Paskutinio Turto Įkeitimo Rizika ir Pasekmės Lietuvoje

Šiame straipsnyje nagrinėsime paskutinio turto įkeitimo rizikas ir pasekmes Lietuvoje, įskaitant teisinius aspektus ir galimus scenarijus. Įkeitimas, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, pagrįstai vertinamas kaip vienas efektyviausių bei patikimiausių užtikrinimo būdų. Toks vertinimas gali būti lengvai paaiškinamas šiuolaikinės rinkos ekonomikos sąlygomis.

Šiuo ekonominiu laikotarpiu ypatingai kreipiamas dėmesys ne tik į patikimiausius bei efektyviausius prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, bet ir į procedūras, taikomas išieškant iš įkeisto turto. Šiame straipsnyje siekiant išnagrinėti išieškojimą iš įkeisto turto detalumo ir aktualumo aspektais, bus apsiribojama Lietuvos Respublikoje reglamentuotais procesais bei atskiromis procedūromis. Tad šio darbo objektas yra išieškojimo iš įkeisto turto procesas, tokio proceso problematika.

Išieškojimo iš įkeisto turto procesas - tai kompleksinis procesas, kurį reglamentuoja įvairūs įstatymai bei kiti teisės aktai. Pažymėtina, jog išieškojimo iš įkeisto turto procesą reglamentuoja ir poįstatyminiai teisės aktai. Šiame straipsnyje analizuojamas minėtų teisės aktų praktinis taikymas civilinėse bylose. Siekiama efektyvios kreditorių interesų apsaugos bei skolininkų interesų garantijų, pasiklysti galimus sprendimo būdus. Suformuoti pasiklymus išieškojimo procesui efektyvinti.

Magistro baigiamojo darbo šaltiniais tapo Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymas, Lietuvos Respublikos kilnojamojo turto įkeitimo įstatymas, Sprendimų vykdymo instrukcija, kiti įstatymai bei poįstatyminiai teisės aktai.

Darbo pabaigoje pateikiamas literatūros, kuria buvo remtasi darbe, sąrašas bei darbo santrauka lietuvių ir anglų kalbomis. Pirmajame darbo skyriuje nustatomi išieškojimo proceso iš įkeisto turto ir išieškojimo proceso bendra tvarka esminiai skirtumai ir panašumai. Vadovaujantis nustatytais esminiais skirtumais ir panašumais, atskleidžiamas minėtų išieškojimo procesų tarpusavio ryšys. Atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublika yra Europos Sąjungos narė, trumpai apžvelgiami kitų Europos Sąjungos šalių teisės aktai, reglamentuojantys išieškojimo procesą iš įkeisto turto, bei išskiriami esminiai tokio išieškojimo bruožai.

Antrajame darbo skyriuje analizuojamas išieškojimas iš įkeisto nekilnojamojo turto. Skyrius suskirstytas į du poskyrius atsižvelgiant į įkeitimo objektą - nekilnojamojo turto rūšis. Nagrinėjimas apima išieškojimą iš hipoteka užtikrinto statinio ir kt. nekilnojamojo daikto bei hipoteka užtikrinto žemės sklypo. Atskleidžiama šio reglamentavimo įtaka efektyviam išieškojimo procesui. Atkreiptinas dėmesys, jog šiame darbe nekilnojamojo turto sąvoka vartojama siaurinamai, t.y. neapima laivų ir orlaivių, kuriems privaloma teisinė registracija ir kurie tokiu būdu pripažįstami nekilnojamuoju turtu. Toks sąvokos siaurinimas pasirinktas neatsitiktinai.

Trečiajame darbo skyriuje nagrinėjamas išieškojimas iš įkeisto kilnojamojo turto. Šis skyrius taip pat suskirstytas į du poskyrius atsižvelgiant į kilnojamojo turto pobūdį, t.y. kilnojamieji daiktai bei turtinės teisės. Išieškojimas iš įkeisto kilnojamojo turto apima įvairius objektus, pavyzdžiui, transporto priemones, įrengimus, prekes ir kitus materialius daiktus. Šios dalies poskyris skiriamas išieškojimui iš įkeistų turtinių teisių. Šis atskyrimas yra nulemtas turtinių teisių, kaip įkeitimo objekto, specifiškumo, kadangi išieškojimas iš įkeistų turtinių teisių pasižymi tam tikrais požymiais, kurie būdingi tik išieškojimui iš turtinių teisių.

