Alfonsas Nyka-Niliūnas: gyvenimo ir kūrybos atspindžiai laiškuose

Alfonsas Nyka-Niliūnas - vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių poetų, eseistų ir vertėjų. Jo kūryba pasižymi giliu intelektualumu, filosofiniu mąstymu ir subtiliu estetiniu jausmu. Šiame straipsnyje panagrinėsime poeto gyvenimo kelią, jo ryšį su gimtine ir mintis, atsispindinčias laiškuose artimiesiems.

Gimtinės ilgesys ir tremtis

Poetas buvo itin glaudžiai suaugęs su savo gimtųjų namų aplinka Nemeikščiuose, artimaisiais, apylinkės žmonėmis bei kraštovaizdžiu, nuolatiniu gamtos kismu. Visa tai sudarė jo Visatą, be šito neįsivaizdavo būties pilnatvės.

Tačiau 1944-ųjų istorinių pervartų nublokštas atsidūrė Vokietijoje, o vėliau Baltimorėje (JAV). Daugiau nei šešiasdešimt metų, iki pat savo mirties 2015-aisiais, gyveno svetur. Tačiau namų ilgesys nuolat pulsavo kraujyje.

1998 m. vienintelį kartą apsilankęs Lietuvoje, A. Nyka-Niliūnas neberado savo namų… išsivežė nusivylimą. Tačiau anuomet pamatyti vaizdai neištrynė iš atminties vaikystės ir jaunystės refleksijų, kurios jį gaivino ir stiprino. Ne kartą yra teigęs, kad iš savo gimtinės „niekad ir nebuvo išėjęs“.

2018 m., Utenos kapinėse, tyliai ir ramiai, taip, kaip ir norėjo, atgulė amžinojo poilsio šalia savo Tėvų.

Laiškai iš Vilniaus: padrąsinimas ir viltis

Skaitytojams siūlome pluoštelį A. Nykos-Niliūno (tuomet dar Alfonso Čipkaus) laiškų, rašytų namiškiams iš Vilniaus 1942-1943 m. (Šie laiškai saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Kaune.) Istorinis fonas buvo sudėtingas: karo siautulys, vokiečių okupacija. Tuo metu poetas Vilniaus universitete bebaiginėjo romanistikos studijas, rašė diplominį darbą.

Laiškuose nerasime jo nusiskundimų ar nevilties krislelių. Anaiptol, laiškai tampa padrąsinimų, pastiprinimų, viltingo tikėjimo ateitimi ženklais.

Laišką Jums beveik visuomet rašau sekmadienį rytais, nes tuomet būna nuostabiai tylu ir ramu. Tuomet ir sniegas už lango krinta, rodos, lyg namie būtum. Ir tokią valandą negali neatsiminti namų. Tokiais sekmadieniais aš su mama sėdėdavom namie ir laukdavom iš bažnyčios pareinančių. Dabar lygiai taip pat sninga ir taip nuostabiai tylu. Grodamas armonikėle, aš prisiminiau taip ryškiai ryškiai Jus ir kažkokią Onos niūniuojamos dainos melodiją. Pernai, tokiais pat rytais, nubudęs iš miego ir pajutęs nenugalimą traukimą namo, lyg dar miegodamas susiruošdavau ir niekam nieko nesakęs išvažiuodavau namo.

Štai aš gavau Onos (1) rašytą laišką. Jūs nežinot, kaip malonu skaityti šitas pažįstamas raides ir žodžius. Gerai. Apie tai daugiau nekalbėsime. Dabar paklausiu, ar gavote mano laišką, kurį aš jums parašiau gavęs Adelpo (2) rašytąjį? Tą laišką aš išsiunčiau ant rytojaus po to, kai gavau.

Ona rašo dėl Banko (3). Tuo klausimu aš jau rūpinuosi, ir dėl to Jūs galite būti ramūs, jei negalėsiu iš karto - sumokėsiu per du kartus. Buvau nutraukęs laiško rašymą. Dabar vėl rašau, bet jau vakaras, šiltas ir tylus žiemos vakaras, kaip milijonai tokių vakarų. Buvau mieste, nes šiandien Lietuvos Nepriklausomybės 24 metų sukaktuvių išvakarės. Lietuviai ėjo į kapines, į Rasas, kur buvo giedamas Himnas prie kareivių kapų. Pas Jus turbūt mažiau iškilmingai.

