Darbo Vietos Ergonomika ir Patalpų Vėdinimas: Svarbūs Aspektai Darbuotojų Komfortui ir Produktyvumui

Darbo vietos ergonomika yra labai svarbi kiekvieno asmens gyvenime. Tinkamai įsirengus ir susitvarkius darbo vietą galima ilgiau dirbti ir išlikti žvaliam ir nepavargusiam. Visada mieliau, kai po ilgos darbo dienos dar esi pilnas jėgų ir gali padaryti dar daug įdomių dalykų. Kiekvieno darbuotojo darbo vieta turi būti parenkama tinkamai bei atsakingai, nes nuo to priklauso dirbančiojo asmens darbo našumas. Kam vargti darbo vietoje, jeigu galima dirbti patogiai?

Kompleksiškai tirti žmogaus darbinę veiklą sistemoje ,,Žmogus - mašina - darbo objektas - aplinka“ (Ž - M - O - A) įgalina ergonomikos mokslo pasiekimai. Tyrinėjant tokiu būdu taikomas taip vadinamas sisteminis požiūris, kurį naudojant gaunami geriausi rezultatai. Tuomet susidaro visuma, kurią sudaro elementai: žmogus, darbo priemonės, poveikio objektas, supanti aplinka. Žmogus yra šios sistemos ,,centrinis“ elementas ir kartu silpniausia, mažiausiai patikima sistemos dalis. Ofise dirbančio asmens darbo efektyvumas labai priklausys nuo to, kokiose darbo sąlygose jis dirbs.

Sistemoje ,,Ž - M - O - A“ susiformuojantys kenksmingi rizikos veiksniai:

• Netinkamas priemonių išdėstymas darbo vietoje.
• Baldai, neatitinkantys dirbančiojo antropometrinių matmenų ir jų sąlygojama darbo poza.
• Statinio ir dinaminio fizinio darbo krūvis ir tempas.
• Protinio krūvis ir tempas.
• Netinkamas darbo ir poilsio režimas.
• Neatitinkantys atliekamo darbo kategorijos ir metų laikotarpio šiluminės aplinkos (mikroklimatiniai) parametrai.
• Darbo priemonių bei kitų asmenų keliamas triukšmas.
• Netinkamas darbo patalpų vėdinimas, oro kondicionavimas bei oro užterštumas kenksmingomis medžiagomis.
• Netinkama darbo vietos apšvieta.
• Stresas dėl sprendimų priėmimo laisvės stokos, per didelio informacijos kiekio, atsakomybės, emocinės įtampos, darbo monotoniškumo, per didelės ar per mažos darbo kontrolės.
• Darbuotojo sugebėjimų ir galimybių atlikti užduotis neatitikimas.
• Darbo užduočių neaiškumas.
• Netinkami darbuotojų tarpusavio santykiai ir/ar santykiai su padalinio vadovu.
• Bauginimas smurtu, priekabiavimas, mažas pasitenkinimas atliekamu darbu ir kitų priežasčių, kurios sąlygoja ofise dirbančio asmens darbingumo mažėjimą, įvairius sveikatos sutrikimus, profesinius susirgimus.

Sistemoje ,,Ž - M - O - A“ susiformuojantys pavojingi rizikos veiksniai:

• Slidūs ir nelygūs grindų paviršiai.
• Kompiuterinės ir kitos technikos elektros maitinimo virvėlaidžiai.
• Aštrios kontorinių įrankių ir kanceliarinių prekių briaunos.
• Virstanti ofiso technika ir baldai.
• Elektros smūgio pavojus dėl netinkamos elektrinių prietaisų eksplotacijos ir gedimų bei nekvalifikuotos priežiūros.

