Daugirdiškių Dvaro Istorija: Nuo XVI Amžiaus Iki Šių Dienų

Daugirdiškių kaimas yra įsikūręs vaizdingoje vietovėje, 6 km į rytus nuo Semeliškių ir apie 16 km į pietryčius nuo Elektrėnų. Didžioji dalis kaimo yra išsidėsčiusi Daugirdiškių, arba Monio, ežero vakarinėje pakrantėje, o mažesnioji dalis - saloje. Ši vietovė turtinga istorija, kurią mena ne tik kaimo pavadinimas, bet ir išlikę dvaro fragmentai, koplytstulpiai bei kapinės.

Daugirdiškių pavadinimas atsirado XVI a. viduryje iš buvusio kaimo savininko Erazmo Daugirdo pavardės, o iki tol vietovė vadinta Gerkiškiais. Dvaro pavadinimas rašomas įvairiai: Degirdiškės, Dogirdiškės, Girdiškės, Gerdiškės, Grendiškiai, Gerkiškiai.

Daugirdiškės minimos įvairiuose istoriniuose šaltiniuose ir leidiniuose, kuriuose aprašoma kaimo istorija, mokykla, kapinės ir dvaras. Apie Daugirdiškių dvarą rašyta Jadvygos Kulikienės sudarytame leidinyje „Trakų krašto dvarai ir palivarkai“. Taip pat nemažai informacijos, gyventojų atsiminimų apie kaimą, jo istoriją, Daugirdiškėse palaidotus kareivius, kaimo tremtinius, gyventojus rašyta V. Kursevičienės knygelėje „Daugirdiškės“, taip pat spausdinta straipsniuose vietinėje spaudoje.

Apie Römerių gyvenimą Daugirdiškėse šiek tiek rašoma Tamaros Bairašauskaitės monografijoje „Mykolas Juozapas Römeris (1778-1853)“, taip pat mokslinių straipsnių rinkinyje „Römeriai Lietuvoje XVII-XX a.“, Eugenijaus Romerio monografijoje „Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija“. Daugiausiai medžiagos (faktografinės - laiškų, dienoraščių, korespondencijos) apie Römerių gyvenimą Daugirdiškėse saugoma Varšuvos nacionalinėje bibliotekoje, Antanašės dvare. Apie dvarą šiek tiek rašyta turistinio pobūdžio leidiniuose „Lietuvos dvarai“, „Dvarai: spindesys ir skurdas“, „Lietuvos keliais“ ir kt. Apie Daugirdiškių dvarvietę taip pat yra rašiusi V. Kursevičienė.

Dvaro Istorija ir Savininkai

Daugirdiškių dvaras buvo įsikūręs itin vaizdingoje vietovėje tarp Trakų ir Semeliškių - 10 hektarų dydžio Daugirdiškių (dabar Monio) ežero saloje, pylimu sujungtoje su krantu. Saloje dvaras atsirado XVI a. pr. ir ne kartą keitėsi.

XVI-XVIII a. dvaras priklausė smulkiesiems ir vidutiniams bajorams (Zavišoms, Daugirdams, Karengoms, Grotovskiams, Rostovskiams). XVI a. dvarą valdė Jonas Zaviša, kurį gavo kaip žmonos kraitį ir perleido savo broliui Jurgiui. Iš pastarojo dvarą paveldėjo sūnūs Albertas ir Mikalojus Zavišos. Testamentu Mikalojus trečdalį dvaro užrašė savo žmonai Onai Palubinskai, kuri po vyro mirties ištekėjo už Razmaus (arba Erazmo) Daugirdo. Manoma, kad jo valdymo metu kaimas ir tapo Daugirdiškėmis, nes dvaro šeimininkas buvo iš garsios Lietuvos bajorų giminės, išlikusios dar valdant Vytautui Didžiajam. R. Daugirdas apie 1550 m.

Vėliau dvaro savininkai keitėsi. Kai kurie jų visai ten negyveno, todėl dvaro pastatai buvo sunykę. 1690 m. dvarininkai Grotovskiai (kitur - Grotuzai) pardavė jį Leonui ir Onai Rostovskiams, kurie dvarą tik įkeisdavo. XVIII a. pradžioje dvaras atiteko Römeriams ir jiems dvaras priklausė 120 metų.

