Požeminiai garažai, sovietinė technika ir istorija Lietuvoje

Šaltojo karo metais Lietuvoje buvo įrengta daugybė slaptų objektų, skirtų apsaugoti gyventojus ir užtikrinti valstybės funkcionavimą kritiniu atveju. Tai buvo ne tik civilinės gynybos slėptuvės, bet ir atsarginiai ryšių centrai, karinės bazės ir kiti strateginiai objektai. Daugelis šių vietų ilgą laiką buvo slepiamos nuo visuomenės akių, tačiau dabar jos tampa istorijos dalimi, prieinama lankytojams ir tyrinėtojams.

Viena iš tokių išskirtinių vietų yra miškuose greta Vilniaus, kur sovietmečiu, šaltojo karo metais, buvo įkurtas atsarginis ryšių centras. Apie 1984-uosius uždaroje, griežtai saugomoje teritorijoje buvo pastatyti technikos garažai, triaukštis pastatas, po žeme - didžiuliai bunkeriai.

Atsarginis ryšių centras: slaptas objektas Nemenčinės apylinkėse

Vienas iš Šaltojo karo metu slaptai įrengtų objektų Lietuvoje buvo atsarginis Lietuvos radijo ir televizijos transliacijų centras. Netoli sostinės esančiose Nemenčinės apylinkėse 1984 m. Tai buvo visiškai slaptas objektas, kuris kilus karui tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių būtų buvęs naudotas kaip atsarginis ryšių centras.

Tuometė Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Ryšių ministerija šį objektą pavadino „Dom tvorčestva“, t. y. „Kūrybos namais“. Tuo metu daugeliui vyriausybinių objektų dėl jų slaptumo buvo įprasta skirti kodinius pavadinimus, pavyzdžiui: „Kūrybos namai“, „Pionierių stovykla“ ir panašiai.

Šio slapto ryšių centro statybos projektą parengė Maskvos projektavimo institutas, o darbai buvo pradėti 1975 m. Statybos užtruko apie devynerius metus ir kainavo apie 4 mln. Objektas pastatytas 3 hektarų pušynų juosiamoje teritorijoje. Visai šalia iš vienos pusės - Neries upė, iš kitos - geležinkelio linija. Uždaroje teritorijoje pastatyti šeši pagrindiniai objekto statiniai.

Tačiau svarbiausias šio objekto statinys - 2500 kv. m. ploto požeminis bunkeris, kuriame buvo įkurtas atsarginis radijo ir televizijos ryšių centras. Taip pat jame buvo telefoninio ir telegrafo ryšio dubliuojanti įranga. Požeminis bunkeris galėjo keletą mėnesių išgyventi visiškai autonomiškai.

Atsarginio radijo ir televizijos centro bunkeris. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Sovietiniais metais objektas buvo saugomas - visa teritorija apjuosta metaline tinkline tvora, o prie vienintelio įvažiavimo nuolat budėjo milicininkas. Teritorija buvo saugoma ir nuo smalsių akių. 1984 m. centras buvo visiškai pritaikytas televizijos ir radijo laidoms kurti, bet tiesioginės transliacijos iš šio objekto nebūtų galėjusios vykti.

Bunkeris buvo statomas taip, kad darbuotojai ir visa įranga būtų apsaugoti tiek nuo branduolinio sprogimo bangos, tiek nuo radioaktyvios, jonizuojančios spinduliuotės. Dėl šios priežasties bunkeris įrengtas 6 metrų gylyje po žeme, o jo sienų storis siekia apie 50 centimetrų. Skaičiuota, kad vienas sienos kvadratinis centimetras turėtų atlaikyti 2 kilogramų smūginę bangą.

Buvo svarbu numatyti, kad įvykus branduoliniam sprogimui nebūtų užblokuotas patekimas į pagrindines patalpas. Šiuo tikslu virš pagrindinio įėjimo buvo įrengtas lengvų konstrukcijų stogas.

1991 m. sausio 11 d. dar galėjusį funkcionuoti bunkerį užėmė sovietų desantininkai. Į Lietuvos valstybės rankas objektas galutinai pateko 1992 m. Bunkerio funkcionavimą turėję užtikrinti įrengimai, taip pat visa televizijos ir radijo įranga ilgainiui buvo išmontuota.

