Devyniasdešimtieji ryškūs vaizdais, ir dabartinis 90-ųjų bumas neretai gręžiasi būtent į vizualumą: imituojamos mados, socialiniuose tinkluose plinta muzikinių klipų, reklamų, žurnalų, laidų ištraukos, į madą grįžta neprofesionali, buitinė fotografija muilinėmis, rengiamos parodos. Prisimenami 90-ieji nostalgiškai, tačiau visgi kaip kitas, praėjęs laikas. Todėl šiandien kur nors užtinkami itin vaizdingi erotiniai 90-ųjų vaizdeliai dažnu atveju kelia norą krizenti, o ne susimąstyti apie pokyčių, kuriuos visuomenei teko išgyventi atkūrus Nepriklausomybę, mastą.
Erotizuota, seksualizuota vizualika - viena iš XX a. dešimto dešimtmečio laisvės ir eksperimentavimo būklėje besikūrusių kultūros krypčių. Vizualiosios kultūros seksualizacijos fenomenas suvokiamas kaip ypatingas diskursų apie seksą ir seksualumą paplitimas visose medijose, kartu su tuo susijęs moterų ir vyrų kūnų erotizavimas. Šiandien akivaizdu, kad kūno ir seksualumo suvokimas nuolat kinta, priklausomai nuo politinių, kultūrinių, socialinių procesų.
Masinė kultūros seksualizacija yra viena ryškiausių XX a. septintame dešimtmetyje Vakaruose vykusios sekso (ne)revoliucijos išdavų. Viena vertus, seksualumo ir seksualizuotos kultūros paieškos XX a. pabaigoje gali pasirodyti kaip bandymas laukinių 90-ųjų etiketę laikotarpiui prilipinti dar smarkiau, lyg tyčia ieškant ko nors intriguojančio, provokuojančio ar net šokiruojančio. Juk seksualumas ir šiandien viešojoje erdvėje kelia aštrias ir įvairiakryptes diskusijas, o tai tik patvirtina, kad ši sritis nėra išskirtinai privataus gyvenimo dalis. Tačiau būtent žvilgsnis į seksualumo istoriją, šiuo atveju - į kultūros seksualizaciją - gali atskleisti tuometinės kultūros transformacijos kryptis, nes šis procesas nebuvo nišinis ar vienakryptis.
Vizualiosios kultūros tyrime atsispindi įvairaus pobūdžio transformacijos, kurias Lietuvos visuomenė patyrė 90-aisiais: požiūris į kūną ir tarpasmeninius santykius, savęs/kito suvokimas, žiniasklaidos ir visuomenės pastanga demokratizuotis ir ieškoti kelio laisvos ekonomikos sistemoje. Po Nepriklausomybės atkūrimo vizualiosios kultūros erotizacija greitai imta suvokti kaip reikalaujanti valstybės dėmesio, priežiūros ir kontrolės. Kitaip tariant, nuogas kūnas viešojoje erdvėje iškart tapo ir politiniu klausimu.
Pradėtas kurti ištisas valstybinės reguliacijos tinklas: įtvirtintas erotinio pobūdžio medžiagos reguliavimas ir pornografijos draudimas, 1991 m. įteisintas nutarimas, reguliuojantis erotinio pobūdžio filmų ir videoprogramų, renginių transliavimo tvarką bei erotinio pobūdžio spaudos ir renginių apmokestinimą. Nors šalį apėmusių politinių, ekonominių, socialinių problemų kontekste kultūros erotizacijai nebuvo skiriama išskirtinai daug dėmesio, visgi tema nuosekliai vertinta kaip kultūrinė grėsmė.
