Nuosavybės Neliečiamumas ir Pilietinės Žmogaus Teisės Lietuvoje

Šiame straipsnyje aptarsime nuosavybės neliečiamumo svarbą, žmogaus teisių raidą ir pilietinės visuomenės formavimąsi Lietuvoje, atsižvelgiant į istorinį ir teisinį kontekstą.

Žmogaus Teisių Raida

Žmogaus teises apibrėžia teisė ir kitos socialinės normos, o vienas pagrindinių žmogaus teisių bruožų - jų visuotinumas, universalumas, nedalumas. Žmogaus teisės remiasi žmonių lygybės prieš įstatymus, lygiateisiškumo ir kt. Šiuolaikinė žmogaus teisių ir laisvių samprata susiformavo filosofijos ir dviejų teisės doktrinų - prigimtinės ir pozityviosios - raidoje. Žmogaus teisių terminas yra plačiai vartojamas, tačiau ne visi autoriai žmogaus teises traktuoja kaip nedalomas, apimančias pilietines, politines, ekonomines ir socialines.

Žmogaus teisių atsiradimo istorija siekia seniausius laikus - Senovės Graikijos ir Romos humanistines idėjas, judėjų, krikščionių etiką. Apie neatimamas teises vieni pirmųjų prakalbo stoikai, išskyrę ius naturale ir ius gentium. Pagal ius naturale visi žmonės yra lygūs ir laisvi. O ius gentius - žemiškieji įstatymai - neleidžia pasireikšti tikrajai žmogaus prigimčiai. Prigimtinės teisės idėjos atsispindėjo ir žymių Romos teisininkų Cicerono, Ulpiano ir kitų darbuose.

Svarbūs Istoriniai Dokumentai

Kur kas vėliau, viduramžiais, Anglijoje priimtas ypač svarbus dokumentas - Magna Carta Libertatum, liet. Didžioji laisvių chartija. 1215 m. birželio 15 d. išleistas, o 1297 m. su kai kuriais pakeitimais dar kartą patvirtintas dokumentas šioje karalystėje įtvirtino luominę monarchiją bei apribojo karaliaus valdžią prieš dalį gyventojų. Bene reikšmingiausios Didžiosios laisvių chartijos nuostatos buvo susijusios su žmogaus teisėmis, ginančiomis kilmingus žemvaldžius nuo centrinės valdžios savivalės, sudarančiomis galimybę būti teisiamiems pagal nusikaltimo pobūdį sau lygių asmenų.

XVII a. 1789 m. Nors ir kai kuriuose ankstesniuose teisės aktuose (pavyzdžiui, 1215 m. Didžioji laisvių chartija, 1679 m. Habeas corpus act, 1689 m. Teisių bilis Anglijoje; 1776 m. JAV Nepriklausomybės deklaracija, 1787 m. pirmosios 10 JAV Konstitucijos pataisos ir kt.) skirtas dėmesys žmogaus teisėms, tačiau 1789 m. Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija suformulavo pirmąjį žmogaus teisių katalogą.

XX a. - kruviniausių karų žmonijos istorijos amžius laikomas ir modernių žmogaus teisių pradžios era. Pasauliniai karai, kurių metų vyko ypač grubūs, masiniai žmogaus teisių pažeidimai, inspiravo demokratines valstybes tartis dėl privalomų tarptautinių žmogaus teisių normų. 1919 m. XX a. pripažįstamos ir įtvirtinamos ne tik individo, tačiau ir socialinės bei kolektyvinės teisės, kaip kad teisė į mokslą, darbą, gerovę, soc. aprūpinimą, sveikatos apsaugą. Pastarosios susikūrimui didelę įtaką padarė 1948 m. gruodžio 10 d. JT Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskelbimas.

Ypač reikšmingomis tarptautinėmis sutartimis laikomi ir JT tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (ir jo fakultatyvieji protokolai) bei JT tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, kurie buvo priimti 1966 m. (įsigaliojo 1976 m.). Iki šiol vienas efektyviausių tarptautinių žmogaus teisių apsaugos mechanizmų buvo nustatytas 1950 m. lapkričio 4 d. Europos Tarybos priimtoje tarptautinėje sutartyje - Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.

Žmogaus Teisių Kartos

Žmogaus teisės vystėsi ne vieną šimtmetį, jos apima platų spektrą teisių, kurios iš esmės skiriasi savo turiniu. Todėl 1979 m.

