Po Sovietų imperijos žlugimo, visoje Europoje vėl ėmė suktis istorijos ratas. Deklaruojamos žmogaus teisės ir laisvės, neliečiamumas, o nuosavybė leidžia savininkui laisvai savo nuožiūra elgtis su nuosavybės objektu - jį valdyti, juo naudotis bei disponuoti. Tuo pačiu nuosavybė reiškia, kad kitas asmuo negali kėsintis į svetimą turtą.
Šiame straipsnyje aptariami nuosavybės santykių ir jų reguliavimo aspektai, į kuriuos vis dar kreipiama mažai dėmesio ir kurių netinkamas reglamentavimas sudaro daug nepatogumų žmonėms. Ypač daug dėmesio skiriama žemės nuosavybei ir jos reguliavimui, o taip pat nuosavybės apsaugos organizavimui.
Penkiasdešimties metų Sovietų Sąjungos okupacija Lietuvai davė neigiamų padarinių, nes šalis buvo izoliuota nuo užsienio valstybių, ko pasekoje nutrūko ekonominiai ryšiai su pasauliu, migraciniai srautai sumažėjo iki minimumo. Dėl Lietuvos izoliacijos, aktyvios migracinių procesų kontrolės, planinės ekonomikos ir kt. šių laikų bkdingų padarinių beveik nevyko ir darbo jėgos judėjimas.
Lietuvos žemės pardavimas užsieniečiams veda tautą į pražūtį
Užsieniečio Teisinė Padėtis Lietuvoje
Užsieniečio Sąvoka ir Teisinis Reglamentavimas
2004 m. sausio 1 d. Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, todėl aktkalesnis tapo užsieniečių (t.y. nuolat ar laikinai atvykusių) atvykimo, buvimo, vykimo per ją, gyvenimo joje ir darbo klausimus.
Užsieniečių teisinę padėtį reglamentuoja 2004 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymas "Dėl užsieniečių teisinės padėties", kurio 2 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, kad užsienietis yra asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios. Šio sšvoka iš esmės atitinka tarptautinius standartus.
Migracijos Srautai
Šiuo metu Lietuvoje gyvena nemažai užsieniečių (apie 13000 asmenų), daugiausiai iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos bei asmenų be pilietybės.
Nuosavybės Teisės Apribojimai Užsieniečiams
Lietuvoje iki šiol labai apribotas objektų, kurie gali būti privačia nuosavybe, ratas. Viena iš aktualiausių problemų - labai apribota užsieniečių ir juridinių asmenų žemės nuosavybė.
Konstitucijos 47 straipsnio pataisa ir Konstitucinis įstatymas, įsigalioję kartu su Lietuvos ir Europos Sąjungos asociacijos sutartimi, suteikia deklaratyvias, tačiau praktikoje sunkiai realizuojamas galimybes užsieniečiams ir juridiniams asmenims įsigyti žemę . Šios priemonės įgyvendintos tik dėl Europos Sąjungos reikalavimo, o ne dėl įsisąmoninto poreikio. Dėl to neatsitiktinai buvo pasistengta užsieniečiams ir juridiniams asmenims žemės įsigijimą padaryti kuo sudėtingesnį.
Žemės Savininkų Apribojimų Problemos
Žemės savininkų apribojimai sukuria daugybę problemų. Pavyzdžiui, įmonė yra pastato savininkė, tačiau negali būti žemės po juo savininke. Kita problema - stabdoma civilinė žemės apyvarta. Dėl šių apribojimų sumažėja potencialių žemės savininkų, todėl labai krenta žemės kaina, užkonservuojama dabartinė padėtis žemės rinkoje ir ekonominių santykių plėtra.
