Kupiškio rajone, Uoginių kaime, įsikūrusi Adomo Petrausko sodyba-muziejus - tai unikalus kultūros paveldo objektas, atspindintis krašto istoriją ir tradicijas. Ši vieta traukia lankytojus, norinčius susipažinti su senovės lietuvių buitimi, papročiais ir amatais. Muziejus, įkurtas entuziasto Adomo Petrausko, šiandien yra Kupiškio etnografijos muziejaus filialas ir saugo daugiau nei 7000 eksponatų.
Tradicinė klėtis - svarbi sodybos dalis.
Sodybos istorija ir įkūrimas
Adomas Petrauskas gimė Uoginių kaime 1914 m. spalio 6 d. Baigęs Uoginių kaimo mokyklą ir atitarnavęs Lietuvos kariuomenėje, jis liko gyventi tėvų namuose, tęsdamas giminės tradicijas. Muziejus A.Petrausko tėvo žemėje atsirado nuo mažos vyželės. Klėtyje per vieną suėjimą timptelėjus virvelę, nukrito dukters vyža. Tėvas pakabino apavą ant virvelės ir pasakė: „Bus muziejus.“
Pirmiesiems lankytojams Adomas Petrauskas savo klėties duris atvėrė 1969 metais. Tuomet savarankiškai parengtoje ekspozicijoje buvo etnografijos eksponatai, archeologijos radiniai. Pamatę didelį jo entuziazmą kaupti įvairias senienas, muziejui išsiplėsti padėjo tuometiniai Antašavos kolūkio vadovai Vytautas Notkus ir Albinas Vaižmužis.
Savamokslis kaimo meistras Jonas Laužikas muziejininko sodyboje sukonstravo ir pastatė originalų pastatą-bokštą. Dabar Adomo Petrausko muziejų sudaro pastatų kompleksas: gyvenamasis namas, dvi klėtys, bokštas ir padarginė. 1996 metais muziejininkas visą savo gyvenimo triūsą padovanojo Kupiškio rajono savivaldybei.
Taip Uoginių kaime įkurtas Adomo Petrausko muziejus tapo Kupiškio muziejaus filialu, kurio rinkinių fondą sudaro daugiau nei 7000 eksponatų.
Eksponatai ir sodybos ypatybės
Muziejuje galima pamatyti įvairių etnografinių rakandų, archeologinių radinių, senovinių baldų ir ūkio įrankių. Sodybą puošia paties A. Petrausko medžio drožiniai, per keletą dešimtmečių kaimų laukuose surinkti akmenys, keisčiausių formų gamtos sukurti dariniai. Atvykusius į muziejų pasitinka medinis bokštas - netradicinis statinys, kurio pagrindas laikosi ant didžiulių į žemę neįkastų akmenų ir primena seną vežimo ratą.
Svarbią vietą sodyboje užima klėtys. Sodyboje pastatytoje klėtyje jos savininkai laikė ūkyje išaugintas grūdines kultūras. Joje vasarą, kartais ir žiemą, miegodavo jaunieji šeimos nariai, samdiniai. Šiuo metu klėtyse laikomi nebereikalingi drabužiai ir rakandai, bitininkystės reikmenys.
Klėtys Kupiškio krašte
Svarbią vietą šalia gyvenamojo namo kupiškėnų krašte kaip ir visoje Lietuvoje užėmė klėtys. Jos sudarė kartu su namu ir ūkiniais pastatais - tvartu bei klojimu - sodybos branduolį. Mano tyrinėtos klėtys XIX a. pabaigoje ir tarpukario metais buvo statomos vienos ir dviejų ar net trijų dalių supilti grūdams ir apgyvendinti samdiniams bei šeimos nariams, kad jie turėtų, kur miegoti po ūkio darbų. Labai retai iš karto ūkininkas galėjo pasistatyti trijų dalių klėtį.