Apie save nieko naujo negaliu pasakyti - gyvenu kaip ir kiekvienu kartu, vadinasi, neblogai. Tiesa, dabar turiu gana daug darbo (4), bet dabar tai jau jokiu būdu nėra blogo gyvenimo pažymys. Be to - vasara ne už kalnų. Parašykite, kaip laikosi mama? Aš manau, kad gerai. Ir ko gi gali būt negera gyventi namie, savų žmonių tarpe. Dar vienas dalykas - tai Jūs man baisiai šykščiai rašote. Tiesa, gal ir nėr kas rašo, bet reikia rašyti visa tai, kas ateina į galvą, ką matai pro langą, ką girdėjai ir t. t. Nu tai baigsiu.

Aš manau, kad jūs linksminatės po senovei. Ir ko jums nesilinksmint. O jei aš būčiau toks jaunas, kaip dabar Ona! Pavargau berašydamas (6) ir štai atėjo man noras pasikalbėti su Jumis. O kaip kitaip pasikalbėsi, jei ne laiške. O būtų labai gera kalbėti tikrai, realybėje, taip sau vakare prie ugnies, sugrįžus iš darbo, kaip kadaise kalbėdavom, atsimenu, morkas bevalgydami.

Šiandien yra Užgavėnės (7), vasario 17 diena, ir jau Jums rašau laišką, nors Jums vieną tik ką vakar išsiunčiau. Bet šiandien jo rašyti nebaigsiu. Baigsiu gal net po kelių dienų. Vakar gavau nuo Jūsų duonos ir kita ko. Už tai aš Jums esu labai dėkingas, nes namų duona žmogų veikia kažkaip keistai gaivinančiai. Tą, kurią nusivežiau važiuodamas po Kalėdų atostogų, pabaigiau dar tik šiandien, t. y. vasario 17 dieną. Taigi, dabar aš jau ir vėl jaučiuosi kaip karalius. Kadangi šiandien Užugavos ir pas mane laikrodis rodo apie pusę penktos valandos, tai Jūs, manau, jau ruošiatės virti mėsos, kad privalgytumėte už visą gavėnią, o Adelpas su Ona ruošiasi eit šokt kur nors, o gal ir čia pat, namie, taip pat už visą gavėnios pasniką pirmyn atšokt. Žinoma, labai jums linksma, jei neklystu. Tai ir gerai. Kitom Užugavom gal ir aš būsiu namie, tai pasistengsiu irgi neatsilikti.

Dabar tai niekur nesiruošiu ir eiti - ir namie, nors koki gi man čia namai, gera sėdėti ir pasvajoti, prisiminti jau praėjusias panašias dienas, kuomet ne tik kad namie nenusėdėdavau, bet ir savu kaimu nepasitenkindavau. O gal dar susigundęs ir aš išeisiu kur nors, ypač jei kas nors iš pažįstamų užeis.

Laiško rašymą tęsiu lygiai po dešimties dienų, t. y. šių metų vasario mėnesio paskutinės dienos vakarą, nes kaip tik šiandien gavau Adelpo rašytą laišką, kur jis jau beveik baras už ilgą nerašymą (10 dienų, nes paskutinį laišką išsiunčiau II 15) ir Jūsų siuntinį laiko jau beveik žuvusiu. Būčiau parašęs, žinoma, daug greičiau, bet buvo atvažiavęs į Vilnių Petras (11), o jį buvau gal du metai kaip matęs, taigi ir laiškas susivėlavo. O jūs žinote Petrą: jis žmogus linksmas ir šnekus. Nuostabus daiktas, kad jis, tiek laiko prasėdėjęs kalėjime (12), nė kiek ne blogiau atrodo kaip seniau. Tik gal kiek greičiau nuvargsta. Bet ir seniau tas pats būdavo.

