Vėžaičių (Klaipėdos r.) kultūros centre renginių organizatoriumi dirbantis 30-metis Aurimas Rapalis savo gyvenimą dalija į kelias veiklas. Be tiesioginio darbo, jis domisi partizanų ir savo krašto istorija, dalyvauja kuršių rekonstrukcijos klubo „Pilsots“ veikloje, rengia įvairius teminius žygius ir, keliaudamas po savo kraštą, renka istorijas.
Aurimas keliauja po mokyklas ir vaikams pasakoja istorijas, kurias surado pats. Nes istorijos vadovėliuose, sako jis, jų nėra daug. Nemažai istorijų, jei nebus užrašytos, mirs. Taip, kaip miršta žmonės.
Etnografiniai Lietuvos regionai
Susidomėjimas partizanų istorija
- Aurimai, kaip pats susidomėjote partizanų istorija?
- Viskas prasidėjo nuo senelio pasakojimų. Būdavo, atvažiuoju pas senelius ir iš karto einu jo klausinėti. Tada, kai jis išpasakojo visas savo istorijas, kai sugėriau visus jo pasakojimus, ėmiau ieškoti kitų žmonių prisiminimų. Pagal išgirstas pavardes, detales.
Yra gyvų ryšininkų, su kuriais susipažinau eidamas per kaimus, rinkdamas kraštotyros medžiagą. Labai įdomių žmonių yra, kurie gal ir būtų nusinešę į kapus savo visą informaciją. Pavyzdžiui, yra tokia Domicėlė, kuri gyvena Pučkorių kaime, o iki jos namų veda kelias per Montvidinės mišką. Jai - daugiau kaip 90 metų ir ji viena pati tame miške gyvena. Pirmą kartą ją aplankėme prieš kokius ketverius metus. Ji išlindo iš namų, iš karto išsigando, kai atėjo tokie du iš miško. Pradėjome kalbėtis apie partizanus, su jų vardais, slapyvardžiais. Ir tada ji pamatė, kad čia - sava chebra. Atsivėrė, papasakojo, kad jos brolis žuvęs miške. Ji tokia pusiau laukinė ten gyvena. Labai stipri moteris.
Arba Barstyčių kaime gyvena buvęs partizanų ryšininkas, kurio slapyvardis buvo Žirnis. Kai susipažįstu su tokiais žmonėmis, ne vienas jų tampa bičiuliais. Rozalija iš Plungės, partizano sesuo, mane su gimtadieniu pasveikina, paskambinusi laidiniu telefonu. Niekas man juo neskambina.
Partizanų istorijos vertinimas
- Kalbant apie partizanus, pastaraisiais metais jų gyvenimai, likimai, istorijos visuomenėje tapdavo gana aštrių diskusijų objektais.
- Reikia platesnio suvokimo. Jie buvo visokie: mylėję, kentėję, besidžiaugę, kovoję, prisidirbę. Buvo ir tokių, kuriems pavažiuodavo stogas, net susirgdavo šizofrenija. Tai buvo sunkūs laikai.
Žmonės sako: atėmė kažką, grubiau paprašė maisto arba kažką nušovė kaime. Bet kai mes darome žygius, jie nėra kažkoks pagarbinimas. Jie tam, kad mes pradėtume, išmoktume kalbėtis, išgirstume istoriją.
- Pats renkate istorinę medžiagą, kalbinate partizanų artimuosius, ryšininkus. Kur dedate tą medžiagą?
- Kol kas ji diktofone. Ateityje, galvoju, gal reikės paskleisti žinią plačiau, nes nėra daug šios literatūros.
Partizanai juk irgi linksmai leisdavo laiką. Pavyzdžiui, 1947 m. vasarą viename Notėnų kaime Skuodo rajone jie atėjo į kaimo bažnyčią, į atlaidus. Pasimeldė ir paskui padarė šokius. Drąsus būrys buvo. Partizanai irgi mylėjo ir linksminosi. Daug velnių yra prikrėtę partizanai, nes jie buvo jauni. Buvę labai karingi, buvę negailestingi, bet buvę ir atlaidūs. Jie buvo vyresniųjų brolių jaunieji broliai. Vyresnieji broliai jau žuvę, jų tėvai ištremti ir jie neturėjo vilties ir noro būti gailestingi.
Man svarbu, kad tai būtų įamžinta. Buvo daug gerų vyrų, kurie to verti.
- Jūsų manymu, kas yra tas įamžinimas? Ir dėl to visuomenėje kyla diskusijų.
- Aš manau, kad gyvoji atmintis, reginiai, pasakojimai, kurie įtraukia, koncertai. Mes atkuriame partizanų uniformas, tai irgi atmintis. Ir, kai ateina uniformuotas jaunuolis, kuris pasakoja apie laisvės kovas, tai ypač įdomu vaikams.
