Įmonės, siekdamos išsilaikyti konkurencingoje rinkoje ir užtikrinti savo veiklos tęstinumą, turi nuolat analizuoti savo veiklos rezultatus, taikyti kuo tobulesnes veiklos analizės metodikas. Tinkamas esamos būklės įvertinimas padeda gerokai objektyviau numatyti veiklos plėtros būdus ir galimybes - tai yra viena iš būtinų kiekvienos įmonės išlikimo ir plėtros sąlygų.
Finansinė analizė yra vienas iš objektyviausių būdų tinkamai įvertinti informaciją. Valdyti įmonės finansus neįmanoma be finansinės analizės: ji nustato įmonės mokumą, likvidumą, leidžia bankams spręsti, ar kredituoti įmonę, ar ne. Be finansinės analizės įmonė pasmerkta aklai veikti rinkoje, o tai padidina jos bankrutavimo galimybes. Finansinė analizė teikia bene daugiausiai naudingos ekonominės informacijos, kuria remiantis galima priimti teisingus sprendimus.
Šiuolaikinis ekonomikos mokslas pateikia daug įvairių finansinės veiklos prognozavimo metodų. Dažniausiai minimi metodai: E.Altmano daugiafaktorinė bankroto prognozavimo metodika ir Z modelis.
Rizikos valdymo pagrindai: kas tai yra?
Finansinės analizės esmė ir svarba
Finansinės analizės tyrimo objektu įvardinama įmonės finansinė veikla, jos rezultatai, kurie parodomi alternatyviuose projektuose, apskaitos, atskaitomybės dokumentuose ir kituose informacijos šaltiniuose. Finansinė analizė tai procesas, kurio metu, taikant tam tikrus matematinius ir statistinius metodus, įmonės veiklos duomenis siekiama paversti naudinga informacija.
Finansinė analizė yra dalis įmonės veiklos analizės (kitaip dar vadinamos ekonomine analize), kurioje tarpusavyje susipynę finansinės ir ūkinės veiklos analizės aspektai. Įmonės finansinė veikla organiškaiai susijusi su jos ūkine bei komercine veikla, kitaip tariant, jos sąlygoja viena kitą. Finansinis rezultatas daug kuo priklauso nuo įmonės ūkinės veiklos efektyvumo, vadybos lygio, racionalaus finansų ir kitų įmonės išteklių naudojimo.
Finansinė analizė padeda atsakyti į klausimą, ar įmonė eina teisinga linkme, t.y. parodo kokia yra įmonės padėtis rinkoje, koks rizikos laipsnis, plėtros galimybės ir veiklos perspektyvos. Tai svarbu įaugus verslo konkurencingumui. Tik gerai atlikta įmonės veiklos analizė gali padėti padidinti vertę konkurencingoje rinkoje. Tik kruopšti įmonės veiklos analizė gali padėti atsakyti į klausimą: gerai, ar blogai dirba įmonė, palyginti su konkurentais. Konkurencingos rinkos sąlygomis negalima dirbti taip, kaip buvo dirbama prieš metus ar pusmetį, nors ir buvo gauti geri rezultatai.
Atsižvelgiant į tai, įmonės veiklos analizės formulė: įmonės veiklos analizė = pagrindinės (gamybinės, komercinės) veiklos analizė + finansinės veiklos analizė + investicinės veiklos analizė. Kaip matyti iš formulės, vartojamas ne finansinės analizės, bet finansinės veiklos analizės terminas. Tarp įmonės veiklos analizės sudedamųjų dalių - pagrindinės (gamybinės, komercinės), finansinės ir investicinės veiklos analizės - yra daug bendrų bruožų, visos jos teikia vidaus (įmonės vadovybei, darbuotojams) ir išorės (tiekėjams, pirkėjams, bankams, investuotojams, vyriausybės institucijoms ir kt.) vartotojams reikiamą informaciją įvairiems tikslams: optimaliems valdymo sprendimams priimti, įmonės veiklai įvertinti, vidaus ir išorės rezervams atskleisti, veiklos perspektyvoms numatyti ir kt.
