Prancūzijos Revoliucija ir Žemės Nuosavybės Reforma

Prancūzijos revoliuciją lėmė ne tik ūkio raida ir žmonių gyvenimo sąlygos, bet ir pažangios švietėjų idėjos. Valstybės ir visuomenės pertvarkos teorijos tapo idėjiniu revoliucijos pagrindu. Švietėjai ne tik kritikavo esamą santvarką, bet ir planavo, kaip reikėtų ją pakeisti. Prancūzijos didžioji revoliucija, pakeitusi Europos istorijos tėkmę, buvo mėginimas sąmoningai pertvarkyti pasaulį, remiantis Ž. Hanteksjė, Ž. Ž. Ruso ir kitų švietėjų teorijomis.

E. Delacroix paveikslas "Laisvė vedanti liaudį"

Priežastys

Privilegijomis bei luomų nelygybe pagrįstą santvarką įasmenino monarchas, kurio valdžios neribojo toks atstovaujamasis organas, kuris Anglijoje buvo parlamentas. Karalius ir jo ministrai turėjo iš dalies laikytis savo pačių išleistų įstatymų, atsižvelgti ne tik į privilegijuotųjų, bet ir į trečiojo luomo interesus. Teismas stokojo savarankiškumo. Karalius galėjo savo nuožiūra įkalinti bet kurį valdinį, nors, šia teise pernelyg nepiknaudžiavo. Absoliutus monarchas rūpinosi bajorais bei dvasininkais, tačiau jie turėdavę besąlygiškai paklusti. Politinė veikla neįmanoma, valdžia persekiojo savo kritikus. Pasiturintys miestiečiai vis labiau piktinosi ūkinės veiklos varžymais: valstybės monopoliais, cechų sistema, vidaus muitinėmis.

Valstiečiai, sudarantys Prancūzijos gyventojų daugumą, jau nuo XV a. nebuvo baudžiauninkai, bet juos slėgė prievolė senjorams - bajorams žemvaldžiams - ir labai dideli mokesčiai valstybei. Tuo tarpu kaimuose bruzdėjo valstiečiai, miestuose sankiulotai reikalavo pigesnės duonos. Liudvikas XVI buvo priverstas sušaukti generalinius luomus - nesirinkusius nuo 1614 m. Taigi, 1789 m. Liudviko XVI reformos beviltiškai vėlavo.

Kaip matyti, absoliutizmo priešininkų buvo daug, todėl karalius faktiškai buvo vienas. Vėliau karalius Liudvikas XVI, didelė dalis bajorų ir dvasininkų buvo nepatenkinti turtingosios buržuazijos valdymu ir revoliucija.

Revoliucijos Eiga ir Pagrindiniai Etapai

Jos sukeltos audros truko ligi pat 1799 m. rudens, kai armijos padedamas Napoleonas Bonapartas paėmė valdžią ir įvedė savo diktatūrą. Šis dešimties metų laikotarpis skirstomas į keletą tarpsnių:

• Pirmasis - laikas nuo Generalinių luomų sušaukimo ligi monarchijos nuvertimo 1792 m. rugpjūčio mėn.
• Antrasis - respublikos įtvirtinimas ir dviejų respublikonų grupuočių: žirondistų bei jakobinų, kova - metas nuo 1792 m. rugpjūčio iki 1793 m. birželio.
• Trečiasis - jakobinų įsigalėjimas (taip pat vadinamas diktatūra), pasibaigęs 1794 m. liepos mėn. perversmu.

Pirmasis Revoliucijos Laikotarpis (1789 m. liepa - 1792 m.)

Generaliniai luomai susirinko 1789 m. gegužės pradžioje. Sušaukęs Generalinius luomus, Liudvikas XVI vis dar tikėjosi, kad deputatai tarsis tik dėl finansų būklės pagerinimo, bet jie iškart ėmė svarstyti visos valstybės santvarkos pakeitimo reikalus. Ir bužuazija, ir dauguma privilegijuotųjų deputatų siekė panaikinti absoliutizmą. Bajorija buvo pasirengusi eiti kartu su buržuazija prieš absoliutizmą vardan „laisvės”, bet nesutiko su „lygybe” - luomų skirtumų bei feodalinių privilegijų panaikinimu.