Visiems gerai suprantama profesinių pakenkimų rizika dirbant atominėje jegainėje, statybos darbuose, medžio apdirbimo įmonėse ir kt. Ofiso darbo vietos dažniausiai priskiriamos saugiai ir nekenksmingai darbo aplinkai. Tokių darbo vietų kiekis, atsižvelgiant į sparčiai besivystančias ir į visas ekonominės veiklos rūšies šakas besiskerbenčias informacines technologijas, kasmet auga.

Kompiuterizuotos darbo vietos turi būti projektuojamos ir įrengiamos pagal galiojančius normatyvinius dokumentus ir jų reikalavimus. Kompiuterizuotas darbo vietas draudžiama įrenginėti rūsiuose, belangėse patalpose, prie triukšmą keliančių įrenginių. Higieninių normų reikia laikytis ne tik įrengiant patalpas, bet ir parenkant baldus, jie turi atitikti žmogaus antropometrinius rodiklius.

Vienai darbo vietai rekomenduojama skirti ne mažiau 6 m² ploto ir 20 m³ erdvės. Grindų danga turi būti lygi, turinti antistatinių sąvybių. Patalpų sienų ir baldų paviršiai turi būti matiniai, vidutinio spalvos sodrumo, kad nevargintų akių atspindžiais. Lubų paviršių atspindžio koeficientas turi būti nuo 60% iki 80%; sienų nuo 40% iki 50%; kitų atspindžių paviršių ir baldų nuo 30% iki 40%. Nuo sienų, lubų, grindų, baldų spalvos ir fraktūros priklauso natūralus patalpos apšvietimas. Patalpa, kurios paviršiai šviesūs, yra 20% šviesesnė už tą, kurios paviršiai (lubos, sienos, baldai) tamsūs.

Pagrindiniai Ergonomikos Principai Darbo Vietoje

Kad darbo vietos ergonomika būtų priimtina darbuotojams, darbo vietos plotas vienam darbuotojui (kompiuterinei darbo vietai) turi būti skiriama ne mažiau kaip 6 m² darbo patalpos ploto ir ne mažiau kaip 20 m³ erdvės, taip pat reikia pakankamai vietos laisvai judėti. Jeigu kabinete yra daugiau nei viena darbo su kompiuteriu vieta, atstumas tarp monitorių ekranų ir kito užpakalinio paviršiaus turi būti ne mažesnis kaip 2 metrai, tarp šoninių paviršių - ne mažesnis kaip 1,2 metro. Darbo stalas turi būti pakankamai didelis (rekomenduojamas minimalus dydis 1200mm x 800mm, o geriausias 1600mm x 800mm), kad būtų galima patogiai išdėstyti monitorių, klaviatūrą, dokumentus ir kitus darbui svarbius įrenginius. Kadangi žmonės yra skirtingo ūgio, pageidautina, kad kompiuterinio darbo stalo aukštis būtų reguliuojamo aukščio.

Ergonomiški stalai skiriasi reguliavimo aukščiu: 47cm, 50cm, 60cm ar 65cm. Darbo vietos ergonomikai turi įtakos ir stalo aukštis, kuris turi atitikti kėdės aukštį: atstumas nuo kėdės iki stalo viršaus turi būti toks, kad dirbant nereikėtų pasilenkti arba kelti rankų.

Darbo kėdė turi būti stabili, leidžianti darbuotojui lengvai ir laisvai judėti bei pasirinkti patogią kūno padėtį. Kėdė turi turėti bent penkias reguliavimo sritis: aukštį, nugaros atramą, nugaros atramos pasvirimą, rankų atramas. Gerai parinkta ir tinkamai sureguliuota darbo kėdė pati savaime skatina taisyklingą sėdėjimą. Naudojantis netinkama kėde, darbuotojo nugaros ir kojų raumenis veikia nepageidautinas statinis krūvis. Sėdint stabilią kūno padėtį palaiko liemens, pečių ir kaklo raumenys. Nesiliaujant statinei įtampai, šie raumenys blogiau aprūpinami krauju, jie nuvargsta ir skauda.