Tarptautiniai Teisės Aktai ir ES Įtaka
Didžiulę įtaką nacionaliniams teisės aktams turi pirminė ir antrinė Europos Sąjungos (toliau-ES) teisė - 1992 m. 1995 m. birželio 12 d. buvo pasirašyta Europos sutartis tarp Europos Bendrijų, iš vienos pusės ir Lietuvos Respublikos, iš kitos pusės (Seimas ratifikavo sutartį 1996 m. birželio 20 d.) ir įsigaliojo 1998 m. vasario 1 d.
Ši sutartis numato sąlygas steigti veiklą savo teritorijoje. Tarybos direktyvos 90/364/EEB nuostatos numato apsigyvenimo teisę. Europos Bendrijos teisės nuostatos tokiu būdu garantuoja bendrovių įsisteigimo Lietuvos Respublikoje kaip ir bet kurioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje laisvės efektyvų įgyvendinimą, t.y. įmonės palydė kilmės valstybė ar užsienio valstybė, į kurią užsienietis turi teisę vykti arba kuri sutinka jį priimti, atsižvelgiama į 2003 m.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis, o jos nuostatos dėl nacionalinės teisės subjektų teisių ir pareigų turi būti tiesiogiai taikomos nacionalinėje teisėje. Be to, šiuo požiūriu labai svarbi 1999 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata: jeigu įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, įsigalioję sutarties sudarymo metu ar po jos įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.
Nuosavybės Apsauga
Nuosavybės apsaugą įprasta laikyti pagrindine valstybės funkcija. Saugumas ir nusikaltimų tyrimas daugeliui žmonių asocijuojasi su policija. Tačiau valstybė neišgali daugiau finansuoti policijos ir vidaus reikalų sistemos ir nėra savaime aišku, kad ji turėtų tai daryti apskritai. Pagrindinė problema, kaip ir kitų valstybės išlaidų atveju, yra ne lėšų stygius, bet jų naudojimo efektyvumo užtikrinimas.
Efektyvumas geriausiai užtikrinamas privačiame versle konkurencijos sąlygomis. Todėl konkurencija ir privati iniciatyva turėtų tapti ta kryptimi, link kurios juda nuosavybės apsaugos reforma.
Siūlymai Efektyvesnei Nuosavybės Apsaugai
- Sudaryti sąlygas privačių saugos tarnybų efektyviai veiklai.
- Užkardant nusikaltimus privačių saugos tarnybų teises prilyginti policijos teisėms.
Žemės Paskirties Apribojimai
Šiuo metu visa žemė yra suskirstyta į žemės ūkio, miškų ūkio, rekreacinės paskirties ir kitos paskirties. Nustatyti griežti žemės paskirties keitimo apribojimai. Leidimą pakeisti žemės paskirtį išduoda apskrities viršininkas arba Vyriausybė. Keičiant paskirtį privaloma atlyginti žemės ūkio ar miškų ūkio nuostolius (paskirtį keičia pats savininkas, “nuostoliai” atlyginami valstybei).
Siekis reglamentuoti žemės pagrindinį naudojimą yra netinkamas. Ypač keistai jis atrodo nuolatinių valdžios nusiskundimų fone, kad žemės ūkyje dirba per daug Lietuvos žmonių. Juk būtent šis apribojimas yra vienas iš didesnių barjerų, stabdančių perėjimą nuo žemės ūkio prie kitų veiklos formų.
Privatizavimo Aspektai
Privatizavimas - tai valstybės teisės į turtą formalus perdavimas privačion nuosavybėn transformuojantis iš planinės į rinkos ūkio sistemą ir lemiamas veiksnys, sąlygojantis ekonominių reformų spartą ir sėkmę. Strateginis ūkio reformos tikslas - laiduoti, kad efektyviai būtų naudojami ddarbo, materialiniai, finansiniai ištekliai. Dėl to reikėjo skatinti ūkinę gyventojų, ūkio subjektų iniciatyvą, garantuoti teisines ir ekonomines sąlygas jų veiklai, sąžiningai tarpusavio konkurencijai, t.y. įteisinti privatų sektorių ir sudaryti jam sąlygas jam sparčiai plėtotis.