Prieklėčiai su stulpeliais neretai gana ilgam stogo kraštui paremti, kai kada su juose įrėžtu kryžiaus ženklu prie klėties, kurioje miegodavo merginos, suteikdavo pastatams puošnumo. Klėčių ir klėtelių duris darydavo masyvias, sukaltas iš dviejų eilių lentų, nudažydavo dviejų ar kelių spalvų dažais.
Pasak Puponių I kaime gyvenančios Emilijos Merkienės, jos šeimos nedidelėje klėtelėje buvo pakabinami šventi paveikslai, atnešti net iš kelių kiemų. Juos papuošdavo vainikais, nupintais iš lapuočių medžių šakų, uogienojų ir tuo laiku darželiuose bei laukuose žydinčių gėlių. Mojavos metu dalis žmonių melsdamiesi, giedodami giesmes klūpėdavo, senesni sėdėdavo. Po pusvalandžio pasimeldus prasidėdavo jaunimo linksmybės, neretai trukdavusios net iki paryčių, o jų metu eidavo ratelius, dainuodavo ir šokdavo.
Antašavos bažnyčia, netoli Adomo Petrausko sodybos.
Atsiliepimai ir lankytojų įspūdžiai
Adomo Petrausko muziejus sulaukia daug teigiamų atsiliepimų iš lankytojų. Žmonės vertina autentišką aplinką, galimybę susipažinti su senovės lietuvių buitimi ir kultūra. Muziejus ypač populiarus tarp jaunavedžių, kurie čia įamžina savo vestuvių akimirkas.
Kupiškėnai Regimantas ir Jolanta Valackai reikšmingiausią savo gyvenimo žingsnį taip pat nusprendė įamžinti prie senovinių, savo krašto praeitį menančių eksponatų. Jaunavedžiai aiškino, kad fotografuotis į kaimo muziejų važiavo dėl to, jog norėjo tikrų vertybių, o ne plastiko ir blizgesio. Ji - stabilumo ir laiko patikrintų vertybių simbolis.
Jaunavedžiams atrodė, kad pozuoti nuotraukoms, kurios liks visam gyvenimui ir primins šeimos gimimo dieną, muziejinė A.Petrausko sodyba tinkamesnė. „Mums ir mūsų draugams artima etnokultūra, folkloras, žaviuosi tuo, kas natūralu, tikra. Visi tie buitiniai rakandai, baldai, austinės lovatiesės spinduliuoja šilumą. Pavaikštai tokiuose namuose ir tarsi praregi, suvoki, kas žmogaus gyvenimo aplinkai iš tiesų reikalinga, o kas - tik trumpalaikės mados", - kalbėjo J.Valackienė.
Fotografas Dainius Rinkevičius pažymėjo, kad jokiame kitame muziejuje eksponatų liesti negalima, o čia viską leidžiama į rankas imti. Išėjo ir rimtų, ir humoristinių nuotraukų.
Pernai susituokę panevėžiečiai Mantas ir Gitana Misevičiai nė nesvarstė, kur rinktis vietą vestuvių fotosesijai. Abu Misevičiai yra kilę ir Kupiškio rajono. Vestuvėms nesinorėjo pompastikos, rinkomės paprastą, bet tuo pačiu ir prasmingą aplinką.
Muziejininkė ne tik pasakojo apie eksponatus ir anų laikų lietuvių gyvenimo būdą, bet ir jaunavedžius gyvai įtraukė į veiksmą. Kad patektų į seklyčios vidų, jie privalėjo atlikti nurodytus darbus. Miestietės merginos pirmą kartą gyvenime rankose laikė medinę ližę, kuria į krosnį šeimininkės anais laikais šaudavo duoną.
Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė prisiminė, kad kažkas iš jos vyro artimųjų patarė per vestuves nuvykti ne tik prie Kupiškio marių, bet ir užsukti į seną A.Petrausko sodybą. Tada ji, iš Rokiškio rajono atvykusi istorijos mokytoja, nei Kupiškio krašto, nei šio žmogaus nepažinojo. Tik po pirmojo susitikimo suprato, kodėl su juo, krašto istorijos, senienų fanatiku, taip mėgo paplepėti rašytojas Juozas Baltušis.