Atliekant įmonės veiklos analizę, svarbu panaudoti kuo daugiau naudingos informacijos šaltinių, kuo objektyviau įvertinti finansinę būklę ir veiklos rezultatus, atskleisti nepanaudotus rezervus, numatyti veiklos perspektyvas. Įmonės vadovams svarbi tiek pagrindinės (gamybinės, komercinės), tiek finansinės ar investicinės veiklos analizės informacija. Atliekant pagrindinės (gamybinės, komercinės), finansinės veiklos ar investicinės veiklos analizę, pasirenkamos įvairios analizės rūšys - operatyvinė, perspektyvinė, kompleksinė ir kt.
Finansinės analizės tikslai priklauso nuo finansinės analizės informacijos vartotojų. Investuotojus (esamus ir galimus akcininkus) domina tokie dalykai, kaip jų investuotų lėšų (akcijų, nuosavo kapitalo) uždirbtas pelnas, dividendai ir pan. Įmonės darbuotojams yra svarbu, kad įmonė (darbdavys), kurioje jie dirba būtų stabili, pelninga ir perspektyvi. Vyriausybei svarbu, kad įmonė atsiskaitytų su biudžetu, t. y. `ioms institucijoms įmonės privalo teikti finansinę informaciją (pvz., finansinę atskaitomybę).
Taigi, kaip matyti, finansinei analizei keliami uždaviniai priklauso nuo analizės rūšies ir dažniausiai siejami su vartotojų poreikiais. Kadangi kiekvienas vartotojas siekia savų tikslų, uždaviniai gali skirtis atskiroms informacijos vartotojų grupėms. Įmonės veiklos analizę tikslinga skirstyti pagal vieną požymį - veiklos sritis, kurias ji tiria. 7- ajame tarptautiniame apskaitos standarte Pinigų srauts ataskaitos nurodyta, kad svarbiausios įmonės veiklos sritys yra trys: pagrindinė (gamybinė, komercinė), finansinė ir investicinė.
- Pagrindinė veikla - pagrindinė pajamas uždirbanti įmonės veikla ir kita veikla, kuri nėra investicinė ir finansinė.
- Finansinė veikla - veikla, kuri lemia įmonės nuosavo kapitalo ir skolintų lėšų dydžio ir sudėties pasikeitimus.
- Investicinė veikla - ilgalaikio turto ir kitų investicijų, neįtraukiant pinigų ekvivalentų, įsigijimas ir perleidimas.
Įmonės veiklos finansinės analizės tyrimo būdai - tai būdai analizės šaltiniams apdoroti, susisteminti ir apibendrinti. Atliekant finansinę analizę gali būti taikomi įvairiausi tyrimo būdai, kurie naudojami ir kitose moksluose, t.y. pagrindiniai ekonominės analizės ir statistikos metodai ir kitos priemonės. Šiai taikomos ir populiarios analizės rūšys aprašomos ir minimos tiek užsienio, tiek lietuvių autorių darbuose yra horizontalioji, vertikalioji bei santykinė analizės.
Horizontalioji analizė
Horizontalioji analizė atliekama tada, kai finansinės ataskaitos duomenys lyginami su praėjusiais laikotarpiais ar biudžetais, o nuokrypis išreiškiamas santykiniais dydžiais, kurie rodo rodiklio pokytį laiko atžvilgiu, jo dinamiką. `i analizė dažniausiai atliekama lyginant 2 - 5 metų duomenis.
Vertikalioji analizė
Vertikalioji arba kitaip struktūrinė analizė rodo analizuojamo objekto struktūrą. Ji atliekama kiekvieną finansinės ataskaitos rodiklį lyginant su bendruoju baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas procentais. Horizontaliosios ir vertikalios analizės rezultatai yra pagrindas santykinei analizei atlikti, t.y. skaičiuoti įvairius santykinius rodiklius.
Finansiniai santykiniai rodikliai skirti teikti įvairiems vartotojams vertingą ir ekonominiams sprendimams priimti reikalingą informaciją. Ta pati informacija vieniems vartotojams yra vertinga ir svarbi ekonominiams sprendimams priimti, o kitiems ji visiškai nedomina. Vieni autoriai visus finansinės apskaitos informacijos vartotojus skirsto į įmonės indėlininkus, verslo dalyvius, analitikus ir konsultantus ir kitus, treti į vartotojus, kurie nesupranta arba menkai supranta apskaitos informaciją, vartotojus, kurie išmano buhalterinės apskaitos sistemą ir supranta jos teikiamą informaciją, ir į ekspertus. Daugelis teoretikų ir praktikų, vartodami finansinės būklės sąvoką, dažnai ją tapatina su pelno ir nuostolio, pajamų, sąnaudų, įsipareigojimų rodikliais.
