Kas yra sąžinė?

Sąžinė - tai protinis ir emocinis savo veiksmų įvertinimas pagal istoriškai susiformavusias moralės normas. Tai tarsi vidinis kompasas, padedantis žmogui išvengti amoralių poelgių. Žmoguje yra vidinė galia, veikianti jo elgesį, kartais - prieš jo paties valią.

Sąžinė dažnai minima kasdienėje kalboje, vartojant tokius posakius kaip "mano sąžinė rami", "švari sąžinė", "žmogus be sąžinės", "sąžinės balsas", "sąžinė neleidžia" ir panašiai. Ši sąvoka ilgus amžius buvo svarstymų ir susidomėjimų objektas.

Levas Tolstojus yra sakęs, kad gyvenime yra tik dvi nelaimės: sąžinės graužimas ir liga. Besigailintis žmogus niekada neranda ramybės ir visą gyvenimą gailisi įvykdytų blogų darbų, nusikaltimų.

Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra sąžinė, kaip ji veikia ir kodėl svarbu turėti švarią sąžinę.

Filosofinis požiūris į sąžinę

Filosofija, dažniausia verčiama kaip „išminties meilė”, pasirodo mums kaip žmogaus likimas. Filosofijos vienas iš nagrinėjamų sričių - žmogaus veikla, t.y., žmogaus buvimas pasaulyje.

Žmogaus veiklos sampratą sudaro daugelis keliamų klausimų. Šis klausimas svarbus visiems, bet atsakyti į jį ne taip paprasta.

Filosofiniai klausimai, susiję su sąžine, tiesiogiai paliečia kiekvieną žmogų. Kiekvienas laiko save kompetentingu į juos atsakyti, nes mes nesame tik šio klausimų žaidimo žiūrovai, bet patys esame užstatas tame žaidime. Todėl tokie klausimai žmogui yra neišvengiami.

Nes tik mąstantis žmogus galėjo sukurti mums žinomas civilizacijas ir net pačių civilizacijų svarbiausias uždavinys - išmokyti žmogų mastyti.

Sąvokos etimologija

Kiek tai įmanoma, pažvelgsime į ištakas: kaip sąžinės sąvoka buvo išreiškiama žodžiais. Imkimės nuobodokos, bet reikalingos pažintinės procedūros - etimologinio žodžių nagrinėjimo. Visiems mūsų sąmonės „ingredientams” ir viskam, su kuo susiduriame, bandome rasti žodinę reikšmę.

Pirmoji šios sąvokos reikšmė susieta su graikišku žodžiu ssynoida - „su kuo nors žinoti apie ka nors”. Šio veiksmažodžio derinys su vienu graikišku įvardžiu įgijo reikšmę „būti bendrininku, ko nors liudininku”.

Sangrąžinis posakis synoida emauto - „žinoti arba suvokti save patį” sujungė viename asmenyje tą, kuris žino, ir tą, kas yra pažinimo objektas. Sokratui ši sąvoka reiškė poelgio, dažniausiai neigiamo, įvertinimą, o ne patį veiksmą.

Synoida emauto atsirado graikų kalboje VII a. pr. Kr. ir plačiai paplito graikų klasikinėje literatūroje. Iš synoida kilo daiktavardžiai syneidesis ir syneidos. I amžiuje pr. Kr. Šie žodžai buvo paplitę tarp graikų, romėnų ir žydų ir reiškė „sąžinę”.

Moralinis sąžinės aspektas

Nuo to laiko, kai žmogus ėmė matyti sąžinėje savo paties apspindį, buvo akcentuojami du momentai: savęs paties, savo esmės pažinimas ir poelgių atspindys, t.y. moralinis sąžinės aspektas. Sąžinė tapo susieta su etika.

Žmogaus buvimas-pasaulyje yra veiklus buvimas. Bent kokia žmogaus veikla, pagal Aristotelį, skirstoma į teorinę (pažinimas), praktinę (elgesys) ir pojetinę (darymas). Etikoje kalbama apie praktinę veiklą. Elgesys (praktika) yra veikla, vertinga pati savaime. Jeigu kas nors padeda senelei pereiti gatvę, tai šios veiklos tikslas yra pats poelgis. Jis vertingas savaime.

Sakydami „moralumas” ir „moralus”, turėsime galvoje, kad elgesys atitinka sąžinę nepriklausomai nuo motyvuojančio turinio. Sakydami „etiškas” ir „doras”, turėsime galvoje turinio, o ne sąžinės aspektą. Tai reiškia štai ką: ar poelgis yra moralus, sprendžia tiktai to, kuris elgiasi, sąžinė.

Darymas (pojetika) yra vertingas ne pats savaime, bet priklausomai nuo to, kas sukuriama, nuo kūrinio.