Patarimai, kaip tinkamai dirbti darbo vietoje:

1. Prie stalo dirbama tiesiai atsistojus.

Ergonomiška darbo vieta

Kompiuterio ir Kitų Įvesties Įrenginių Ergonomika

Koks biuras šiandien gali būti be kompiuterio ir kitų įvesties įrenginių? Taigi, kad darbo vietos ergonomika būtų priimtina visiems dirbantiesiems biure, Lietuvos higienos normoje HN32:2004 nurodoma, kad visi darbe naudojami videoterminalo įrenginiai turi būti nepavojingi darbuotojų sveikatai ir pažymėti „CE“ ženklu, patvirtinančiu jų atitiktį.

Atstumas nuo darbuotojo akių iki monitoriaus ekrano turėtų būti ne mažesnis nei 40 cm, paprastai 45-75 cm (priklausomai nuo to su kokia informacija dirbama, bet patogiausias atstumas yra per žmogaus rankos ilgį); tai taip pat priklauso nuo monitoriaus įstrižainės. Ženklai vaizduoklyje turi būti ryškaus kontūro, lengvai įskaitomi. Vaizdas monitoriuje turi būti stabilus ir nemirgantis, be akinančių blyksnių ir atspindžių, kad darbuotojui nesukeltų nemalonių pojūčių bei akių nuovargio. Siekiant išvengti blyksnių ir šviesos atspindžių, monitorių reikia pastatyti statmenai į langą arba truputį palenkti ekraną žemyn.

Klaviatūros vietos aukštis turi būti toks, kad leistų išlaikyti taisyklingą kūno laikyseną, išvengti plaštakų, riešų ir pečių juostos nuovargio. Pelę reikia laikyti švelniai ir be įtampos, per daug nespaudžiant. Ranka turi būti atsipalaidavusi, pirštai laisvi. Svarbu parinkti tinkamą pelės dydį: ji turi tilpti į delną taip, kad pirštais būtų nesunku ir patogu pasiekti klavišus. Kad darbas su pele būtų efektyvesnis ir kuo mažiau judėtų plaštaka bei riešas, naudojamas kokybiškas pelės kilimėlis. Svarbu, kad pelė būtų švari. Klaviatūra turi būti atskirta nuo monitoriaus ir pakreipta taip, kad būtų patogu dirbti, išvengiama plaštakų ir rankų nuovargio. Jos paviršius turi būti matinis, be akinančių atspindžių, simboliai lengvai įskaitomi. Dirbant klaviatūra, plaštaką, riešus ir alkūnes reikia laikyti tiesiai.

Apšvietimas, Triukšmas ir Patalpų Mikroklimatas

Darbo vietos ergonomika apibrėžia ir reikalavimus apšvietimui. Patalpoje turi būti higienos normos atitinkantis natūralus ir dirbtinis apšvietimas. Patalpos apšvieta turi būti pakankama visiems darbo veiksmams atlikti, atitinkanti darbo pobūdį ir tenkinanti darbuotojo regos ypatumus.

Pavyzdžiui, vaizduoklio apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 100 lx ir ne didesnė kaip 250 lx. Natūralios ir dirbtinės apšvietos šaltiniai turi būti įrengti ir išdėstyti taip, kad darbuotojas išvengtų akinančio blyksnių ir atspindžio vaizduoklyje poveikio. Esant reikalui, darbo patalpoje gali būti įrengtas vietinis dirbtinis apšvietimas. Dėl vietinės apšvietos vaizduoklyje neturi būti akinančių blyksnių.

Triukšmo lygiai darbo vietoje turi atitikti higienos normos reikalavimus. Esant reikalui, patalpų apdailai gali būti naudojamos garsą sugeriančios medžiagos. Patalpos šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas turi būti įrengtas pagal galiojančių normų reikalavimus. Bet kokia spinduliuotė turi neviršyti sveikatai kenksmingų lygių.

