Laidavimo Sutartis: Teisiniai Aspektai ir Apskaitos Ypatumai

Laidavimas yra vienas iš būdų užtikrinti prievolių įvykdymą, kai laiduotojas įsipareigoja atsakyti kreditoriui, jei skolininkas neįvykdys savo prievolių.

Šiame straipsnyje aptarsime laidavimo sutarties sampratą, jos teisinius aspektus ir apskaitos ypatumus.

Laidavimo Sutarties Samprata ir Teisiniai Pagrindai

Pagal Civilinio kodekso (CK) 6.76 straipsnį, laidavimo sutartimi laiduotojas atlygintinai ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės.

Laidavimas yra papildoma prievolė, sudaroma siekiant užtikrinti pagrindinės sutarties (pvz., paskolos sutarties) įvykdymą.

Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimo sutarties galiojimas, nebent šalys susitarė kitaip.

Laidavimo sutartis turi būti rašytinė (CK 6.79 straipsnis), o formos nesilaikymas daro ją negaliojančia.

Pagrindiniai Laidavimo Sutarties Elementai:

• Laiduotojas
• Kreditorius
• Prievolė, už kurią laiduojama

Laidavimo sutartis gali būti solidarinė arba subsidiarinė.

Solidariosios laidavimo sutarties atveju kreditorius gali reikalauti įvykdyti prievolę tiek iš skolininko, tiek iš laiduotojo.

Subsidiarinės laidavimo sutarties atveju kreditorius pirmiausia turi imtis priemonių atgauti skolą iš skolininko, ir tik tada kreiptis į laiduotoją.

Laiduotojo Atsakomybė ir Teisės

Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis.

Laiduotojas atsako tiek pat, kiek ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis.

Laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas.

Įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę.

Laiduotojas turi teisę įgyvendinti visas kitas teises, kuriomis gali naudotis skolininkas (ginčyti skolą, taikyti įskaitymą, sustabdyti prievolės vykdymą ir t. t.).

Laiduotojo atsakomybę reglamentuoja Civilinis kodeksas[1] (toliau- CK).

Jame numatyta, kad kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai.

Tai yra jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.

Pavyzdžiui, bankas ir asmuo „A“ sudarė kredito sutartį, pagal kurią asmeniui „A“ buvo suteiktas 100 eurų kreditas.

Už asmenį „A“ laidavimo sutartimi laidavo asmuo „B“ visai kredito sumai.

Būtent laiduotojų atsakomybės ribas savo priimtoje nutartyje LAT nustatė 2021 m. gruodžio 8 d.

Byloje tarp juridinio asmens ir banko buvo sudarytos atskiros kreditavimo sutartys, pagal kurias juridiniam asmeniui buvo suteikti kreditai, o kreditavimo sutartims užtikrinti buvo sudarytos trys atskiros laidavimo sutartys.

Pavyzdžiui, bankas ir asmuo „A“ sudarė kredito sutartis Nr. 1 (100,00 eurų sumai) ir Nr. 2 (50,00 eurų sumai), pagal kurias asmeniui „A“ buvo suteikti 100,00 eurų ir 50,00 Eurų kreditai.

Už asmenį „A“ pagal kredito sutartį Nr. 1 laidavimo sutartimi laidavo asmuo „B“, o pagal kredito sutartį Nr. 2 laidavimo sutartimi laidavo asmuo „C“.

Tuo atveju, jeigu asmuo „A“ negrąžins laiku kreditų pagal kredito sutartis Nr. 1 ir Nr. 2, bankas pagal kredito sutartį Nr. 1 turės teisę reikalauti kreditą grąžinti tiek iš „A“, tiek iš „A“ ir „B“ kartu, tiek tik iš „B“, o pagal kredito sutartį Nr. 2 turės teisę reikalauti kreditą grąžinti tiek iš „A“, tiek iš „A“ ir „C“ kartu, tiek tik iš „C“.

Tačiau bankas neturės teisės reikalauti grąžinti kredito pagal abi kredito sutartis Nr. 1 ir Nr. 2, t. y.

Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. gruodžio 8 d. [2] (2011 m. balandžio 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. [3] (2010 m. lapkričio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr.

Kasaciniame skunde keliamas CK 3.118 straipsnio nuostatų taikymo klausimas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo teisiniams santykiams, kai sutuoktiniai turi neįvykdytą bendrą (solidariąją) prievolę kreditoriui (bankui), kurios terminas nėra suėjęs, sutuoktiniams prašant nustatyti skirtingą šios prievolės vykdymo tvarką.

