Po darbų grįžtate namo, kur lauke - 17, o viduje - 19 laipsnių šilumos. Radiatoriai jau kurį laiką vėsūs, o atidarius langą, girdisi miesto triukšmas, tad norisi jį greitai uždaryti. Taip diena po dienos priprantate prie tokio namų klimato, tačiau verta susimąstyti, ar tai iš tiesų sveika?
Nevėdinamos patalpos ir netinkama oro cirkuliacija yra viena pagrindinių nuolatinės prastos sveikatos būklės priežasčių. Įvairūs šaltiniai teigia, kad ilgą laiką nevėdinamos patalpos gali turėti neigiamos įtakos sveikatai ir paūminti įvairias lėtines ligas. Neabejotinai gali pablogėti ir paties buto būklė - pavyzdžiui, ant sienų gali atsirasti pelėsis. Nekilnojamojo turto rinkos ekspertai pateikia keletą priežasčių, kodėl būtina vėdinti patalpas ir kaip tą daryti taisyklingai.
Privalumai vėdinant patalpas
- Palengvėja alerginės ligos. Reguliariai valyti ir vėdinti gyvenamąsias patalpas būtina tiems žmonėms, kurie kenčia nuo alerginių ligų. Pavyzdžiui, bronchų ligomis sergantieji prasčiau jaučiasi patalpose, kur yra daugiau dulkių.
- Sumažėja virusų ir bakterijų kiekis. Nevėdinamose patalpose kaupiasi virusai ir bakterijos, kurios nuolat cirkuliuoja. Toje pačioje erdvėje netrūksta ir įvairiausių dulkių. Todėl kvėpavimo takų ligomis sergančių žmonių ligos gali paūmėti, taip pat didesnė tikimybė užsikrėsti virusu.
- Nesikaupia drėgmė ir pelėsis. Pelėsis - vienas didžiausių buto priešų. Juodi taškeliai pasienyje pradeda formuotis tuomet, kai namie ilgą laiką būna drėgna ir nevyksta oro cirkuliacija. Pelėsis gali būti kenksmingas ne tik buto sienoms, tačiau jis išskiria ir kenksmingus junginius, kurie gali paskatinti įvairias kvėpavimo takų ar alergines ligas.
Pelėsis ima kauptis tada, kai namuose padidėja oro drėgmė, kuri tinkamai neišgarinama. Specialistai ragina dėmesį skirti ne pelėsio, o jo atsiradimo priežasčių šalinimui.
Kaip patikrinti ventiliacijos sistemos veikimą?
Ventiliacijos veikimą galima patikrinti liepsnelės pagalba: prie ventiliacijos angos pridėkite degančią žvakę ar kitą liepsnos šaltinį. Jeigu liepsna krypsta į vėdinimo kanalą, vadinasi, ventiliacijos sistema veikia. Jeigu matote, kad ventiliacijos sistema neveikia, paprastai problema slypi užterštuose vėdinimo kanaluose.
Siekiant namuose išvengti pelėsio, taip pat svarbu reguliariai vėdinti namų patalpas atidarant langus. Rekomenduojama kiekvienuose namuose matuoti tiek oro temperatūrą, tiek drėgmę. Temperatūra namuose neturėtų nukristi žemiau 18 laipsnių šilumos, o drėgmės lygis turėtų būti 40-60 proc.
Pasak specialisto, patalpas vėdinti reikia trumpai, bet intensyviai. Papildomai atverti langus rekomenduojama ir tais atvejais, kai gaminama ir namuose susikaupia daugiau garų, ar kambariuose džiovinami skalbiniai. Pasak specialisto, jeigu langai sumontuoti nekokybiškai arba per laiką yra pakitusi jų išorinė apdaila, pro lango angokraščius į patalpas patenka šaltas oras, susidaro rasos taškas, peršąlą ir ant langų kaupiasi pelėsis.
