Širvintų rajone yra keletas dvarų, turinčių turtingą istoriją. Šiame straipsnyje aptariami du iš jų: Paširvinčio ir Šešuolėlių dvarai, atskleidžiant jų praeitį, savininkus ir architektūrines ypatybes.
Paširvinčio I dvaras
Širvintų rajone buvo keturi dvarai vienodu - Paširvinčio vardu. Paširvinčio I dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas apie XVIII amžiaus vidurį. 1806 metais Adomui Gorskiui priklausė Paširvinčio ir Kazliškių palivarkai, bei nedidelis Šalkovščiznos dvaras.
Adomas Gorskis kilęs iš kunigaikščių Gorskių giminės, LDK žinomos nuo XV amžiaus. Jo tėvas Michailas valdė Kėdainių grafystę ir buvo Viekšnių seniūnu, o 1776 metais, metus prieš mirtį, buvo paskirtas Žemaitijos kaštelionu. Pagal tėvo testamentą A.Gorskis paveldėjo Viekšnių seniūno pareigas ir dvarą.
1821 metais jis ištekino dukrą Liudviką už grafo Ignacijaus Leduchovskio ir kaip kraitį jiems atidavė Paširvinčio I dvarą. Grafų Leduchovskių valdomas dvaras buvo gerai tvarkomas ir prižiūrimas. Leduchovskiai susilaukė vieno sūnaus Jozefo, perėmusio dvarą iš savo tėvo. Kuriais metais tai įvyko - neaišku.
1872 metais matininkas Silvestras Noreika išmatavo Paširvinčio dvarui priklausias žemes: Žindulių, Daciūnų, Kantrimiškio. Kielių, Gojaus, Motiejūnų, Kabaldos, Avižonių, Pokiškių, Nečionių ir nubraižė jų žemėlapius. Pagal 1875 metų dvaro įkainavimo aprašą, jo valdose su vandenimis ir miškais buvo 3 985 dešimtinės (dešimtinė - 1.0925 ha). Dvarui priklausė vandens malūnas Nečionyse, kalvė ir karčiama Kabaldos kaime, taip pat karčemos Krašėnoje ir Roskošnėje.
Žuvys buvo gaudomos Blindžių ir Puorių ežeruose. Minimas ir vaismedžių sodas, bet kiek ir kokių medžių ten būta - neaišku. Savininkas iš dvaro valdų kasmet gaudavo šešis tūkstančius rublių gryno pelno (atskaičius mokesčius). Iš 18 dvarui priklausančių pastatų tik 5 būklė buvo vidutinė, likusių - gera. Dvaras turėjo oranžeriją (dėmesio vertas, nedažnas atvejis) ir arklides. Kad arklidėse buvo laikomi ne darbiniai arkliai, galima spręsti iš vėlesnių šaltinių, mininčių, kad grafas Jozefas Leduchovskis buvo Vilniaus jojikų draugijos viceprezidentas.
Draugijos organizuojamose varžybose 1889 metais dalyvavo penki žirgai, išauginti jo paties žirgyne. Draugija organizuodavo ir įvairias parodas, bei konkursus, grafas buvo ne tik jų organizatorius, bet ir dalyvis. Žinoma, kad šunų parodoje jo išaugintas anglų skalikų veislės šuo buvo apdovanotas.
XIX-XX amžių sandūroje dvaro valdos labai sumažėjo. 1905 metais jas sudarė tik 666 dešimtinės. Ar tai lėmė to meto žemės reformos, ar šeimyninės priežastys, nežinoma. Neaišku ir iki kokių metų dvarą valdė Leduchovskiai.
Pagal turimus dokumentus, 1912 metais Jonas Konradas-Kosska Paširvinčio dvarą pirko iš Antano Komaro. Pirmojo pasaulinio karo metu nukentėjo ne tik Širvintų miestelis, bet ir Paširvinčio dvaras. 1917 metais jį užėmė vokiečiai ir traukdamiesi sudegino. Tai žinoma iš žmonių pasakojimų, dokumentais patvirtintų faktų nėra.