Finansinės ataskaitos rengimo ir pateikimo sistemoje nurodyta, kad įmonės finansinę būklę apibūdina trys rodikliai: turtas, įsipareigojimai ir nuosavas kapitalas, o veiklos rezultatus - pajamos ir sąnaudos. Norint apibūdinti įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus ir pinigų srautus, finansinius santykinius rodiklius. Informacija finansinei būklei vertinti imama iš balanso, t. y. iš turto, įsipareigojimų ir nuosavo kapitalo straipsnių.
Skaičiuojamas svarbiausias įmonės veiklos rezultatų įvertinimo rodiklis - pelnas. Skaičiuoja ir vertina visus rodiklius. Rodikliai pasirenkami atsižvelgiant į analizės tikslą, t. y. kurią įmonės veiklos sritį norima įvertinti. Norint įvertinti įmonės finansinę būklę, būtina analizuoti rodiklius, susijusius su turtu, kapitalu ir įsipareigojimais. O jeigu siekiama ištirti įmonės veiklos rezultatus, daugiausia dėmesio reikia skirti pelningumo ir išlaidų lygio rodiklių analizei.
Kadangi vertikalios analizės esmę sudaro tai, kad atitinkamas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendru baziniu tos ataskaitos rodikliu, o tai padės išsiaiškinti ne tik kaip keitėsi daliniai rodikliai, bet ir kokios tų pakeitimų priežastys. Skaičiuojamų elementų kitimo tendencijas, suteiks reikiamus duomenis prognozėms. Be jos nebus galima atlikti tolesnės išsamesnės santykinės analizės.
Nuosavas kapitalas ir jo analizė
Nuosavas kapitalas - tai įmonės turto dalis, likusi iš turto, atėmus įsipareigojimus. Nėra verslo įmonės, kuri neturėtų nuosavo kapitalo. Nuo nuosavo kapitalo dydžio ir jo sudėties priklauso įmonės verslo plėtra, konkurencingumas ir vieta rinkoje, naujos technikos ir technologijų diegimas, gaminamos produkcijos ir teikiamos paslaugų apimtis, kokybė bei daugelis kitų dalykų.
Nuosavo kapitalo analizė reikalinga tam, kad įmonės savininkai galėtų žinoti tikrąjį šio kapitalo dydį, sudėtį ir struktūrą, jo formavimo teisėtumą ir judėjimo apyvartą. Šiai jo analizei skiriama nepakankamai dėmesio. Lietuvos autoriai taip pat apsiriboja tik nuosavo kapitalo pelningumo formulės pateikimu ir trumpu jos paaiškinimu. Pateikta nuosavo kapitalo kompleksinės analizės schema, kuri praplėtė nuosavo kapitalo analizės sritį. Nuosavo kapitalo kompleksinę analizę siūloma atlikti nuosekliai tam tikrais etapais, jos schema pateikiama paveiksle.
Kiekvieno ilgalaikio ar trumpalaikio turto bei ilgalaikis ir trumpalaikis įsipareigojimų sudedamosios dalies pasikeitimas turi įtakos nuosavo kapitalo dydžiui. Būtina išsiaiškinti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su nuosavo kapitalo padidinimu, sumažinimu, sudėties pasikeitimu per ataskaitinį laikotarpį. Ne mažiau aktualu ištirti turto finansavimo šaltinių proporciją, nes nuo racionalaus finansavimo šaltinių pasiskirstymo priklauso gera finansinė įmonės būklė. Finansinė įmonės būklė gali būti patenkinama tik tada, kai turtas finansuojamas tiek iš ilgalaikių, tiek iš trumpalaikių finansavimo šaltinių, laikantis proporcijos, kurią nusako ir apibūdina finansinio sverto koeficientas.
Investicijos ir rizika
Investicijų apimtys priklauso nuo įvairių ekonominių faktorių. Pagrindinė jų dalis tenka vartojimui. Taupymo dalis tiek kokybine, tiek kiekybine prasme sparčiau nei vartojimo. Reikėtų atkreipti dėmesį į infliacijos tempą. Naujos emisijos akcijas santykinai brangiau. Rizika - rezultato kintamumo tikimybė. Yra pastovioji ir kintamoji rizika. Pastovioji rizika veikiama visą rinką lemiančių veiksnių. Specifinė konkrečios bendrovės rizika. Stambių kontraktų sudarymas ir t.t. galima išvengti diversifikacijos pagalba.