Dažniausiai naudojama patalpų vėdinimo sistema yra rekuperacinė. Rekuperacija - tai mechaniškai vykdomas patalpų vėdinimas, kai švarus oras iš lauko pereina per šilumokaitį ir patenka į vidines patalpas. Rekuperacinė sistema yra svarbi pastato sudedamoji dalis, kuris prisideda ne tik prie ženkliai sutaupomų sąskaitų, tačiau ir prie mūsų sveikatos.
Vėdinimas yra būtina higieninė sąlyga pašalinant anglies dioksidą ir drėgmę iš patalpų. Perteklinė drėgmė esant atitinkamai oro temperatūrai sudaro sąlygas atsirasti pelėsiui, rasoti langams. Siekiant išvengti pelėsio, butą, kuriame neįrengta mechaninė rekuperacinė sistema, reikia vėdinti bet kuriuo metų laiku.
Pasak Roberto Grigalio, nekilnojamojo turto plėtros įmonės „Eika“ Projektų valdymo departamento direktoriaus, yra ir dar vienas būdas, kaip galima reguliariai vėdinti patalpas. „Aukštesnės energinės klasės butuose privaloma šilumos rekuperacija vėdinimo procese. Tada oras tiekiamas ir šalinamas iš patalpų priverstinai. Tiesa, kai kurie naujakuriai praėjus keliems mėnesiams nusprendžia vėdinimą išjungti - neva tokiu būdu sutaupys."
Specialistų teigimu, tinkamai įrengta ir sureguliuota mechaninė vėdinimo sistema padeda gerinti patalpų mikroklimatą ir užtikrina reikalingo šviežio oro kiekio tiekimą į patalpas bei jau panaudoto oro šalinimą. Tokiu būdu pašalinamas drėgmės perteklius, nepageidaujami kvapai, užtikrinama apsauga nuo pelėsio, sumažėja tikimybė, kad langai rasos.
Vėdinant natūraliu būdu, t. y. atidarant langą, prarandama šiluma, o vėdinimo sistema su šilumos grąžinimu, kitaip tariant rekuperacija, ne tik tausoja šilumą, bet užtikrina ir gryno oro patekimą į patalpas.
Patalpas patariama vėdinti tiek vasarą, tiek žiemą, o ypatingą dėmesį skirti vonios ir virtuvės erdvėms. Vonioje dažniausiai kaupiasi drėgmė, o virtuvę visuomet gaubia ruošiamo maisto kvapas.
Viena iš dažniausiai naudojamų patalpų vėdinimo sistemų yra rekuperacinė. Rekuperacinės vėdinimo sistemos kaina - individualus klausimas, kurį mes su klientu galime aptarti jau pirmąją susitikimo dieną. Tikslias kainas galima nurodyti tik pamačius objektą ir įvertinus montavimo sunkumus.
Paprasto vėdinimo nepakanka, kadangi dabar namai būna sandarūs ir tinkamai apšildyti. Nuolatos cirkuliuojantis švarus lauko oras užtikrina, kad namuose nebus pelėsio, drėgmės ir kitų nemalonių veiksnių.
Patalpų vėdinimo esmė yra paprasta - oro pritekėjimas į vidų ir jo ištekėjimas į išorę. Jeigu viena iš dalių neveikia - patalpa nevėdinama. Lietuvoje CO2 koncentracijos ribinių normų gyvenamosios paskirties patalpose nėra reglamentuota, tačiau ją galima išmatuoti specialiu prietaisu. Santykinė oro drėgmė numatyta oficialiame higienos normų dokumente: šaltuoju metų laikotarpiu ji turėtų būti 35-60 proc., šiltuoju - 35-65 proc.
R. Grigalis atkreipia dėmesį, kad vasarą, jeigu būstas vėdinamas su rekuperacine sistema, patartina naudoti „Bipap“ funkciją, kurią turi daugelis šiuolaikinių rekuperacijos įrenginių.
Pasak R. Grigalio, pirmaisiais gyvenimo metais naujuose butuose natūraliai gali jaustis nedidelė drėgmė. Tuomet norisi, kad būtų šilčiau, mažiau vėdinti patalpas. Taip sudaromos palankios sąlygos kauptis pelėsiui. Rekomenduočiau pirmaisiais metais naujuose namuose neužstatyti aklinai kampų, palikti laisvos erdvės, nuolat pasižiūrėti, ar kampai švarūs.