Seime svarstant įstatymo projekto papildymą ir pakeitimą, dalies Seimo narių nuomonę apibendrina kunigo Alfonso Svarinsko pasisakymas: „nors Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko buvo pasakyta 1989 m. rugpjūčio 1 d. skubiai parengti purvinos erotinės spaudos įstatymą, iki šiol neparengtas. […] Mums reikia ne Vyriausybės gerų norų, bet reikia, kad mes turėtume įstatymą, kuris draudžia, per tuos pusantrų ar dvejus metus labai daug padaryta Lietuvai, ypač jaunimui, žalos. Jei sovietinėje visuomenėje diskusija ir seksualumo viešojoje erdvėje kontrolė vyko beveik be išimties ieškant skirties tarp meno ir pornografijos, tai 90-aisiais Lietuvos visuomenėje susiformuoja ir į teisinį lauką yra įvedama nauja - erotikos - kategorija. Pornografija ar erotika - šitai tampa didžiuoju klausimu žvelgiant į nuogus kūnus ar seksualizuotą vaizdą.
Tikėta, kad šio klausimo sprendimui turėtų pagelbėti 1996 m. paskelbtas Visuomenės informavimo įstatymas, iš esmės keičiantis erotinio pobūdžio turinio reguliavimo strategiją. Šiuo įstatymu pirmą kartą teisiniame lygmenyje buvo siekiama rasti skirtį tarp erotikos ir pornografijos, t. y. Nors teisinio reguliavimo strategijos principai kito - nuo valstybinės priežiūros ir kontrolės palaipsniui perėjo prie žiniasklaidos savireguliacinio modelio - visgi, atrodo, rinkos ekonomikos dėsniai ėmė viršų ir erotizuoto turinio kontrolės sistemos veikė šlubuodamos. Neretai kurioziški kelių asmenų priimti nutarimai keldavo įtampą visuomenėje, kartais virsdavo skandalais, pavyzdžiui, garsusis Jurgos Ivanauskaitės knygos Ragana ir lietus pardavimų ribojimas.
Erotizacijos raidos etapai
Pirmuoju vizualiosios kultūros seksualizacijos raidos etapu galima laikyti 1988-1995 m., kai įkvėpimo dairytasi Vakaruose, o nuogų kūnų atvaizdai persikėlė iš privačių erdvių pogrindžio į viešumą. Nors istoriškai užčiuopti kultūros seksualizacijos pokyčius laikotarpio pradžioje nėra lengva, tačiau įvairūs kultūriniai ženklai byloja apie jų laisvesnį patekimą į viešąją erdvę ir įvairėjančias formas: meno lauke drąsiau skelbiamos meninės nuogo kūno fotografijos (pavyzdžiui, Violetos Bubelytės, Rimanto Dichavičiaus), maždaug 1986-1988 m. Simboline šio etapo pradžia galima laikyti grožio konkursus.
Pirmasis LSSR įvyksta 1988 m. (tais pačiais metais kaip ir pirmasis grožio konkursas SSRS), po jo beveik kiekvienais metais vyko po naują: gražiausios netekėjusios moters rinkimai „Mis Lietuva“ (1989), bendras Baltijos šalių konkursas „Mis Baltija“ (1991), „Nuostabiausių kojų“ konkursas Šiauliuose (1992), pirmieji „Misterio rinkimai“ (1993). Grožio konkursų fenomenas Vakarų pasaulyje išpopuliarėjo ir įsitvirtino dar tarpukariu. Pirmojoje Lietuvos respublikoje dar spėjo įvykti pora grožio konkursų, tačiau SSRS tokie renginiai nebuvo priimtini. Grožio konkursai laisvėjančioje Lietuvos visuomenėje kėlė asociacijas su Vakarų kultūra, vakarietišku grožio ir gyvenimo būdo standartu.