Vadovaujantis Žemės reformos įstatymu, 1924 metais dvaras turėjo būti išparceliuotas. Pasak Žemės reformos komisijos, dvaras tuo metu buvo apleistas. Nenorėdamas žemių prarasti, Jonas Konradas-Kosska jas pardavinėjo bei dalino giminėms ir pažįstamiems. Matininko Kl. Onaičio atliktais paskaičiavimais, 1929 metais Paširvinčio I dvare buvo 484 ha žemės. Norą gauti žemės pareiškė 50 bežemių ir mažažemių. 1932 metais, baigus parceliaciją, dvarui liko 155 ha žemės ir 17 ha miško. Savininke buvo patvirtinta Marija Salmonavičiūtė-Parčiauskienė.
Pagal gyventojų pasakojimus pagrindinis, reprezentacinis dvaro pastatas buvo medinis, dviejų aukštų, su veranda ir balkonu. Po 1917 metų gaisro jo nebeatstatė. Dvarininkas su šeima apsigyveno vieno aukšto mūriniame name, kuriame anksčiau gyvendavo dvaro prievaizdas ir tarnai. 1925 metų pastatų sąraše jis vadinamas gyvenamuoju namu. Tų pačių metų duomenimis dviejų ha ploto sode augo 80 obelų ir 10 kriaušių, taip pat 55 vienetai nevaisinių medžių. Galima daryti prielaidą, kad sodui buvo priskirtas ir dvaro parkas.
Iš senųjų pastatų iki mūsų dienų išliko rūsys ir sudegusio pastato pamatų kontūrai, taip pat du fligeliai. Viename jų po gaisro įsikūrė prievaizdas ir tarnai, ponams užėmus jų pastatą. Tame fligelyje sovietiniais laikais įsikūrė Širvintų ligoninė. Kitas buvo atiduotas siuvimo fabrikui „Lelija“.
Tuoj po Antrojo pasaulinio karo, kuriantis kolūkiams, dvaro žemė kartu su parku atiteko Puškino vardo kolūkiui. Be priežiūros palikti pastatai buvo niokojami, statyboms imta kas tik tinkama.
Paširvinčio I dvaro sodyba įsikūrusi kairiajame Širvintos upės krante apie 3 km į pietryčius nuo Širvintų. Dvarvietės istorijos pradžia sąlyginai laikoma XVIII a. vid. ar 2 pusė. 1806 m. Paširvinčio palivarkas priklausė Adomui Gorskiui. Apie 1821-1822 m. Paširvinčio žemės kaip vestuvinis kraitis atiteko Liudvikai Gorskaitei, kuri ištekėjo už Ignacijaus Leduchovskio. Grafų Leduchovskių valdomas Paširvinčio I dvaras buvo gerai prižiūrimas ir tvarkomas. 1875 m. "Įkainavimo apraše" aprašomam Paširvinčio dvarui priklausė 3985, 64 dešimtinės žemės su vandenimis ir miškais. Buvo sėjami rugiai, kviečiai, miežiai, avižos, žirniai, sodinamos bulvės. Minimas ir vaismedžių sodas, dvarui taip pat priklausė malūnas, kalvė ir kelios karčemos. Šeimininkas grafas Juzefas Leduchovskis gryno pelno iš Paširvinčio I dvaro valdų gaudavo 6006,73 rublius.Iš Paširvinčio dvaro pastatų būklės (iš 18 pastatų tik 5 vidutinės, kiti - geros būklės) galima spręsti, kad dvaro ūkiniai reikalai buvo gana gerai tvarkomi. Leduchovskiai aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame bei kultūriniame gyvenime. Dvare buvo oranžerija, arklidės, kuriose buvo laikomi ir veisliniai žirgai. Tačiau kur stovėjo šie pastatai - duomenų nėra. Iki kokių metų Leduchovskiai valdė dvarą nėra tiksliai nustatyta. XIX-XX a. sandūroje Paširvinčio dvaro valdos sumažėjo net penkiais šeštadaliais. Ar tai lėmė žemės reforma, ūkio suirutė ar šeimyninės priežastys sunku pasakyti.
Širvintų herbas
1912-12-12 iš tuomečio dvaro savininko Antano Komaro, Mykolo sūnaus dvarą nupirko Jonas Konradas Kosska, Justino sūnus, 1918 m. dvarą paveldėjo jo sūnus Jonas Konradas Kosska. Paširvinčio dvaras smarkiai nukentėjo pirmojo pasaulinio karo metu. 1917 m. vokiečiai užėmė dvarą ir keletą mėnesių jame šeimininkavo, traukdamiesi dvarą padegė ir net neleido gaisro gesinti. Gaisro metu sudegė rūmai su didele biblioteka bei medinė svirno dalis.