Jo teigimu, alternatyvų rekuperacinei oro vėdinimo sistemai gali būti įvairių, pavyzdžiui, natūralios vėdinimo sistemos arba mechaninės vėdinimo sistemos be rekuperacijos įrenginio. Norint, kad šios sistemos veiktų, tai yra kad patalpos vėdintųsi, būtina užtikrinti oro pritekėjimą į šias patalpas iš lauko. Tokį pastovų pritekėjimą užtikrina orlaidės.
Susikoncentravus ties šilumos taupymu neretai pamirštamas vėdinimas. Ši problema ypač išryškėja žiemą, kai per sandarius ir nepraveriamus langus bei kitus plyšius į butus nepatenka pakankamai šviežio oro.
Šiltinant lauko sienas ir keičiant langus būtina nepamiršti, kad patalpas reikia vėdinti, o pastato konstrukcijos turi kvėpuoti. Šiuo metu daugiabučiuose pastatuose gyventojai įsirengė hermetiškus plastikinius langus, daugelyje langų nėra orlaidžių.
Kad veikiančią vėdinimo sistemą galėtume įvertinti kaip pakankamą, pusė viso patalpų oro turėtų pasikeisti kas valandą. Kadangi šis oras maišosi su patalpos oru, tik po keturių valandų senojo oro liks labai mažai.
Suprantama, patalpoms išvėdinti langus galima praverti, ypač jų viršutinę dalį, tačiau iš viršutinės dalies bus šalinamas šiltas oras, o šaltas (ypač šaltuoju metų laiku) skleisis prie grindų.
Ką daryti, kad sandariame atnaujinto namo bute netrūktų oro? Pats paprasčiausias būdas - vonioje, tualete sumontuoti ištraukimo ventiliatorių - paprastą ar taupantį elektrą. Bet reikia, kad pakankamas oro kiekis pritekėtų į patalpą. Vėdindami su ventiliatoriumi šilumą išmetame lauk.
Kad kuo mažiau prarastume šilumos, montuojami ventiliatoriai su atskira oro pritekėjimo sklende. Oro pritekėjimo sklendė, kurioje yra filtras, termostatas, difuzorius iš patalpos pusės, montuojama išorinėje sienoje.
Svarbiausia, kad ši vėdinimo sistema užkerta kelią įsiveisti pelėsiui, kai šilta ir drėgna, t. y. vasarą vėdinimas vyksta gana intensyviai. Tokią sklendę reiktų įrengti kiekviename kambaryje.
Galimas centralizuotos mechaninės vėdinimo sistemos daugiabučio bute variantas - viename bute montuojamas vėdinimo įrenginys su šilumos rekuperacija, nuo kurio išvedžioti ortakiai į visas buto patalpas. Šviežias lauko oras yra pašildomas vėdinimo įrenginio šilumokaityje iš šalinamo patalpos oro srauto atgauta šiluma. Pašildytas šviežias oras prateka per įrenginyje įmontuotą šilumokaitį ir dar papildomai pašildytas iki reikiamos temperatūros yra paduodamas į patalpas.
Centrinė mechaninė vėdinimo sistema su šilumos rekuperacija montuojama daugiabučiame pastate, o tai pats sudėtingiausias iš visų butuose galimų vėdinimo sistemų. Montuojant šią vėdinimo sistemą bute reikia surasti laisvos vietos ne tik pačiam vėdinimo įrenginiui pastatyti, bet ir vėdinimo ortakiams išvedžioti. Taip pat reikia palikti laisvos vietos sistemos aptarnavimui.
Pagrindinis atskiro buto rekuperacinės vėdinimo sistemos trūkumas yra laisvos vietos montavimui stoka. Dėl šios priežasties tokio tipo vėdinimo sistema yra populiaresnė naujos statybos daugiabučiuose pastatuose, nes tuomet vietos trūkumą galima išspręsti dar projektavimo procese.
Be to, energiškai efektyvus, šiltas būstas turi būti ne tik gerai apšiltintas, bet ir sandarus. Sandariame pastate nebus šalto oro pritekėjimų, skersvėjų ir šaltų paviršių.
