Habilituota biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė, Žiniuone žmonių vadinta mokslininkė, paliko gilų atminimą. Nors E. Šimkūnaitė mėgdavo iš savęs pasijuokti pasivadindama ragana tačiau iš tiesų atsidavusi mokslui ir į vaistines augalų savybes žiūrėjo labai atsakingai. Visada sakydavo, kad „nėr žolynų negydančių, tik atitikt reikia“. E. Šimkūnaitė žinojo, kad augalai turi savo biolaukus, kuriais galima paveikti žmogaus biolauką. E. Šimkūnaitės palikimas ir šiandien tebegyvuoja. Vienas to įrodymas apie jos rašinys apie vantas.
Pirtis pamėgome seniai, lai dar pagoniškos Romos negalinti pamiršti naujai besiformuojanti Europa jas nuodėme ir piktybe laikė. Galbūt mūsiškės pirčių tradicijos ir dar senesnės, nes pirtys minimos laumių pasakose, o tie neaiškūs laumei tikriausiai buvo mūsų to meto kaimynai ugrofinai. Pirtis palapinėse užsikurdavo ir skitai, bekeliaują dabartinės Ukrainos stepėmis. Turime (irgi iš pasakų) duomenų, kad susidurdavo ir su jais. Kada bebūtų užkurta pirmoji mūsų pirtis, pirčių tradicija, bent jau Aukštaitijoje, nebuvo nutrūkusi.
Per kelis tūkstančių metų išmokome smagiai pertis, ir ne tik smagiai: pirtis ne tik apsišvarinimo bei skalbimo vieta, bet ir gimdydavo dažnai pirtyse. Gera vanotoja taip kaulus išmiklindavo, kad visi sąnarių skausmai dingdavo. Pasakojama, kad pirtyse mokėta ir kuprotą ištiesinti, surakintus kaulus atleisti, sąnariams lankstumą sugrąžinti. Gal kiek ir perdėtai, bet daug ir teisingai pasakota, kad tikrai turėjome savą nemenką, dabar paskytume, balneoterapijos mokyklą. Turėjome ir specialistų, žinančių, kada išilgai, kada skersai kaulus pavanoti, kada ir kur stipriau sukirsti, o kada lengviau leisti.
Kad ir menkiausioje trobelėje gyvenančią gerą vanotoją gerbdavo labiau negu turtingiausią šeimininkę, o gerai mokantį vanoti per kalendros pietus ar vakarienę sodindavo greta šeimininko ir kunigo, lygiai kaip ir ustovą - vyriausią ganiavos tvarkytoją.
Kad ir geriausiam vanotojui negali būti geros pirties be vantų, ir vantos toli gražu ne vienodos būdavo.
Vanta - tai pirties karalienė. Jos rišamos iš įvairių augalų ir gali būti naudojamos įvairiai: garinei aromatizuoti, masažui, kompresams, įtrynimams, garui vaikyti, intensyviai ar švelniai vanoti ir t. t. Įvairiuose regionuose žinios apie augalų energetinį poveikį žmogui yra savaip skirtingos. Kai kur jomis naudojamasi dažnai, o kai kur - tik retkarčiais.
Pasaulio mokslininkai yra atlikę daug eksperimentų, įrodančių, kad augalinė gyvybės forma turi savo intelektą ir skirtingai reaguoja į žmogų, pagarbiai žiūrintį į augalus su pagarba ir geranoriškumu, ar priešingai - ketina jai pakenkti. Todėl žmogaus nuotaika ruošiant vantas turi daug reikšmės.
Pirtyje galima naudoti viską, kas auga aplinkui. Gamtoje nėra nieko žalingo žmogui, kiekvienas augalas turi vertingų savybių. Jeigu žmogus pirtyje nori tik atsipalaiduoti, tai geriausia klasikinis pasirinkimas: beržinės, ąžuolinės, kaduginės, kiečio vantos. Moterims puikiai tinka liepa - klasikinė moteriška vanta. Vyrams - vinkšna (lot. ulmus effusa). Energetikos papildymui puikiai tinka juodasis serbentas. Labai įdomi yra pelynų vanta.
