Naujoji Vilnia - tai vieta, kur istorija susipina su dabartimi, o praeities dvasia atgyja autentiškose sodybose. Viena tokių - svečių namai „Mūsų verbena“, kuriuose galima pasijusti tarsi nukeliavus į tarpukario Lietuvą.
Šių namų šeimininkai, Lieporių pradinės mokyklos direktorė Danutė Butkuvienė ir šviesios atminties Jonas Butkus, prieš keletą metų įsigiję 1933 metais statytą namą, pavertė jį svečių namais su autentišku to laikotarpio interjeru. „Nieko nekopijavome, visą darėme, kaip širdis liepė“, - sako ponia Danutė. Ši sodyba - tai ne tik pastatas, bet ir gyvas istorijos liudijimas, kuriame kiekvienas daiktas turi savo istoriją ir aurą.
Šiame straipsnyje kviečiame pasinerti į šios unikalios vietos istoriją, susipažinti su jos kūrėjais ir atrasti tarpukario Lietuvos dvasią.
Naujosios Vilnios Šv. Kazimiero bažnyčia
Kvapų ir Spalvų Simfonija
Tik pravėrus svečių ir arbatos namų „Mūsų verbena“ duris, pasklinda cinamono aromatas. Ponia Danutė į aromatinę žvakidę vietoj pirktinių eterinių aliejų prisipažįsta pridedanti natūralių kvapų: cinamono, apelsino žievelių, savo susidžiovintos levandos, verbenos ar kitų žolelių.
Jaukumu dvelkia autentiška rąstinė siena, svetainės puošmena - senoviškas raižytas bufetas, į varinį sendaikčiuose pirktą arbatinuką pamerkta pušies šaka. Svetainėje vietą randa ir seni mokykliniai sąsiuviniai, rasti šiame name, su gražia to laikmečio žmonių rašysena, ištaisytu rašomuoju darbu.
Danutė pasakoja abu su vyru buvę savo šalies patriotai, suvokė, kiek nuostabių dalykų pas mus baigia išnykti, kaip sparčiai mes europėjame. Todėl šiuose namuose, pasak Danutės, nieko nėra dirbtina. Viskas čia autentiška, pačių šeimininkų surasta, rekonstruota ir restauruota.
Moteris sako domėjusis, kas būdinga šio laikotarpiui interjerui, tačiau nieko nekopijavo, nesilygino į tai, kas modernu, kūrė, pasikliaudama intuicija. „Iš dalies norėjosi kiek galima labiau išlaikyti to laikmečio dvasią ir kaip pagarbą čia gyvenusiems šviesuoliams, kurių net nuotraukų nelikę“, - sakė ponia Danutė.
Tarpukario Dvasia Kiekviename Miegamajame
Antrajame aukšte tokia pat tarpukario dvasia įrengti keturi svečių miegamieji. Kiekviename stovi po dvi viengules senoviškas lovas su galais (Lietuvoje dvigulės buvusios retenybė), paklota šiurkštaus lino patalynė, iš močiučių supirkti senoviniai užtiesalai - kapos, našlaitėmis ir kitomis gėlėmis siuvinėtos pagalvėlės.
„Juk prisimenate - kiekvienas namuose turėjo tokį drožinėtą nuotraukų laikiklį, o kokia dabar vertybė“, - sako ponia Danutė. Ji rodo ant balto pagrindo siuvinėtą naivų paveikslą (“dabar tokių neberasi“), ano laikmečio autentiškus rištus kilimėlius, molinę puodynę su išraižyta 41-tųjų metų data.
Vieninteliai nauji baldai miegamuosiuose - pagal jos pačios piešinį pagaminti rašomieji stalai, tačiau kėdės prie jų - senovinės. Ant stalų ir etažerėse - seni spaudiniai, kalendoriai. Išlaikyti autentiški langų mechanizmai. Viename kambarių - Danutės senelio pagaminta spinta. Jaunavedžių kambaryje, kaip dera - paveikslai su gulbėmis ir porcelianinės gulbių statulėlės.
Žemiau pateikta lentelė, kurioje aprašomos detalės, kurios padeda sukurti autentišką tarpukario miegamojo atmosferą:
| Elementas | Aprašymas |
|---|---|
| Lovos | Viengulės lovos su galais |
| Patalynė | Šiurkštaus lino |
| Užtiesalai | Senoviniai kapos |
| Pagalvėlės | Su našlaitėmis ir kitomis gėlėmis siuvinėtos |
| Dekoras | Drožinėti nuotraukų laikikliai, naivūs paveikslai, rišti kilimėliai, molinės puodynės |
| Baldai | Senovinės kėdės, rašomieji stalai pagal šeimininkės piešinius |
Šios detalės ne tik puošia kambarius, bet ir pasakoja apie to meto žmonių gyvenimo būdą, tradicijas ir vertybes.
Tarpukario interjeras
Gyvenimo Mokykla ir Meilė Restauravimui
D. Butkuvienė prisipažįsta: dabar jai atrodo, kad neįmanoma per pusantrų metų kapitaliai rekonstruoti namą, susirinkti ir restauruoti baldus, sutvarkyti aplinką. „Bet kai labai kažko sieki, atrodo, kad visas pasaulis tau pasiruošęs padėti“, - tvirtina moteris. Iš kur pedagogė mokėsi restauravimo meno? „Geriausia gyvenimo mokykla yra pats gyvenimas - tau reikia, tu ir žinai“, - atsako.