Šie konkursai tapo pirmaisiais viešais renginiais, kuriuose vertintas ne žmogaus kūno atletiškumas (kaip sporte), estetiškumas, grakštumas (kaip mene), o seksualumas - jis oficialiai išryškinamas kaip svarbiausias kriterijus (žinoma, kandidatui ar kandidatei atitinkant ūgio ir svorio normas). Nors grožio konkursai turėjo gana panašų ir griežtą grožio standartą, t. y. Šiuo laikotarpiu (į)vyksta svarbus perėjimas nuo pogrindinių, nebūtinai sąmoningai į kūną nukreiptų renginių/susibūrimų prie viešų, tiesiogiai su erotika siejamų renginių, dažniausiai kviečiančių vyrą dalyvauti kaip žiūrovą, o moterį - kaip dalyvę ir objektą.
Bulvarinėje spaudoje apie tokį kultūrinį posūkį liudija gausybė pavyzdžių: skelbiama apie įvairius erotinius renginius (pavyzdžiui, Fros tea - pirmą kartą Lietuvoje Kauno sporto halėje rengiamas tarptautinis erotinių teatralizuotų programų festivalis), moterys kviečiamos „išbandyti laimę užsienyje“ - JAV, Vokietijoje, joms žadama padėti „tapti modeliu / susirasti vyrą / darbą / sponsorių / firmą išsilavinimui remti“. Nors tokio pobūdžio kvietimai tiesiogiai nekelia reikalavimo būti seksualia, tačiau prašoma atsiųsti veido ir viso kūno nuotraukas, įvardyti svorį, ūgį.
Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos viešumą užplūdo gausybė naujų bulvarinių leidinių, jie buvo gausiai skaitomi ir tapo viena pagrindinių, lengviausiai prieinamų erotinės vizualikos ir seksualaus turinio raiškos erdvių. Nors didelė dalis tokio pobūdžio leidinių rinkos sąlygomis išsilaikydavo neilgai, vis rasdavosi naujų ir buvo leidžiami dideliais tiražais, ypač dešimtmečio pradžioje (pavyzdžiui, Dvidešimt centų tiražas 1991 m. - 100 000 egz.). Tai liudija ne tik apie paklausą, bet ir įsivaizduojamą plačią auditoriją bei tuo metu nesuvaldomas permainas leidyboje.
Dalis bulvarinių leidinių (Tik vyrams, Jaunimo gretos) kurdami erotinę vizualiką rėmėsi lietuvių autorių moterų fotografijomis, kurios nėra straipsnius iliustruojančios, o pateikiamos kaip meno kūriniai atskirose rubrikose. Įvairiuose žurnaluose spausdinami fotomenininkų Algio Krištopaičio ir Rolando Šimulio darbai, o jų pačių vaidmuo (būtent kaip fotomenininkų) yra aiškiai išskirtas. Tokią erotinę vizualiką galime matyti kaip iš dalies tęsiančią XX a. Kiti naujai susikūrę erotiniai leidiniai paraleliai vysto kitokią seksualizuoto turinio kūrimo kryptį - ir iškart imasi kopijuoti Vakarų žiniasklaidą, neretai remiasi principais „kuo daugiau, tuo geriau“ arba „spausdinu ką turiu“.
Dažnu atveju tiesiog vagiami užsienio spaudos vaizdai ir tekstai, skaitytojams pateikiamas seksualiai pikantiškesnis turinys. XX a. dešimtas dešimtmetis Vakaruose - intensyvios, dažnai radikalios kultūros seksualizacijos laikotarpis, dažniausiai siejamas su medijų plėtra, tačiau kartu tai ir aštraus, ypač feministinio diskurso pasipriešinimo moters kūno (savi)objektifikavimui laikas. Tačiau Lietuvoje seksualizuotos kultūros recepcija tuo metu dar tik kūrėsi: nesant beveik jokios kultūrinės refleksijos viešojoje erdvėje tradicijos, vyraujant virsmo, susikaustymo ir neretai pasimetimo nuotaikoms, vien viešas nuogo kūno publikavimas (nepriklausomai nuo jo paskirties, seksualizacijos intensyvumo ar kt.) galėjo tapti ir tapdavo įtampos tašku, keliant klausimą apie tokio atvaizdo moralumą.