CK 3.118 straipsnyje nustatyta bendro turto padalijimo tvarka.

Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis).

Šios normos prasme turto sąvoka apima tiek aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvą (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr.

Kai iš bendro sutuoktinių turto vykdytinų prievolių įvykdymo terminas nėra suėjęs, tai sutuoktinių bendro dalytino turto visuma yra mažinama prievolių (skolų) suma, tokiu būdu sudaromas turto balansas (CK 3.118 straipsnis 2 dalis).

Taigi balanso sudarymas pradedamas nuo bendro ir asmeninio sutuoktinių turto nustatymo ir atskyrimo.

Spręsdamas šį klausimą teismas vadovaujasi CK 3.87-3.91 straipsniais.

CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė.

Ši prezumpcija yra svarbi, kai sutuoktiniai nesutaria dėl konkretaus turto priskyrimo bendrajai jungtinei ar asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei.

Pažymėtina, kad kiekvienas iš sutuoktinių gali įstatymo nustatyta tvarka ginčyti minėtą įstatyme įtvirtintą prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-687/2019, 21 punktas).

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė bendrą sutuoktinių dalytiną turtą, į kurį įėjo nekilnojamasis turtas - sodyba (gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, malkinė, kiemo rūsys, kiemo statiniai, žemės sklypai), transporto priemonė, priekaba, traktorius su priekaba, kilnojamieji daiktai, investicinio gyvybės draudimo lėšos, ūkininko ūkis.

Teismai taip pat konstatavo, kad šalys bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo metu turi finansinį įsipareigojimą bankui, šio įsipareigojimo įvykdymo terminas nėra suėjęs ir lieka šalių solidarioji prievolė (skola bankui bendrosios nuosavybės pabaigoje pagal abiejų šalių sudarytą (kredito gavėjai abu sutuoktiniai) 2011 m. rugsėjo 21 d. kreditavimo sutartį Nr. buvo 27 000 Eur).

Prievolės įvykdymas užtikrintas nekilnojamojo turto, sodybos, hipoteka.

Nagrinėjamu atveju ieškovė ir atsakovas prašė teismą dalijant turtą nukrypti nuo lygių dalių principo, tačiau teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios lemtų tokią būtinybę, ir padalijo turtą lygiomis dalimis (CK 3.117 straipsnis).

Bylą nagrinėję teismai iš turto aktyvo - bendro sutuoktinių turto, t. y.

CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti.

Sutuoktinių finansinis įsipareigojimas bankui liko solidarioji šalių prievolė, tačiau teismai skirtingai sprendė dėl šios prievolės vykdymo tvarkos tarp pačių sutuoktinių.

Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės prašymą ir nustatė atsiskaitymo su kreditoriumi pagal kredito sutartį tvarką, pagal kurią, nutraukus šalių santuoką, visas įmokas bankui mokės atsakovas A. B.

Pasisakydamas dėl solidariųjų sutuoktinių prievolių kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nutraukiant santuoką solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nekeičiamos - buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą minėta, kad solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui.

Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis.

Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi (abu), iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011, 2018 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018 32 punktą ir šiose nutartyse nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Taigi sutuoktiniai yra solidarieji skolininkai kreditoriaus atžvilgiu (išoriniuose santykiuose), o vidiniuose tarpusavio santykiuose nėra draudžiama nustatyti, kokią skolos dalį mokės kiekvienas iš sutuoktinių.

Toks turto (aktyvo ir pasyvo) paskirstymas sutuoktiniams nereiškia, kad solidarioji prievolė padalyta ir kad paneigta kreditoriaus teisė reikalauti, jog tiek visą prievolę, tiek jos dalį įvykdytų abu sutuoktiniai bendrai ar bet kuris vienas jų (CK 6.6 straipsnio 4 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.

Bendraskolių solidariosios prievolės dalys aktualios jų tarpusavio santykiams reguliuoti, galimų tarpusavio atsiskaitymų apimčiai, visą skolą ar didesnę jo dalį grąžinus vienam sutuoktiniui, apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, santuokos nutraukimo byloje sudarydamas bendro turto balansą, į jį įtraukia turto aktyvą, pasyvą ir atitinkamai šį turtą paskirsto (CK 3.118 straipsnis).

Jei sutuoktinių prievolė lieka solidarioji, už jos įvykdymą kreditoriui atsakingi abu bendraskoliai, nepriklausomai nuo nustatytos vidinės prievolės vykdymo tvarkos.