Man labai malonu, jei Adelpas rašo, kad namie ir jam esą nuostabiai gera gyventi. Pagaliau įsitvirtino. Ar mama visuomet nesakydavo, kad niekur nebus geriau, kaip namie. Artėja Velykos! Dėl parvažiavimo namo kol kas dar nieko aiškaus negaliu pasakyti. Bet sunku pasakyti, ar galėsiu parvažiuoti - žinote, kad dabar su kelionėmis didelis vargas. Iš Utenos, kai Adelpas ten dirba, gal jau būtų ir lengviau. Kaip Jūsų visų sveikatos, ar nesušalote per visą tokią išgąstingą žiemą? Mama turbūt baisiai pavasario laukia, nes šįmet jau visai padoriai ir greitai galės vaikščioti. Tėtė tegu nesikankina su tuo pašaru prieš kalną. Argi nenusibodo visą amžių prieš kalną ir prieš kalną. Kada gi, žmogau, galėsi eiti laisvai pakalnėn? Bet tokios laimės niekas nesulaukia; gyvenimo esmė ir yra tame nuolatiniame žmogaus darbe. Vienas lotynų poetas sakydavo: „Naudokis prabėgančia diena ir kuo mažiausiai rūpinkis ateitim.“ Tai nemaža išmintis, tik reikia ją gerai suprasti.

O dienos svajonėje yra visuomet gražesnės, kaip toj dainoj, kur sakoma: „Tu žiūrėk, kaip ten vyšnios ir obelys miega ir sidabro akim praregėjo naktis; atjos karaliūnas per kvepiantį sniegą - jam takai ir veja obelų nusnigti. Ištįsus aušrinės pirmiems spindulėliams vienu jų tu parsliuogsi linksmutė namo, matysi vėl obelis žydint ir lėlę, kurią tau karaliūnas šiąnakt dovanos“ (13). Taigi, tai viskas žemėje praeina, praaidi, kaip jaunystė. Tačiau yra dalykų, kurie yra amžini ir nepraeina. Atsimenat jūs Kinijos Imperatorių, kurį mirštantį atgaivino pilkos lakštingalos daina. Aš kai kada vėl grįžtu vaikystėn (man taip rodosi) ir, rodos, lyg girdėčiau mamos niūniuojamus tuos žodžius iš tos pačios lopšinės: „Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis ir sparneliais lengvais tave mariomis neš, tu mik, nebijok, aš tave paliūliuosiu ir pernakt naktužėlę budėsiu čia aš“ (14). Arba prisimenu vėjuotas rudenio dienas, tokias, kuomet vėjas, rodos, amžinai jau ūžia - ir išeini tuomet paupin, sakysime, apyniaut. Betgi aš prišnekėjau kaip kokis Morkūnas (15), sėdėdamas galu stalo nuo ryto ligi vakaro.

Vilniuje nieko naujo - ir kas gi gali būti naujo. Tik po daug metų pasakosiu parvažiavęs namo: tai buvo įdomu! Aš tai, žinoma, gyvenu gerai - kada gi aš gyvenau blogai? Reikia baigti, nes jau ten prirašiau, kad ir skaityti jums nebus laiko, o gal ir kantrybės pritrūks. Tai sudie!

Kai man vienam pasidaro liūdna, tuomet išsiimu iš stalčiuko armonikėlę ir imu groti tą dainą, kurią aš pirmą kartą išgirdau per Kalėdų atostogas namie būdamas arba kitą kokią nors. Ir tai būna tik sekmadieniais. Kitom dienom žmogus beveik neturi kada nei susimąstyti. Nėr kada. Šiandien visas miestas skendi saulėje. Ir nors - 18 šalčio, man kažkodėl prisimena pavasaris ir visą purto kaži kokis šiurpulys. Rodos, girdi - šniokščia vanduo vakare, atsimenat, kuomet šlaitus užlieja vanduo.

Labiausiai tai aš Jums norėčiau pasiskųsti dėl nykumos: nyku, ir gana, taip sau, nežinia nė ko. Tada gera gryčioje, nes laukuose dar pučia žvarbus vėjas, bet saulė jau visą dieną atsimuša tamsiose sienose ir nuskaidrina laikrodį ir apmusijusius paveikslus. Ir tie langai buvo daug artimesni. O ten, atsimenu, tamsiomis žiemų dienomis sėdėdavau po savim basas kojas pasėdęs. Dabar daugiau maža ką ir begalvoju, išskyrus važiavimą namo. Tik kažin ar pavyks, ar nesutrukdys aplinkybės. Žmogus būdamas amžinai vienas, žinoma, turi apie ką nors galvoti. Aš irgi. Kai užsimiršti, rodos, imtum ir pašauktum „Mama!