Būtent čia galime ieškoti unikalios vizualiosios kultūros formavimosi užuomazgų posovietinėje erdvėje, kai forma vakarietiška, bet kuria visai kitokias reikšmes ir reakcijas, o turinys dažnai atrodo neatitinkantis viešajame diskurse plėtojamų temų ir neaktualus - kitaip tariant, mintis nespėja paskui vaizdą. Pavyzdžiui, Dvidešimt centų vaizdais ir tekstais plėtojamos temos apie „homoseksualizmą“, „transvestitizmą“, „lesbianizmą“, modernius kontracepcijos būdus, įvairias netradicines sekso praktikas (seksas po vandeniu, seksas per pietų pertrauką, grupinis seksas, oralinis seksas, nevedybinis seksas ir kt.), tačiau nei temos, nei nuogo kūno įvaizdžiai nėra reflektuojami. Vizualinio seksualumo kultūrą formavo ne tik finansinis, bet ir kultūrinis nepriteklius, žiniasklaidos patirties stygius.
Technologinis tobulėjimas ir drąsesni eksperimentai rinkoje leido kūrėjams seksualizuotą turinį ne tik greičiau gauti, bet ir plačiau, įvairiau jį pateikti vartotojui. Seksualizacijos fenomeną smarkiai paveikia kintantis vizualinės seksualumo kultūros modelis: pereinama nuo „tekstas + iliustracija“ prie „tekstas apibūdina iliustraciją“. Būtent šiuo etapu bulvarinių leidinių viršeliuose pradedami spausdinti straipsnių pavadinimai, tokia praktika veikiausiai nusižiūrėta nuo Vakarų. Nemenka straipsnių pavadinimų dalis (ypač erotinės spaudos) siejami su seksualumu, o ilgainiui jų kiekis, ryškumas ir dydis ant viršelio tik auga.
Tokį leidėjų sprendimą galime vertinti kaip siekį išlikti konkurencingais rinkoje, tačiau šalutinis tokios leidybos efektas smarkiai keičia viršelyje vaizduojamų (dažniausiai) moterų įvaizdį. Žiūrinčiojo dėmesys kreipiamas ne tik į nuotrauką, tačiau ir į įvairias ryškias antraštes, tokias kaip: „Moteris pataria vyrams, kaip patenkinti moterį“, „Sekso istorijos“, „Ar puikus esate meilužis?“, „Žmoną pralošiau kortomis“, „Moters medžioklės ypatumai“, „Grupinis seksas“, „Rojus lovoje“, „Ištekėjusios moterys - lengvas grobis?“; taip fotografija ir tekstas suliejami į vieną vizualų kūną, bendrą ženklų sistemą. Ši tendencija ryškėja ir erotinių-bulvarinių leidinių puslapiuose. Iš dalies moterų vaizdai tampa seksualine dekoracija, jie - bevardžiai, deindividualizuoti.
Kaip ir pirmajame etape, vyrų seksualizacija sunkiau skinasi kelią į vizualiąją kultūrą ir toliau kryptingai seksualizuojamos beveik vien (jaunos) moterys. Nors šio laikotarpio seksualizuotas turinys plėtojasi daugiausia heteronormatyviniuose rėmuose, tačiau po truputį pradeda ryškėti ir netradicinės orientacijos visuomenės grupių vaizdavimas viešojoje erdvėje. Kalbama jau nebe apie užsienio, tačiau ir apie Lietuvos homoseksualų gyvenimą: 1995 m. Iki tol nacionaliniai kūnai viešojoje erdvėje seksualizuojami rečiau ir švelniau nei nepažįstami kūnai. Mieliau importuojamą vakarietišką seksualumo turinį galima sieti su tradicija - dar sovietmečiu erotizuotas turinys buvo pateikiamas kaip iš „supuvusių Vakarų“ ateinantis, taip tikintis švelnesnių reakcijų.