Per Römerių valdymo laikotarpį dvaras išsiplėtė, padaugėjo ūkinių pasatų. Taigi, 1733 m. dvarą įsigijo Steponas Jurgis, Mato Römerio sūnus, po jo dvarą paveldėjo Steponas Dominykas, o 1792 m. jo sūnus Mykolas Juozapas Römeriai. Vėliau Daugirdiškėse ir šalia buvusiuose palivarkuose tvarkėsi M. J. Nuo 1828 m. Daugirdiškių (ir kituose) dvaruose ūkininkavo E. J. Römeris su žmona Ona Bialozoraite. Daugirdiškėse įvairiu laikotarpiu lankydavosi visi šeimos nariai. Dvare vasaromis ir giminės švenčių proga susirinkdavo visa Römerių šeimyna, mėgdavo maudytis ežere. J. Römerio vaikai taip pat lankydavosi Daugirdiškėse, tai rodo faktas, jog tarp Alfredo ir Edvardo Mato Römerių (E. J. Römerio sūnų) paveikslų galima rasti nemažai užfiksuotų provincijos gyvenimo akimirkų, jų dvarų vaizdų: Dembinos, Daugirdiškių. M. J. sūnus Edvardas Jonas Römeris laikomas garsios dailininkų dinastijos pradininku.

1852 m. Daugirdiškės atiteko M. J. Römerio sūnui Severinui Justui. Šis dvarą ne kartą mėgino rekonstruoti, tačiau naujo gyvenamojo namo taip ir neatsirado, o 1863 m. Po 1863 m. sukilimo Daugirdiškių dvaras atiteko vokiečiui Neurandui, 1865 m. įsigijo grafas Juozas Tiškevičius, kuris dvaro rūmus išgriovė ir įrengė spirito varyklą. Pastatas buvo dviejų aukštų, sienų storis apie 1 m. Antrame aukšte po Antrojo pasaulinio karo buvo įkurta mokykla. Pastatas du kartus degė (1951, 1980). Nuo to laiko stūkso tik jo griuvėsiai, kurie dažnai palaikomi dvaro gyvenamojo pastato fragmentais, tačiau iš tiesų tai Römerių svirno, vėliau tapusio J.

Po Pirmojo pasaulinio karo, 1924 m. Daugirdiškių dvaras buvo išparceliuotas. Juozo Tiškevičiaus įpėdiniams priklausiusi dvaro sodyba iš varžytinių parduota Petrui Šernui. Tada vietoj tilto buvo sukastas pylimas, ir Monio sala virto pusiasaliu. Po Antrojo pasaulinio karo dauguma dvaro pastatų buvo sunaikinti ar sunyko neremontuojami. Pokario metu antrame buvusios spirito varyklos aukšte buvo įkurta mokykla. 1951 m. buvo kilęs gaisras.

Archeologiniai Tyrimai

Daugirdiškių dvarvietę 1989 metais tyrė Trakų istorijos muziejus (vadovė Birutė Lisauskaitė). Rasta 10 įvairaus laiko pastatų liekanų. Ankstyviausio laikotarpio statinių nerasta, bet XVI a. pab. - XVII a. pr. koklių šukės patvirtina, kad saloje nuo XVI a. buvo dvaras. Rasta XVIII a. inventoriuose minimų pastatų (gyv. namo, sandėlio, pirties, rūsio) liekanų. Sodybos kiemą su ūkiniu pastatu jungė 3,5 m pločio akmenimis grįsta gatvė. Ūkiniame kieme rasta ir 2 tvartų, tarnų namo, 4 rašytiniuose šaltiniuose neminimų pastatų liekanų. Radiniai saugomi Trakų istorijos muziejuje.

O 1733-1826 m. Daugirdiškių dvarvietė 1994 metais įtraukta į Kultūros vertybių registrą, nuo 2005 m.

Daugirdiškių dvarvietė (Subartėnų k., Semeliškių sen., Elektrėnų sav.; u. k. Daugirdiškių buv. dvaro sodybos (XVI a.-XX a.) fragmentai (Subartėnų k., Semeliškių sen., Elektrėnų sav., Monio ežero pusiasalis, u. k.

Iki šiol saloje išlikę griuvėsiai dažnai palaikomi dvaro gyvenamojo pastato fragmentais, tačiau iš tiesų tai Römerių svirno, vėliau tapusio J.

Žvalgomieji tyrimai išsamiai aptarti vadovės Birutės Lisauskaitės ataskaitoje, kuri pateikta leidinyje Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais. Tyrimų metu rasti 10 įvairaus laiko pastato sienų. Tyrimai parodė, jog saloje dvaras buvo nuo XVI a.

Daugirdiškių dvaras buvo įsi­kū­ręs itin vaizdingoje vietovėje tarp Trakų ir Semeliškių - 10 hektarų dydžio Daugirdiškių (dabar Monio) ežero saloje, pylimu sujungtoje su krantu.

