Žmonės nuo seno svajojo apie pasakiškus turtus ir šalis, kuriose auksas tiesiog guli gatvėse. Ši svajonė įkvėpė daugybę kelionių ir ekspedicijų, tačiau dažnai baigdavosi nusivylimu ir praradimu. Šiame straipsnyje panagrinėsime kelis pavyzdžius, kaip pasakiškų turtų vizija paveikė skirtingų šalių ir regionų istoriją.
El Dorado žemėlapis
El Dorado paieškos Venesueloje
Auksinė svajonė Ispaniją paskatino kolonizuoti dabartinės Venesuelos teritoriją nuo 1502 metų. Nemaža dalis to meto europiečių svajojo vykti į Naująjį pasaulį, nepažįstamas jo džiunglių platybes ir rizikuoti gyvybėmis vardan pasakiškų aukso kalnų, kurie iš dalies buvo fantazijos vaisius. Iš šiaurės europiečių pirmieji pabandę įšokti į jau pravažiuojantį aukso karštinės traukinį buvo Augsburgo bankininkai Welseriai.
1528 m. actekų imperija jau buvo nukariauta. Į Ispaniją laivai atplaukdavo perkrauti aukso, sidabro ir kitų gėrybių. Vis dėlto ne visas inkų auksas buvo pramanas - Francisko Pissaro išties iš inkų išviliojo pilną kambarį aukso. Todėl El Dorado legenda ir buvo užsidegusios europiečių širdys. Welseriai tikėjosi rasti legendinę El Dorado šalį su visu jos auksu, ten steigti kolonijas ir lobti, plantacijose išnaudojant vergus.
Ikikolumbiniai Kosta Rikos indėnų aukso dirbiniai
Welserių kolonija Venesueloje
1528 m. Welseriams vietoje to, kad grąžintų 4 milijonų aukso dukatų skolą, Karolis I-asis suteikė nuosavybės teises į 1527 m. naujai atrastą Venesuelos provinciją. Tačiau teritorijas nuo Cabo de la Vela (dab. Guajira Kolumbijoje) iki Masagarana (dab. Venesuela) Welseriai turėjo užkariauti jau savo pačių lėšomis. Tam jie samdėsi ispanų ir flamandų karius. Kadangi Venesuela jau buvo garsi aukso kasybos vietomis, iš Sevilijos uosto į Marakaibą atvyko ir 150 vokiečių kalnakasių, kurių tikslas buvo aptikti ir išgauti išsvajotus El Dorado aukso grynuolius.
Tačiau Welserių dabar beveik niekas neprisimena, išskyrus tuos atvejus, kai kalbama apie beviltiškas El Dorado paieškas. Ir ne veltui - per beveik 28 kolonijos valdymo metus jie nesugebėjo jos išvystyti ir pritaikyti prekybai, nors ir turėjo galimybes. Vietoje to visos investicijos buvo skiriamos aukso paieškų ekspedicijoms į džiunglių gilumą, kurios buvo labai nuostolingos - mirtingumas buvo labai didelis, aukso surenkama palyginti nedaug.
Venesuelos žemėlapis 1647-1649 m.
Ekspedicijos ir jų nesėkmės
Pirmajai iš ekspedicijų vadovavo Ambrosius Ehingeris - vienas žiauriausių ne ispanų kilmės konkistadorų. Iš ten jis surengė ekspediciją link Marakaibo ežero, kur susidūrė su Coquivacoa genties indėnais. Po kelių itin kruvinų, tačiau laimėtų mūšių apėjęs Marakaibo ežerą 1529 m. ten įkūrė įtvirtintą „Naująjį Niurnbergą“. Bet susirgęs maliarija Ehingeris nusprendė kuriam laikui atsitraukti į ispanų kontroliuojamą teritoriją.
Na, o Ehingeris su 40 žirgų ir 130 pėstininkų bei milžinišku skaičiumi jau tapusių sąjungininkais indėnų iš Naujojo Augsburgo (Koro) 1530 m.išsiruošė į antrąją ekspediciją žvalgyti beribes džiunglių teritorijas ir ieškoti El Dorado šalies. Jie perkopė Oca ir Valledupar kalnus, esančius Serranía del Perijá kalnų masyve, ir keliavo palei Cesaro upę iki Zapatosos pelkių. Čia ekspedicija sustojo trims mėnesiams, vėliau patraukė į pietus, kur sutiko aršų vietinių genčių pasipriešinimą. Atlaikyti teko ne tik priešiškai nusiteikusių indėnų pasipriešinimą - prasidėjo ir vidaus kovos su savo samdiniais ispanais.
Po Ehingerio mirties Venesuelos gubernatoriumi buvo paskirtas Georgas von Speyeris. Jis 1533 m. kartu su Phillipu von Huttenu organizuoti naują ekspediciją. Prasidėjusi 1535 m., ekspedicija truko iki 1538 m. Ji naršė džiungles, ieškodama legendinio El Dorado Venesuelos pietvakariuose ir šiaurės Kolumbijoje. Su maždaug 450 vokiečių karių bei 1500 europiečiams draugiškų indėnų jie žygiavo į žemyno gilumą iš Rio de Hachos palei rytinį Kordiljerų pakraštį druskos prekybos keliu.
Kolonijos žlugimas
Atrasti El Doradą vokiečiams nesiekė, o plantacijų kūrimas pernelyg užtruko. Labai daug vokiečių žuvo nuo tropinių ligų - tokių kaip maliarija, dengės karštinė ar geltonasis drugys, kurioms europiečiai neturėjo imuniteto. Welseriai neleido kolonijos gyventojams prekiauti su kitomis kolonijomis ir vietiniais indėnais. Vienintelė artimiausia Welserių prekyvietė iš kurios jie galėjo kažką įsigyti buvo Santo Dominge.
