Pramoninė nuosavybė - intelektinės nuosavybės dalis, apimanti teises į išradimo patentą, naudinguosius modelius, pramoninį dizainą, prekių ženklus, paslaugų ženklus, įmonių vardus, kilmės nuorodą, kilmės vietos nuorodą, puslaidininkinių gaminių topografijas ir kita.
Pramoninės nuosavybės apsaugos pagrindiniai principai yra registracijos, teritorialumo bei ribotos teisinės apsaugos terminai (jie skiriasi kiekvieno pramoninės nuosavybės objekto atveju).
Tarptautinės teisės pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis pramoninės nuosavybės apsaugą, yra 1883 m. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo (toliau - Paryžiaus konvencija, paskutinį kartą peržiūrėta 1967 m., papildyta 1979 m., Lietuva prisijungė 1994 m.). Iš pradžių Paryžiaus konvenciją pasirašė 11 valstybių (Belgija, Brazilija, Gvatemala, Prancūzija, Ispanija, Italija, Nyderlandai, Portugalija, Salvadoras, Serbija, Šveicarija), jos galiojimo laikas neribotas. Paryžiaus konvencija buvo peržiūrėta 1900 m. Briuselyje, 1911 m. Vašingtone, 1925 m. Hagoje, 1914 m. Londone, 1958 m. Lisabonoje, 1967 m. Stokholme.
Paryžiaus konvenciją administruoja Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija. 2023 m. Paryžiaus konvencija veikė 179 šalyse.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pradėta atkurti savarankišką pramoninės nuosavybės apsaugos nacionalinę sistemą. 1991 m. įsteigto Valstybinio patentų biuro pagrindinės funkcijos siejamos su pramoninės nuosavybės objektų apsauga, ją reglamentuojančių teisės aktų rengimu, atstovavimu Lietuvai su pramonine nuosavybe susijusiose organizacijose.
Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija (PINO)
Pramoninės nuosavybės samprata
Pagal šią Konvenciją, pramoninė nuosavybė suprantama pačia plačiausia prasme ir apima ne tik pramonę, prekybą tiesiogine prasme, bet ir žemės ūkio gamybos sritis, kasybos pramonę ir visus produktus - gaminamus ir gamtinės kilmės (pvz., vyną, grūdus, tabakų lapus, valgius, gyvulius, iškasenas, mineralinius vandenis, alų, gėles, miltus).
Be Konvencijoje išvardytųjų, pramoninės nuosavybės objektais laikomi ir įvairūs vėliau atsirandantys objektai, pvz., puslaidininkinių gaminių topografijos, augalų veislės, simboliniai interneto adresų sričių (domenų) vardai.
Pramoninės nuosavybės sąvoka apima daug įvairių ir savarankiškų teisių, kurios atsirado skirtingu metu, skirtingomis aplinkybėmis ir skirtingais tikslais, todėl kiekvienos jų teisinis reguliavimas t. p.
Universalus pramoninės nuosavybės apibrėžimas nepateikiamas nei Konvencijoje, nei kituose teisės dokumentuose dėl to, kad ši teisės sritis sparčiai plėtojasi, randasi vis naujų pramoninės nuosavybės teisių, turinčių naujų požymių, sudėtinga sudaryti bendrą ir visuotinai priimtiną pramoninės nuosavybės teisių katalogą, nes vienose valstybėse pripažįstamos tokios pramoninės nuosavybės teisės (pvz., teisės į naudinguosius modelius), kurios nepripažįstamos kitose valstybėse.
Norint išsamiai apibrėžti pramoninės nuosavybės teises reikėtų arba išvardyti visus įvairioms teisėms būdingus požymius (tai vargiai įmanoma dėl diskutuotino ir kintančio šių teisių sąrašo), arba pateikti itin abstraktų ir todėl netikslų apibrėžimą.
Pramoninės nuosavybės teisės įvardijamos bendru pavadinimu, o įstatymų leidėjai įvairiais metodais sistemina jas reglamentuojančius teisės aktus. Kai kurios valstybės (pvz., Prancūzija) yra priėmusios intelektinės nuosavybės kodeksus, į kuriuos įtrauktos ir su pramoninės nuosavybės apsauga susijusios teisės normos.
Pamatinis visas intelektinės nuosavybės (kartu ir pramoninę nuosavybę) teises vienijantis požymis yra nematerialus (tai yra idealus arba tik protu suvokiamas) šių teisių objektas. Nematerialus objekto pobūdis pagrindžia vieną svarbiausių pramoninės nuosavybės teisės principų - pramoninės nuosavybės objektas egzistuoja nepriklausomai nuo savo materialaus pavidalo, tai lemia ir nevienodą jų teisinį reglamentavimą ir teisinį likimą.
Materialus daiktas, kuriame yra pramoninės nuosavybės teisių objektas, įkūnija 2 skirtingus teisių objektus: daiktą (pvz., drabužį, vaistą, automobilį), į kurį egzistuoja daiktinės teisės, ir pramoninės nuosavybės objektą (prekės ženklą, išradimo patentu saugomą cheminę medžiagą, automobilio dizainą ir kita).
Pagrindiniai Paryžiaus konvencijos principai
Paryžiaus konvencijos pagrindinis principas − nacionalinis režimas. Jis reiškia, kad užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys naudojasi tokiomis pat teisėmis kaip ir savos valstybės fiziniai ir juridiniai asmenys.
Kitas principas − konvencinis prioritetas. Pagal šį principą Paryžiaus konvenciją pasirašiusios šalys garantuoja, kad bet kuris pareiškėjas, padavęs išradimo naudingojo modelio, pramoninio dizaino ar prekių ženklo paraišką vienoje valstybėje, per tam tikrą laikotarpį gali paduoti paraišką kitoje valstybėje prašydamas jai suteikti pirmosios paraiškos padavimo datą.
Paryžiaus konvencija t. p. numato siekį susitarti dėl tolimesnio bendradarbiavimo.
Komercinių paslapčių ir intelektinės nuosavybės teisinė apsauga inžinerinės pramonės sferoje.
Lietuvos teisės aktai, reglamentuojantys pramoninės nuosavybės apsaugą
Pramoninės nuosavybės apsaugą reglamentuoja šie įstatymai:
- Prekių ženklų (2000, įsigaliojo 2001, pakeitęs Prekių ir paslaugų ženklų įstatymą, 1993);
- Patentų (1994);
- Puslaidininkinių gaminių topografijų teisinės apsaugos (1998);
- Mokesčių už pramoninės nuosavybės objektų registravimą (2001);
- Dizaino (2002, įsigaliojo 2003, pakeitęs Pramoninio dizaino įstatymą, 1995).
Valstybės politiką įteisinant išimtines teises į pramoninės nuosavybės objektus įgyvendina Valstybinis patentų biuras (įkurtas 1991 m.).
tags: #paryziaus #konvencija #del #pramonines #nuosavybes