„Aš manau, kad yra normalu, kai žmogus eina į pirtį su 12-18 skirtingų vantų. Tiek daug vantų surišti yra sunku, todėl galima naudoti vadinamas „kokteilines" vantas - į vieną galima surišti įvairių žolių ir medžių lapų. Toks energetinis kokteilis yra geras tuo, kad turi visų sudedamųjų dalių poveikį, tačiau, iš kitos pusės, „grynomis" vantomis dirbti yra geriau. Paprastai vanotis pradedame, sušylame klasikine beržine vanta. Po to patartina panaudoti drebulę: ji puikiai nuima neigiamą energiją, žmogaus sukauptą per savaitę. Toliau reikalingas klevas - emocijų stabilizavimui. Uosis - kad suteiktų žmogui tvirtybės, skatintų aiškų mąstymą. „Spygliuočiais paprastai vanoju antrame užėjime, pirmą kartą apsieinu be jų" - dalinasi patirtimi Zieduonis. O toliau renkamės individualiai: jeigu skauda kaulus tinka alksnis, kaštonas - jie veikia puikiai; jeigu odos problemos - šermukšnis, pelynas ir t.t.
Populiariausios Vantų Rūšys Ir Jų Savybės
Vantos rišamos iš įvairių augalų, kurių kiekvienas pasižymi skirtingomis savybėmis. Štai keletas populiariausių:
- Beržinė vanta: Universaliausia, mažam ir dideliam, jaunam ir senam tinkanti vanta. Perleidi švelniais jos lapais - oda bus kaip šilkas, ne veltui ir berželį šilkuojėliu vadina.
- Ąžuolinė vanta: Kai oda nelabai tvirta, dažnai šunta, pavandeniuoja, smulkiais puškeliais keliasi, praverčia baltalksnio, juodalksnio ar ąžuolo šakų vantos. Ąžuolo stipriau limpa, bet mažiau sutraukia, juodalksnio švelnesnė vanojant, bet stipriai sutraukia, o baltalksninė - kaip tik per vidurį.
- Gluosnio, karklo, blindžių ar drebulių vanta: Būna, kad oda ratinėmis dedervinėmis nueina (grybelinė liga), tada vanta iš gluosnio ar karklo šakų, iš blindžių ar net drebulių tiko, ir gerai tiko, nes šių augalų plonoje žievėje ir lapuose yra salicilo junginių, o grybeliai jų bijo.
- Liepinė vanta: Lyg ir sveikai, bet labai švelniai, lepiai odai liepinę vantą pritaikydavo - vėlgi gerai tiko.
- Kadaginė vanta: O kadagine vantele vanodavo tik tada, kai išvanotus sąnarius kokiais tepalais trindavo - vienu kartu ir, sakytume, akupunktūra, tik žymiai mums tinkamesnė negu kinietiškoji, vienu kartu ir mikroinjekcijos, dažnai irgi pranašesnės už didesnio vaistų kiekio suleidimą vienon vieton. Panašios į kadagio ir pušinės, ir eglinės vantos. Jos mažiau duria, beveik vien savo kvapu veikia, bet paodžio, raumenų skausmams malšinti labai gerai tinka.
- Kiečio vanta: Būna, kad dėl tikros ligos sąnarius labai skauda ir suka, o būna, kad ne tiek to skausmo ir sukimo, kiek paties ligonio nekantrumo ir nervų, tada tai jau kiečio vanta tikrai nepakeičiama.
- Dilgėlių vanta: Dar ne per seniausiai net labai mėgome žalių dilgėlių vantą. Išperia skaudamą sąnarį, lyg ugnim nudegina, skausmas kuriam laikui tikrai atlėgsta, bet, deja, regimybė ne visada sutampa su tikrenybe. Širdininkams, aukšto kraujospūdžio žmonėms, alergikams net lemtingai blogai gali pasidaryti. Druskų, „radikulitų“ ir panašių ligų ne tik negydo, bet dar ir aštrina - dilginančių plaukelių rūgštis greit paverčiama ok-salatais ir tuose pat sąnariuose nusėda, į inkstus patekusi dalis skatina akmenligę.
Taigi, kiekviena vanta turi savo paskirtį ir gali būti pritaikoma pagal individualius poreikius ir norus.
Profesionalios pirtininkės patarimai, kaip išmokti naudotis vanta
Vantų Paruošimas Naudojimui
Vanta - pagrindinė garinės pirties palydovė, tačiau, kad ir kokia ji būtų populiari, einant į pirtį vis dar abejojama, kaip ją taisyklingai paruošti. Netinkamai paruošta vanta jau per pirmą vanojimą pames lapus, jos galiukai nulūžinės ir liks tik nedidelė šluota.