Liaudis - sankiulotai ir valstiečiai - laukė permainų, tikėdamasi, kad šios palengvins jos sunkų gyvenimą. Tarp bajorijos, buržuazijos ir liaudies būta prieštaravimų, tačiau absoliutizmas negalėjo remtis nė viena iš tų jėgų. Trečiojo luomo deputatams reikalaujant, Generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys parengti konstituciją. Neryžtingos Liudviko XVI pastangos jėga priverst paklusti Steigiamąjį susirinkimą sukėlė gaivališką sukilimą Paryžiuje.

Bastilijos Užėmimas (1789 m. liepos 14 d.)

Liepos 14 d. rytą maždaug aštuoni tūkstančiai žmonių užpuolė arsenalą. Apsaugos kareiviai atsisakė šaudyti ir atidarė vartus. Pagrobę patrankas ir daugiau kaip 30 tūkst. šautuvų, sukilėliai sužinojo, kad nemažai ginklų laikoma senoje Bastilijos tvirtovėje, dar Liudviko XIV paverstoje valstybės kalėjimu.

Bastilijos užėmimas

Bastilija iš pirmo žvilgsnio atrodė neįveikiama - ją supo gilūs grioviai, maždaug 23 m aukščio bokštai ir daugiau nei 2 m storio siena. Tačiau tvirtovės įgulą sudarė tik 110 kareivių invalidų, patrankos buvo senos. Apsupusi Bastiliją, minia pradėjo derybas su jos komendantu, tačiau šios nebuvo vaisingos. Patrankų šūviai nuo tvirtovės sienų nukovė ir sužeidė pusantro šimto žmonių. Prisijungus prie sukilėlių dviem kuopoms kareivių iš miesto įgulos, prasidėjo šturmas. Tvirtovės gynėjai invalidai nematė prasmės žūti, ir pakeliamasis tiltas per griovį buvo nuleistas.

Bastilijos užėmimas nebuvo ypatingas kovinis žygdarbis, bet jis turėjo milžinišką politinę reikšmę. Išsigandęs Liudvikas XVI nedrįso panaudoti prieš sukilėlius sutelktos apie Versalį ir Paryžių kariuomenės. Juose buvo atkuriama absoliutizmo panaikinta savivalda, sudaromi pašauktinių būriai, kitaip vadinami Nacionaline gvardija. Labai platų užmojį įgavo bruzdėjimai kaime. Valstiečiai siekė galutinai nusikratyti feodalinių prievolių ir tapti žemės savininkais. Po liepos 14 d. absoliutizmas nustojo egzistavęs. Aukščiausia valdžia priklausė jau ne karaliui, o Steigiamajam susirinkimui.

Jo deputatų dauguma, tarp jų ir valstiečių veiksmų įbauginti bajorai, 1789 m. rugpjūčio mėn. balsavo už luomų skirtumų ir kai kurių feodalinių valstiečių prievolių panaikinimą, o to paties mėnesio 26 d. buvo priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija.

Žmogaus ir Piliečio Teisių Deklaracija

Pirmasis deklaracijos straipsnis skelbė: „Žmonės gimsta ir lieka laisvi ir lygiateisiai. Socialinius skirtumus galima pateisinti vien visuotinės gerovės sumetimais”. Antrajame buvo rašoma: „Valstybės tikslas yra užtikrinti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Tokios yra laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui”. Deklaracija taip pat skelbė žodžio, spaudos, religinių nuomonių laisvę, tolygų mokesčių paskirstymą visiems gyventojams pagal jų turto dydį.

Vienas iš deklaracijos punktų apibrėžė privatinę nuosavybę kaip šventą ir neliečiamą, kurios iš nieko negalima atimti tinkamai neatlyginant arba be teismo sprendimo. Trečiasis luomas ilgus amžius grūmėsi su feodalais, ir jo kovos ginklas buvo nuosavybė. Turtas lėmė miestiečio visuomeninę padėtį. Nuskurdęs bajoras likdavo bajoru, o praradęs nuosavybę turtingas miestietis virsdavo prastuoliu - nesavarankišku ir bejėgiu. Todėl nuosavybės teisė prilyginama kitoms žmogaus teisėms.

„Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija” nebuvo originalus Steigiamojo susirinkimo deputatų kūrinys. Jai turėjo įtakos 1776 m. JAV „Nepriklausomybės deklaracija”, o pačios idėjos buvo paimtos iš švietėjų veikalų. Tačiau jos virto 27,5 mln. gyventojų turinčios valstybės santvarkos pagrindu ir naujos visuomenės kūrimo programa.