Netinkamai užsandarinti langai leidžia šaltam orui skverbtis į patalpą, o šiltam - išeiti į lauką. Todėl būtina skirti dėmesio langų priežiūrai: tikrinti tarpinių būklę, atnaujinti sandarinimo juostas, o esant reikalui - keisti senus stiklo paketus naujais. Jei langų keisti nėra galimybės, šaltuoju laikotarpiu galima naudoti specialią plėvelę iš vidaus, kuri sumažina šilumos pralaidumą.
Ne ką mažiau svarbios ir durys - senos, nesandarios, be tarpinių, jos tampa tiesioginiu keliu šilumai išeiti. Priklijuotos gumos ar silikoninės tarpinės leidžia durims sandariai prisitraukti, o įrengus dvigubas duris, tarp jų susidaro oro barjeras, kuris sulaiko šilumą.
Siekiant mažinti pastatų šilumos nuostolius, paprastai reikia rekonstruoti pastatų šildymo, vėdinimo ir karšto vandens sistemas bei gerinti pastatų techninę būklę - šiltinti sienas, perdangas, sandarinti langus, duris. Tai kainuoja išties nemažus pinigus. Taigi žinant tikrąją pastato šiluminę būklę, pirmiausia galima šiltinti labiausia pažeistas vietas.
Neretai pamirštamas, bet labai svarbus šilumos taupymo aspektas yra grindų izoliacija. Ypač pirmuose aukštuose, kur po butais yra nešildomos patalpos ar rūsiai, pro grindis gali būti prarandama nemaža dalis šilumos. Sprendimas paprastas - storas kilimas ant grindų ne tik suteikia jaukumo, bet ir veikia kaip papildomas šilumos izoliacijos sluoksnis.
Nors grynas oras namuose būtinas, ypač žiemą, vėdinti reikia protingai. Ilgai praverti langai leidžia ne tik išeiti šilumai, bet ir atšaldo sienas bei baldus, kuriems po to reikia daugiau laiko ir energijos vėl įšilti. Todėl vėdinimas turėtų būti trumpas, bet intensyvus - geriausia kelioms minutėms visiškai atverti langą, sukuriant trumpalaikę oro trauką. Taip kambaryje atsinaujina oras, bet nespėja išsivėdinti šiluma.
Kai kuriais atvejais gyventojai turi galimybę patys reguliuoti šilumos vartojimą - termoreguliatoriai prie radiatorių leidžia nustatyti skirtingą temperatūrą skirtingose patalpose.
Kiekvienas šilumos vartotojas gali net ir nedideliais veiksmais prisidėti prie šilumos taupymo namuose. Nepalikite atidarytų arba nesandarių langų ir durų. Plyšius tarp stiklo ir lango rėmo bei tarp lango rėmo ir sienos užsandarinkite silikoninėmis ar kitomis izoliacinėmis medžiagomis. Sandarinti reikia ne tik lango rėmus, bet ir stiklą. Patalpas vėdinkite intensyviai, bet trumpai. Patalpas vėdinkite kelis kartus per dieną pilnai atidarius langus ir sudarius trumpalaikį skersvėjį, kuris pakankamai išvėdintų patalpą, padėtų išvengti drėgmės ir kvapų kaupimosi.
Visa tai rodo, kad šilumos taupymas nėra tik techninis klausimas - tai gyvenimo būdas, paremtas atsakomybe, dėmesingumu ir nuoseklumu. Kiekvienas iš mūsų, net ir be didelių investicijų, gali prisidėti prie mažesnių sąskaitų ir jaukesnės kasdienybės.
Šildymo radiatoriai ir šildymo sistemos vamzdynai vasarą turi būti užpildyti termofikaciniu vandeniu, kad nevyktų metalo korozija iš vidaus. Periodiškai valykite dulkes nuo šildymo radiatorių, nes dulkės mažina šilumos atidavimą aplinkai. Nepatariama ant radiatorių džiovinti skalbinius - garinimas yra daug šilumos reikalaujantis procesas. Neuždenkite radiatorių užuolaidomis iki žemės - tai šilumos patekimą į butą gali sumažinti net iki 40 procentų.
