienų prieš Sekmines jis pasakė, kad ateitumėm per Sekmines. Kai nuėjome pas tą latvį, atrodė, viskas ramu. Atnešė jis giros, sako, dar pasėdėkit, duona iškepta. Aš rūkiau, brolis nerūkė, tik prie kompanijos. Šeimininkas atidarė portsigarą, pats paėmė sau cigaretę iš vienos pusės, apsuko, uždėjęs ant tos pusės ranką, ir man davė iš kitos pusės. Reiškia, ten į cigaretes buvo įdėta migdomųjų. Pajutau, kad jau blogai Sakau broliui "Einam". Brolis sako: "Palauk". Ir tik pajutau, kad mane jau laužia. Dar traukiau iš kišenės pistoletą, tačiau trenkė per ranką ir užlaužė. Po paros laiko atgavau sąmonę surištas spygliuotomis vielomis Aknystoje.Tardymo metu daužė kaip norėjo. Po to vežė į Rygą, vakare - iš Rygos į Kupiškio KPZ Kupiškyje tardė nuo gegužės iki lapkričio mėnesio. Lapkričio mėnesį išvežė į Panevėžį. 1952 m. sausio 9 dieną Panevėžyje įvyko teismas. Nuteisė 25 metams ir 5 metams be teisių.Atsiminimai apie Šeimos Likimus
ANELĖ DRUČKUTĖ-NIJOLĖ. Vokiečių okupacijos metais mano brolis Vytautas Dručkus gyveno Tauragės apskrityje, Žygaičių valsčiuje, Margiškių kaime pas savo dėdę Nasvytį. Tauragės apskritį užėmus rusams, pėsčiomis grįžo namo - į Vaičėnų kaimą. 1944 m. rugpjūčio mėnesį pilni miškai buvo jaunų Lietuvos vyrų, kuriems grėsė mobilizacija. Jie išėjo į miškus, nenorėdami tarnauti raudoniesiems okupantams. Pailgių kaime (Zarasų aps., Antazavės valsč. - A.D.) gyvenantis buvęs Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanoris Antanas Streikus su sūnumis Juozu ir Izidoriumi taip pat pasitraukė į mišką.Šiandien, minint šias aukas, svarbu prisiminti ir pagerbti visus, kurie kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Jų pasiaukojimas ir drąsa tebėra įkvepiantis pavyzdys ateities kartoms.| Vardas ir Pavardė | Kaimas/Apylinkė | Likimas |
|---|---|---|
| Juozas Kuveikis | Tumasonių kaimas | Žuvo Plinkbalų miške 1946 m. |
| Dzidaras Navikas | Armonių kaimas | Žuvo Plinkbalų miške 1946 m. |
| Jonas Karalius | Lukštų kaimas | Žuvo Plinkbalų miške 1946 m. |
| Vartibavičienė | Senadvarių kaimas | Žuvo Plinkbalų miške 1946 m. |
| Adolfas Žukauskas | Gumbiškių kaimas | Žuvo 1948 m. lapkričio 14 d. |
tags: #partizanai #j #sprindzio #sodyboje