Susitikimai su mokiniais yra taip pat viena jo veiklų. Taip, ir noriu apvažiuoti kuo daugiau savo krašto mokyklų. Kai tokį susitikimą dariau Klaipėdoje, Vydūno gimnazijoje, pirmokams, kai jie klausėsi, man pačiam buvo faina. Mes padiskutavome apie tamsiąsias žmogaus puses, kad žmogus gali ir paslysti, ir sužvėrėti.
Gyvosios istorijos perdavimas - iš lūpų į lūpas - svarbu. Man ši istorija įdomi iki pat pašaknų. Aš vaikų klausiu: vaikai, o kaip jūs tokiose situacijose elgtumėtės?
Aš jiems pasakoju ir baisių dalykų apie partizanus. Čia labai slidi tema ir sunki, tokia ji bus visą gyvenimą. Bet pats žmogaus pasiryžimas išeiti kovoti jau yra sunkus, daugiau šansų paslysti, nei sėdint ir geriant kavą namie.
Žemaičių apygardos vadas Montvydas maždaug 1949 m. savo pogrindiniame laikraštyje vietos gyventojams rašė: kodėl jūs čia moralizuojate, ateikite ir parodykite, kaip mums kovoti. Lengva yra smerkti ir teisti sėdint namie.
Arba dar viena. Kartą partizanas sugalvojo nueiti į bažnyčią. Persirengė moteriškais drabužiais. Prie šventoriaus vartų stovėjo du stribai. Jis priėjo ir juos nušovė. Prie bažnyčios sujudimas, nes nušauti du stribai. Visi vyrai, išeinantys iš bažnyčios, buvo tikrinami, o moterys praleidžiamos. Taip jis, persirengęs moterimi, ir išėjo.
Lengva dabar viską vertinti, bet kai partizano motinai atėję stribai nupjauna krūtis gyvai ir nužudo, ir tada partizanas nušauna tų stribų tėvus. Vyksta kraujo kerštas. Kaip tai vertinti? Kaip tokiose situacijose pasielgtume mes patys?
Žmonių likimai persipina, todėl aš vaikams pasakoju ir gerąsias, ir blogąsias istorijas.
Rugpjūčio 23 ir 24 d. Žemaitijoje vyks Laisvės kovų atminimo renginiai su pėsčiųjų žygiu partizanų takais po „Septynioliktąją respubliką“, miško brolių bičiulių sueiga, amžininkų prisiminimais, dainomis prie laužo, archeologiniais žvalgymais Montvidinės miške, o trijų dienų renginius vainikuos Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ koncertinė programa „Broliai“.
Partizaninis karas 1944 – 1953
Meilė savo kraštui ir kuršių rekonstrukcija
- Aurimai, klausantis jūsų taip akivaizdu: iki pat šaknų mylite savo kraštą.
- Čia miškai, čia istorijos, piliakalniai, legendos. Gali rodyti piliakalnį, kuris yra paprasta kalva, bet kai pasakoji istoriją - tada kitaip viskas atrodo. Aš myliu Lietuvą. Visų pirma, esu kuršis, paskui žemaitis ir paskui lietuvis. Čia yra kuršių kraštas, mes užsiimame kuršių rekonstrukcija. Mes, kretingiškiai, esame iš kuršių palikimo.
Su kuršių rekonstrukcijos klubu „Pilsots“ atkuriame jų gyvenseną, buitį, karybos elementus, kostiumus, dalyvaujame šventėse ir skleidžiame informaciją. Kuršiai buvo viena turtingiausių baltų genčių, palikusi daug materialaus palikimo: juvelyrika, ginklai ir kita. Bendraujame su rekonstruktorių klubais iš Lenkijos, kitų šalių. Visų pirma esu kuršis, paskui žemaitis ir paskui lietuvis.
Kuršių gyvenvietės
- Berods, pernai, kai teko lankytis jūsų žygyje, bene stipriausią įspūdį paliko būtent šis klubas: jūsų apranga, tai, kaip jūs atrodote.
- Tai labai įtaigi ir vizuali priemonė. Ir vaikams. Kai tu gali paliesti kalaviją, kurio vertė - 5000 eurų ir kuris yra atkurtas, o tikrasis guli Nacionaliniame muziejuje Vilniuje. Įdomu vaikams. Taip ir turi būti pasakojama istorija.
Noriu įtraukti mokyklas, padaryti kilnojamą parodą, turiu patirties ir iš „Misija Sibiras 2017“, kur pačiam teko dalyvauti.
Yra dar daug neįamžintų atminimų, nežinomų istorijų, nežinomos vietos, kuriose palaidoti partizanai. Man atrodo svarbu, kad istorija liktų, kad ji nebūtų užmiršta, kad ją rastume.