Rąstinių ir šiaudinių namų statyba: tradicijos ir inovacijos

Rąstiniai namai - būstų tipas, kokį žmonės statė ne vieną šimtmetį. Statyba iš rąstų buvo pats populiariausias statybos būdas Suomijoje, Švedijoje, Rusijoje, Norvegijoje ir Baltijos šalyse. Taip pat rąstinius namus mėgo kai kurių šaltesnių pietryčių Europos regionų gyventojai, tokius būstus statė Alpių kalnuose, Balkanuose ir kai kuriose Azijos vietovėse. Tuo metu šiltesnio klimato Vakarų Europos šalyse dažniau statyti karkasiniai namai.

Mūsų protėviai ilgus metus tobulino šių namų statybos technologiją, tačiau šiandien rąstiniai namai nebeatitinka energinio efektyvumo reikalavimų ir gali būti statomi tik kaip vasarnamiai ar pirtys. Tačiau ir Lietuvoje, ir užsienyje gausu būtent tokių namų mylėtojų. Šiuo metu entuziastai stengiasi įteisinti išimtis, kurios leistų statyti gyvenamuosius rąstinius namus bent jau kaimo vietovėse.

Rąstinis namas - tai toks būsto tipas, kai rąstai guldomi vienas ant kito horizontaliai arba sustatomi vienas šalia kito vertikaliai, o kampuose jų vainikai sujungiami tam tikros formos iškirtimais. Iki maždaug XVIII amžiaus įvairių Europos ir Amerikos šalių gyventojai rąstinių namų statybai naudojo tik kirvį. Lietuvoje buvo statomi įvairaus dydžio rąstiniai namai, kaimo gyventojai juos statydavo ant apvalios medienos ritinių (vietoje pamato), kartais aplink pastatą įrengdavo papildomą medinį rėmą, į tarpą tarp jo ir sienos pripildavo žemių - tai tarnavo kaip šilumos izoliacija. Gyvenamieji namai statyti iš 15-20 centimetrų apipjautų ar tašytų rąstų. Tarp rąstų dėdavo kiminus, samanas, plyšelius užtaisydavo moliu, kad būtų kiek šilčiau. Šiandien tam rekomenduojama naudoti specialiai rąstiniams namams pagal naujausias technologijas Suomijoje sukurtą sandarinimo juostą, kuri yra atspari drėgmei. Stogas būdavo šiaudinis arba iš medžio lentų. Vėliau stogai pradėti kloti iš skiedrų, beržo tošies. Iš rąstų mūsų protėviai sėkmingai rentė bokštus, pilis, gynybinius įtvirtinimus.

Renčiant natūralius rąstus vieną ant kito buvo padaroma išilginė išdroža. Tai suteikia būstui stabilumo, tačiau reikalauja daug rankų darbo - kiekviena išdroža turi atitikti apačioje esančio rąsto nelygumus. Kampuose rąstai buvo suneriami, šis sunėrimas vadinamas spyna arba rąstų sukirtimu. Rąstų sunėrimo būdų per ilgus metus atrasta daugybė: tai tradiciniai - balninis, kanadietiškas, rusiškas; skandinaviškas; trapecinis, dažniausiai vadinamas „kregždės uodega“.

Medžiai neauga taisyklingos ritinio formos, todėl rąstai turėjo storgalį ir plongalį. Ilgainiui rąstai buvo pradėti tekinti arba pjauti staklėmis, kad būtų lygūs ir nereikėtų ilgai vargti, ieškant, kaip panaikinti aukščių skirtumus. Jei namas buvo statomas iš apvalių rąstų, juos užtekdavo nužievinti. Pasitelkus į pagalbą galingus įrenginius gaunami kelių tipų rąstai: frezuoti, tekinti ir klijuoto tašo. Frezuojant rąstai apipjaunami iš 4 pusių, padaromos išdrožos, išpjaunamos dalys galuose, reikalingos spynoms (kampų susikirtimui). Išpjauti arba ištekinti rąstai (tai pradėta daryti XX amžiaus pradžioje) gali būti kelių pagrindinių formų: apvalūs, D raidės formos, kvadratiniai arba vadinamojo švediško tipo (apvalūs su „iškąsta“ apačia, į kurią įstatomas apatinis rąstas).

Vadinamajame „žaliame“ rąste yra nuo 20 iki 90 proc. drėgmės. Džiūdamas jis atiduoda šią drėgmę ir traukiasi, medienoje atsiranda mažyčių įtrūkimų, be to, būsto sienos sėda iki 7-10 centimetrų. Jei tai neįvertinama dedant duris, langus, statant kolonas, ateityje gali kilti didelių problemų. Anksčiau rąstai buvo džiovinami tiesiog lauke, sudėti į rietuves. Tačiau medžiui visiškai išdžiūti reikia maždaug ketverių metų. Vietovėse, kur vyrauja drėgnas klimatas, rąstą reikia maždaug metus laikyti gryname ore, kol jis tampa tinkamas namo statybai. Todėl atsirado ir kitas būdas, pagreitinantis procesą - tai džiovinimas specialiose kamerose, kurios vadinamos medienos džiovyklomis. Siekiant dar patobulinti medienos džiūvimo procesą, buvo atrasta klijuoto tašo rąstų statybos technologija (kaimo statybos vadovuose rašoma, jog tokiu atveju rąstų sėdimą galima sumažinti iki minimumo). Gaminant klijuoto tašo rąstus, jie supjaunami nedidelėmis lentelėmis. Tokiu būdu juos buvo lengviau išdžiovinti. Rąstai iš tašų atgal į rąsto formą suklijuojami vandeniui atspariais klijais, suspaudžiami presais. Kad tai klijuoto tašo rąstas, dažnai galėtumėte suprasti tik pažvelgę į rąstą iš galo. Mediniai tašai yra kelis kartus lengvesni už betoną bei plieną, o jiems pagaminti reikia mažiau energijos.