1. Pirmoji karta - pilietinės ir politinės teisės, dar vadinamos „mėlynosiomis“ teisėmis. Joms priklauso teisė į gyvybę, lygybė prieš įstatymą, žodžio laisvė, teisė į teisingą teismą, religijos laisvė, balsavimo teisė. Šios teisės įsitvirtino JAV ir Prancūzijos revoliucijų metu, o dalis jų jau buvo ir Didžiojoje laisvių chartijoje bei kituose to meto dokumentuose. Pirmosios kartos teisės įtvirtintos tarptautinėje teisėje, t.y. 1948 m. JT Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (toliau ir - VŽTD) ir vėliau, 1966 metais priimtame Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte.
2. Antrosios kartos žmogaus teisės dar vadinamos „raudonosiomis“, susijusios su lygybe ir priimtos po Antrojo pasaulinio karo. Šios teisės yra ekonominės, socialinės ir kultūrinės, jos garantuoja lygias galimybes ir teises kiekvienam visuomenės nariui. Tokios teisės apima teisę į darbą teisingomis ir palankiomis sąlygomis, teisę į maistą, būstą, sveikatos apsaugą, socialinę apsaugą, nedarbo išmokas ir pan. Kaip ir Pirmosios kartos teisės, šios sugulė į VŽTD ir buvo įtvirtintos 1966 m. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte.
3. Trečios kartos teisės vadinamos „žaliosiomis“ ir apima kolektyvines teises, kurių neapima pirmosios ir antrosios kartos teisės. Daugelis jų nėra įtvirtintos valstybėms privalomuose tarptautinės teisės dokumentuose, tačiau yra įtvirtintos taip vadinamojoje „soft law“ („minkštosios teisės“) sistemoje.

Pastarąjį dešimtmetį literatūroje pradėtos išskirti ir ketvirtosios kartos teisės. Jos taip pat galėtų būti pavadintos „ateities kartų teisėmis“. Tai teisės, kurios priklauso ne individui ar socialinei grupei, o visai žmonijai. Mokslininkai teigia, kad ketvirtosios kartos teisės galėtų apimti genetinę inžineriją, žmogaus genomo tyrimus (žmogaus kūnas neliečiamas genetinių bandymų tikslais), kosmoso tyrimėjimus ir eksploataciją, teisę į privatumą ir saugumą internetinėje erdvėje, technologinį vystymąsi, įskaitant dirbtinį intelektą, skaitmenines teises ir kitas „naujas“ teises, kurių neapima trijų prieš tai išvardintų teisių kartos.

Žmogaus Teisių Raida Lietuvoje

XVI a. pradžioje sukurta teisinė žmogaus teisių samprata. Pirmojo Lietuvos Statuto (1529 m.) preambulėje nurodoma, kad Statutas skirtas visiems pavaldiniams, kokio luomo jie bebūtų. 9 straipsnyje sakoma, kad visi turi būti teisiami pagal vieną rašytinę teisę. Interpretuojant Statuto 1 straipsnį galima būtų suformuluoti tokius principus: bausmę skiria tik teismas; rungiamasi teismo procese, procese turi dalyvauti abi ginčo šalys; įtvirtinama nekaltumo prezumpcija ir tik teismas nustato kaltę; kiekvienas atsako už savo veiksmus, nėra atsakomybės be kaltės (7 str.).

Prigimtinės teisės vertybės puoselėtos ir Vilniaus universitete, jame dėstyta prigimtinė teisė, o 1795 m. teisininkas ir teisės filosofas Jeronimas Stroinovskis išleido knygą „Prigimtinės, politinės teisės, politinės ekonomijos ir tarptautinės teisės mokslas“. Jis tvirtino, kad kiekvienas žmogus iš prigimties yra laisvas ir nuo kitų nepriklausomas.

Tik atgavus nepriklausomybę 1990 m. Lietuva daugelį dešimtmečių nedalyvavo kuriant ir taikant tarptautines žmogaus teisių normas; atgavusi nepriklausomybę, ji turėjo integruoti daugelį tarptautinės teisės nuostatų į įvairias teisės sritis, pirmoji jų - konstitucinė teisė.

1995 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Europos Sąjungos Tarybai įteikė oficialų prašymą priimti į Europos Sąjungą. Rengiantis stojimui bei derybų metu, Lietuva priėmė ir žmogaus teisėmis palankių įstatymų, pvz. Seimo kontrolierių įstatymą (1994 m.), Visuomenės informavimo įstatymą (1996 m.), Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą (1999 m.).