Teritorijoje buvo įrengta tuo metu didžiausia Baltijos šalyse 11,5 metro skersmens palydovinė antena, užtikrinanti ryšį su Vakarais.

Civilinės gynybos slėptuvės Vilniuje

Teigiama, kad šaltojo karo metais Vilniaus požemiuose buvo įrengta daugiau nei 300 civilinės gynybos slėptuvių - bunkerių, skirtų apsaugoti gyventojus nuo radiacinių, cheminių, biologinių atakų, aviacinių bombardavimų ir kitų panašių grėsmių.

„Šie gelžbetoniniai statiniai buvo ne tik izoliuoti nuo išorinio pasaulio, bet ir aprūpinti išgyvenimui būtina įranga: filtruotu oru, maistu, medicinos priemonėmis, matavimo prietaisais ir net daiktais, skirtais laisvalaikiui.

Subyrėjus sovietų sąjungai, dauguma Vilniaus slėptuvių buvo parduotos, perdarytos, nugriautos arba pasiekė avarinę būklę.

Dalis slėptuvių toliau egzistuoja, tačiau yra neprieinamos visuomenei. Norėdama išsaugoti nors krislą praėjusios epochos autentikos, „įstaiga Gatvės gyvos“ įsigijo buvusios įmonės „Lietuvos automatika“ slėptuvę Naujamiestyje.

„Pastebime, kad ekskursiją patys pasirenka vis daugiau vyresnio amžiaus moksleivių. Juos, manau, ta vieta intriguoja, o ir geopolitinis kontekstas tam daro įtaką - paskatina domėtis. Galų gale, galbūt, poveikį daro ir socialinių tinklų algoritmai.

Manau, kad link gilaus istorinio turinio geriausia žingsniuoti pamažu, nedideliais žingsneliais. Galbūt slėptuvė ir yra viena iš paprastesnių, labiau intriguojančių vietų, kuri gali sudominti istorija“, - sakė „Gatvės gyvos“ įkūrėjas ir gidas Albertas Kazlauskas.

Pastaruoju metu, tvyrant geopolitinei įtampai ir nuolat skindant žinioms apie agresorės Rusijos kėslus, aktuali tapo ir slėptuvių bei priedangų būtinybė.

Dauguma priedangų šiuo metu tiesiog yra kolektyvinės apsaugos statiniai, skirti laikinam prieglobsčiui saugantis nuo žalingo aplinkos poveikio, taip pat - evakuotų gyventojų apsaugai ekstremaliųjų situacijų ar karo metu.

Įprastomis gyvenimo sąlygomis minimi statiniai naudojami įvairiems visuomenės poreikiams, - dažniausiai tokie statiniai yra mokyklos, gimnazijos, kultūros, sporto centrai.

Tam yra tinkamos ir pramogų ir kitos paskirties statinių požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, garažai, rūsiai, technologiniai, transporto ir pėsčiųjų tuneliai, įmonių, sporto įstaigų sanitarinės buitinės patalpos, nedegių medžiagų sandėliai ir kitos.

„Mūsų žiniomis, kai kurios priedangos, ypač miestuose, būna nuomojamos komercinei veiklai, pavyzdžiui, kūrybinėms dirbtuvėms, muzikos repeticijų salėms, sporto klubams“, - sakė Turto banko Turto valdymo departamento direktorė Modesta Acutė.

„Slėptuvės yra skirtos valstybės institucijų veiklai užtikrinti kritiniu metu. Tokių slėptuvių nėra daug.

Visuomenei svarbiausios yra priedangos, kuriose, kilus grėsmei, galėtų pasislėpti gyventojai“, - sakė M.Acutė.

Šiuo metu Turto bankas valdo 245 objektus, kuriuose yra priedangos. Jų būklę detaliai vertinama, tvarkoma bei ruošiama galimam naudojimui.

„Institucijų duomenimis, visoje Lietuvoje šiuo metu yra priedangų, kuriose grėsmės atveju galėtų pasislėpti apie 1 mln. gyventojų. Apie 4,5 proc. jų galėtų pasislėpti Turto banko valdomuose objektuose esančios priedangose“, - sakė M. Acutė. Vilniuje, Turto banko valdomuose objektuose yra apie 58 priedangos, kuriose pavojaus atveju galėtų pasislėpti apie 15 tūkst. žmonių.