Sodyboje vestuvininkus sutiko aukštas, laibas vyras. Jis aprodė savo muziejų ir iš visos svitos tik jaunavedžius bei svotus pakvietė lipti į savo sumeistrautą bokštą. „Va, vienas obuolys. Kai jį perpjausime, atsiras dvi pusės. Kai suglausime - vėl liks vienas obuolys. Taip ir šeimoje: būsit du, bet dažnai, kai užklups sunkumai, teks glaustis ir susijungti, kad tuos išbandymus atlaikytumėt“, - maždaug tokius A. Patrausko žodžius prisiminė V.Aleknienė.
Adomas Petrauskas ir pats priimdavo vestuvininkus. Labai mėgstantis bendrauti su žmonėmis jis negailėdavo laiko tam ir niekad neimdavo užmokesčio. Nebent svočios kokį pyragą atsisveikindamos svetingajam šeimininkui palikdavo.
Veronika Šleivytė ir jos ryšys su Kupiškio kraštu
Susidomėjimas jau tarpukariu išgarsėjusia menininke nuo Kupiškio Veronika Šleivyte išgyvena renesansą - dabar ji labiau domina kaip fotografė, performansų pradininkė nei tapytoja - Gėlių karalienė. Viktariškių kaimo Kupiškio rajone sodyba, kurioje užaugo dailininkė, tapytoja, grafikė, fotografė Veronika Šleivytė, lankytojus pasitinka visiška ramybe.
Kupiškio muziejaus rinkinių kuratorė Giedrė Zuozienė atrakina ir praveria gryčios duris. V.Šleivytė save vis vadino ujama ir nuskriausta piemene, ji buvo silpnos sveikatos, dažnai sirgo. Muziejininkė aiškino, kad V.Šleivytės fotografijos tapo eskizais jos grafikos darbams.
G.Zuozienė šypsojosi, kad tam tikra prasme ir V.Šleivytę galima laikyti performansų kūrėja. Mat yra dvi nuotraukos - vienoje su užrašu „Čia mano atostogų nagai“ ji nusifotografavusi su ilgais nagais, o kitoje - juos kerpanti.
V.Šleivytės gyvenime buvo ir vienuolė - sesuo Felicija, iš tiesų tai Sofija Pežaitė. G.Zuozienė pasakojo, kad V.Šleivytė labai mėgo Palangą, jūrą, kopas, laivus. Ten ir tapė, ir fotografavo. V.Šleivytė fotografavo ne tik kitus pacientus, bet ir save sergančią.
Praktinė informacija lankytojams
Adomo Petrausko muziejus yra Kupiškio muziejaus filialas. Čia veikia programa „Tėvo diena“, vyksta to krašto audėjų, dailininkų, fotografų darbų parodos. Sodybą puošia paties A. Petrausko medžio drožiniai, per keletą dešimtmečių kaimų laukuose surinkti akmenys, keisčiausių formų gamtos sukurti dariniai.
Adresas: Muziejaus g., Uoginių kaimas, Kupiškio rajonas.
Adomo Petrausko muziejaus pastatų kompleksas
| Pastatas | Aprašymas |
|---|---|
| Gyvenamasis namas | Pagrindinis pastatas, kuriame eksponuojami buities rakandai ir baldai. |
| Dvi klėtys | Pastatai, kuriuose laikomi grūdai, drabužiai, rakandai ir bitininkystės reikmenys. |
| Bokštas | Originalus šešiabriaunis triaukštis statinys, pastatytas ant didžiulių lauko riedulių. |
| Padarginė | Pastatas, kuriame eksponuojami žemės ūkio įrankiai ir padargai. |
Adomo Petrausko sodyba Uoginiuose - tai ne tik muziejus, bet ir gyvas istorijos liudijimas, kviečiantis lankytojus prisiliesti prie praeities ir pajusti Kupiškio krašto dvasią.
tags: #petrausko #sodyba #uoginiuose