Ispanijos karalius Karolis I-asis nusprendė, jog pačiame didingų Amerikos civilizacijų nukariavimo įkarštyje negali leisti tokios įžūlios svetimšalių avantiūros, kurios pats negali sukontroliuoti. Tad valdovas pareiškė savo teises skirti Koro gubernatorių, o sutartį su Welseriais nutraukė. 1546 m. chartija kolonijos steigimui buvo panaikinta, tačiau dar dešimtmetį Welseriai prekiavo Pietų Amerikoje, kol 1556 m. Karolis I-asis išvis sustabdė tolimesnę Welserių veiklą Karibų jūros regione.
Welserių riteriai
Nauru: pasakiškų turtų prisiminimas skurde
Nauru mūsų sudarytame įdomių salų sąraše pirmiausia atsirado dėl fakto, kad yra mažiausia pasaulyje nepriklausoma sala valstybė. Nauru - pasakiškų turtų prisiminimas skurde. 1906-aisiais, tuo metu sala priklausė Vokietijai, prasidėjo fosfatų kasyba, trukusi iki pat XX amžiaus pabaigos. Nors trečiajame dešimtmetyje jau buvo pradėta kalbėti apie intensyvių kasybų grėsmę salos ekosistemai, darbai rūko kaip iš pypkės.
Nauru nepriklausomybė buvo paskelbta 1968-aisiais, netrukus milžiniškos iš kasybos gaunamos pajamos miniatiūrinę valstybę padarė viena turtingiausių regione. Pagal BVP rodiklį, tenkantį vienam žmogui, sala pasaulyje užėmė 2 vietą - po Jungtinių Arabų Emyratų, o jos gyventojai ėmė mėgautis naujo gyvenimo teikiamais malonumais. Kai kurie mokesčiai, pavyzdžiui, elektros ar sveikatos apsaugos, nebeegzistavo, o jei ir būtų egistavę, keltų tiek pat rūpesčių, kaip mums šiandien norint nusipirkti degtukų dėžutę. Pinigais švaistėsi kas kaip mokėjo.
Nauru gyventojų poreikiai augo ne dienomis, o valandomis, proporcingai mažėjant ir motulės gamtos jiems dovanotiems ištekliams. Šalis netrukus įkūrė oro linijas, ir nors didelio poreikio kasdien skraidyti į Bahamus pažaisti golfo nebuvo, įsigijo keletą „lėktuvėlių“ - du „Boeing 727“ ir penkis „Boeing 737“. Tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, auksinės žuvelės laikai baigėsi: po kelių dešimtmečių ištekliai išseko, Nauru gyventojai liko prie suskilusios geldos - šalis patyrė bankrotą.
Beveik 80 proc. salos teritorijos yra nuniokota, fosfato nutekėjimai smarkiai pažeidė pakrantės fauną ir florą, o centrinėje jos dalyje stūkso rantytos klinties viršūnės, kurių aukštis siekia 15 m. Bandydama griebtis paskutinio šiaudo Nauru valstybė įsivėlė į politinių ir finansinių machinacijų verpetą.
| Rodiklis | Reikšmė |
|---|---|
| Plotas | 21 km² |
| Gyventojų skaičius | ~9,300 |
| Bedarbių lygis | ~90% |
Mobutu Sese Seko ir Gbadolitas
Prieš penkiasdešimt metų Gbadolitas buvo nedidelis kaimas su molinių plytų namais, kuriuose gyveno 1500 žmonių. Jis net nebuvo pažymėtas žemėlapiuose, kol prezidentu tapo Mobutu Sese Seko. Per dešimtmetį Gbadolitas tapo didžiuliu miestu su oro uostu, penkių žvaigždučių viešbučiais, prekybos centrais, ligoninėmis su aukštųjų technologijų įranga ir milžiniškais Mobutu rūmais.
Kongo Demokratinės Respublikos (tuo metu vadinta Zairu) despotiškas valdovas Mobutu Sese Seko 1965 m. uzurpavo valdžią per nekruviną karinį perversmą ir įsitvirtino kaip šalies karinis diktatorius. Korupcijos lygis buvo tiesiog pribloškiantis. Mobutu pastatė tris didelius marmuru dengtus rūmus, 100 kambarių motelį, kurį valdė Mobutu šeima, oro uostą su plačiu kilimo ir tūpimo taku, pakankamai ilgu, kad tilptų „Concorde“, taip pat branduolinį bunkerį, kuriame tilpo daugiau nei 500 žmonių.
Visą Šaltojo karo laikotarpį Mobutu padėjo išlaikyti Sovietų Sąjungą atokiau nuo pasakiškų Afrikos gamtos turtų. Tačiau pasibaigus Šaltajam karui ir iširus Sovietų Sąjungai, JAV ir Vakarų valstybės nebenorėjo finansuoti Mobutu. 1996 m., sirgdamas vėžiu, Mobutu išvyko gydytis į Šveicariją. Tuo pasinaudoję, sukilėliai paėmė ginklus ir, padedami kaimyninių valstybių, daugiausiai Ruandos, nuvertė Mobutu. Jo kariuomenė beveik nesipriešino. Mobutu rūmus Gbadolite sukilėliai visiškai nusiaubė.
Gbadolitas dabar yra savo buvusio savęs šešėlis. „Džiunglės atsiėmė žemę. Penkių žvaigždučių motelis Nzekele dabar yra apleistas, bet vis dar atviras verslui. Tuščiame kino teatre išplėštos sėdynės ir likusios skylės ten, kur anksčiau buvo projektorius.
Mobutu Sese Seko