Pasak jos, pagrindinis iššūkis šiuo metu - tai kompleksinis požiūris į priedangų plėtrą. Nes tam, kad būtų sukurtas saugumo poreikius atitinkantis priedangų tinklas, reikia vieningo valstybės įstaigų, savivaldybių ir statybos sektoriaus požiūrio ir nuoseklių pastangų.

„Priedangos turi atitikti galiojančius teisės aktus, būti pasiekiamos gyventojams, tinkamai pažymėtos.

Šaltojo karo muziejus Plokštinėje: branduolinio ginklavimosi varžybų liudijimas

Norint pasiekti Žemaitijos gilumoje įsikūrusį Plokštinės kaimą tenka penkis kilometrus riedėti siauru žvyrkeliu per mišką. Jis vingiuoja tiesiai į buvusią sovietinių branduolinių raketų paleidimo bazę.

Tačiau atokią vietą gerai žino karo istorijos mėgėjai, pradėję čia lankytis jau 1992-aisiais, kai šis sovietų palikimas atiteko Žemaitijos nacionaliniam parkui. Jo darbuotojai iškart ėmėsi darbo - jie pasiryžo apleistą ir smarkiai nuniokotą teritoriją sutvarkyti ir paversti Šaltojo karo muziejumi, taip išsaugant šį unikalų karinį paveldą. Tai vienintelis muziejus Europoje, įkurtas buvusioje požeminėje raketų aikštelėje.

1996-aisiais bazė minimaliai paruošta ir pritaikyta lankytojams, nuo tada ir pradėtos rengti ekskursijos. Prieš dvejus metus gauta beveik 5,5 mln. litų, kurių didžioji dalis - iš Europos regioninės plėtros fondo. Už šias lėšas papildyta ekspozicija, atnaujinta vėdinimo sistema, užtikrintas saugumas lankytojams, sumontuoti monitoriai, kuriuose nuolat rodomi daugelį metų įslaptinti dokumentiniai vaizdai, kuriuos tuokart galėjo matyti tik Sovietų Sąjungos vadovas Leonidas Brežnevas ir nedidelis būrys aukščiausių valdžios pareigūnų.

„Kadaise tokių objektų buvo daugybė - Sovietų Sąjungos vakariniame pasienyje jų buvo pastatyta apie pusė šimto. Šiandien jie visi sunaikinti, tačiau šį pavyko išsaugoti. Tai, ką projektavo sovietų inžinieriai, pamatysime tik čia. Tai pirmasis kompleksas, nuo kurio ir prasidėjo galingo branduolinio ginklavimosi varžybos. To, kas yra čia, nepamatysi nė viename filme. Tai ne karo technikos muziejus, tai muziejus apie karą kaip didžiausią žmonijos tragediją“, - kalbėjo Karo paveldo centro direktorius Vladimiras Orlovas, kurio pastangomis gauta daug vertingų eksponatų iš Rusijos, kurie daugelį metų buvo laikomi visiškai slaptai.

Lankytojams paruošta tik viena šachta, kitos buvo itin smarkiai nuniokotos, tad jas nuspręsta sutvarkyti ir užkonservuoti.

Visus saugumo ir higienos reikalavimus atitinkantis Šaltojo karo muziejus įrengtas viename pirmųjų Sovietų Sąjungos buvusiame požeminiame balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse lankytojams duris atvėrė praėjusių metų pabaigoje.

Muziejaus darbuotojai džiaugiasi, kad daugelyje užsienyje išleistų gidų knygų tarp lankomiausių objektų pažymėta ir ši buvusi raketų bazė netoli Platelių. Karinis turizmas, anot A. Brazdeikytės, dabar „ant bangos“, tad užsienio turistų susidomėjimas šiuo objektu didžiulis. Rengiami specialūs ekskursijų maršrutai, rašomos knygos, kuriami filmai.

Nuo 1962-ųjų čia veikė visas karinis miestelis - iš viso apie 20 pastatų: kareivinės, karininkų štabas, atskiros valgyklos kareiviams ir karininkams, garažai, medicinos punktas, maisto sandėliai. Iš viso čia gyveno daugiau kaip 300 kareivių. Aukšto rango karininkai su šeimomis gyveno Plungėje, čia atvykdavo tik budėjimams.