Iš tų mano žodžių nepadarykite išvados, kad aš būčiau jau taip baisiai nusiminęs, ar ką. Visuomet juk aš buvau linksmas. Kadui, atsimenu, sėdėdamas po savim pasėdęs basas kojas ir žiūrėdamas į linguojantį žieduos paplūdusį kaštaną, jaučiau kažin kokioj stebuklų šaly gyvenąs. Visi jie šiandien man kaip gyvi. Vaškelio (17) beržas, obelis bukštalauky, akmuo, panašus į varlę, prie Ramaškėnų (18) brastos, alyvos krūmas prie gurbo, kuris niekuomet kaži kodėl nežydėjo tada. Viskas keičias; rodos, ir lėktuviuko (19) nebėra liepoje, prie gryčios; o būdavo pareidamas pirmiausia išgirstu jo ūžimą. Sakykit man, ar bus dar kuomet nors ruduo, vėjuotas ruduo, kaip kadais, kai Platajam rugius sėjant eidavom su Adelpu grybaut? Gerai atsimenu - pro tas laukines obelis Šabaliauskų (20) lauke, kurios tuomet būdavo geltonos nuo obuolių ir lapų. Tik kaži ar tinka kalbėti apie rudenį ir visokį kitokį nykumą, kai čia pat pavasaris, gaivinąs viską, daiktus ir žmones, senus ir jaunus. Tikriau, visus paverčia jaunais. Tai tikrai didelė laimė.

Parašykite, kaip mama laikosi. Ar jau jūs galutinai prisipratinote prie linksmų vakaruškų? Tas man kelia didelio džiaugsmo. Ir reikia būti visuomet linksmai ir bartis tai tik iš pramogos arba įpratimo. Tėtė, rodos, visuomet mėgo vakaruškas. Apie Oną su Adelpu nėra ko nei kalbėti. Suruoškite kokį nors šumą (22) Velykom, tuomet gal ir aš parvažiuosiu, senas dienas prisiminęs. Tai ką gi, nors labai gera šnekėtis, bet baigti reikia. Kalbėtis visuomet gera, ypač užmiršus visus rūpesčius ir vargą. O užmiršti tikrai reikia. Parašykite man, kaip ten su išvažiavimu iš Utenos? Gal dabar jau Adelpas, kaipo stambi figūra (23), gali ten ką nors sukombinuoti. Be to, pasakykite, ar greit būtų galima gauti leidimas iš Utenos į Šiaulius? Tai man reikalinga dėl Paulausko. Tai ką gi, gal reikės jau ir baigti. Reikia juk ir saikas turėti.

Štai aš jau ir vėl Vilniuje. Reikia pasakyti, kad nuvažiavau net labai gerai - per kokias 3-4 val. Per šį trumpą laiką nieko naujo neatsitiko, tik šiluma šoko taip staiga, kad ne tik žieminis paltas nebereikalingas, bet ir su vasariniu per karšta. Su šiais pranešimais prasidės vasaros darbai. Dabar mieste gyventi jau visai nebeįdomu. Jei žiemą dar buvo galima šiaip taip gyventi, tai dabar jau tikrai bjauru: prasideda dulkės, karštis. Šutina kaip katile. Sekmadienį, mačiau, saulėje buvo 35 C. Tikrai negirdėta, kad kuomet nors taip staiga būtų prasidėjusi vasara. Kai tik išvažiavau - tuoj pasigedau namų. Įpranti, jau ir reikia išvažiuoti. Tai bus gražu per Sekmines (26)! Kas gali palyginti visa tai. Gal netikėsite, bet laimingiausias žmogus tas, kuris nieko nematė, nieko nežino ir niekas jam nėra nusibodę.

Atmenu, kaip gražu rodės Utenos bažnyčioj sėdėti ar klūpot šalia mamos. Kas galėtų tam lygintis? Vienas geras ir gražus dalykas Vilniuje - tai gegužinės pamaldos. Jos niekur negali būti gražesnės ir jaukesnės. Aušros Vartų prieglobsty tykiais ir ramiais gegužės mėnesio pavakariais klausai, kaip sklinda niauri giesmė, kurioje garbinama Švenčiausioji Mergelė ir lyginama su rože, ir dar vadinama paguoda ir viltim. Gražu ir dėl to, kad viskas vyksta gatvėje, tylioje ir netriukšmingoje senamiesčio gatvėje. Nebėra čia jokio noro nešti prigaudžius karkvabalių, kaip kad darydavau Nemeikščiuose.