Sistemingos rizikos susiejimas su laukiamu pelningumu. Konsultacinės kompanijos apskaičiuoja β koeficientą. J. Nedzveckas ir G. Rajunčius istoriniu aspektu tinkama vertybinių popierių rinkos tendencijų analizei.
Kiti vertybiniai popieriai, pagal kuriuos išmokamos iš anksto sąlygotos pajamos. Susivienijimai dažnai imasi obligacijų išleidimo ir pardavimo. Obligacijos savininkas suteikė paskolą šio popieriaus emitentui.
Obligacijos požymius:
- palūkanų (procentų) mokėjimo terminai,
- draudimo (call protection) numatymas arba nenumatymas.
Obligacijos su paskirstytu laike apmokėjimu, t.y. galimybę, nesuvaržydamas savęs konkrečiu terminu. Tai paskolos be nustatyto termino. Išmokėjimai pagal kintamą laike normą. Obligacijos yra svarbus finansinių investicijų objektas. Vertybinio popieriaus vertės pakeitimo (t.y. Jos kursas 91.1. Pajamos iš obligacijų mažiau svyruoja, negu pajamos iš akcijų. Fondų lėšos investuojamos į obligacijų struktūrą.
Obligacijos yra susiję su tam tikra rizika. Kreditinė (credit risk) ir rinkos (market risk). Pajėgumą įvertina reitingų agentūros. Tokia operacija vadinama reitingu (raiting). Korporacijoms reitingus suteikia dvi agentūros - „Standart and Poor’s“ ir „Moody’s“. Palūkanų norma truputi mažesnė nei obligacijų AAA. Vidutinės kokybės obligacijas tam tikra dalimi turi spekuliacinį charakterį. Obligacijos duoda patenkinamas pajamas. Jos charakterizuojamos žemais pajamų rodikliais. Investicijos į šias obligacijas abejotina. Pajamas galima gauti iš paskolų, kredito apmokėjimo sąlygų ir t.t. Investuotojas rinksis paskolą arba kreditą su mažiausiu mokėjimu už jį, t.y. mažiausia palūkanų norma.
Nustatymo uždavinys susiveda į jų pelningumo nustatymą. Einamasias metines įplaukas priklausomai nuo padarytų investicijų. Einamasis pelningumas lygus nuliui. Palūkanų pavidalu. Praeityje, į jį skaičiavimuose atsižvelgti nereikia. Investuotojui užtikrina vienos rūšies pajamas. Rūšies kursas gali nukrypti į bet kurią pusę nuo 100. Pajamos šiuo atveju turi du šaltinius: kuponinės pajamos ir pajamų, gaunamų obligacijos termino pabaigoje. Pagrįstam obligacijos rūšies pasirinkimui svarbus terminas, kuo jis didesnis, tuo didesnė rizika.
Vidutinis terminas. Mokėjimų didumai. N - bendras obligacijos terminas.
Vertybinių popierių pelningumas ir kintamumas vertinamas kiekybiniu požiūriu.
Investuotojai kiekvieną dieną susiduria su rizika, nes rizika ir investicijos yra neatsiejami dalykai. Net ir informacinės technologijos ir milžiniška informacijos gausa apie kompaniją mūsų gali neišgebėti nuo blogo sprendimo. Paprasčiausiai mes negalime visko įvertinti ir tiksliai numatyti kokios pelningos mūsų investicijos bus ateityje. Riziką bendrai galima nusakyti kaip informacijos stygių. Investuotojui investavimo rizika reiškia nežinomybę dėl investicijų vertės ateityje. Už kiekvieną veiklą, turinčią tam tikras grėsmes, yra gaunamas atlygis kaip kompensacija už patiriamą riziką.