Daugirdiškių kaimo kapinėse (tačiau jos patenka jau į Trakų r. sav. teritoriją) yra Lietuvos kario Petro Vyšniausko, X pėst. Marijampolės pulko eilinio, žuvusio 1920 m. spalio 18 d. mūšio su Lenkijos kariuomene metu, kapas su kryželiu, ant kurio užrašyta „Žuvome dėl tėvynės“. Gali būti, jog čia taip pat palaidotas ir to paties pulko eilinis Jonas Šurka, tačiau kryželis neišlikęs. Šalia kryželio stovi toks pat kryžius 1920 m. gruodžio 29 d. žuvusiam Lenkijos kariui Stanislavui Ciedzevičiui.

Koplytstulpis

Ties Daugirdiškių ežero (Monio) yra didelis XIX-XX a. koplytstulpis su kryžiumi ir skulptūra, vietinių vadinamas šv. Jono Nepomuko koplyčia. Bažnytinėse knygose rastas įrašas, pagal kurį galima spręsti, jog XIX a. viduryje kaime jau buvo koplytėlė su šv. Jono Nepomuko skulptūrėle. Koplytstulpis pastatytas 1830-1840 m. ir yra skirtas šv. Jonui Nepomukui - skęstančiųjų gelbėtojui.

Yra keletas legendų apie tai, kam šis koplytstulpis yra skirtas. Vietinė legenda byloja, jog jį pastatė ponas savo vežikui, kuris nuskendo ežere, gelbėdamas pono gyvybę, kai pasibaidė arkliai ir įlėkė su karieta į ežerą. Tačiau greičiausiai koplytstulpis yra skirtas Henrikui Römeriui (1803-1828), vyriausiam Mykolo Juozapo Römerio ir Rachelės de Raes sūnui nuskendusiam Daugirdiškių ežere 1828 m.

Medinė šv. Jono Nepomuko skulptūra padaryta XIX a. pabaigoje. Koplytstulpis restauruotas 1899 metais. 1971 m. sutvirtinti pamatai, atstatytos išbyrėjusios plytos, karnizas, koplytstulpis nutinkuotas ir nudažytas, stogas uždengtas skarda. Labai apnykusi skulptūra buvo perduota ir dabar saugoma Trakų istorijos muziejuje. 1982 m. koplytstulpis vėl remontuotas. Buvusios skulptūros vietoje pastatyta kopija. Ją 1981 m. išdrožė restauratorius Juozas Kalinauskas. 2010 m. skulptūra nukrito (arba buvo sugadinta), suskilo į gabalus. 2012 m.

Koplytstulpis (Subartėnų k., Semeliškių sen., Elektrėnų sav.; u. k.

Šis didelis XIX-XX a. koplytstulpis su kryžiumi ir skulptūra, vietinių vadinamas šv. Jono Nepomuko koplyčia, stovi Monio ežero rytiniame krante, vieškelio vingyje, aukštesnėje vietoje. Pastatytas ant žemo cokolio. Kvadrato plano, dviejų vienodo aukščio tarpsnių. Sumūrytas iš raudonų plytų, rištų kalkių skiediniu, tinkuotas, baltai dažytas. Pirmo tarpsnio kiekvienos pusės viduryje yra kiek įdubios stačiakampės plokštumos iš stambios tamsių akmenų skaldos. Tarpsnius juosia profiliuoti klasicistiniai karnizai (pirmo tarpsnio karnizas sudėtingo profilio), dengti skarda. Stogas varpo pavidalo (pagal baroko tradicijas), dengtas skarda. Virš jo - dekoratyvus metalinis kryžius.

Koplytstulpio antrame tarpsnyje yra šv. Jono Nepomuko skulptūra (ąžuolas; aukštis apie 150 cm), atgręžta į šiaurės rytų pusę. Ji pusiau profesionalaus darbo; proporcinga koplytstulpiui, raiškus jo akcentas. Šventasis vaizduojamas ant žemo, pusės rutulio formos postamento, vilkįs kunigo apranga, laikąs palmės šakelę ir „Nukryžiuotąjį“. Skulptūra grakšti, aptakaus silueto, statiška, sustingusių bruožų veidu.

Daugirdiškės - tai vietovė, turtinga ne tik istorinių įvykių, bet ir gamtos grožio. Monio ežeras, dvarvietės griuvėsiai, koplytstulpis ir kapinės - visa tai sudaro unikalų kultūros paveldą, kuris vertas išsaugojimo ir puoselėjimo ateities kartoms.

Daugirdiškių dvaro savininkai

Elektrėnų savivaldybė žemėlapyje

tags: #prie #monio #sodyba