Solidariosios prievolės vykdymo tvarka atspindi kiekvieno iš bendraskolių šios prievolės dalis, kurios yra svarbios ne bendraskolių santykiams su kreditoriumi vykdant prievolę, bet bendraskolių tarpusavio atsiskaitymams, ypač tuo atveju, kai reiškiamas atgręžtinis reikalavimas (CK 6.9 straipsnio 1 dalis).

Kadangi solidariosios prievolės teisinio santykio šalys yra sutuoktiniai ir kreditorius, šios prievolės vykdymo tvarka gali būti nustatyta šio teisinio santykių šalių bendru sutarimu arba sutuoktiniams susitariant dėl jų indėlio į bendrąją solidariąją prievolę - į bendros solidariosios prievolės vykdymą.

Laidavimo Pabaiga

Laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė.

Laidavimas taip pat baigiasi, kai laiduotojas miršta.

Laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita.

Laidavimo Pabaigos Pagrindai:

• Pasibaigus pagrindinei prievolei
• Laiduotojo mirtis
• Esminis prievolės pasikeitimas be laiduotojo sutikimo
• Terminuoto laidavimo atveju - kreditoriui nepareiškus ieškinio per nustatytą terminą

Laidavimo Sutarties Apskaitos Aspektai

Perpirkta reikalavimo teisė į skolą apskaitoje pripažįstama kaip finansinis turtas, o tiksliau - gautina suma.

Kai įmonė pasirašo kredito sutartį, apskaitoje jokių įrašų nedaroma.

Apskaitoje skola bankui atsiranda tik tuomet, kai įmonė gauna pinigus.

Įsigyta skola apskaitoje registruojama įsigijimo savikaina - tokia suma, kiek už ją buvo sumokėta.

Teismų Praktika

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) savo praktikoje yra ne kartą nagrinėjęs laidavimo sutarčių klausimus, ypač atkreipdamas dėmesį į laiduotojų atsakomybės ribas ir tikslias laidavimo sutarties tekstines formuluotes.

LAT 2021 m. gruodžio 8 d. nutartyje pabrėžė, kad laiduotojas yra solidariai atsakingas kreditoriui kartu su pagrindiniu skolininku, tačiau laidavimo sutartyje turi būti aiškiai įvardyti laiduotojas, kreditorius ir prievolė, už kurią laiduojama.

Teismų praktikoje dažnai nagrinėjami atvejai, kai laiduotojai ginčija laidavimo sutartis, teigdami, kad jie nesuprato sutarties teisinių pasekmių arba kad sutartis buvo sudaryta apgaulės būdu.

Klaidos Sudarant Laidavimo Sutartis

Kreditoriai, skolininkai ir laiduotojai dažnai daro klaidų sudarant laidavimo sutartis.

Svarbu atkreipti dėmesį į šiuos aspektus:

• Rašytinė forma: Laikytis privalomos rašytinės formos reikalavimo.
• Sutuoktinio sutikimas: Jei laiduotojas yra fizinis asmuo, kuris yra sudaręs santuoką, būtina gauti sutuoktinio sutikimą.
• Juridinio asmens sutikimas: Jei laiduotojas yra juridinis asmuo, patikrinti, ar nereikia valdymo organo sutikimo.
• Prievolės pasikeitimas: Numatykite, kas nutiks, jei iš esmės pasikeis pagrindinė prievolė.
• Laidavimo pabaigos momentas: Tinkamai nustatyti laidavimo pabaigos momentą.

Prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai

Nors teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi jos šalims įstatymo galią, praktikoje neretai vengiama vykdyti savo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus kitai šaliai.

Tokiais atvejais verslui dažnai kyla klausimas, ką dar galima padaryti, kad sutartis būtų vykdoma tinkamai?

LR civilinis kodeksas pateikia nebaigtinį sąrašą sutartinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų: netesybos, laidavimas, garantija, įkeitimas (hipoteka) ir rankpinigiai.

Kokį iš šių būdų geriau pasirinkti?

Netesybos yra suprantamos kaip pinigų suma, kuri yra sumokama kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (pvz. bauda, delspinigiai).

Iš vienos pusės žiūrint, netesybos skatina skolininką nepažeisti įsipareigojimų, kadangi priešingu atveju reikės sumokėti didesnę pinigų sumą.

Tačiau, dažnu atveju asmeniui priėmusiam sprendimą nevykdyti pagrindinės prievolės, netesybų buvimo faktas neprivers jo pakeisti šį apsisprendimą.

Be to, ginčui pasiekus teismą, netesybos gali būti sumažintos jeigu jos yra pernelyg didelės, taip pat dėl taikytinų senaties terminų.

