Kiekviena valstybė, veikdama per parlamentą ir valdymo organus, atlieka daug įvairių funkcijų: apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo (švietimo, mokslo, meno, visuomenės rekreacijos) ir administracines funkcijas. Šių funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, kurių svarbiausias šaltinis yra mokesčiai. Valdžia jokio produkto nesukuria, ir valstybė be mokesčių gyvuoti negalėtų.
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kartu formuojasi šalies mokesčių sistema. Per nepriklausomybės metus mokesčių klausimais priimta nemažai įstatymų, nutarimų ir mėginama jais reguliuoti krašto ekonominius bei socialinius procesus. Lietuvos valstybės mokesčių sistema dar tik kuriama, ir būsimajam ar jau dabartiniam verslininkui bei vadybininkui, administratoriui norint nestabilioje veiklos bei finansų rinkų ir konkurencinėje aplinkoje priimti kvalifikuotus sprendimus, svarbu šiuos sudėtingus finansinius santykius pažinti, suvokti, analizuoti.
Kuriant ir tobulinant Lietuvos valstybės mokesčių sistemą bei sprendžiant finansinės politikos problemas, tikslinga išsiaiškinti užsienio šalių teorinę ir praktinę apmokestinimo patirtį. Apmokestinimas praktikuotas jau prieš šešis tūkstančius metų. Senovėje dažniausiai buvo imamos duoklės natūra ar pinigais.
Mokesčiai nuo duoklių atsiskyrė viduramžiais, suteikus Europos stambiesiems žemvaldžiams privilegijas (atleidimą nuo prievolės). Mokesčių klausimas tapo aktualus 15-16 a., kai Europos valstybėse prasidėjo politinės valdžios centralizavimas, pareikalavęs didelių išlaidų karalių rūmams, valstybiniam aparatui bei kariuomenei išlaikyti.
Žlugus feodalinei santvarkai, mokesčiai jau tapo suprantami kaip:
- Teikiamas valstybei atlyginimas už politinę ir teisinę piliečio bei jo turto globą;
- Draudimo premija, kurią pilietis sumoka valdžiai, kad galėtų naudotis savo turimais turtais;
- Piliečio išsipirkimas nuo tolimesnio valstybės ,,kėsinimosi” į jo turtą.
Nuo 17 a. antrosios pusės iki 18 a. pabaigos buvo intensyviai kuriami apmokestinimo principai. 19 a. pabaigoje - 20 a. pradžioje buvo įvestas pajamų mokestis (žemės, trobesių, asmenų pajamų, pelno). Pelno mokestis išsivystė iš pagalvės mokesčio pagal šią nuostatą: kiekvienas žmogus savo gyvenimui palaikyti turi gauti pelną ir iš jo privalo dalelę atiduoti valstybei.
Mokesčiai - tai privalomojo pobūdžio mokėjimai valstybei. Visi mokesčiai įgyvendinami pagal tam tikrą apmokestinimo instrumentarijų, kuris apima mokesčių elementus (subjektą, objektą, šaltinį, apmokestinimo vienetą, lengvatas, mokesčio sumą), mokesčio ėmimo būdą bei nustatymo metodą. Pažymėta, kad mokesčių turinį detaliau atspindi mokesčių elementai.
Mokesčio Instrumentarijus
Pažymėtina, kad mokesčių turinį detaliau atspindi mokesčių elementai.
1. Mokesčio Subjektas
Mokesčio subjektas yra fizinis ir juridinis asmuo, privalantis mokėti įstatymams numatytus mokesčius ar rinkliavas. Kiekvienas mokestis turi atskirus konkrečius to mokesčio mokėtojus, priklausomai nuo mokesčio paskirties.
2. Mokesčio Objektas
Mokesčio objektas laikomas įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas. Tai fizinių ir juridinių asmenų pajamos, turtas bei parduodamo turto kitiems asmenims vertė, tam tikros veiklos rūšys, prekių bei paslaugų pridėtinė vertė, teisė naudotis gamtos ištekliais, vertybinių popierių finansinių bei kreditinių operacijų rezultatai ir kiti objektai.