1789 m. vasaros įvykiai Prancūzijoje susilaukė plataus atgarsio visoje Europoje. Bastilijos šturmą, feodalinių prievolių panaikinimą, „Teisių deklaraciją” karštai sveikino poetai, rašytojai, filosofai. Jie sakė, jog prasidėjo nauja era ne tik vienos šalies, bet ir viso pasaulio istorijoje. Vokiečių filosofas Fichtė tikino, kad permainos Prancūzijoje dar kartą įrodo žmogaus pranašumą prieš bebrą, kuris visada stato vienodai, arba prieš bitę, lipdančią korius visada ta pačia tvarka.

Iš tikrųjų karalius nenorėjo susitaikyti su savo valdžios apribojimu. Jo elgesiu vis labiau buvo nepatenkintas Paryžius, kur sklido raginimai sutrukdyti karaliaus rūmininkams regzti naujus sąmokslus prieš revoliuciją. 1789 m. spalio pradžioje 10 tūkst. Paryžiaus sankiulotų minia, kurios didelę dalį sudarė moterys, ginkluota ietimis, šautuvais, pistoletais, patraukė į Versalį. Liudvikas XVI su šeima buvo pergabentas į Paryžių. Ten jis virto kaip ir sankiulotų belaisviu.

Reikėjo pagaliau imtis priemonių finansų būklei pagerinti. O ji nuo revoliucijos pradžios dar pasunkėjo. Surenkamų mokesčių net sumažėjo, išieškoti juos iš maištaujančių valstiečių griežtomis priemonėmis pasidarė neįmanoma. Bandymai gauti paskolų iš Paryžiaus ir užsienio bankininkų baigėsi nesėkme. Vienintelė išeitis buvo Bažnyčios žemių nusavinimas ir jų išpardavimas valstybės skoloms padengti.

Tiesa, kilo klausimas, kaip tokį nusavinimą suderinti su privatinės nuosavybės neliečiamumu. Išeitį rado persimetęs į revoliucijos pusę vyskupas Taleiranas. Jis išaiškino, kad Bažnyčios turtas nėra dvasininkijos nuosavybė, jis iš esmės priklauso tautai. Ši, skirdama tam tikras lėšas dvasininkų išlaikymui ir labdarai, turi teisę paimti Bažnyčios turto perteklių neatidėliotiniems šalies reikalams.

1789 m. lapkričio mėn. Steigiamasis susirinkimas priėmė visos bažnytinės nuosavybės perdavimo tautai įstatymą. Greitai prasidėjo bažnyčių ir vienuolynų dvarų išpardavimas. Tai išgelbėjo iždą nuo visiško bankroto ir drauge pagausino karštų revoliucijos šalininkų.

Vyko ir kiti svarbūs pertvarkymai. Prancūzija buvo padalyta į departamentus vietoje ankstesnių provincijų, kurių ribos paprastai sutapdavo su viduramžių feodalinių valdų sienomis. Naujas administracinis suskirstymas turėjo išdildyti patį feodalinio susiskaldymo prisiminimą, taigi galutinai užbaigti šalies centralizavimą. 1790 m. vasarą Steigiamasis susirinkimas panaikino paveldimą bajorystę ir titulus - kunigaikščio, grafo, markizo ir kt. Privilegijuotos padėties neteko ir Katalikų bažnyčia. Protestantai ir žydai gavo lygias teises su katalikais. Buvo uždaryta dalis vienuolynų, panaikintos kai kurios vyskupijos.

1791 m. Konstitucija: 1791 m. Steigiamojo susirinkimo reformas apvainikavo konstitucija, priimta 1791 m. rugsėjo mėn. Pagal Monteskjė teoriją ji suskirstė valdžią į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Vykdomoji valdžia priklausė karaliui ir jo paskirtiems ministrams. Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą rinko vyrai, sulaukę 25 metų amžiaus ir mokantys mokesčius, vadinamieji aktyvūs piliečiai. Mat visi suaugę vyrai pagal konstituciją buvo skirstomi į „aktyvius” piliečius, turinčius teisę balsuoti, ir „pasyvius”, tos teisės neturinčius.

1791 m. Prancūzijos Konstitucija

Konstitucija suteikė prancūzams tokias plačias politines teises, kokių dar ilgai nesulaukė nė vienos kitos Europos šalies gyventojai. Įstatymų leidžiamajame susirinkime daugumą vietų gavo nuosaikūs konstitucinės monarchijos šalininkai, vadinami feljanais, ginantys turtingosios buržuazijos interesus. Atrodė, jog, įsigaliojus konstitucijai, revoliucija baigėsi.