Tarpukariu vykdant žemės reformą, dvaro žemės turėjo būti išparceliuotos, nes dvaras buvo gana apleistas. Jo šeimininkas Jonas Kosska, nenorėdamas prarasti turto, žemes pardavinėjo ir dalino savo giminaičiams. Paširvinčio dvarui buvo palikta tik 80 ha žemės, kita dalis - apie 400 ha buvo išdalinta. Dvaro savininke 1932 m. buvo pripažinta Marija Salmonavičiūtė-Parčiauskienė, jai priskiriant po parceliacijos dar likusius 75 ha. Iš viso dvaro valdos tapo 155 ha žemės ir 17 ha miško. Subankrutavęs Jonas Kosska 1936 m. išvyko į Lenkiją. 1925 m. dvare dar buvo apie 6 pastatus. Kraštotyrininko A. Balsevičiaus duomenimis, dvaro rūmai buvę mediniai, dviejų aukštų, su veranda į pietų pusę ir balkonu į šiaurę. Šiuo metu išlikę apie 15-18 kv. m. mūrinis rūsys, galimas daiktas, jog anksčiau rūsys buvo po visais rūmais.
Kiti du išlikę dvaro pastatai 1875 m. aprašyme minimi kaip flygelis Nr. 1 ir flygelis Nr. 2. Flygelyje Nr. 1 gyveno dvaro tarnai ir prievaizdas, sudegus rūmams, jame gyveno ir ponai. Flygelis Nr. 2 vienur vadinamas svirnu, vėliau - sandėliu. Po Antrojo pasaulinio karo dar buvo likęs jo apatinis aukštas - pusrūsis. 1960 m. pastatas buvo "suremontuotas, pastatytas priestatas" ir atiteko "Lelijos" siuvimo susivienijimo Širvintų cechui. Flygelis Nr. 1 apie 1958 m. buvo rekonstruotas, jame įsikūrė ligoninė, įrengtas šildymas, nugriauti kaminai, pakeista stogo danga, dar kartą rekonstruotas apie 1980 m.
Jašiūnų dvaras
Šešuolėlių I dvaras
Šešuolėliai istoriniuose šaltiniuose minimi nuo 1334 metų. Čia esantis dvaras priklausė Radviloms, vėliau Jasinskių šeimai. Dabartinį vaizdą sodyba įgijo valdant Petrui Povilui Končiui. Jis 1900 metais pastatė modernius angliško kotedžo stiliaus rūmus. Ūkinėje dvaro dalyje darbininkai įrengė spirito varyklą, elektrinę. Elektros lemputės apšvietė ne tik ponų kambarius, bet ir tvartus. Aplink rūmus įrengtas prancūziško tipo parkas. Jame vaikščioti mėgdavo dvarininko žmona Helena Končienė.
Vyras buvo užsiėmęs dvaro ūkiu, vietos gyventojams kūrė mokyklą, skaityklą. Tad kartu su ponia pasivaikščioti išsiruošdavo dažnas rūmų svečias, gerokai už šeimininką jaunesnis pulkininkas Jonas Variakojis. Jų bendri pasivaikščiojimai vis ėmė ilgėti, kol galiausiai abu prisipažino mylintys vienas kitą. Dvaro šeimininkas, sužinojęs apie išdavystę, išsikraustė į Paryžių. Prieš išvykdamas 1938 m. žmonos meilužiui pardavė dvarą. Naujajam šeimininkui nuolat dvare apsigyvenus, ūkis ėmė klestėti. Didžiausią pelną duodavo spirito varykla ir parduoti nupenėti veršiai. Tuo metu dvare dirbo 8 bernai, 2 melžėjos, 2 kiaulių šėrėjos. Namų ruošai vadovavo ekonomė, ūkį prižiūrėjo ūkvedys, apskaitos knygas pildė buhalteris. Kambarinės kas mėnesį uždirbdavo po 20 litų. Dar penkis litus papildomai gaudavo už skalbimą ir lyginimą. Kartą tarnaitei apšvarinus seifą, šeimininkai darbininkams įvedė bandomąjį laikotarpį.