Plungiškis Antanas Pocius - vienas iš tų, kurie iki 1961-ųjų kovo čia padėjo kasti keturias raketų paleidimo šachtas. „Objektas buvo itin slaptas. Mus įkurdino šalia teritorijos, palapinėse, į zoną ateidavome tik dirbti. Poste gaudavome pažymą apie tai, ką reikės daryti, ir - tiesiai prie darbo“, - pasakojo kartu su būriu estų ir latvių kastuvais kasęs 30 metrų gylio šachtas.

Nuo 1963 iki 1978 metų čia dislokuotos keturios vidutinio nuotolio balistinės raketos SS-4, apginkluotos 2 megatonų galios termobranduolinėmis galvutėmis. Viena tokia galvutė galėjo akimirksniu nušluoti bet kurį Vakarų Europos miestą. Visos raketos buvo nutaikytos į Vakarų Europos šalis: Didžiąją Britaniją, Vakarų Vokietiją, Ispaniją, taip pat Norvegiją, Turkiją.

JAV ir Sovietų Sąjungos politikai surado abiem pusėms naudingą būdą atsisakyti pasenusios raketinės ginkluotės. Vykdant šią sutartį, 1989 metais visa Lietuvoje dislokuota strateginės paskirties branduolinė raketinė ginkluotė buvo demontuota ir išgabenta į naikinimo bazę Baltarusijoje.

1977 metais komplekso kovinė tarnyba sustabdyta, 1981-aisiais demontuota pagrindinė įranga. 1984 metais šį kompleksą aptarnavusi 29-oji raketinė divizija buvo galutinai perdislokuota į Rusijos Irkutsko miestą, kur tarnauja iki šiol.

Buvęs raketų paleidimo kompleksas Plokštinėje tapo vienintele vieta Pabaltijo šalyse, kur galima atvirai pamatyti tokį objektą.

Karmėlavos raketinė bazė: branduolinio ginklo pristatymo infrastruktūra

Viena iš tokių bazių - raketinė bazė Karmėlavoje, žinoma kaip в/ч 83301 šaukiniu "Бабочка", kurią šiandien ir panaudosime iliustracijai. Kitos bazės, nors ir skyrėsi detalėse, buvo praktiškai tokios pačios.

Raketinė bazė Karmėlavoje buvo įkurta 1962 metų sausį - vasarį (sausio 8 - pirmos dvi raketų paleidimo aikštelės, vasario 10 - likusios dvi). Raketinė bazė buvo nuolat tikrinama ir modernizuojama - tarnaujantys kareiviai tobulindavo raketų paruošimo startui įgūdžius, mokydavosi dirbti cheminio ginklo panaudojimo sąlygomis.

Skirtingai nei kitose šalyse, naujesnių branduolinių ginklų (Пионер, Тополь), lietuviškos raketinės bazės negavo. Galbūt čia suveikė politinis faktorius, galbūt tai, kad Lietuva kultūriškai buvo artimesnė vakarų Europai, nei kitoms rusakalbėms Sąjungos šalims, tačiau, lietuviškos raketinės bazės iki pat išformavimo naudojo moraliai pasenusį branduolinį ginklą, 1989 metais nurašytą ir sunaikintą pagal Sovietų Sąjungos ir JAV abipusio nusiginklavimo sutartį.

Apžvelkime raketinės bazės struktūrą. Ji gerai matosi 1969 metų aeronuotraukoje.

• Pirmoji - arčiausiai oro uosto ir įvažiavimo - administracinė dalis, su kareivinėmis, karininkų klubu, sanitariniu mazgu, valgykla ir diviziono štabu.
• Greta, kitoje keliuko pusėje, buvo įrengtas diviziono techninis parkas - daugybė garažų ir remonto dirbtuvės.
• Mėlyna linija - kovinės dalies perimetras, žalia - administracinė ir techninė dalis, raudona spalva pažymėti raketų priežiūros bazė ir visi joje esantys statiniai.
• Mėlynas stačiakampis - raketinės bazės vadavietė, žali stačiakampiai - raketų ir jų transportavimo technikos angarai, prie kurių - keturios raketų paleidimo aikštelės, pažymėtos juodai, su paleidimo bunkeriais (balti stačiakampiai), kiekvienoje iš jų.
• Raketinės bazės slėptuvės, kurių yra trys, yra pažymėtos baltais apskritimais, su taškais.