Revoliuciniai pertvarkymai kėlė vis didesnį buvusių privilegijų luomų nepasitenkinimą. Karalius Liudvikas XVI, didelė dalis bajorų ir dvasininkų nenorėjo susitaikyti su revoliucija. Kita vertus, visi pertvarkymai nieko apčiuopiamo nedavė. Miestų prastuomenė ir toliau kėlė riaušes. Ginkluoti ir turintys didesnę įtaką miestų savivaldybėse - komunose, jie tapo grėsminga jėga. Sankiulotų pastangos pagerinti gyvenimo sąlygas sutapo su vienos iš politinių grupuočių - jakobinų tikslais. Vienu svarbiausiu uždaviniu jakobinai laikė turtinės nelygybės mažinimą.

Jakobinų vadai niekada nereikalavo visiškos turto nelygybės ir prievartinės nuosavybės panaikinimo, o tik laikė visuomenės pareiga aprūpinti neturtinguosius. Jakobinai reikalavo demokratinės respublikos.

Monarchijos Nuvertimas

1792 m. kovo mėn. prasidėjo karas su Austrija ir Prūsija, kurios paskelbė ginančios Liudviko XVI teises. Tai sukėlė didžiulį nerimą ir pasipiktinimą visoje šalyje. Rugpjūčio mėn. sankiulotai sukilo ir nuvertė kaltinamą išdavyste karalių. Konstitucinė monachija žlugo, o 1791 m. konstitucija nustojo veikusi. Visuomenės rinkimų metu išrinktas Konventas 1792 m. rugsėjo mėn. Konvente prasidėjo kovos dėl valdžios tarp jakobinų ir nuosaikiųjų respublikonų, vadinamų žirondistais.

Didelius nesutarimus sukėlė buvusio karaliaus likimo klausimas. Jakobinai norėjo karalių nubausti mirties bausme , ši bausmė turėjo reikšti, kad galutinai atsisakoma senosios santvarkos, o žirondistai neatmetė kaltinimų karaliui, tačiau pasisakė prieš mirties bausmę, nes bijojo, kad tai gali sukelti prieš Prancūziją visus Europos monarchus. Tačiau karalius buvo nukirsdintas.

Jakobinų Diktatūra (1793 m. birželis - 1794 m.)

1793 m. pavasarį vakarų Prancuzijoje prasidėjo sukilimas. Valstiečiai stojo prieš revoliuciją su karaliaus valdžios ir katalikybės gynimo šūkiais. Žirodistų ir jakobinų nesutarimai trukdė kovai su vidaus kontrrevoliucija ir užsienio priešais, grėsė respublikos pražūtimi. Paėmę valdžią, jakobinai mėgino įgyvendinti savo idealus. Jie pirmą kartą istorijoje žadėjo imtis atsakomybės už savo gyventojų, piliečių gyvenimo sąlygas. Rinkimų teisę gavo visi vyrai, sulaukę 21 metų.

1793 m. konstitucija gal būtų galėjusi veikti ramiomis aplinkybėmis, nors ir tai abejotina. Vykstant karui ir maištams šalies viduje, konstitucijos įsigalėjimas buvo atidėtas iki taikos su užsienio valstybėmis sudarymo. Visą valdžią turėjo Konventas ir jo skiriamas Visuomenės gelbėjimo komitetas. Prieš maištininkus jakobinai griebėsi žiauraus teroro, mirties bausmė pradėta taikyti kontrrevoliucionieriams. Labai nukentėjo nuo teroro ir dvasininkija. Jakobinai persekiojo katalikų bažnyčią už priešiškumą revoliucijai.

1793 m. Konventas galutinai ir be išpirkimo panaikino feodalines teises. Valstiečiai tapo žemės savininkais. Visuomenės gelbėjimo komitetas sutelkė jėgas kovai su išorės priešais, įvedė visuotinę karo prievolę ir sudarė milijoninę kariuomenę. Nuo 1794 m. Daugeliui jakobinų buvo visiškai svetimos Robespjero ir A. svajonės apie dorybingą visuomenę ir visuotinę laimę. Juo labiau, kad šioms svajonėms įgyvendinti buvo taikomas negailestingas teroras.

Termidoro Perversmas (1794 m. liepos 9 d.)

Robespjero grupės ir jos priešininkų kova baigėsi 1794 m. Termidoro 9-ojo perversmu. Tada didžiosios Konvento daugumos nesutarimu Robespjeras ir jo artimiausi šalininkai buvo suimti ir nukirsdinti. Valdžia atiteko nuosaikiesiems respublikonams. Į konventą buvo sugrąžinti žirondistai.