Išpuoselėtame Šešuolėlių dvare mėgdavo lankytis prezidentas A.Smetona, ministrai J.Tubelis ir J.Alekna su žmonomis. Prezidentas buvo pamėgęs antrame aukšte esantį miegamąjį su vaizdu į parką. Aukštų valdininkų ponios su vaikais mėgdavo čia pavasaroti. Svečiams išvykus dvaro ponas bibliotekoje per dienas vis skaičiuodavo ir pildydavo ūkio knygas. Ponia svetainėje siuvinėdavo ar megzdavo.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Variakojai pasitraukė į Vakarus. Dvaras buvo perleistas tarybiniam ūkiui. JAV įsikūrusiems palikuoniams jis grąžintas atkūrus nepriklausomybę. 1998 metais dvarą įsigijo Lietuvos išeivis Amerikoje Raimundas Petrauskas.
Šešuolėlių I dvaro sodybos rūmai Raudona sienų spalva ir akinamai baltais langų apvadais bei dantytais sienų kampais akį traukiantys Šešuolėlių dvaro rūmai savo dabartinę išvaizdą įgavo XX a. pradžioje. Perstatymo darbų 1900 metais ėmėsi tuometis dvaro savininkas Petras Povilas Končius. Angliškos stiliaus rūmų projektą parengė vilnietis architektas Tadeušas Rostvorovskis.
Šešuolėlių dvaras
Šešuolėlių I dvaro sodybos ledainė Šešuolėlių dvaro sodyboje ledainė pastatyta 19 amžiaus viduryje, kai rūmus valdė Petras Povilas Končius. Ledainei parinkta vieta netoli rūmų. Apgalvota, kad centrinio pastato rūsyje įrengus virtuvę, maistą gaminančioms šeimininkėms produktų į ledainę nereikėtų per toli vaikščioti. Ledainės forma išskirtinė. Apėjus aplink galima suskaičiuoti net aštuonis dviejų aukštų pastato kampus.
Šešuolėlių I dvaro sodybos ūkvedžio namas Vieno aukšto ūkvedžio namą XIX amžiuje pastatė tuometis Šešuolėlių dvaro šeimininkas Petras Povilas Končius. Vos baigus statybas romantizmo formų turinčiame pastate apsigyveno dvaro ūkvedys. Jis buvo vienas svarbiausių asmenų dvare. Ūkvedžiui buvo pavesta prižiūrėti visą ūkį.
Šešuolėlių I dvaro sodybos arklidė Ūkiniame gamybiniame Šešuolėlių dvaro sodybos kieme arklidė iškilo XX amžiaus pradžioje. Tuo metu dvarą valdęs Petras Povilas Končius buvo pasamdęs visą būrį statybininkų. Jie perstatė dvaro rūmus ir atnaujino ne vieną ūkinį pastatą. Į karietas kinkomiems žirgams ir darbiniams arkliams skirtą pastatą nuspręsta statyti dviejų aukštų.
Šešuolėlių I dvaro sodybos karvidė-arklidė Kampu suremti karvidės ir arklidė statiniai Šešuolėlių dvaro sodyboje pastatyti XX amžiaus pradžioje. Dvarininkų Končių nusamdyti darbininkai tuo metu nėrėsi iš kailio vieną po kito į viršų keldami ūkinius pastatus. Ilgesniajame neogotikos formų pastate buvo laikomi arkliai. Kampu suremtame mažesniajame statinyje - meldžiamos karvės, mėsiniai jaučiai.
Šešuolėlių I dvaro sodybos spirito varykla Daugiausia pajamų į dvaro biudžetą nešdavo spirito varykla. Ją įrengti netoli dvaro rūmų sumanė XX amžiaus pradžioje dvarą valdęs Petras-Povilas Končius. Darbininkams teko kaip reikiant padirbėti. Sudėtingo asimetriško tūrio spirito varykla mūryta iš plytų ir lauko akmenų. Iš viso varyklą sudarė net penki skirtingai korpusai.
Šešuolėlių I dvaro sodybos svirnas Šešuolėlių dvaro svirnas pastatytas XIX amžiaus viduryje. Vieno aukšto pastate dvi nemenkos patalpos, šalia dengtas priesvirnis. Svirne buvo laikomi grūdai, miltai, mėsa, buities daiktai, ūkio padargai. Dažniausiai svirnai buvo statomi iš apvalių, tašytų ar pjautų rastų. Kad jie nesupūtų nuo žemės pakeliami ant akmenų ar medžio trinkų.