Prie radiatorių įrengti termoreguliatoriai leidžia butų savininkams individualiai reguliuoti į radiatorių patenkančio termofikacinio vandens kiekį. Tokiu būdu gyventojai, pagal savo finansines galimybes ir pageidaujamas komforto sąlygas, patalpose nustatytų ir palaikytų pastovią temperatūrą.
Šilumos dalikliai ant radiatorių užtikrina butuose suvartotos šilumos energijos apskaitą. Pritvirtintas prie radiatoriaus daliklis nustato išskiriamos šilumos kiekį pagal šildymo prietaiso paviršiaus temperatūrą.
Sukaupta patirtis rodo, kad daugiausiai šilumos sutaupoma, kai šildymo sistema veikia „kintamu režimu“, kurio metu pagal gyventojų pageidavimus nustatomi įvairūs šilumos vartojimo režimai. Tokia individuali šilumos reguliavimo sistema su sąnaudų šildymui paskirstymo dalikliais mažina buto savininko šildymo kaštus nustatant atskirų buto kambarių temperatūrą pagal savo finansines galimybes ir poreikius.
Žinant tikrąją pastato šiluminę būklę, pirmiausia galima šiltinti labiausia pažeistas vietas.
Nepriklausomai nuo šilumos kainos brangiausiai už šildymą moka tie gyventojai, kurių būstai energetiškai neefektyvūs arba nerenovuoti. Daugiausiai šilumos prarandama per daugiabučių namų langus ir duris, tačiau blogiausia situacija yra nerenovuotuose senos statybos daugiabučiuose. Čia šiluma į lauką keliauja ir pro neapšiltintas sienas. Natūralu, kad tiek laiptinių durys, tiek butų langai yra tie šalčio tilteliai, kurie į lauką išleidžia šilumą, net jeigu daugiabučio namo sienos yra apšiltintos.
Tačiau kur kas blogesnė situacija yra tuomet, kai šiluma į lauką skverbiasi pro kampines namų siūles, plyšius ir kitas pastato konstrukcijas, pavyzdžiui, rūsių sienas ar pamatus.
Faktą, kad seni daugiabučiai švaisto šilumą, patvirtina ir šilumos suvartojimo duomenys pagal šilumos apskaitų duomenis. Centralizuotos šilumos tiekėjas primena, kad sąskaitos už šildymą apskaičiuojamos šilumos kainą dauginant iš suvartoto šilumos kiekio. Jį lemia lauko oro temperatūra ir konkretaus daugiabučio energetinis efektyvumas. Taigi skirtumus tarp sąskaitų lemia pastato būklė.
Energetiškai efektyviausių daugiabučių gyventojai moka mažiausiai.
Šilumos suvartojimą daugiabučių namų ir kitų pastatų šildymui didžiąja dalimi apsprendžia jų būklė. Efektyviau vartoti šilumą ir mokėti mažiau galėtume, jei racionaliau ją naudotume. Tam nereikia didelių investicijų, tačiau taikydami prieinamas taupymo priemones daugiabučiuose namuose galima sumažinti šilumos suvartojimą apie 10 procentų teigia specialistai.
Tam pritaria ir taupūs daugiabučių gyventojai, pasinaudoję spaudoje rastais patarimais ir už šildymo radiatorių įsirengę šilumą atspindinčius ekranus bei iki palangės apačios patrumpinę naktines užuolaidas.
Langai ir durys - šilumos vagys. Apie langų sandarumo reikšmę žinome daugelis, todėl norint gyventi šiltai, langai turi būti geros kokybės, juos reikia tinkamai prižiūrėti. Vieną kartą metuose atlikite plastikinių langų reguliavimą, apkaustų tepimą, stiklo paketų keitimą dūžio atvejais, tarpinių atnaujinimą arba keitimą specialiomis medžiagomis.
Norint sumažinti šalto oro skverbimąsi į butą, užsandarinkite duris specialiomis sandarinamomis medžiagomis. Prie durų staktos priklijuokite gumines ar silikonines tarpines.