Šiluminio spinduliavimo intensyvumas ir šiluminės aplinkos parametrų vertės nustatomos atsižvelgiant į metų laikotarpį ir darbų sunkumo kategoriją. Skiriami du metų laikotarpiai: šaltasis ir šiltasis. Skiriamos trys darbų sunkumo kategorijos: lengvas (Ia, Ib), vidutinio sunkumo (IIa, IIb) ir sunkus fizinis darbas (III).

Kaip ir minėjome aukščiau, šiluminės aplinkos parametrų vertės yra nustatomos atsižvelgiant į metų laikotarpį ir atliekamų darbų sunkumo kategoriją (lengvas (Ia, Ib), vidutinio sunkumo (IIa, IIb) ir sunkus fizinis darbas (III)).

Pvz.: Dirbant 8 val. darbo dieną, reglamentuotos (specialios) 5 (10) min. trukmės pertraukos nustatomos po 1 val. Dirbant 12 valandų darbo dieną (40 val. darbo savaitę), reglamentuotos (specialios) pertraukos pirmosioms 8 val. nustatomos pagal 8 val. darbo pamainos režimą, likusias 4 val. po kiekvienos darbo valandos daroma 15 min. pertrauka.

Patalpų Šildymo, Vėdinimo ir Oro Kondicionavimo Sistemos

Pastate turi būti suprojektuotos ir įrengtos tokios mikroklimato bei oro kokybės parametrus palaikančios ir reguliuojančios šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemos, kad normaliai eksploatuojant patalpas normaliomis lauko sąlygomis visose to pastato patalpų veiklos zonose, arba tik numatytose vietose, optimaliai naudojant energiją būtų galima palaikyti norminius mikroklimato bei oro kokybės parametrus.

Mikroklimato ir oro kokybės parametrų palaikymo tikslumas nustatomas pagal aplinkos kokybės patalpoje kategoriją, kuri gali būti aukšta (A), vidutinė (B) arba pakankama (C). Pastatų, kurių mikroklimatui bei oro kokybei keliami specialūs reikalavimai, projektiniai mikroklimato parametrai priimami pagal atitinkamas tų pastatų higienos, technologijos ir statinių projektavimo normatyvinius dokumentus.

Mikroklimato parametrai kondicionuojamo oro patalpose turi būti šiluminio komforto ribose. Šaltuoju metų laikotarpiu (t1 < 10 ˚C) projektinė temperatūra turi būti šiluminio komforto ribose. Projektinė temperatūra gamybos patalpose, kuriose žmonės be pertraukos būna ne ilgiau kaip 2 valandas, o technologiniam procesui nereikia specifinių sąlygų, šiltuoju metų laiku turi tenkinti 9.3.1 punkto reikalavimus, o šaltuoju - turi būti ne žemesnė kaip 10 ˚C.

Viešojo naudojimo, gamybos ir pramonės paskirties pastatuose šildymo sistemos turi būti suprojektuotos ir įrengtos taip, kad ne darbo metu galėtų veikti mažesne, nei normali tomis sąlygomis, galia. Silpnesnio šildymo režimu veikianti šildymo sistema turi palaikyti patalpoje ne žemesnę kaip 5 ˚C oro temperatūrą (jeigu nėra technologinių reikalavimų palaikyti kitokią oro temperatūrą) ir darbo pradžiai ją vėl pakelti iki projektinės.

Jaučiamoji temperatūra tikrinama skaičiavimais. Jeigu nuolatinė darbo vieta šildoma arba vėsinama spinduliavimo ar kuriuo kitu nestandartiniu būdu, jaučiamoji temperatūra toje darbo vietoje turi būti tokia pati kaip ir patalpose su įprastomis šildymo ir vėdinimo sistemomis.

Kondensacija ant statybinių konstrukcijų ar vėdinimo sistemose neleidžiama, jei tai nėra leistina specifiniuose pastato paskirties reikalavimuose.