Už diviziono vadavietės - raketų saugojimo angarai ir paleidimo pozicijos. Tokių pozicijų raketinė bazė turėjo keturias, t.y. paleisti galėjo ne daugiau keturių raketų vienu metu. Kiekvieną poziciją sudarė išbetonuota paleidimo aikštelė, apsupta iš visų pusių pylimais, su metaliniu žiedu, įmūrytu aikštelės viduryje, skirtu raketos stovui įmontuoti, raketų saugojimo angaras, netoli, iš kur raketa buvo atgabenama į starto poziciją ir starto bunkeris, kiekvienoje aikštelėje, iš kur ir būdavo laidais perduodama paleidimo komanda.

Priešlėktuvinė gynyba Vilniuje

Priešlėktuvinių dalinių permetimas į Lietuvos teritoriją prasidėjo 1945 metų pabaigoje, iš karto po Antro pasaulinio karo. Tarp Lietuvoje dislokuotų karinių dalinių į Vilnių pateko pulkas, po ilgų ir kelis metus trukusių performavimų pavadintas 529 zenitinės artilerijos pulku, įkūręs ugnies pozicijas tiek Vilniaus miesto kalvose, tiek už jo ribų.

Viena iš tų pozicijų buvo įrengta ant Tauro kalno, dabartinių Santuokų rūmų vietoje. Pulko ginkluotė nuolat tobulėjo - 100 ir 130 mm. pabūklus 1960-tais metais pakeitė sistemos S-75, o juos 1967 metais - modernizuotos raketos S-75M "Volhov". Nors S-125 Vilniaus pulkas neturėjo, bet 1970 metais jį papilde kitas nemažas dalinys - S-200V divizionas, iš dviejų kovinių baterijų, su 180 km veikimo nuotoliu, įsikūręs Vilniaus šiaurėje, prie Raudondvario (dar vadinamo Kalinu) miestelio.

Tada, be minėto S-200V Raudondvaryje, Vilniaus PLG pulkas turėjo dar keturis S-75M divizionus - Lentvaryje, Mickūnuose, Molėtuose ir Vidiškiuose, prie Ukmergės.

Nuo 1987 metų, pulką perginklavus nauja S-300 modifikacija PS, pulkas buvo pervadintas į 466-ąją zenitinę raketinę brigadą, kurios pavadinimas išliko iki pat Sovietų kariuomenės pasitraukimo. Naujos raketos pakeitė senas S-75M raketas Lentvario ir Mickūnų pozicijose.

Brigados vadavietė, šaukiniu "Откол", turėjo tiesioginį ryšį su "Arka" - pagrindine Baltijos regiono oro erdvės vadaviete.

466-osios PLG brigados vadavietė, šaukiniu "Otkol", atokioje vietoje Visorių miške buvo įkurta 1971 metais. Naujoje vadavietėje buvo įrengta automatinė valdymo sistema АСУ «Вектор», kurią vėliau atnaujino į АСУ «Байкал». Lietuvai paskelbus nepriklausomybę 1992 metais pirmieji sunkvežimiai su karine technika ir įranga pajudėjo būtent iš čia.

Prieš išformuojant Vilniaus PLG gynybą Vilniaus oro erdvę saugojo kelios raketų pozicijos, kurias čia ir aptarsime. Tiesa, dalis šių pozicijų, nors ir priklausė Vilniaus PLG brigadai, labiau saugojo prie Ukmergės dislokuotas raketines bazes, tokias kaip raketinė bazė Kopūstėliuose, nei patį Vilniaus miestą.

Šiaulių požemiai: legendos ir tikrovė

Beveik visų pasakotojų žvilgsniai krypsta Didždvario parko link. Miesto legendos sako, jog šioje vietoje kaip tik ir prasidėjo požeminis urvas, kurio viena šaka vedė Talšos linkui į kapines, o kita baigdavosi šv. Petro ir Povilo bažnyčios požemiuose.

“Urvas po Dvaro gatve šakodavosi. Viena jo atšaka, kiek siauresnė, ėjo bažnyčios linkui, o kitas urvas buvo gana platus, kaip koks garažas, aukštis apie 2,5 m, plotis - apie 3. Skliautas buvo sumūrytas iš raudonų plytų, šonuose - nišos. Grindys gana lygios, leisdavosi gilyn St. Lukausko ir Dvaro gatvių kampo pusėn. Urvu galėdavai gana toli nueiti - kol užtekdavo drąsos. Kai kuriose nišose matėsi užmūrijimų pėdsakų. Nuo dabartinio Ūkio banko pastato pusės - užversta. Apie 1957 m. tas įėjimas į urvą buvo užmūrytas.