Vakar pradėjau, šiandien baigiu. Tik grįžau iš miesto. Nuostabiai šiltai lyja. Manau, lyja ir namie. Tai lyg kokis vaistas žemei ir javams. Rugiai tai kyla, kaip ir pats pavasaris. Čia tai sunku ir just, kas dedas laukuos. Įdomu, ką vakarais veikiate? Kai sušilo, tai gal ir ugnies nebedegat. Gal jau koki 6 metai, kai buvau namie tokiu laiku, kai ugnies nebedegat! Aptvarkysite aplink namus. Tik neišlaužykite mažyčių vyšnelių už serbentų krūmų. Mačiau, kad stogas paplyšęs. Bet gal dabar nėra kuo užtaiso. Bet taisyt reikia. Šiuokart baigsiu. Viso.

Šiandien gavau iš Jūsų laišką. Ir taip nudžiugau, nes štai jau keletas dienų, kaip laukiau jus parašant. Ir kaip nuostabiai malonu skaityti gerai pažįstamos rankos vedžiotus ir šiltus žodžius. Tikrai tokių momentų aš juntu didelį džiaugsmą, kuris ilgai neužgęsta. Reikia pasakyti, kad Ona moka geriausiai rašyti laiškus iš visų mūsų namų žmonių.

Aš esu labai patenkintas, kad ji sako jus labai gerai gyvenant. Tai mano kasdienis noras. Aš manau, to nori visi. Kaip galima blogai gyventi pavasarį - tai kas, kad ir pasnigo trupučiuką - praeis sniegas ir bus nuostabi, žydinti vasara. Tokiu metu truputis džiaugsmo - ir jau gera gyventi. Juk žmogaus gyvenimo ilgumas irgi pareina nuo to, kaip jis gyvena. Man rodos, Mama turėtų prisiminti kadais praėjusius pavasarius, kuomet ji buvo maža mergaitė. Aš prisimenu - pasakodavo seniau. Tuomet galvojau: tai gera būta seniau! Tikrai buvo gera - Velykoms eidavo iš vakaro ir gal dideliam tokių pačių mergaičių būry.

Bet aš klydau: kiekviena diena yra nuostabiai graži ir reikia džiaugtis. Aš neseniai skaičiau knygą, kuri man gyvai priminė Mamą ir jos pasakojimus. Betgi dabar turėtų būti dar gražiau: visi jau suaugo, tikrai visi. Pas mane nieko naujo - gyvenu gerai. Kada gi aš gyvenau blogai? Vilniuje nieko naujo; čia ramu ir tylu, kaip visuomet, čia žmogus gali jausti sustingimą. Aš manau, kad greit baigsis visi karai ir būsim laimingi. Tuomet jau tikrai bus gera ir linksma. Bet reikia išmokti kiekvienu momentu būti linksmu. Sakysim, kad ir aš: kada gi man buvo negerai. Man visuomet gera, tegu bus ir kitiems. Man čia jau nusibodo, juo vasara arčiau, juo didėja nuobodulys. Kas kita namie. Dabar tai Jums gal niekas nė nepaskaito, tikriau pasakius, nėra iš kur.

O man buvo baisiai gera skaityti jums iš „Raganiaus“ (30). Betgi vasara ne už marių! Jūs dabar gal einat Majavon (31), kaip kadais. Štai jau kuris laikas, kaip jums neparašiau laiško. Tai, žinoma, viskas parėjo nuo mano apsileidimo. Nemanykite, kad aš būčiau Jus užmiršęs. Ne. Tiesą pasakius, ir laiko nebuvo. Pavasaris - visiems darbo marios. Šiuo atveju ir man. Antras dalykas, tai po to, kai aš Jums gegužės 4 d. parašiau laišką, jūs man neparašėte nei vieno.

Remiantis Alfonso Nykos-Niliūno laiškais, galima sudaryti lentelę, atspindinčią jo emocijas ir rūpesčius:

tags: #pjero #busto #mintys