„Kai kurie pirties mėgėjai teigia, kad vantą reikia užmerkti šaltame vandenyje pirties kūrimo išvakarėse, kiti, kad vantą būtina užmerkti vos tik įkūrus pirtį. Tačiau kuo ilgiau vanta mirksta, tuo daugiau savo kvapo ir savybių ji atiduoda vandeniui ir jų vantoje nelieka.
Pirtininko teigimu, yra du būdai, kaip galima greitai paruošti vantas kokybiškam naudojimui. „Jeigu vanta senesnė, perdžiūvusi, ilgai buvo sausoje patalpoje, jos lapai byra, tuomet tokią vantą reikia keletą kartų įmerkti į vandenį, jame palaikyti keletą sekundžių, ištraukus nukratyti, įdėti į maišelį ir užrišti. Šį maišelį su viduje esančia vanta palikite šiltoje pirtyje ant gulto ir po 15 min. jau galėsite vanotis. Jeigu vanta nėra ypač sausa, užtenka ją keletą kartų įmerkti į karštą vandenį, ištraukti ir nukratyti, - teigia „Žvalus pirtininkas“. - Vanduo vantoms paruošti turi būti karštas, nepersistenkite - jame turi būti galima laikyti įkištą ranką.
„Baigę vanotis, eidami pailsėti, niekada nepalikite vantos džiūti ant aukštai esančių gultų. Čia palikta ji sudžius, o kai naudosite vantą kito užėjimo metu, šakelių viršūnėlės nutrupės. Išeidami į priešpirtį ar lauką, geriau vantą laikykite ant žemiausio gulto, kur oras šiek tiek drėgnesnis ir ne toks kaitrus. Pertraukėlės metu vantą taip pat galite išsinešti su savimi ir po vanojimo praplauti upėje, tvenkinyje ar po tekančio vandens srove. Taip grįždami į pirtį atsinešite atšviežintą, gaivią vantą, - teigia Žvalus pirtininkas. - Tačiau nereikėtų tos pačios vantos naudoti daugiau nei 2-3 kartus.
Pirtininkai kalba, kad „antrametė“ vanta išlaiko tik nedaugelį naudingųjų savybių, kuriomis pasižymi šviežia vanta. Todėl pataria paskubėti ir šių metų sezonui vantą susirišti apie Rasų šventę - vasaros saulėgrįžą. „Mes gyvename vaizdo kultūroje, tačiau pirtyje tarsi grįžtame į tą pirmapradę būseną ir aplinką suprantame dviem jutimais - uosle ir lytėjimu. Todėl vanta yra pagrindinis pirties akcentas, padedantis grįžti į mums svarbią augalų kultūrą.
Iki Rasų šventės vantomis pasirūpinti siūloma todėl, kad būtent tuo metu medžių lapai būna pakankamai sustiprėję, sultingi, o jų biologinės savybės stipriausios. Po vasaros saulėgrįžos augalai po truputį pradeda nykti. „Norintys susirišti individualią vantą, turėtų atsižvelti ir į paros laiką. Be to, nemažiau svarbu išsirinkti ir tinkamą vietą.
Miškininkas Andrius Kertenis teigia, kad tokiam tikslui reikėtų ieškoti jaunų medelių, augančių netoli vandens, tačiau ne griovyje. Populiariausios Lietuvoje vantos, surištos iš beržo, ąžuolo arba kadagio šakų. Tačiau vantą susirišti galima iš daugelio Lietuvoje augančių medžių.
Vantų Džiovinimas Ir Laikymas
Pirtininkai yra pamėgę kelis vantų džiovinimo būdus. Paprastesnis - nupjautus ūglius tiesiog kuriam laikui palikti miške po medžiu. Tik tuomet parsivežti namo ir rišti. Dar vienas būdas - surišti vantas poromis ir pakabinti kur nors pastogėje, laikyti savaitę. Geriausiu būdu laikomas vantos džiovinimas šieno kupetoje. Vantas į kupetą reikėtų dėti sluoksniais, kotais į kupetos išorę, kad būtų patogu ištraukti.
„Vanta yra labai individualus dalykas ne tik periamam, bet ir periančiajam. Ji neturėtų būti per sunki, kad pirties malonumas netaptų fiziniu darbu. Kotas turėtų gerai gulti į delną, nes jei bus per plonas - trins, jei bus storas - pirštai pavargs. Optimalus vantos ilgis yra maždaug 40-60 centimetrų, iš kurių apie ketvirtadalį turėtų būti be lapų“, - sako R. Vantos kotą reikėtų suveržti audeklo atraižomis, bintu ar minkšta virvele.