Peršasi mintis ir apie nacionaliniam kūnui taikomus aukštesnius moralės, (savi)kontrolės standartus - lietuvaitėms apsinuoginti tuo metu nebuvo įprasta. Tačiau 1995-2000 m. laikotarpis gali būti laikomas lietuviškos televizijos, nacionalinių kūnų pornografizacijos-erotizacijos etapu. Spaudoje auga vietinių (ne verstinių) tekstų kiekis, kuriais reiškiama nuomonė apie erotiką ir pornografiją, publikuojami interviu su Lietuvos populiariosios kultūros žvaigždėmis iliustruojami seksualiomis jų nuotraukomis, pasirodo seksualizuoto turinio lietuviškos reklamos, laidos televizijoje, visur juntamas jaunystės ir grožio temų kultas.
Seksas viešojoje erdvėje tampa ne ekspertų nagrinėjamu objektu (seksologų, psichologų straipsniai, patarimai ir kt.) - seksas tampa pramoga, o su seksu siejamos paslaugos labiau prieinamos vis platesnei visuomenės daliai. Lietuvos televizijos vis daugiau transliuoja erotinių filmų, žiniasklaidoje apžvelgiami kitų šalių pornografiniai kanalai, skelbiamos pramogų-sekso pasaulio naujienos, o 1996 m. transliuojama pirmoji lietuviška intymi (erotinė) laida, kurioje pasirodo Džilda - „pirmoji lietuvė, viešai nusirengusi prieš telekameras“.
Seksualizuotos televizijos laidos, užsienio laidų, filmų transliacija koja kojon žengia su kitų žanrų TV laidų kūrimu. Jei iki tol seksualizuotų vaizdų raiška, kurią kartais galėtume įvertinti kaip perteklinę, neapmastytą ar nebūtinai nešančią aiškią žinutę, turėjo gan aiškias raiškos formas ir erdves (erotinių žurnalų viršeliai, fotoaktų parodos, viešinimas spaudoje, grožio konkursai, erotiniai filmai, su seksualumu siejamų straipsnių iliustravimas ir kt.), tai maždaug nuo 1995 m. seksualizuoti kūnai (ypač moterų) persikelia į reklamą, televiziją, ieško naujų formų spaudoje.
Tokio vizualinio turinio pasirinkimą neretai tampa sunku susieti su demonstruojama, reklamuojama preke-paslauga - seksualizuoti vaizdai praranda sąsają su intymumo, seksualumo temomis. Tokie vaizdai tampa reklama savaime, nereikalauja jokio papildomo turinio vaizdui įprasminti. Nors šiuo laikotarpiu bulvarinėje spaudoje intensyviai reklamuojamos sekso prekių parduotuvės, įvairūs lietuviški prekės ženklai imasi reklamuoti(s) pasitelkdami nuogą kūną. Tipiškas to pavyzdys - Utenos trikotažo reklama televizijoje, kurioje rodomi „erotinius žaidimus lovoje“ žaidžiantys jaunuoliai. Apskritai dažnėja atsitiktinės seksualizacijos formų, kai seksualizuotas kūnas naudojamas reklamai ar iliustravimui, tačiau neturi nieko bendro nei su pačia paslauga, nei su (kon)tekstu. Pavyzdžiui, nekilnojamojo turto bendrovės (UAB „Viksta“) reklamos esminis ir vienintelis elementas - pusnuogė mergina miške, įamžinta akivaizdžiai gundančioje pozoje.
Greitai besimainant madoms ir tendencijoms, naujo viešosios erdvės seksualizacijos etapo pradžią žymi ir naujasis tūkstantmetis. Šiuo laikotarpiu seksualizuotas kūnas tampa ne tik smarkiai komercializuotas, hiperseksualizuotas ir prieinamas vis didesnei daliai visuomenės, tačiau seksualizacijos apraiškos plinta į vis labiau kasdienes sritis.
10 juokingų Europos reklamų
tags: #pirmieji #pasaulyje #nekilnojamojo #erotiski #zaidimai