3. Mokesčio Šaltinis
Mokesčio šaltinis - tai subjektų pajamos, iš kurių mokama mokesčiai. Kartais mokesčio objektas ir šaltinis gali sutapti, pavyzdžiui, pelnas, asmeninės pajamos.
4. Apmokestinimo Vienetas
Apmokestinimo vienetas - tai ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčio tarifas. Apmokestinimo vienetu dažniausiai laikomas mokesčio objekto matavimo vienetas. Pavyzdžiui, pajamų mokesčio vienetas yra šalies piniginis vienetas, žemės mokesčio - aras ar hektaras, ir pan.
5. Mokesčio tarifas
Mokesčio tarifas yra mokesčio dydis už vieną apmokestinamojo objekto vienetą. Mokesčio tarifai gali būti nustatyti absoliučiais dydžiais ir procentais.
6. Mokesčio Bazė
Mokesčio bazė - tai pajamų suma, aktyvų vertė, kuriomis remiantis apskaičiuojamas mokestis.
7. Mokesčio Ėmimo Būdas
Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą). Dėl to mokesčiai irgi skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, nors praktiškai nėra griežtos ribos tarp šių mokesčių rūšių, ir riba priklauso nuo mokesčio perkėlimo galimybės. Pavyzdžiui, kompanijos pelno mokestis pagal ėmimo būdą yra tiesioginis mokestis, tačiau kai jis perkeliamas į prekių ar paslaugų kainą, tampa netiesioginiu mokesčiu. PVM pagal ėmimo būdą yra netiesioginis mokestis, tačiau kai neįtraukiamas į prekės ar paslaugos kainą, tampa tiesioginiu mokesčiu. Vadinasi, mokesčių skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius yra sąlyginis.
Pasaulio šalyse imami įvairūs mokesčiai, jie savitai ir klasifikuojami. Tačiau pastebimi ir kai kurie šių klasifikacijų dėsningumai. Pažymėtina, kad mokesčių rūšys bei jų skaičius priklauso nuo valstybės fiskalinės politikos.
Šalių mokesčių sistemoje dažnai išskiriami tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai. Tiesioginiai mokesčiai nustatomi tiesiai iš mokesčių mokėtojų. Ši sistema pradėjo formuotis 18-19 amžiuje ir paplito 20 a.
Prie netiesioginių mokesčių priskiriami paslaugų bei prekių mokesčiai; jie įtraukiami į kainą ar tarifus. Parduodamas prekę ar paslaugą, savininkas gauna iš mokėtojo ir mokesčio sumą, kurią vėliau perduoda valstybei.
Realiniais mokesčiais apmokestinamos atskiros turto rūšys atsižvelgiant į vidutinį, o ne į realų mokėtojo pajamingumą. Dažniausiai taikomi proporciniai tarifai.
Asmeniniai mokesčiai imami už juridinių ir fizikinių asmenų pajamas ir turtą prie pajamų šaltinio ar pagal deklaraciją.
Pajamų mokestis gali būti dviejų formų:
- Šedulinė - kai pajamos išsklaidomos į atskiras dalis ir kiekviena pajamų dalis apmokestinama atskirai.
- Globalinė - kai mokestis imamas už bendras mokėtojo pajamas nepriklausomai nuo jų šaltinio. Tai daugelyje užsienio šalių populiari forma.
Korporacijų pelno mokestis - tai juridinių asmenų mokestis, imamas pagal mokestinę deklaraciją. Paprastai korporacijų pelną apmokestina centrinė vyriausybė ir vietos valdžia.
Antpelnio mokestis karo metais buvo imamas iš fizinių ir juridinių asmenų pelno, kuris viršijo vidutinį lygį.