Ketvirtajame skyriuje nagrinėjamas išieškojimas iš įkeistos įmonės. Pažymėtina, kad LR CK 1.110 str. 1 d. įmonė pripažįstama nekilnojamuoju turtu. Šiuo LR CK, hipotekos objektu gali būti nekilnojamasis turtas, tad sektų loginė išvada, jog įmonė gali būti hipotekos objektu. Tačiau, kadangi įmonę sudaro turtinio ir neturtinio pobūdžio elementai, reikalaujantys skirtingo perleidimo režimo, įmonė negali būti hipotekos objektu. Todėl įmonės įkeitimo bei išieškojimo proceso iš tokios įmonės reglamentavimas tikslintinas. Šiame darbe pateikiama trumpa analizė apie šiuo metu galimą išieškojimo procesą iš įkeistos įmonės turto bei numatomas galimybes išieškoti iš įkeistos įmonės tuo atveju, jei teisės normos būtų patikslintos.

LR CK prievolę apibrėžia kaip teisinį santykį, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Tokiu būdu prievoliniai santykiai sukuria tam tikras teises ir pareigas. Tiek teorinėje, tiek praktinėje plotmėje egzistuoja galimybė, jog skolininkas neatliks tam tikro veiksmo, numatyto sutartyje ar įstatyme, ir tokiu būdu neįvykdys teisiniais santykiais sukurtos (prisiimtos) pareigos ar įvykdys jas netinkamai. Tai gali nulemti įvairiausios priežastys: skolininko nesąžiningumas, finansinis nepajėgumas, kt. objektyvūs bei subjektyvūs veiksniai.

Siekiant kontroliuoti galimas pareigos neįvykdymo pasekmes bei apsaugoti kreditoriaus interesus, civilinės teisės sistemoje įtvirtintas prievolių įvykdymo užtikrinimo institutas. Šio instituto esmė ta, jog skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką, kad jis tinkamai įvykdytų savo pareigą prievolėje. Atsiradus tokiai situacijai, atsiranda būtinybė ieškoti papildomų būdų ne tik skatinti skolininką tinkamai įvykdyti pareigą prievolėje, bet ir visiškai patenkinti kreditoriaus interesus. Tokie papildomi prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai numatyti įstatyme.

Vieni prievolių užtikrinimo būdai turi skatinamąjį pobūdį skolininkui įvykdyti prievolę, pavyzdžiui, netesybos, o kiti garantuoja kreditoriui, kad skolininko nemokumo atveju už jį prievolę įvykdys, pavyzdžiui, laiduotojas, įkaito davėjas ir t.t. Atsižvelgiant į prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, gali būti skiriamas ir jų pobūdis: prievolinis ir daiktinis. Daiktinio pobūdžio prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai reglamentuojami LR CK 4 knygoje. Tai būtų hipoteka, įkeitimas, daikto sulaikymas ir kt. Šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje dažniausiai taikomi hipoteka ir įkeitimas kaip daiktinio pobūdžio prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai. Ir tai suprantama. Kadangi tokiu būdu užtikrintos prievolės garantuoja mažiausius galimus kreditoriaus nuostolius tuo atveju, jei prievolė, kuri užtikrinta hipoteka ar įkeitimu, įvykdoma netinkamai ar visai neįvykdoma.

Kitaip tariant, išieškojimo procesas egzistuojant prievolės užtikrinimui skiriasi nuo išieškojimo proceso bendra tvarka. LR CPK 745 str. 1 d. numatyta, jog išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto ir įkeitimu įkeisto turto vyksta LR CPK nustatyta tvarka, su šiame skyriuje ir kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose hipoteką ar įkeitimą, numatytomis išimtimis tiek, kiek tokio pobūdžio išieškojimo nereglamentuoja LR CK. Toks reglamentavimas suponuoja išieškojimo iš hipoteka ir įkeitimu užtikrinto turto tarpusavio ryšį su išieškojimu bendra tvarka. Tam, kad tinkamai atskleisti tarpusavio ryšį, panagrinėsime abiejų išieškojimo procesų esminius skirtumus ir panašumus.