Giedrius Matiukas, senas šiaulietis, mena, jog vaikystėje, irgi apie 1957 m., jam teko matyti atkastą vieną to požemio atšaką. Toje vietoje, kur Dvaro gatvėn nusileidžia betono laiptai, apačioje buvo atidengta mūro pusarkė, keistokas skliautas, mūrytas iš geltonų (!?) plytų, gana platus, apie tris metrus. Po žeme glūdėjo negiliau kaip pusmetrį. Požemis ėjo šlaitu aukštyn, apleisto rūsio link. Toje pusėje irgi žiojėjo skylė, išmušta akmenų mūre.

Šiaulietis, dailės veteranas, Gerardas Bagdonavičius prisimindavo, kad jo vaikystėje, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, lyg iš to paties rūsio po parku ėjo dar vienas urvas, lygiagretus ar sudarąs nedidelį kampą su Dvaro gatve. Jis jungėsi su grafo Zubovo rūmais. Urvo atšakoje buvo laikomos daržovės. Apie tai pasakodavę dvaro tarnai ir landūs miesto vaikigaliai, vienaip ir kitaip prasiskverbdavę už parką juosusios tvoros, kuri vietomis buvo metalinė, vietomis medinė.

Pokaryje virš to įėjimo buvo išbetonuotas pamatas atrakcionui - sūpuoklėms. Drąsesnieji to laikotarpio vaikai, dabar jau senukai, mena landžioję juo. Vienbalsiai prisimena jį buvusį raudono mūro skliauto viršumi, neplatų, bet gana aukštą, apie 2,5 metro. Tunelis palengva gilėjo dabartinio “Telekomo” pastato linkui, t.y. politechnikumo ir bažnyčios kryptimi. Nulįsdavę 30-50 metrų. Giliau požemis buvo nepraeinamas, baugus. Užkimštas gličiomis, apipelijusiomis lentomis, griuvenomis.

Legenda byloja, kad viename rūsyje taip pat buvo apsigyvenęs baziliskas, kuris praeivius užmušinėdavo žvilgsniu. Jam nugalabyti rūsin vieną po kito nuleido keturias rūtų puokšteles. Pirmoji iškart pabalo ir sudžiūvo, antroji ir trečioji - tik nuvyto. Kadangi ketvirtoji liko žalia, suprato, jog baziliskas nusibaigė. Tuomet virve nuleido žmogų, šis ir rado tą šlykštynę nusprogusią. Padaras buvo panašus į gaidį, turėjo šikšnosparnio sparnus, kalakuto galvą, kaklą ir rupūžės akis.

1984 m. baigiant Dvaro gatvėje „Telekomo“ pastato statybą, kieme kasant transformatorinės pamatus, ekskavatorininkas atidengė raudonų plytų ilgą rūsį, kurio plotis buvo apie 1 m, aukštis - apie 2,5 m, ėjusį bažnyčios link, lygiagretų Aušros alėjai. Nuo išlaužos į vieną ir į kitą pusę buvo galima lįsti po 7 metrus, toliau užgriuvę. Ties išlauža atsidengė mūro pertvara su durų anga, tačiau durų liekanų nesimatė. Legendinių Šiaulių požemių fragmentas? Dar vienas punktyras tiesėje bažnyčia - Didždvaris?

1952 m. kasdamas katlavaną būsimam politechnikumo pastatui Pergalės aikštėje ekskavatorininkas stebėjosi, iš kur čia atsirado toks nematytai ilgas sklepas? Ekskavatorininkas mena jį buvusį raudonų plytų, siaurą. Kiek žmonės atmena, o ir senuose miesto planuose, čia niekada nestovėjo pastatai, tai buvusi "Bobturgio" teritorija.

Šiandien, daugelis šių požeminių statinių yra užmiršti arba neprieinami, tačiau jie išlieka svarbia Lietuvos istorijos dalimi, liudijančia apie šaltojo karo laikotarpio įtampą ir pasirengimą galimam konfliktui.

tags: #pozeminis #garazas #pilnas #sovietines #technikos