Etikos kontekste praktinį protą vadiname sąžine.

Aristotelis

Sąžinės autonomija

Griežta moraline prasme apie pareigą galima kalbėti tada ir tik tada, kai asmens praktinis protas susieja dorovinį apriorį su elgesiu konkrečioje situacijoje ir šitaip padaro praktinį sprendimą. Tik sąžinė gali moraliai įpareigoti. Sąžinė pati sau teikia įstatymą. Kalbame apie sąžinės autonomiją.

Sąžinės autonomijai iš esmės būdinga tai, kad moralus elgesys yra elgesys, paremtas žinojimi ir sąžine. Aš negaliu moraliai elgtis, negalėdamas būti tikras, jog įstatymas mano sąžinėje buvo duotas remiantis įsitikrinimu.

Šitaip aikštėn iškyla pareiga, apriori priklausanti sąžinės esmei: pareiga lavinti sąžinę. Moralės autonomija suponuoja praktinio proto pastangas siekti įsitikrinimo, vadinasi, siekti proto įžvalgos. Šitaip sąžinės autonomija iš esmės verčia imtis normų problemos.

Sąžinės ugdymas

Dorovinį apriori galima taikyti elgesiui situacijoje iki poelgio ir po poelgio. Iki poelgio, praktiškai sprendžiant, reikia nutarti, ką privalu daryti. Po poelgio reikia įvertinti, ar teisingai pasielgiau.

Moralinė poelgio vertė priklauso tik nuo ankstesnės už poelgį sąžinės. Poelgis yra moraliai geras arba blogas priklausomai nuo to, kaip aš jį įvertinau prieš jį atlikdamas, kaip gerą ar kaip blogą.

Vėlesnė sąžinė prikiša man atliktą blogą poelgį, pritaria atliktam geram poelgiui ir reikalauja atsakyti už poelgio padarinius.

Norėdami kuo rečiau suklysti, turime prisiminti, kad mūsų sąžinė reikalauja nuolatinio ugdymo ir priežiūros. Tokie įgūdžiai pradeda formuotis jau vaikystėje. Rūpestingi tėvai siekia, kad vaikas įsisavintų tinkamus žmonių sugyvenimo principus.

Svarbu padėti vaikui suprasti, kad geras elgesys su kitais ir savimi teikia džiaugsmą, o blogas - liūdesį.

Sąžinės graužatis

Kiekvienas žmogus jaučia slaptas sielos aimanas, anksčiau ar vėliau išgyvena kaltės jausmą ir bando jį nuslopinti, nes sąžinės graužatis, jeigu galima taip pasakyti, būna nemažiau skausminga už žvėries įkandimą, o kartais pasireiškia kaip peilio dūris.

Sąžinės priekaištai kyla vėl ir vėl. Atmintis mus laiko atsiminimų nelaisvėje, todėl vidinio sąžinės balso nepavyksta net prislopinti, nes iš sąmonės išstūmus atsiminimus, jie sugrįžta per pasąmonę, pavyzdžiui, sapnuojant.

Filosofas Albertas Šveiceris teigia: kas tvirtina turįs gerą, rūpesčių nekeliančią sąžinę, neturi jokios. Jo atsakomybės jausmas, švelniai sakant, yra visiškai atbukęs, nes toks žmogus be galo mėgaujasi savimi ir savo teisingumu. Užtat bloga, priekaištaujanti sąžinė nurodo žmogui teisingą kelią. Jos dinaminė jėga verčia veikti, toks žmogus negali pamiršti praeities tol kol iki galo neišsiaiškina su sąžine ir neranda abiem priimtino sprendimo.

Psichiatras A. Velekas mano, kad nereikia supriešinti dviejų sąžinės pusių - vienos, kuri kritikuoja, kartais perspėdama, kartais smerkdama ir kitos, kuri nurodo teisingą kelią.

Savo veikale „Sielos ir sąžinės tariama vienybė” jis rašo: „Geraširdiškumas yra jausmų išraiška, sąžinė - valios, o kartu ir dvasios, proto išraiška. Šios abi aukščiausios savybės ir suteikia žmogaus veiklai nuoseklumą ir kryptingumą: geraširdiškumas - jausmams, sąžinė - siekiams ir darbams”.

Psichiatras P. Jančarikas sako: „Kai širdies postūmiai, sielos reakcijos ir emocijos nuščiūva, žmonės, atsidūrę tam tikrose situacijose, nebejaučia, kas yra teisinga, o kas ne”. Sąžinė tiesiog neraguoja į tam tikras situacijas. Ir kai tai atsitinka, žmonės gali žiauriai, negailestingai elgtis, nors tai iš esmės prieštarauja visam jų ankstesniam gyvenimui.