Kaip žinia, pagrindinė institucija, kuri gina žmogaus teises valstybėje, yra teismai. Jų sprendimai privalomi, o įgyvendinimas užtikrinamas valstybės nustatyta tvarka, prireikus - antstolių pagalba.

Būtina pastebėti kad vystant žmogaus teisių diskursą Lietuvoje ypatingą vaidmenį atliko nevyriausybinis sektorius, t.y. nepriklausomos, ne valstybės biudžeto lėšomis veikiančios, organizacijos.

Pilietinė Visuomenė

Pilietinė visuomenė - nepriklausoma nuo valstybės savarankiška visuomeninių institutų ir santykių, kurių reikia individo ir kolektyvo socialiniams, kultūriniams ir dvasiniams poreikiams įgyvendinti, visuma. Vienas svarbiausių ekonominiu, teisiniu, kultūriniu, politiniu požiūriu išplėtotos stabilios demokratinės visuomenės požymių.

G. W. F. Hegelis naująjį pilietinės visuomenės vertinimą apibendrino teiginiu, kad pilietinė visuomenė ir valstybė yra vienas kito oponentai. Naujuoju požiūriu pilietinės visuomenės vienas svarbiausių elementų yra įvairūs visuomeniniai susivienijimai, kurie nuo ankstesnės visuomenės bendrijų skiriasi tuo, kad dalyvaudami jų veikloje žmonės užimti tik iš dalies. Kitą laiką gali skirti alternatyviai veiklai. Tokioje visuomenėje, kur asociacijų narius vienija siauras kriterijus, randasi sąlygų kurtis neribotam skaičiui susivienijimų.

Pilietinės visuomenės veikloje nedalyvaujančiųjų mažėjo ir tai atgaivino viltis, kad bus sukurtas pilietinės lygybės ir asmenybės įvairiapusių siekių patenkinimo idealas, patikima ir visiems prieinama nevalstybinė žmonių tarpusavio sąveikos sistema. Vis dėlto pilietinės visuomenės idėja (daugelio vertinama kaip utopija) patrauklumo neprarado.

20 a. pabaigoje ji pirmiausia atgijo Rytų Europoje ir pasireiškia politine programa, keliančia tikslą pertvarkyti buvusias socialistines visuomenes į pilietines visuomenes, paremtas asmenybės laisve ir žmonių visateisiu dalyvavimu svarstant įvairius viešuosius reikalus. Pilietinės visuomenės plėtros perspektyva daugeliui atrodo šviesi ir jos kritikų įtaka menka.

Lietuvos pilietinė visuomenė ypač sparčiai formavosi 1988−92. Daug teisių atgavo įvairių tikėjimų Bažnyčios, kūrėsi laisvi universitetai, nepriklausoma žiniasklaida, daug neformalių visuomeninių organizacijų (nevyriausybinės organizacijos). Šiuo laikotarpiu pilietinė visuomenė iš esmės sutapo su politine visuomene. Jos kūrimasis mažai tirtas.

Aptariant pilietines teises, bus plačiau analizuojama teisė į gyvybę, teisė į asmens laisvės neliečiamumą, teisė į asmens neliečiamumą, teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, saviraiškos laisvė, teisė į informaciją.

Teisė į Gyvybę

Konstitucijos 19 straipsnyje įtvirtinta viena svarbiausių asmens prigimtinių teisių - teisė į gyvybę. Šiame straipsnyje nurodoma, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas, taigi žmogaus teisę į gyvybę turi užtikrinti įvairialypė teisinių priemonių sistema. Įstatymai ir kiti teisės aktai negarantuoja ir negali garantuoti pačios žmogaus gyvybės, kurios išlikimas priklauso nuo daugelio faktorių.

Teisėje nevienareikšmiškai yra vertinama žmogaus gyvybės pradžia: ar tai apvaisinta ląstelė, embrionas, naujagimio gimimas, pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas ar kt. Naujojo Civilinio kodekso 2.2. straipsnio „Fizinių asmenų civilinio teisnumo atsiradimas ir išnykimas“ 1 dalyje nurodoma, kad fizinio asmens teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta jam mirus. O šio straipsnio 3 dalyje numatoma, kad jeigu negalima nustatyti, ar vaikas gimė gyvas, ar negyvas, preziumuojama, kad jis gimė gyvas.

Civilinio kodekso 2.2 straipsnio „Fizinių asmenų civilinio teisnumo atsiradimas ir išnykimas“ 2 dalyje nurodoma, kad teisių, kurias įstatymai pripažįsta pradėtam, bet dar negimusiam vaikui, atsiradimas priklauso nuo gimimo.