Kuo didesnė investavimo rizika, tuo didesnis neapibrėžtumas dėl finansinių tikslų įgyvendinimo. Investuotojas turi prisiimti tam tikrą riziką, kad gautų investicinę grąžą. Riziką galima apibrėžti kaip tikimybę, kad investicijų grąža nebus tokia, kokios buvo tikimasi investuojant. Tai apima investicijų vertės sumažėjimą arba visų investicijų praradimą. Kiekvienas investuotojas, norėdamas uždirbti daugiau, visada ieško kompromiso tarp galimybės daugiau pasipelnyti iš atsiradusios galimybės ir rizikos - grėsmės prarasti pinigus, kuri atsiranda kartu su investavimo galimybe. Rizika žmogui kelia dvi jausenas - gobšumą ir baimę. Investuotojai yra tiek susirūpinę nepatirti nuostolio, kad net negalvoja apie nuokrypio teikiamas galimybes pasipelnyti. Tam, kad gautumėte pastovų pelną, rizikai turi būti skiriamas toks pats dėmesys kaip ir pelnui.
Investavimo rizika kyla iš rinkos nepastovumo ir investicijų vertės svyravimų. Investicijų vertės svyravimas - tai vertybinių popierių arba rinkos indekso vertės svyravimo laipsnis apskaičiuotas pagal istorinius (statistinius) duomenis. Didesnis svyravimas reiškia, kad vertybinių popierių vertė gali kisti dideliame kainos intervale.
Yra dvi investavimo rizikos rūšys: techninė ir fundamentali. Fundamentali investavimo rizika parodo, kaip investicijų vertė svyruoja dėl tokių fundamentalių faktorių. Beta rodiklis vertina investicijų vertės svyravimą (arba sisteminę riziką) ją lygindamas su viso rinkos indekso svyravimu. Kitaip tariant, beta lygina, ar investicijų vertė svyruoja labiau už bendrą rinkos vidurkį ir pagal tai vertina kaip rizikinga yra investicija. Kai beta=1, laikoma, kad investicijų ir rinkos indekso svyravimas yra toks pats. Kai beta < 1, investicijos vertė svyruoja mažiau nei rinkos vidurkis. Kai beta > 1, investicijos vertės pokyčiai yra daug didesni nei rinkos indekso.
R2 rodiklis parodo ar investicinio portfelio ar fondo beta rodiklis matuojamas naudojant teisingą lyginamąjį indeksą. Jeigu suderinamumo rodiklis artimas 0, greičiausiai yra klaidingai parinktas lyginamasis indeksas, todėl beta rodiklio reikšme neverta pasitikėti (taip pat klaidingas bus ir alfa rodiklis, kuris apskaičiuojamas remiantis beta rodikliu). Alfa rodiklis naudojamas vertinant investicinius fondus ir investicinius portfelius. Alfa rodiklis lygina investicinio fondo (investicinio portfelio) rezultatus su lyginamojo indekso rezultatais ir parodo, kokia papildoma investicinė grąža sukuriama ne dėl rinkos vertės svyravimo rizikos, o kitų rizikos faktorių.
Standartinis nuokrypis parodo kaip stipriai per trumpą laiko tarpą investicinio portfelio grąža gali nukrypti nuo vidutinės investicinio portfelio grąžos. Kitaip tariant, jis parodo kaip stipriai portfelio metinė investicinė grąža skiriasi nuo jo investicinės grąžos vidurkio. Taigi kuo mažesnis standartinis nuokrypis, tuo fondas veikia stabiliau. Svarbu pažymėti, kad standartinis nuokrypis tėra viena iš rizikos vertinimo priemonių. Praeities rezultatai negarantuoja stabilumo ateityje.
Šarpo rodiklis parodo grąžos ir rizikos santykį - tai yra kaip stipriai jūs rizikuojate prarasti investuotas lėšas, siekdami gauti pelną. Techninių rizikos vertinimo rodiklių taikymas praktikoje nėra sudėtingas. Svarbu įvertinti bent kelis rodiklius tam, kad teisingai įvertintumėte riziką, kadangi vieno rodiklio vertinimas gali būti ir klaidinantis.
Pelningumo ir rizikos priklausomybė
Apibendrinant, investicijų valdymas yra nuolatinis balanso paieškos procesas tarp siekiamo pelningumo ir prisiimamos rizikos. Supratimas apie skirtingus rizikos tipus ir jų įvertinimo metodus leidžia investuotojams priimti labiau pagrįstus sprendimus ir efektyviau valdyti savo finansinius išteklius.
tags: #pelningumo #ir #rizikos #priklausomybe #finansinio #turto