Nuo seniausių laikų vanduo užima ypatingą vietą žmogaus sąmonėje ir kultūroje. Jis suvokiamas ne tik kaip gyvybės šaltinis, bet ir kaip paslaptinga substancija, turinti gilią simbolinę prasmę. Vanduo - tai pirmapradis elementas, iš kurio, kaip tikėta, atsirado žemė ir žmonės.
Kai mažylis klausia, iš kur jis atsirado, moterys gražiai paaiškina, kad ir vaikučiai, ir avytės, ir veršeliai atsiranda iš šulinėlio. Taigi, visa, kas gyva, atsiranda iš vandens. Dar negimęs kūdikis taip pat plauko vaisiaus vandenyse, gimdoje.
Vanduo moksle ir kasdienybėje
Mūsų laikais nustatyta, kad polaidžio vanduo yra fiziologiškai labai aktyvus, spartina augalų augimą, daro įtaką įvairių organizmų gyvybiniams procesams. Jo struktūra tokia pat kaip ir ledo - taisyklinga. Vanduo, kuriame yra sidabro (vario, aukso) jonų, stipriai veikia bakterijas. Štai kodėl šventasis vanduo laikomas sidabro induose.
Gerai žinomas ir gydomasis mineralinio vandens poveikis.
Vanduo mituose ir pasakose
Pasakose, legendose paprastas žmogus nežinojo, kaip surasti gyvojo ar jaunystės vandens. Mat jo buveinė - po Kosminiu medžiu, iš kur išteka viso pasaulio šaltiniai. Iš tolimųjų pasakos laikų į mūsų pasąmonę atėjo vandens trauka ir drauge baimė.
Eglė - žalčių karalienė ar ne pirmoji moteris, įžengusi į paslaptingą povandeninę karalystę? Yra daugybė šios pasakos aiškinimų, bet visur akcentuojama, kad vanduo - skiriamoji riba. Tarp mergystės ir moterystės, tarp gimtųjų ir vyro namų. Panašiai galėtume aiškinti ir vainikėlių plukdymą, skendimą.
Žinant tai, tampa aišku, kodėl marti, įeidama į vyro namus, paragaudavo tų namų duonos ir išgerdavo indelį vandens.
Vandens svarba organizmui ir kada jo trūksta. Pasakoja gydytoja rezidentė Monika Vitkauskaitė
Vanduo kaip riba tarp pasaulių
Sakoma, kad sapnuoti vandenį - blogas ženklas: laukia liga ar net mirtis. G. Beresnevičiaus nuomone, lietuviai tikėjo, kad vanduo skiria gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį. Lietuvoje ir Latvijoje kai kurios upės buvo vadinamos „vėlių upeliais“ (pavyzdžiui, Veliuona). Šie upeliai turi kokių nors ryšių su mirusiųjų arba vėlių kultu. Kai kurios tautos turėjo paprotį mirusįjį gabenti per upelį ar ežerą. Panašų vaizdinį aptiktume ir M. K. Čiurlionio dailės pasaulyje.
Įdomu tai, jog lietuviai turi labai seną sakmę, esą buvusi kažkokia buveinė su ganyklomis, sodu, vėlėmis. Tai - mirusiųjų karalystė. Į ją patenkama atsigėrus iš tam tikro upelio vandens. Ar neprimena graikų Letos upės, esančios požemio karalystėje, kurios vandens atsigėrusios vėlės užmiršta gyvenimą žemėje ir patenka į mirusiųjų pasaulį?
Ypatingas vaidmuo vandeniui būdavo skiriamas krikštynų ir laidotuvių apeigose. Vanduo apvalo ir fizine, ir dvasine prasme. Nuprausia ką tik gimusį, nuprausia ir mirusįjį. Tikima, kad ligą galima nuplauti maudantis saulėtekyje arba saulėlydyje, per šv. Velykas ar Jonines.
Štai patarlė: nespjauk į vandenį, teks pačiam gerti. Šios patarlės reikšmė dabar labai nutolusi, o senovėje tai tiesiog buvo draudimas: nespjauk, nes apspjausi vandeny gyvenančių dievybių akis ir veidą.
Vanduo - gyvenimo, būties pagrindas. Mes iki šiol tebejaučiame savo paslaptingą ryšį su vandeniu. Nesubuitinkime jo. Saugokime jį.
tags: #pirmapradis #buties #elementas