Žmogaus audinių ir organų transplantaciją reglamentuoja Žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas. Pagal šį įstatymą transplantacija - tai audinių ir/ar organų paėmimas ir persodinimas į kito žmogaus kūną gydymo tikslais. Asmuo, iš kurio paimami audiniai ar organai, vadinamas donoru, o asmuo, kuriam gydymo tikslais yra persodinami kito asmens audiniai ar organai, recipientu.

Konstitucijos 19 straipsnio nuostatos, formuluojančios teisę į gyvybę, susijusios ir su viena iš daug diskusijų visuomenėje kėlusių ir tebekeliančių problemų - mirties bausmės klausimu.

Laisvės Neliečiamumas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnyje suformuluotas žmogaus laisvės neliečiamumo principas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žmogaus laisvė neliečiama. Antroje dalyje suformuluota, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas; niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.

Konstitucijos 20 straipsnį būtų paranku analizuoti kartu su 31 straipsniu, kuriame suformuluotos svarbios asmens procesinės teisės (nekaltumo prezumpcija, teisė į gynybą ir kt.).

Civilinio kodekso 2.26 straipsnyje „Neleistinumas apriboti fizinio asmens laisvę“ nurodoma, kad fizinio asmens laisvė neliečiama. Veiksniam asmeniui taikyti bet kokią priežiūrą ar apribojimus galima tik paties asmens sutikimu, taip pat kitais įstatymu nustatytais atvejais.

Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalyje konkrečiai nusakyta tvarka, kuria gali būti laikomas asmuo, nusikaltimo vietoje sulaikytas. Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiama dėl sulaikymo pagrįstumo. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas.

Asmens Neliečiamumas ir Orumas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta teisė į žmogaus asmens, jo orumo neliečiamumą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Žmogaus orumo neliečiamumas suprantamas kaip draudimas žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Civilinio kodekso 2.25 straipsnyje „Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą“ suformuluotos nuostatos, kurios taip pat padeda atskleisti ir Konstitucijos 21 straipsnio turinį.

Aiškindamiesi asmens orumo turinį, turėtume nagrinėti Konstitucinio Teismo 1998 m. 12 mėn. 9 d. nutarimą, kuriame analizuojamas mirties bausmės atitikimas Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, „kad orumo samprata pirmiausia siejama su tuo, kaip pats žmogus vertina save, koks jo požiūris į save, o kartu - kaip reiškiasi jo santykiai su aplinkiniais. Orumas yra ne tik savikontrolės forma (kad nenukentėtų orumas), bet ir vienas iš būdų, kuriais žmogus įsisąmonina savo pareigą bei atsakomybę visuomenei.

Visuomenės informavimo įstatymo 16 straipsnyje „Teisė gauti atlyginimą už padarytą moralinę ir materialinę žalą“ nurodoma, kad kiekvienas fizinis asmuo, kurio garbę ir orumą žemina paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija apie jį, turi teisę pagal įstatymus gauti atlyginimą už padarytą moralinę žalą.

Pagal Civilinio kodekso 2.24 straipsnį „Asmens garbės ir orumo gynimas“, visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai ji žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai ar duomenys paskleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis pateikusį asmenį.

Šiuolaikinės medicinos technologijų naujovės veržiasi į žmogaus sveikatos sritį, sukeldamos ne tik teisinių, bet ir svarbių etikos problemų. Civilinio kodekso 2.25 straipsnyje „Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą“ nurodoma, kad fizinis asmuo neliečiamas.

Privataus Gyvenimo Neliečiamumas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. įtvirtina žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“

Privataus gyvenimo neliečiamumas, kaip konstitucinės teisės principas, suformuotas palyginti neseniai, tai XX a. antrosios pusės principas, nors jo ištakų reikėtų ieškoti ir ankstesnių amžių teisės doktrinose.

Svarbi šeimos gyvenimo dalis yra laisvas santuokos sudarymas. Konstitucijos 38 straipsnyje konstatuojama, kad santuoka yra sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Civilinio kodekso 3.7 straipsnyje „Santuokos samprata“ numatyta, kad santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Santuoka sudaroma laisva moters ir vyro valia. Sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius. Civilinio kodekso 3.11 straipsnyje „Draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims“ nurodoma, kad santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu.

Privataus gyvenimo samprata apima ir asmens teisę į vardą ir jo gynimą. Civilinio kodekso 2.20 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas fizinis asmuo turi teisę į vardą.

tags: #pilietines #zmogaus #teises #nuosavybes #nelieciamybe