Kaip palikti palikimą, kuris nebus apmokestinamas?
Kapitalo padidėjimo mokestis imamas už pajamas, gautas įvairiais būdais panaudojus turtą.
Mokesčiai, kaip ir bet kurios kitos sistemos elementai, gali būti klasifikuojami pagal įvairius požymius. Beje, kai kurie autoriai Lietuvoje imamų mokesčių neišskiria į sistemą, o vadina tik kintančiu nesuderintų mokesčių rinkiniu. Panašiai kartais pasamprotaujama iki šiol. Manome, kad nors šie mokesčiai ir nesudaro vientisos darnios sistemos, tačiau jie atitinka daugelio rinkos ekonomikos šalyse taikomus mokesčius ir apskritai gali būti vadinami mokesčių sistema, kurioje mokesčiai gali būti įvairiai bei tikslingai suklasifikuoti.
Lietuvos Respublikos mokesčiai išskiriami:
- Valstybei skirtus (mokamus į valstybės biudžetą, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą)
- Vietinius mokesčius (mokamus į savivaldybių biudžetą)
Mokesčiai į vietinius ir valstybinius skirstomi sąlyginai. Atsižvelgiant į užsienio šalių praktiką, galima sakyti, kad Lietuvos savivaldybių biudžetuose beveik nėra savų lėšų, nes užsienio šalyse dažniausiai vietiniai mokesčiai bei iš jų gautos lėšos laikomos savomis, kurioms vietos savivaldos institucijos turi įtakos nustatydamos tarifus, apmokestinimo bazę ar pan. Lietuvos savivaldybių mokesčių nustatymų teisės labai ribotos. Tokia teise savivaldybės gali pasinaudoti, nustatydamos prekyviečių mokestį.
Mokesčių Sistemos Tobulinimas
Šalies mokesčių sistemą dabar sudaro apie 20 mokesčių (įmokų, rinkliavų). Kaip ir kitose daugiau ar mažiau išsivysčiusiose šalyse, tai pajamų ir pelno, socialinio draudimo, turto, vidaus prekių ir paslaugų, tarptautinės prekybos ir sandorių bei kiti mokesčiai: tiesioginiai ir netiesioginiai, mokami tiek fizinių, tiek juridinių asmenų. Skirtingiems mokesčiams būdingi savi pranašumai ir trūkumai.
Žinoma, netiesioginiai mokesčiai yra neutralesni, daugiau tinkantys ekonominio efektyvumo principui įgyvendinti, juos lengviau administruoti. Šių mokesčių įplaukos patenka į nacionalinį biudžetą (valstybės bei savivaldybių), kelių fondą, valstybinio sacialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo fondų biudžetus. Statistikos departamentas skelbia atskirų biudžetų bei fondų duomenis.
Iš mokestinių įplaukų ir BVP santykio galima susidaryti bendrosios mokesčių naštos vaizdą, taip pat suvokti mokesčių vaidmenį perskirstant pajamas. BVP rodiklio dydis ir permainingumas priklauso nuo konkrečių vietos ir laiko sąlygų: šalyje egzistuojančios mokesčių bazės, jos potencinių galimybių panaudojimo, mokesčių administravimo efektyvumo, valdžios sugebėjimo racionaliai panaudoti mokestines įplaukas, priimto gyventojų socialinių poreikių (pvz., švietimui, sveikatos apsaugai, socialinei apsaugai ir pan.) tenkinimo būdus (privatus ar visuomeninis), prievolės mokėti mokesčius įsisąmoninimo laipsnio ir t. t.
Gyventojų Pajamų Mokestis
Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3 straipsnio nuostatas pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas. Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Pajamų mokesčio tarifai yra 15 ir 33 procentai. Už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis.