Direktorijos Valdymas (1795 m. - 1799 m.)

Atnaujintas konventas ėmėsi reformų. Termidoriečiai panaikino Paryžiaus komuną. Jakobinai ir jų šalininkai buvo suimami ir uždaromi kalėjimus, dalis jų buvo ištremta. 1794 - 1795 m. žiemą varguomenė badavo. Jai skurstant, buržuazija, atsigavusi po teroro politikos, švaistė pinigus, lėbavo. Bado pasarį Paryžiuje kilo du sankiulotų sukilimai, kurie buvo numalšinti, padedant kariuomenei. 1795 m. vasarą kilęs rojalistų sukilimas, kurį taip pat numalšino kariuomenė.

1795 m. rugpjūčio mėn. konventas priėmė naują konstituciją, kuria remiantis buvo panaikinta visuotinė rinkimų teisė, įvestas turto cenzas. Įstatymų leidžiamoji buvo sutelkta dviejuose susirinkimuose: Penkių šimtų taryboje ir Seniūnų taryboje. Vadovauti vyriausybei buvo paskirta direktorija.

Direktorijai atėjus į valdžią, Šalies ekonominė padėtis buvo sunki. Eksportas sumažėjo per pusę. Dėl Anglijos blokados smuko prekyba su kolonijomis. 1796 - 1797 m. buvo įvykdyta finansų reforma: panaikintos bevertės asignacijos ir sugrįžta prie monetų. Per ketverius valdymo metus Prancūzijoje įsigalėjo tiek ekonominis, tiek politinis nestabilumas. Tokia politika buvo pavadinta ,,sūpuoklių politika”. Ilgainiui Direktorija prarado visų visuomenės sluoksnių paramą. Buržuazija į Direktorijos valdymą žiūrėjo nepasitikėdama, nes bijojo rojalistų grižimo į valdžią ir galimą vargšų bruzdėjimą. Praturtėjusi valstietija troško tik vieno - tvarkos.

Napoleono Atėjimas Į Valdžią (1799 m.)

1799 m. vid. Visa tai Napoleonui sudarė palankias sąlygas ateiti į valdžią. 1799 briumero 18 - ąją seniūnų tarybos sprendimu Napoeleonas buvo paskirtas visų sostinės ir jos apylinkėje esančių ginkluotųjų pajėgų vadu. Briumero 19 - ąją kariuomenė apsupo Penkių šimtų tarybos salę. Kareiviams buvo įsakyta išvaikyti deputatus. Vėliau buvo sugauti keliasdešimt deputatų, kurie per ssurengtą posėdį nubalsavo už Direktorijos panaikinimą ir valdžios pervedimą trims konsulams.

Napoleonas Bonapartas

Napoleono vidaus reformos, Civilinis kodeksas stabilizavo šalies padėtį. 1804 m. Napoleonas karūnavosi imperatoriumi. Sėkminga buvo ir jo užsienio politika. Svarbiausi užsienio politikos įvykiai: Trafalgaro mūšis; Austerlico mūšis; Reino sąjungos įkūrimas; kontinentinė blokada; Tilžės taika; Varšuvos kunigaikštystės įkūrimas.

Pagrindiniai tikslai, kurių siekė Napoleonas užsienio politikoje, buvo Prancūzijos viešpatavimo Europoje įtvirtinimas (tam reikėjo sužlugdyti kylančią Didžiąją Britaniją) ir revoliucijos idėjų sklaida. Tačiau sėkmingas buvo tik I Napoleono dešimtmetis. II deš jį vis labiau vargino partizaninis karas Ispanijoje. Dėl Tilžės taikos laužymo 1812 m. Napoleonas pradėjo Žygį į Rusiją. Po Borodino mūšio jis užėmė Maskvą, tačiau rusai sostinę padegė. Napoleonas turėjo trauktis.

Žemės Nuosavybės Reforma

Svarbus revoliucijos aspektas buvo žemės nuosavybės reforma. 1793 m. Konventas galutinai ir be išpirkimo panaikino feodalines teises. Valstiečiai tapo žemės savininkais. Emigrantų (pabėgusių iš Prancūzijos karaliaus šalininkų) žemes parduoda mažais sklypais (neturtingiems valstiečiams). Tai galutinai panaikino feodalizmą Prancūzijoje.

Pagrindiniai Revoliucijos dalyviai

tags: #prancuzijos #revoliucija #zemes #nuosavybe