Abiem atvejais, išieškojimas galimas tik skolininkui neįvykdžius prievolės arba netinkamai ją įvykdžius. Tačiau skirtingai reglamentuojama išieškojimo pradžia. Skirtingi veiksmai turi būti atlikti siekiant įgyti teisę pradėti išieškojimo procesą. Išieškojimo iš įkeisto turto atveju, kreditoriui numatyta pareiga įspėjimo dėl išieškojimo iš įkeisto turto pateikimas. O tuo tarpu, išieškant bendra tvarka, kreditorius pirmiausia turi gauti vykdomąjį dokumentą (LR CPK 587 str.) ir pateikti vykdomąjį dokumentą antstoliui vykdyti (LR CPK 650 str. 1 d.). Toks skirtingas reglamentavimas yra pagrįstas hipotekos ir įkeitimo paskirtimi, t.y. ne tik reikalavimo, bet ir pigesnio bei operatyvesnio išieškojimo proceso užtikrinimu. Priešingu atveju, būtų paneigiama hipotekos ir įkeitimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, esmė bei prasmė. Kreditorius turėtų kreiptis į teismą bendrojoje ginčo teisenos tvarka siekdamas įgyvendinti savo reikalavimus.

Kitas esminis skirtumas tarp nagrinėjamų išieškojimo rūšių yra reikalavimai dėl išieškojimo eilės. Išieškant bendra tvarka, kreditorius turi teisę pasirinkti iš kokio skolininko turto bus išieškoma. Tačiau toks kreditoriaus pasirinkimas turi atitikti LR CPK 664 ir 665 str. įtvirtintą išieškojimo iš skolininko turto eilę. Galioja bendra taisyklė, jog iš paskesnės eilės turto galima išieškoti tik tuo atveju, jei nėra žinomo pirmesnės eilės turto. Tuo tarpu, išieškant iš įkeisto turto netaikomi išieškojimo iš skolininko turto eilės apribojimai (LR CPK 662 str. 5 d.). Tokiu būdu hipotekos ir/ar įkeitimo kreditoriui suteikiama privilegijuota padėtis. Šiamo turto paskirtis yra užtikrinti kreditoriaus reikalavimų įvykdymą. Šiamas ir tokiu būdu jis pats gali objektyviai įvertinti galimybę tokiu turtu užtikrinti jo reikalavimą. Taikant išieškojimo iš turto eilę, būtų paneigiama hipotekos ir įkeitimo, kaip užtikrinimo būdo, paskirtis. Pažymėtina, jog išieškojimo iš skolininko turto eilės įtvirtinimas skirtas apsaugoti skolininko turtinius interesus.

Tačiau tokios eilės netaikymas išieškant iš hipoteka ar įkeitimu užtikrinto turto, nereiškia, jog skolininko interesai yra ignoruojami. Skolininko interesai apsaugomi suteikiant įkaito davėjui teisę nurodyti įkeistų daiktų pardavimo eilę, jei išieškoma parduodant iš varžytynių jungtine hipoteka įkeistus daiktus (LR CK 4. 194 str. 1 d.). Įkeitimo atveju, skolininko ar įkaito davėjo interesai apsaugomi LR CK įtvirtinta įkeistų daiktų realizavimo tvarka (LR CK 4. 219 str. 5 d.), t.y. šalims suteikiama teisė susitarti dėl įkeisto turto realizavimo būdo. O būtent susitarimo pagrindu, galimas visų šalis interesų pusiausvyros įgyvendinimas.

Esminis nagrinėjamų procesų panašumas yra tas, jog įkeisto turto realizavimui, atsižvelgiant į jo pobūdį, taikomos tos pačios taisyklės. Kitaip tariant, turtas realizuojamas varžytynėse arba parduodamas tiesiogiai. Tačiau nepriklausomai nuo realizavimo būdo, gaunamos lėšos yra skiriamos kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Tokiu būdu, galima teigti, jog tiek išieškojimo iš įkeisto turto procesas, tiek išieškojimo procesas bendra tvarka turi tam tikrų panašumų ir skirtumų.

Apibendrinant, galima teigti, kad įkeitimas yra svarbus finansinis instrumentas, tačiau būtina įvertinti visas rizikas ir galimas pasekmes prieš įkeičiant turtą. Tinkamas planavimas ir konsultacijos su specialistais gali padėti išvengti neigiamų scenarijų.

tags: #paskutinio #turto #ikeitimas