Ją sudarius atsiranda trečioji šalis (laiduotojas), kuris yra solidariai atsakingas už skolininko prievolės neįvykdymą, t. y. prievolės neįvykdymo atveju kreditorius turi teisę pasirinkti kam reikšti reikalavimą - laiduotojui arba skolininkui, už kurio prievolę laiduojama.

Taipogi, laiduotojas atsako kreditoriui visu savo turtu, todėl laiduotojui prieš sudarant laidavimo sutartį yra svarbu įvertinti, ar skolininkas bus pajėgus įvykdyti prievolę kreditoriui, o kreditoriui yra svarbu pasirinkti laiduotoją, kurio turto pakaktų prievolės neįvykdymo atveju.

Pažymėtina, kad didžiosios draudimo kompanijos teikia laidavimo draudimo paslaugas, todėl laiduotoją galima pasirinkti iš jų tarpo, kas neabejotinai leis užtikrinti prievolės įvykdymą.

Skirtingai negu laidavimas, tai yra savarankiška prievolė, kuri nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija.

Ir atsako garantas ne solidariai su skolininku, o subsidiariai, t. y. jeigu skolininko turto nepakanka prievolės įvykdymui, tik tada prasideda garanto atsakomybė, bet ne daugiau negu garantijoje nurodyta suma.

Svarbu paminėti, kad šalys gali susitarti dėl pirmo pareikalavimo garantijos (angl. „first demand guarantee“), pagal kurią kreditorius gali iš karto kreiptis į garantą, reikalaudamas sumokėti garantijos sutartyje nustatytą sumą, t. y. garanto atsakomybės veikimo principas yra labai panašus į aukščiau paminėtą laiduotojo solidariąją atsakomybę.

Ir atvirkščiai, laidavimo atveju šalys gali susitarti, kad laiduotojo atsakomybė bus subsidiari.

Tai bene saugiausias kreditoriui prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas (kai yra įkeičiamas nekilnojamasis daiktas - hipoteka).

Įkeitimas leidžia kreditoriui patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto ne teismo tvarka pirmiau už kitus skolininko kreditorius, kas yra ypač aktualu skolininko bankroto atveju.

Be to, dažnu atveju yra įkeičiamas nekilnojamasis turtas, kuris kartu yra apdraudžiamas nuo visų galimų rizikų, užtikrinant, kad prievolė kreditoriui bus tinkamai įvykdyta.

Kita vertus, sėkmingas išieškojimas iš įkeisto turto taip pat priklauso nuo šio turto rinkos vertės išieškojimo momentu.

LR civilinis kodeksas juos apibrėžia kaip pinigų sumą, kurią viena sutarties šalis pagal sudarytą sutartį jai priklausančių mokėti sumų sąskaita duoda antrajai šaliai, kad įrodytų sutarties egzistavimą ir užtikrintų jos įvykdymą.

Jeigu už prievolės neįvykdymą atsako davusi rankpinigius šalis, tai rankpinigiai lieka antrajai šaliai, o jeigu prievolė neįvykdo gavusi rankpinigius šalis, ji privalo sumokėti davusiai šaliai dvigubą rankpinigių sumą.

Kadangi rankpinigiais negali būti užtikrinama preliminarioji sutartis, taip pat sutartis, kuriai pagal įstatymus privaloma notarinė forma (pvz. nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartis), šalys dažniau renkasi avansą, kuris nėra griežtai reglamentuojamas, todėl šalys gali laisviau susitarti dėl avanso mokėjimo ir grąžinimo sąlygų.

Kartu su aukščiau išvardintais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais egzistuoja įvairūs alternatyvūs būdai (pvz. vekselis, daikto sulaikymas ir pan.), kuriais yra siekiama užtikrinti, kad kita šalis įvykdytų savo prievoles.

Todėl tinkamiausio būdo pasirinkimas priklauso nuo konkrečios faktinės situacijos, prievolės, kurios įvykdymą yra siekiama užtikrinti, bei kitų aplinkybių.

Svarbu:

• Laiduotojui kyla pareiga pranešti pagrindiniam skolininkui, kad jis įvykdė prievolę kreditoriui.
• Jei ketinama perkelti skolą, būtina gauti laiduotojo sutikimą.

Ši informacija padės jums geriau suprasti laidavimo sutarčių ypatumus ir apsaugoti savo teises.

Teksto autorius: Benjamin Kolyško.

tags: #prievoles #is #laidavimo #sutarties #netrauktinos #i