Ne vieną spintą, bufetą ar komodą savo rankomis atšveitusi moteris tvirtina, kad kiekvienas daiktas, kaip ir žmogus, turi savo aurą. „Prie kiekvieno liečiausi su didele meile, bet kaip buvo malonu tą restauruoti“, - kalba ponia Danutė, liesdama 1933-tųjų metų spintą viename iš miegamųjų. Ją surado pagal skelbimą: buvo negraži, “numaliavota“, už ją paprašė 50 litų.
„Parsivežėm namo, pradėjau restauruoti, negaliu atsitraukti - tai turbūt greičiausiai ir lengviausiai sutvarkytas baldas. Ji buvo smagi restauruoti“, - pasakojo ponia Danutė. O svetainės puošmeną - bufetą - šeimininkai parsivežė iš Pakruojo krašto. „Stovėjo prieangyje, buvo be kojų, visiškai užmirštas. Namai pilni modernių plokštinių baldų, o šitas nebeturėjo vietos“, - apie baldą, kaip apie žmogų pasakoja ponia Danutė.
Bufetas su iš medžio šaknų padarytomis gėlėmis - buvo beveik sveikas, tik jis labai sunkiai valėsi. „Labai džiaugiuosi, kad mūsų žmonės mokėjo padaryti tokius puikius baldus, tik ilgą laiką mes to neįvertinom“, - sako moteris.
Namo Istorija ir Likimai
Susėdus prie stalo ponia Danutė pasakoja namo istoriją ir su juo susijusių žmonių likimus. Šį namą pardavė mirusio brolio sesuo. Tesužinojo, kad namą apie 1933-iuosius pasistatė pašto valdytojos ir karininko šeima, kuri net du kartus buvo ištremta į Sibirą. „Nežinau, nei kiek vaikų turėjo, nei kiek gyveno, neradome jokių nuotraukų“, - pasakoja ponia Danutė.
Vėliau namas buvo išnuomotas daugybei šeimų su vaikais, kurios čia gyveno ilgą laiką. D. Butkuvienė negalinti atsistebėti, kad visi gyventojai išėjo geruoju, negana to, su namo pardavimu išsisprendė daugelio jų likimai.
Ponia Danutė pasakoja visą laiką jautusi troškimą turėti arbatos namus kur nors prie parko. „Negalėjau nurimti nei dieną, nei naktį. Vyras galvojo, kad aš kliedžiu“, - prisimena moteris. Ir vis dėlto, kol mintis sukosi apie naują verslą, sutuoktiniai nutarė paskaičiuoti, kiek gali paimti paskolos ir už kokią kainą galėtų įsigyti įsivaizduojamus namus.
„Įdomu - tu nieko neturi, bet tave veda intuicija ir tu ieškai, mindžikuoji“, - dabar prisimena D. Butkuvienė. Netrukus rado skelbimą laikraštyje ir suprato, kad tai - jos troškimų namas. Dokumentus sutvarkė per mėnesį, o namą rekonstravo per pusantrų metų.
„O čia prasideda liūdnesnė istorija“, - pasakoja toliau namų šeimininkė. Svečių namus pora atsidarė 2007-taisiais prieš pat rugsėjo pirmąją, spalio trečiąją su vyru atšventė sidabrines vestuves, o spalio pabaigoje vyras sužinojo diagnozę - vėžys. Ponia Danutė likimą išsiaiškino savaip: „Mums leido kartu su vyru įsigyti šiuos namus, kartu dirbti partnerystėje, kartu kurti. Tai buvo mano svajonė - jis padėjo ją įgyvendinti, ir išėjo“.
Po pusantrų metų ligos Danutė palaidojo savo vyrą Joną, nors gyvenimas buvo suplanuotas visiškai kitaip. Iš pradžių galvojusi palikti pedagoginį darbą ir atsiduoti vien savo verslui, ponia Danutė turėjo dirbti ir čia, ir čia. Po vyro mirties pardavė likusį turtą, išmokėjo skolas, įsikūrė prie arbatinės įrengtame sandėliuke, tačiau niekada nesiskundė, kad jai sunku.
„Man sunku, kai ant pečių ką nors uždeda. Tūkstantį kartų sakiau ir dar pasakysiu: man didžiausia laimė, kad turiu veiklos, sveikatos, kad galiu dirbti, kurti, suktis“, - sako veikli moteris. Ji neįsivaizduoja, kas būtų, jei pareitų ketvirtą valandą iš darbo ir turėtų ilsėtis. “Atimk iš žmogaus kūrybą - kas iš jo liks?“, - klausia.
Moteris tvirtina, kad būtent svečių namai ir veikla padėjo išgyventi vyro netektį. Ryte, lipdama iš lovos, ji deda dvi kojas, kad dieną išgyventų maksimaliai.
Šiandien „Mūsų verbena“ - tai ne tik svečių namai, bet ir gyvas paminklas meilei, atsidavimui ir kūrybai. Tai vieta, kur galima prisiliesti prie istorijos, pajusti tarpukario dvasią ir pasisemti įkvėpimo iš ponios Danutės stiprybės ir optimizmo.