Vanojimosi Technika Ir Patarimai
Senieji pirties žinovai sakydavo: "Ant akmenų šliukštelėjus vandens, garą reikia paskleisti visur po lygiai - naudokite vantą karščiui varinėti po garinę. O tada jau mikliai darbuokitės vanta, išplekšnokite visą kūną, tai šen, tai ten prispaudę palaikykite, o paskui ir vėl, pasimosuodami, kol kūnas įkais, kad vos pakęsite vantos prisilietimą. Po to apsipilkite šaltu vandenėliu - tik tada pajusite palengvėjimą ir tikrą palaimą..."
Dabar žinome, kad vantos "masažas" pagerina ne tik odos, bet ir vidaus organų kraujo apytaką, didina prakaitavimą, iš organizmo pašalina nereikalingus šlakus, geriau ima kvėpuoti oda. Visa tai padeda medžiagų apykaitai. Vantos išskiria bakterijas naikinančius fitoncidus. Be to, eteriniai aliejai iš lapų ir šakelių patenka ant odos ir gerina joje medžiagų apykaitą, pakelia odos tonusą, didina gyvybingumą ir apsaugo nuo senėjimo. Oda po pėrimosi įgauna malonią spalvą.
Pertis geriausia dviese - paeiliui vienas kitą (10-15 min. pailsėjus prausykloje ar rūbinėje). Kaip jau sakyta, periamasis turi gulėti (ant plauto, suolo), tada kūną vienodai veikia oro temperatūra. Net ir geriausiai įrengtoje garinėje periantis stovint, temperatūros skirtumas galvos ir kojų aukštyje bus maždaug 20°C. Tai kenkia bendrai termoreguliacijai, galva gali per daug įkaisti. Antra, gulint labiau atsipalaiduoja visos kūno dalys, raumenys, raiščiai, sąnariai. Be to, gulinčio žmogaus pulsas vidutiniškai 8-10 tvinksnių retesnis, vadinasi, širdies ir kraujagyslių sistemai tenka mažesnis krūvis. Tai ypač svarbu žinoti naujokams ar neseniai sirgusiems. Jei atsigulti nėra kur, perkitės sėdėdami, tik pasistenkite, kad kojos būtų tokiame pat aukštyje, kaip visas kūnas.
Pagrindiniai pėrimosi etapai:
- "Glostymas": Pirmiausia dviem vantomis lengvai perbraukite nuo pėdų iki galvos ir atgal.
- Čaižymas: Čaižoma greitai ir nestipriai vantų galais apie 1 min.
- Plakimas ir kompresai: Vantą reikia kilstelėti į viršų (pagriebiant karščio) ir 2-3 kartus paplekšnoti nugaros raumenis, prispaudžiant vantą ranka, t.y. darant kompresą.
- Išsitrynimas: Viena ranka laikomas vantos kotas, o kitos rankos delnu, palengva spaudžiant lapuotą dalį, trinama nugara, juosmuo, dubens sritis ir t.t.
Prieš kiekvieną vanojimąsi garinėje būtina 15-30 min. pailsėti: 5-7 min. prausykloje, po to rūbinėje (gerai apsisiautus rankšluosčiu, jausitės šiltai ir numesite svorio). Vanta pertis rekomenduojama ne daugiau kaip 2-3 kartus (atsižvelgiant į sveikatą, amžių, savijautą ir t.t.).
Jei pirtyje esate dviese ar trise, tai efektyviausias tarpusavio masažas. Na, o ką daryti, jei atėjot vienas? Puikiausiai galite išsiperti pats save. Gulkitės ant nugaros ir pertis pradėkite nuo kojų. Pirmiausia "glostykitės" nuo pėdų iki dubens, braukydami vanta tai vieną, tai kitą koją ir iš viršaus, ir iš apačios. Taip darykite 3-4 kartus. Jei garinėje aukšta temperatūra, vantas judinkite lėtai, neatitraukdami nuo kūno. Toliau "glostykite" klubus, pilvą, krūtinę ir šonus (5-7 kartus). Po to 4-5 kartus vanta perbraukite liemenį, pakelkite į viršų vieną ranką ir 4-6 kartus braukite nuo plaštakos link peties sąnario (suprantama, viena vanta). Nugarą, krūtinę, dubens sritį galima pasiperti gulint ant šono, sėdint arba stovint.