Šildymo sistemos turi būti projektuojamos pagal pastato paskirties jame numatomo technologinio proceso reikalavimus. Turi būti įvertintas užsakovo pageidaujamas komforto lygis ir specifiniai reikalavimai. Šildymo sistemos energijos tiekėją pasirenka statinio statytojas (užsakovas), jei pasirinkti galima pagal teritorijų planavimo dokumentus. Parenkant šildymo sistemą turi būti įvertinta sistemos įrengimo ir naudojimo išlaidos, šildomų patalpų gaisrinės saugos ir higienos reikalavimai.

Vėdinimo Sistemos

Mechaninis vėdinimas naudojamas tais atvejais, kai nėra natūralaus vėdinimo arba juo neįmanoma patalpoje išlaikyti norminių oro parametrų. Oro kiekis, atitinkantis vidutinį oro kokybės lygį, nustatomas pagal Reglamento 1 priedą, kitiems lygiams - pagal [5.36, 11 ar 12 lent.]. Bet kuriuo atveju taip pat turi būti patenkinti 22.1 p.

Švarus oras paprastai tiekiamas į tą patalpos dalį, kur oras užterštas mažiausiai, o šalinamas ten, kur teršalai išsiskiria intensyviausiai arba jų koncentracija didžiausia. Įrengiant švaraus oro dušus, vadovaujamasi 25.3 p. Pašalintas oras kompensuojamas tiesiogiai į aptarnaujamąją patalpą arba gretimas patalpas tiekiamu oru pagal 22 ir 23 p. Mechaniškai pašalintas oras gali būti nekompensuojamas pašildytu, kai patalpos, kurios plotas iki 50 m2, ištraukiamosios sistemos veikia ne ilgiau kaip 2 val.

Švaraus oro dušai įrengiami, kai darbo vietos apspinduliavimo intensyvumas viršija 140 W/m2 (4 priedas) arba, išsiskiriant kenksmingoms medžiagoms į darbo zoną, nėra kitų galimybių nuo jų apsaugoti žmogų.

Ortakiai skirstomi į A, B, C ir D sandarumo klases [5.36]. C klasė taikoma kai oro nuotėkis gali kelti pavojų patalpų oro kokybei, sistemos valdymui ar nuotėkis (pasiurbimas) viršija priimtiną. Bendras sistemos oro nuotėkis neturi viršyti 6% projektinio sistemos debito.

Prie tos pačios sistemos gali būti jungiamos kelios patalpos arba įrenginiai, jei nėra pavojaus arba numatoma apsauga, kad kenksmingos, degios ir sprogios medžiagos nesklistų į kitas patalpas ar įrenginius, ar joms susimaišius tarpusavyje nesusidarytų toksiškų ar pavojingų aplinkai medžiagų. Oro tiekimo sistemų įranga neturi būti toje pačioje patalpoje su ištraukimo sistemų įranga, jei šalinamas oras yra nemalonaus kvapo ar užterštas ligų užkratais, išskyrus agregatus, atgaunančius šalinamo oro šilumą (taip pat žr. 49.2 ir 49.3 p.).

Šaldymo įranga įrengiama taip, kad jos keliamas triukšmas ir vibracija aptarnaujamose ir gretimose patalpose neviršytų jose leidžiamo lygio ir nepažeistų priešgaisrinės saugos reikalavimų. Avarinio vėdinimo našumas nustatomas pagal statinio projekto technologinės dalies duomenis.

Vėdinimo sistema

Atliekant funkcinius matavimus, leidžiamas išmatuotų parametrų neapibrėžtumas nurodytas [5.31, 5.34]. Keletas prijungtų prie to paties ortakio ar kolektoriaus vėdinimo agregatų neturi trukdyti vienas kitam. Bendras kolektorius parenkamas taip, kad, sustabdžius bet kurį agregatą, kitų našumas nesikeistų.