Be to, reikia pažymėti, jog turėti sąžinę nereiškia ja naudotis. Kartais gali atrodyti, jog kai kurie žmonės elgiasi taip, lyg būtų besąžiniai, tačiau, mano galva, ir jie turi vienokią ar kitokią sąžinę, nors ir giliai užslėptą.

Ir protą, ir sąžinę galima palyginti su raumenimis. Kai raumenys nedirba, ilgainiui sunyksta.

Ar visų žmonių sąžinė vienoda?

Ne, ne visų žmonių sąžinė vienoda. Kaip mes taikome dorovinį apriori, priklauso nuo mūsų motyvacijos horizonto. Žmogaus motivacijos horizontas visada yra istoriškas, nes priklauso nuo to, kaip žmogus yra atskleidęs pasaulį.

Iš to išplaukia svarbi išvada: žmogus niekada tiksliai nežino, kokiame motyvacijos horizonte kitas žmogus taiko dorovinį apriori. Parodoksalu, bet vienam jo sąžinė liepia mylėti priešus, o iš kito reikalauja nuimti skalpus. Todėl neįmanoma įvertinti kitų žmonių moralumo.

Moralumo požiūriu galioja šv. Rašto žodžiai: „Neteiskite, kad patys nebūtumėte teisiami!”. Bet jie negalioja dorovės ir teisės požiūriu.

Sąžinė padeda pasijusti visumos dalimi, jos neatsiejama dalis - empatijos jausmas kitiems žmonėms, sugebėjimas įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje. Todėl tai yra ne tik žmogiškumo orientyras, bet ir visuomenės išlikimo mechanizmas.

Švari sąžinė

Svarbu turėti švarią sąžinę tam, kad galėtum ramiai gyventi. Dažniausiai besigailintis žmogus niekada neranda ramybės ir visą gyvenimą gailisi įvykdytų blogų darbų, nusikaltimų.

Žmogus niekaip nesugeba atrasti vidinės ramybės, susitaikyti su savimi ir sau atleisti.

Žinojimas, kad galėjai pasielgti netinkamai, gal net iš pradžių svarstei, abejojai moralaus elgesio pasirinkimo galimybe, bet vis tiek pasielgei teisingai, t. y. moraliai, palaiko mūsų savigarbą ir žmogiškąjį orumą.

Kaip nuraminti sąžinę?

Jei vis tik sąžinė nerami, kaip ją nuraminti? Pirmiausiai - nesiginčyti su ja ir jokiu būdu neslopinti jos kvaišalais ar bėgimu nuo akistatos su ja.

Oriai pripažinkime savo klaidas ir nuspręskime, ką darysime, kad ateityje tokių klaidų nebūtų. Nusibrėžkime aiškų veiksmų planą, iki smulkmenų. Jei jo nesilaikysime - sąžinė tuoj signalizuos apie tai.

Kuo sąmoningesnis žmogus, tuo labiau išvystytas jo sąžinės jausmas. Jei sąžiningas žmogus padaro klaidą, jis jaučia už tai atsakomybę, o ne pasmerkimo ar bausmės baimę.

Pamilkime savo sąžinę, būkime jai dėkingi už tai, kad ji kaip vidinis kompasas nuolat mus lydi Dievo vaikų gyvenimo kelionėje. Tik ją turėdami galime tapti stipresni, augti artimo meile ir tapti laimingesni, gyvendami prasmingesnį gyvenimą.

Švari sąžinė - rami galva

Sąžinė ir visuomenė

Svarbi žmogaus moralinio veido dalis yra jo sąžinė. Tai gili ir intymi asmenybės sritis, kurioje integruojama visa dorovinė veikla.

Sąžinės problema, tiksliau problemos dėl sąžinės neretai atveda žmogų į sudėtingą situaciją. Dažnai vieni žmonės, nenorėdami eiti į kompromisą su sąžine, teisingumo, meilės, tikėjimo vardan aukoja daug ką, net ir savo gyvybę. O kiti, teisindamiesi sąžinės liepimu, pasielgia niekšingai.

Dėl savo įvairiapusiškumo sąžinė yra painus ir sudėtingas fenomenas. Bet akivaizdus ir esminis yra tas dalykas, kad visomis gyvenimo aplimkybėmis žmogus ieško sąžinės pritarimo savo veiksmams.

Tai tarsi neatskiriama, bet drauge autonomiška mūsų dalis. Tai vidinis balsas, kurį kartais stengiamės nuslopinti arba suprantame klaidingai, bet iš kurio išsivaduoti neįmanoma.

Apie sąžinės sąvoką to pasakyti negalima. Nepaisant įvairių jos aiškinimo būdų ir supratimo skirtumų, ši sąvoka jau ilgą laiką jaudina ir jaudins ateityje žmonių protus.

tags: #rami #sazine #didziausias #turtas