Vantų Savybių Išsaugojimas
Paruošti ir gerai išlaikyti vantą - ne taip jau paprasta. Vanta turi būti tvirta, "smagi", lapota. Tos savybės nuo daug ko priklauso: kada pjautos šakelės, kaip ruoštos (džiovintos) prieš surišant, kur pjauta - tankmėje ar pamiškėj, o svarbiausia - kur vanta buvo laikoma. Jei norite šią žiemą turėti gerų, gydomųjų savybių nepraradusių vantų, jas ruoškite tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje - miško pakraštyje arba tankmėje. Tvirtesnės ir platesnės šakos auga arčiau žemės. Jas nupjovus, reikia ten pat palikti 1-2 dienom (neišrūšiuotas galima parsinešti namo ir 1-2 dienas palaikyti pavėsyje), tik nereikia duoti šakelėms susigulėti. Šakoms gerokai apvytus, rūšiuojame pagal ilgį ir rišame. Vienu mėgsta pertis trumpomis, kokių 45 cm. ilgio vantomis, kiti mano, kad 60 cm. ir ilgesnė vanta yra patogesnė. Nereikia pamiršti ir vantos svorio. Sunkia vanta ne kiekvienas galės pertis, nes reikia vikrumo ir jėgos. Kai kurie apskritai riša per dideles vantas, nežinodami, kad tokiomis sunkiau pertis.
Kai šakos apvysta (bet ne išdžiūva), reikia atrinkti jas pagal ilgį, lapų gausumą ir tvirtumą ir tuomet rišti minkštą, lanksčią vantą. Kartais lieka "vandeningų" šakelių (yra beržų rūšių, kurių šakos ilgos ir sultingos kaip ievos), tuomet tarp šitų šakelių įterpkite perdžiūvusią rykštę su mažomis šakelėmis, ir ji taps tarsi vantos stuburas. Vantos kotas turi būti nei per storas, nei per plonas. Nuo storo koto greitai pavargs rankų pirštai ir negalėsite teisingai atlikti vanojimosi pratimų. O jei jūsų plaštaka didelė, nepatogus bus plonas kotelis - vis sukiosis delne, nė nepajusite sutrynę nuospaudą (primename: nuo pūslių, nuospaudų, nusideginimo garais apsaugo pirštinės). Kai kas vantas riša viela. Tačiau periantis tokia vanta galima susižaloti, o prireikus sunku bus ir perrišti. Patogu rišti vidutinio pločio marle. Surištos vantos 1-3 dienom pakabinamos patalpoje, kurioje pastovi temperatūra ir ...
Vantos Šaldymas Kaip Alternatyvus Saugojimo Būdas
Reikia paminėti ir rečiau naudojamą, bet išskirtinio dėmesio sulaukusį vantų saugojimo būdą - vantų šaldymą. Šaldymas mažiau populiarus nes reikalauja išskirtinių sąlygų ir yra pakankamai brangus. Juk reikia didelio šaldiklio, kad žiemą pirtyje mėgautis šviežių vantų kvapais.... Šaldymui renkamos šviežios vantos. Tą pačią dieną vantos yra tampriai suvyniojamos į plėvelę ir užšaldomos. Tokių vantų paruošimas pirties malonumams yra iškirtinai paprastas. Užtenka vantą išimti iš šaldiklio, leisti sušilti, išvynioti ir .... ji paruošta. Tokios vantos pasižymi visomis šviežių vantų savybėmis, o kvapas būna dar intensyvesnis nei džiovintų.
Dėmesio! Panaudotą vantą būtina nuplauti bėgančiu vandeniu, o jeigu jo nėra praskalauti ežere ar upėje, nupurtyti vandens perteklių ir vantą padėti, vėsioje vietoje. Jokiu būdu negalima vantos palikti garinėje, ar po naudojimo patalpinti į kibirą su vandeniu. Taip vantą sugadinsite, ji taps sunki ir ištižusi, netinkama vanoti.
Pirties Nauda Ir Patarimai
„Žiemą odos poros užsikemša nuo odos riebalų. O pirtyje tiek vantos, tiek masažo pagalba jos išvalomos ir atsiveria. Pirtyje žmogaus kūno temperatūra sukeliama puse laipsnio. To pakanka, kad žmogaus kūnas imtų prakaituoti, atsivertų prakaito liaukos, o per jas efektyviai būtų pašalinami toksinai.