Darbo Vietos Ergonomikos Nauda Darbdaviui ir Darbuotojui

Tinkamai įrengta darbo vieta ne tik prisideda prie darbuotojų sveikatos išsaugojimo, bet ir gerina jų darbo kokybę bei efektyvumą. Ergonomiška aplinka mažina fizinį diskomfortą ir streso lygį, todėl darbuotojai jaučiasi geriau, yra labiau motyvuoti bei produktyvūs. Tinkamai įrengta darbo vieta ne tik padeda išvengti sveikatos problemų, tokių kaip stuburo skausmai, riešo kanalo sindromas ar akių nuovargis, bet gali tapti vienu iš veiksnių, skatinančiu darbuotojus grįžti dirbti į biurą.

Ergonomiškos Darbo Vietos Kūrimas: Keturios Svarbiausios Zonos

Ilgas sėdėjimas dirbant prie kompiuterio gali sukelti įvairias sveikatos problemas, ypač keturiose pagrindinėse kūno zonose: nugaroje, riešuose, kakle ir kojose. Netinkamai įrengta darbo vieta gali sukelti ilgalaikius skausmus ir sveikatos sutrikimus, tokius kaip stuburo iškrypimas, riešo kanalo sindromas, kaklo įtampa ir kraujotakos problemos dėl neaktyvumo.

Nugara

Ilgas sėdėjimas netaisyklingoje padėtyje gali sukelti nugaros skausmus, ypač juosmeninėje dalyje. Sėdėjimas ant kėdės be tinkamos atramos ne tik išvargina raumenis, bet ir gali sukelti rimtų kraujotakos problemų. Ilgainiui nugaros raumenų įtempimas gali privesti prie stuburo iškrypimų. Siekiant sumažinti įtampą nugaroje, rekomenduojama reguliariai daryti pertraukėles ir atlikti paprastus tempimo pratimus, padedančius atpalaiduoti nugarą. Taip pat svarbu naudoti ergonomišką kėdę, kuri turi reguliuojamą atramą nugarai.

Riešai

Ilgalaikis darbas, naudojant kompiuterio klaviatūrą ir pelę, dažnai sukelia riešo įtampą, kuri gali privesti prie riešo kanalo sindromo - skausmo, tirpimo ir diskomforto rankose. Siekiant sumažinti riešų įtampą, rekomenduojama reguliariai atlikti rankų sukimo ir tempimo pratimus, kurie padeda atpalaiduoti raumenis ir sumažinti įtampą riešuose. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, ar naudojama įranga - klaviatūra bei pelė - yra ergonomiškos, ar jomis naudojantis nesudaroma per didelė apkrova riešui, kuris dirbant turėtų būti neutralioje padėtyje.

Kaklas

Netinkamai sureguliuotas kompiuterio ekranas dažnai sukelia kaklo įtampą, nes darbuotojai būna priversti lenkti arba kelti galvą, kad galėtų tinkamai matyti ekraną. Ilgalaikis tokios padėties išlaikymas gali sukelti rimtų problemų kaklui ir pečiams. Norint išvengti šios problemos, svarbu užtikrinti, kad monitorius būtų akių lygyje. To pasiekti galima naudojant reguliuojamus monitoriaus stovus arba laikiklius.

Kojos ir Nejudėjimas

Ilgas sėdėjimas be tinkamos atramos kojoms ir nepakankamas judėjimas darbo metu gali sukelti kraujotakos sutrikimus, kojų nuovargį ir net kraujo krešulių susidarymą. Kojų raumenų įtempimas ir neveiklumas taip pat gali sukelti ilgalaikį nuovargį ir diskomfortą. Siekiant to išvengti, rekomenduojama reguliariai keisti darbo poziciją, judėti bei naudoti ergonomiškas pakojas, kurios padeda išlaikyti taisyklingą kojų padėtį bei užtikrinti geresnę kraujotaką.

tags: #patalpu #vedinimas #ergonomika