Yra dešimtys įvairių variantų, kaip galima vėdinti patalpą, kokius būtent teršalus labiausiai reikia pašalinti ir kiekviename jų oro apykaita skaičiuojasi skirtingai. Tarkim, kalbant apie gyvenamojo namo vėdinimą vėdinimo sistemą gali atlikti šias funkcijas:
Kai atliekamas sistemos montavimas, skirtos tik namo ventiliacijai, oro apykaita apskaičiuojama sumuojant kiekvienos patalpos oro poreikį, nustatytą pagal hienos normas arba - atsižvelgiant į individualius reikalavimus oro kokybei.
Optimalūs higienos reikalavimai - skaitoma, kad optimali oro kokybė pasiekiama, kai į patalpą, kur žmonės būna nuolat (ilgiau nei 2 val. be pertraukos), paduodama po 36m³/h šviežio oro kiekvienam žmogui. Ši higienos norma yra taikoma beveik visoms patalpų kategorijoms, išskyrus tas, kur reikalingos ypatingos sąlygos.
Lietuvos STR reikalavimai gyvenamojo namo vėdinimui - paskutinėje Statybų reglamento redakcijoje, kas liečia gyvenamųjų namų vėdinimo sistemų, įprasta higienos norma yra sumažinta iki ~18m³/h šviežio oro vienam žmogui, tad formaliai leistina sutaupyti ir butuose įrenginėti dvigubai mažesnę ventiliaciją, nei viešosiose įstaigose.
Pilnas komfortas - kai įrengta vėdinimo sistema užtikrina tokią oro kokybę, kad įėjus iš lauko praktiškai nejaučiate skirtumo. Vėdinimo sistema spėja pašalinti visus išsiskiriančius kvapus, kurios gali užuosti žmogaus uoslė. Tai pasiekiama, kai oro kaitą patalpose yra ~3-4 kart/val.
Minimalūs fiziologiniai reikalavimai - žinoma, kad reikiamą deguonies kiekį valandai žmogus gautu iš ~2 m³ oro. Tačiau, tai būtu jei žmogus tą šviežią orą įkvėptu iš atskiro rezervuaro, o iškvėptų į aplinką.
Normalaus drėgnumo palaikymas - oro drėgnumas yra svarbus oro kokybės parametras. Kai drėgnumas pradeda viršyti 60%, žmonės labiau prakaituoja, skundžiasi dėl prastos savijautos ir "blogo" oro. Drabužiai ne džiūsta, o atvirkščiai - net sausi daiktai prigeria drėgmės.
Minimalus (budintis) ventiliacijos režimas - visi daiktai išskiria tam tikrą lakiųjų medžiagų kiekį. Nors tas kiekis yra niekingai mažas, jei patalpą visai ne vėdinama, bėgant laikui, joje gali susidaryti pavojinga vienokių ar kitokių kenksmingų medžiagų koncentracija.
Pagal ištraukiamą iš WC ir kitų patalpų oro kiekį - siekiant užkirsti kelia mikroorganizmų plitimui iš WC, dušo, vonios, virtuvės bei kitų "nešvarių" patalpų, išvardintuose patalpose įrengiamas oro ištraukimas, kuris be sustojimo veikia 24 val. per parą.
Namo šildymas arba vėsinimas - kai kalbama apie kanalinės vėdinimo-kondicionavimo (ir orinio šildymo) sistemos įrengimą, tiekiamas į kiekvieną patalpą oro kiekis skaičiuojamas pagal jos vėsinimo (arba šildymo) poreikį, proporcingai paskirstant kondicionieriaus šaldymo/šildymo galią po visas patalpas.
Pasyvaus vėsinimo funkcija - kai vėdinimo sistemos projektas numato gamtinę atsinaujinantį energiją panaudoti patalpų vėsinimui, tai vadina - pasyvaus vėsinimo funkcija. Patalpos atšaldomos be kompresorių ar kitų elektrą naudojančių prietaisų.