„Oda pirtyje dirba kaip kempinė. Kraujas cirkuliuoja per limfą, o šių sienelės būna užsiteršusios įvairiomis „šiukšlėmis“. Suaktyvinus kraujotaką kartu su prakaitu oda pašalina šlakus, sunkiuosius metalus, riebalus, net šlapimą. Jeigu kūnas vanojamas šviežia vanta, oda vietoje pašalintų kenksmingų medžiagų iš vantos sugeria vitaminus. Pirtyje dirba širdis ir kepenys - jie stumdo kraują. O inkstai ir skrandis - nedirba. Jeigu esame pavalgę, skrandyje gaminasi nuodai, nes pirtyje vyksta visai kitokie procesai. Apsivalius organizmui po pirties pagerėja ir žmogaus savijauta, o miegas tampa gilus ir lengvas.
Labai svarbu yra tai, kad žmogus pirtyje nurimsta. Pirčių ritualų metu naudojamos keturios terapijos: kvapų (aromaterapija), garsų (garas, vantų šnarėjimas), vibracijos (vanojimas) ir šilumos (termoterapija). Žmogaus pyktis, stresas ir nerimas pirtyje sudega. Kvėpavimo takams rekomenduojamas pirties ritualas su druskų garais. Kvėpuojant išsivalo nosiaryklė, viršutinės ir apatinės trachėjos. Jeigu organizmas yra pagavęs virusų, druska su bičių pikiu jį aptinka ir sunaikina. Tokios inhaliacijos padeda skaudant gerklę, kamuojant slogai. Kraujagyslėms išsiplečiant ir susitraukiant - jos treniruojamos, organizmas grūdinamas.
Pirtininkas Žydrūnas rekomenduoja rinktis vidutinio šiltumo ir drėgnumo pirtis. Išėjus iš pirties šokti į šaltą vandenį negalima. Tam reikia būti užsigrūdinus, o grūdintis reikia po truputi, nuosekliai. Pirmą kartą išėjus iš pirties rekomenduojama nusiprausti šiltu vandeniu, apsiklojus dar pusvalandį pagulėti ant gulto, kad organizmas toliau prakaituotų ir dar geriau išsivalytų. „Jeigu mes lendame į šaltą vandenį prakaito liaukos iš karto užsidaro, mes nebeprakaituojama, pirties nauda sumažėja. Trečią, ketvirtą kartą išėjus po pirties užsigrūdinę žmonės jau gali šokti į vėsų ar netgi ledinį vandenį.
Nuo vėsaus vandens reikėtų pasaugoti galvą. Pirtyje patartina dėvėti sausą kepurę. „Iš šlapios kepurės pirtyje naudos nebus. Temperatūros pokyčiai yra pavojingi smulkioms galvos kraujagyslėms. Jos gali trūkti ir žmogų gali ištikti insultas arba jis gali susirgti meningitu. Todėl pirtyje patartina galvą laikyti sausai, o kojų jokiu būdu nelaikyti nuleidus sėdimoje pozicijoje žemai. Jos turi būti vienoje linijoje su kūnu arba pakeltos aukščiau.
Pirties patalpos apačioje yra daugiau deguonies, mes galime laisviau kvėpuoti. O kojoms tik įėjus į pirtį būtina sušilti. Jeigu kojos šąla - blogai. Pėdas pašildyti būtina pirmiausia, nes jas pašildžius kepenys gauna signalą, kad reikia paduoti daugiau kraujo į odą. Norint efektyviau prakaituoti, kojas reiktų pakelti, pašildyti. Tuomet 600 ml kraujo cirkuliuoja mūsų odoje, padeda poroms atsiverti, prasideda valymosi pirtyje procesai. Arba galima pirmą kartą užėjus į pirtį kojas įmerkti į maždaug 36 laipsnių temperatūros vandenį.
Pagrindiniai pirties patarimai:
- Nepataria rinktis labai karštų pirčių. Odos poros prie aukštos temperatūros (78-80 laipsnių) užsidaro. Įsijungia organizmo termostatas, jis priešinasi ir žmogus nebeprakaituoja. Optimali pirties temperatūra - nuo 50°C iki 70°C, drėgnumas - 60-70 proc.
- Žmogus lankytis pirtyje gali nuo tada, kuomet pradeda vaikščioti iki tol, kol pats dar gali iki jos nueiti.
- Pirtyje negalima pilti cheminių eterinių aliejų ant akmenų. Nuo jų gali paskausti galva. Patartina naudoti natūralius hidrolatus.
- Pirtyje pirmiausia sudega angliavandeniai, vėliau ima degti riebalai.