Šešuolėlių I dvaro sodybos namas Dvaro darbininkams apgyvendinti skirtas namas pastatytas XX amžiaus pradžioje. Vieno aukšto pastatą statė tuometiniai dvarininkai Končiai. Namas puoštas piliastrais įrėmintais kampai, bokšteliais dekoruotais frontonai. Suklestėjus dvaro ūkiui, šeimininkams teko samdyti nemažai darbininkų. Reikėjo kambarinių, skalbėjų, virėjų, visą namų ruošą prižiūrėjusios ekonomės. Ūkio darbininkai buvo ūkvedžio pavaldume.
Šešuolėlių I dvaro sodybos parkas Šešuolėlių dvaro parkas įkurtas dar prieš 1855 metus. Vėlesnis savininkas Povilas Petras Končia rekonstravęs rūmus jį pertvarkė. Parką įrengė pagal prancūzišką stilių. Takai ir alėjos nutiestos pagal esantį landšaftą - kalvas, daubas, upelio vingius. Iškastas 0,6 hektarų akmenimis grįstas tvenkinys, šalia jo nudriekta raudonais ąžuolais sodinta alėja.
Šešuolėlių I dvaro sodybos senosios kapinės Senosios Šešuolėlių dvaro kapinės įrengtos pačioje miško parko gilumoje. Vieta, atokiau nuo pagrindinių dvaro rūmų ir kelių parinkta, kad niekas netrikdytų čia atgulusiųjų ramybės. Kapinės įrengtos ant stačios kalvos. Į jas veda dvarininkų ir svečių pamėgta raudonųjų ąžuolų alėja. Kad prasideda kapinės žymi aukštas medinis kryžius.
20 a. pab. - 21 a. pr. Šešuolėlių dvaras - geras pavyzdys, kaip savininkai gali tausoti praeities paveldą ir leisti tuo grožiu džiaugtis kitiems. 1998 m. dvarą įsigijęs Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis teisininkas Raimundas Vincentas Petrauskas negailėjo nei laiko, nei pastangų, nei pinigų, kad šis dvaras dabar džiugintų ir jo šeimą, ir tuos, kurie nori pasigėrėti naujam gyvenimui prikeltu dvaru. Dabar tai turbūt vienas turtingiausių ir puošniausių gyvenamų dvarų Lietuvoje [7]. Išlikę ir daugiau dvaro ansambliui priklausančių pastatų - arklidė, ūkvedžio namas, spirito varykla, svirnas, ledainė, kumetynai. Jie taip pat restauruojami. Dvaro teritoriją galima apžiūrėti tik iš anksto užsiregistravus.
Šešuolėlių dvaro rūmus juosia parkas, turintis geometrinio parko elementų: apskritą parterį su apvažiavimu. Parkas gana senas. Iš 1855 m. sudaryto parko plano galima manyti, kad buvo jau XIX a. pirmojoje pusėje. Parko viduryje vyrauja rūmų kalva. Pietinėje ir rytinėje dalyje iškasti trys tvenkiniai. Augalija įvairi. Rūmus supančioje vejoje auga pavieniai medžiai, takai ir alėjos išdėstyti pagal reljefą. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų [2, 5].
Šalia kaimo yra Šešuolėlių telmologinis draustinis. Tai saugoma teritorija, draustinis. Plotas - 507 ha. Saugomas. Baltijos aukštumų lankui būdingas aukštapelkės su miškingu apypelkiu kraštovaizdis.
Kaime veikia Širvintų savivaldybės viešosios bibliotekos Šešuolėlių filialas [9]. Šešuolėlių biblioteka įsteigta 1959 metais. Biblioteka kaupia, saugo, skleidžia informaciją apie krašto vietoves, iškilius krašto žmones, ruošia naujus teminius bei personalijoms skirtus aplankus, kraštotyros darbus. Kraštotyros kartotekoje kaupiami rajono, regioninių bei respublikinių periodinių leidinių, kraštotyros straipsnių bibliografiniai aprašai, kurių yra apie 1000 (2017 m.).
tags: #pasirvincio #i #dvaras #sodyba