Pajamų mokesčio mokėtojai - pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas. Mokestinis laikotarpis - pajamų mokesčio mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais. Pagal įstatymą prievolė išskaičiuoti pajamų mokestį nuo gyventojo pajamų nustatyta mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Mokestinio laikotarpio pozityviųjų pajamų gavimo momentu laikoma to mokestinio laikotarpio gruodžio 31 diena.
Pelno Mokestis
Pelno mokesčio įstatymas nustato uždirbto pelno ir (arba) gautų pajamų apmokestinimo pelno mokesčiu tvarką. Pelno mokestį moka: Lietuvos vienetas ir užsienio vienetas. Pelno mokestis apskaičiuojamas pagal paskutinės mokestinio laikotarpio dienos būklę. Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje.
Į Lietuvos vieneto pajamas taip pat įskaitomos jo kontroliuojamojo užsienio vieneto pozityviosios pajamos arba jų dalis šio Įstatymo 39 straipsnyje nustatyta tvarka. Į Lietuvos vieneto (Europos ekonominių interesų grupės dalyvio) pajamas taip pat įskaitomos tos Europos ekonominių interesų grupės pajamos šio Įstatymo 39(1) straipsnyje nustatyta tvarka.
Apmokestinimo Principai
Teoriškai valstybės mokesčių sistema turėtų būti sudaroma atsižvelgiant į apmokestinimo principus ir apmokestinimui keliamus uždavinius. Kokiais apmokestinimo principais reikėtų vadovautis, formuojant šiuolaikines mokesčių sistemas?
Pagal teisingumo principą mokesčiai turi būti nustatomi, remiantis bendromis objektyviomis taisyklėmis, kurios daugumos pripažįstamos kaip teisingos ir protingos. Kiekvienas turi atiduoti valstybei deramą savo dalį. Teisingumo principas reikalauja, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis: juk jie gauna naudos, tad privalo už tai atsilyginti, o valstybei gauti lėšų toliau šias paslaugas finansuoti. Šiuo požiūriu teisingumo principas netgi vadinamas naudingumo principu.
Tačiau neleistina, kad sumokėtas mokestis prilygtų mokėtojo gaunamai naudai. Apmokestinant mokesčių objektus, kartu reikia atsižvelgti į mokėtojo gebėjimą mokėti. Gebėjimas mokėti daugelio specialistų laikomas. Vertikalusis teisingumas pasireiškia tada, kai skirtingas galimybes turintys individai apmokestinami skirtingai, t.y. taip, kaip atrodo teisinga visuomenei. būti apmokestinami diferencijuotai, t.y.
Ekonominio efektyvumo principas reikalauja, kad mokesčiai netrukdytų siekti ekonominių tikslų (ūkio stabilumo, jo augimo, visiško užimtumo), skatintų šiuos tikslus pasiekti, neiškreiptų išteklių paskirstymo, nepakenktų individų darbingumui, o priešingai - jį skatintų. Reikėtų siekti nustatyti tokius mokesčius, kurie mažiausiai iškreiptų krašto išteklių paskirstymą. Optimalų išteklių paskirstymą sąlygoja grynosios rinkos sąlygos.
Pagal administracinio paprastumo principą mokesčio ėmimas turi būti lengvai įgyvendinamas, nesudaryti mokėtojams rūpesčių, mokesčių ėmimo kaštai turi būti minimalūs ir sudaryti kuo mažesnę mokesčio dalį. Neturėtų veikti mokesčių įstatymai, įteisinantys mažas mokesčių pajamas, o didelius jų ėmimo kaštus. Šiuo atveju svarbūs šie principiniai aspektai: paprastumas bei apibrėžtumas, pigumas ir patogumas mokėtojams.
Mokestinių įplaukų produktyvumas reiškia pakankamą pajamų apimtį, reikalingą valstybės išlaidoms padengti. Elastingumas, arba dar kitaip vadinamas mokestinių įplaukų automatinis reagavimas į ekonomikos sąlygas, naudingas ekonomikos augimo požiūriu.
tags: #paveldimo #turto #mokescio #instrumentarijus