Geoterminis šildymas ir namo kondicionavimas - gali būti suprojektuotas namo kondicionavimas, panaudojant kanalinį šildytuvą ir šaltą vandenį, cirkuliuojantį požeminiame geoterminio šildymo sistemos kontūre, arba orui vėsinti panaudojant žemės šilumokaitį (ŽŠ). Rengiant tokį vėdinimo projektą, bendra oro apykaitą taip pat skaičiuojama, vertinant patalpų šaldymo poreikį.
Reikia atkreipti dėmesį, kad pagal visas išvardintas metodikas namo vėdinimo sistemos našumas apskaičiuojamas kaip visų patalpų apykaitų sumą (atskirai - padavimo ir ištraukimo). Gaunasi taip, kad jei name gyvena 2 žmonės, tačiau name yra 5 kambariai, kuriose jie dažnai ir ilgą laiką būna kartu - oro kaitą turi būti ne 2x36=72, o 5x2x36=360 m³/h.
Kai kurie taiko supaprastintą metodiką, kai bendrą oro apykaitą skaičiuojama pagal tai, kiek žmonių yra visame name, nekreipiant dėmesio į faktą kad šviežias oras kartais paduodamas visai ne į tas patalpas, kuriose tuo metu randasi žmonės, tačiau priimant maksimalią rekomenduojamą normą: vienam žmogui - 36m³/h.
Jeigu patalpoje yra per sausa, ženklai yra mažiau akivaizdūs, tačiau sauso oro pasekmes pajuntame mes patys: išsausėja oda, jautresni tampa kvėpavimo takai. Lietuvos nacionalinis visuomenės ir sveikatos centras rekomenduoja namuose visus metus palaikyti 35-60% drėgmę.
Per didelė drėgmė patalpose dažniausiai atsiranda dėl prasto vėdinimo ir/ar prastos hidroizoliacijos, santechnikos sistemų nesandarumo. Jei per didelės drėgmės priežastys yra „techninės“ (prasta statinių būklė, avarijos), visų pirma, reiktų pašalinti jas.
Drėkintuvai skirstomi pagal jų veikimo principą: gariniai drėkintuvai užvirina vandenį ir išleidžia šiltus ar vėsius garus; ultragarsiniai drėkintuvai vibruodami vandenį suskaido į mikroskopinius lašelius ir paskleidžia nematomą debesį; drėkintuvai - valytuvai ne tik drėkina, bet ir valo orą, naikina jame esančius žalingus mikroorganizmus.
Patalpas reikėtų vėdinti pagal poreikį, tačiau būtina tai daryti bent kartą per dieną, geriausia prieš miegą. Kambarius reikėtų vėdinti apie 10-15 min. Šildymo sezono metu ant radiatorių galite uždėti sušlapintus rankšluosčius ar pledus. Drėgmę padidins ir kambaryje džiovinami skalbiniai.
Oro drėgmę padidina ir indai su po truputį garuojančiu vandeniu. Puikiai pasitarnauja specialūs, nebrangūs, ant radiatorių pakabinami moliniai indai į kuriuos reikia pripilti vandens. Augalai siurbia vandenį šaknimis ir jį garina pro lapus bei taip šiek tiek padidina patalpų drėgmę.
Patalpų oro kokybė yra vienas svarbiausių veiksnių, darančių įtaką mūsų sveikatai ir gerovei. Dažnai daugiau dėmesio skiriama išorės oro taršai, tačiau oro užterštumas patalpose gali būti dar pavojingesnis, ypač tiems, kurie daug laiko praleidžia uždarose erdvėse - namuose, biuruose ar kitose uždarose vietose. Namuose ar darbo vietoje kaupiasi dulkės, pelėsis, cheminės medžiagos ir alergenai, kurie gali sukelti įvairias sveikatos problemas. Tam, kad būtų užtikrinta sveika aplinka, būtina reguliariai valyti ir vėdinti patalpas.
Pagrindiniai oro užterštumo šaltiniai patalpose:
- Kasdienės dulkės.
- Gyvūnų plaukai.
- Žiedadulkės.
- Pelėsis.
- Nepakankama ventiliacija.