Klijuoto tašo technologija mus grąžino arčiau gamtos ir protėvių vertintų medienos savybių: šiandien iš medžio statomi sporto aikštynų, baseinų, prekybos centrų stogai, klijuoto tašo sijos tampa laikančiomis konstrukcijomis moderniuose pastatuose, naudojami tiltų statybai. Grįžtant prie teksto pradžioje įvardytos problemos - klijuoto tašo rąstai iš dalies ją išsprendžia, nes galima suklijuoti ir 20 centimetrų storio rąstus, kuriuose nėra jokių tarpų, ertmių. Dažniausiai šiltam ir komfortiškam gyvenimui tokio storio sienų visiškai pakanka. Analizuojant šiuolaikinės ir maždaug XX amžiaus pradžios statybos iš rąstų technologijas, galima padaryti išvadą, jog statybos būdas daugiau mažiau išliko toks pats - kinta tik sienų ir stogo dangos storis.

Sodyba iš 200 mm storio klijuotos medienos tašo. Šaltinis: „JM Haus“

Šiaudiniai namai: ekologiškas pasirinkimas

Šiaudiniai namai - dažniausiai karkasinės statybos statiniai, pastatyti naudojant natūralias, ekologiškas medžiagas - presuotus šiaudų ryšulius, molį ir medį. Tokie namai ypač populiarūs JAV (ten stovinčiam seniausiam namui - 105 metai), Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Danijoje, Baltarusijoje. Šiuo būdu pasaulyje yra pastatyta gamyklų, visuomeninių pastatų, mokyklų. Europoje šiaudinių namų statybos technologijos ėmė populiarėti nuo 1995 metų. Lietuvoje ši naujovė pasirodė neseniai, tačiau jau yra pastatytų namų pavyzdžių. Iš išorės jie gali niekuo nesiskirti nuo įprastinių namų.

Šiaudų briketai naudojami ne tik sienoms, bet ir stogams, perdangoms, pertvaroms apšiltinti. Namai iš išorės tinkuojami tik natūraliu, „kvėpuojančiu“ tinku. Paprasčiausias ir pigiausias - tinkamas mažiems namams statyti (ilgiausia siena 6 metrai). Šiuo atveju presuoti šiaudai laikomi statybinės konstrukcijos pagrindu. Statant aukštesnius namus, karkasas gaminamas iš tvirtų medžiagų - medžio ir metalo, o šiaudų ryšuliais užpildomos ertmės. Taip pat gali būti paruošiami skydiniai blokai, o šiaudai naudojami kaip šiltinamoji medžiaga.

Presuoti šiaudai ypač gerai sulaiko šilumą, taigi namo apšiltinimas nereikalauja didelių investicijų. Statant ir įrengiant šiaudinį namą, galima sutaupyti 10-20 proc. Sienos, padengtos 25-75 mm gipso ar molio tinku, daug atsparesnės ugniai nei medinės sienos. Tinkuota šiaudų siena Vokietijoje pagal degumą sertifikuota F-90 ir priskiriama mūrinei sienai, t. y. Šiaudinius statinius galima pastatyti įvairių formų - net apvalių. Negalima statyti lyjant lietui, nes drėgni šiaudai vėliau gali pradėti pelyti ir name nebebūtų taip šilta.

„Kas gali būti gražiau nei tokia ekologiška ir tvari filosofija? Nusikūlei javų lauką: turi duonos ir gali turėti namus“, - sako Šiaudinių namų statytojų asociacijos pirmininkas Domantas Surkys, o aš jo klausydama jau žinau, kad vien šiaudinių namų statybos ypatumų aprašymu apsiriboti negaliu. Nes kol jie buvo pastatyti, pirmiausiai atsirado Daumanto ir dar kelių jo bendraminčių, galvose.

Ekologijos idėjos į Daumanto gyvenimą, galima sakyti, atkeliavo su genais. Prosenelis - veganas ir tolstojietis, tvaraus gyvenimo būdo ir ekologinių vertybių puoselėtojas, močiutei, tėvams - tokios vertybės irgi nebuvo svetimos. Žodžiu, kaimiečiui - kauniečiui viskas, kas susiję su gamta buvo artima, miela ir sava nuo pat vaikystės. Kai prasidėjo Sąjūdis, Domantas nėrė į Žaliųjų veiklą, tapo aktyviu „Atgajos“ klubo nariu, mitingai, protestai, kova už tą ar aną tapo jo kasdienybe, buvo stichija ir gyvenimo prasmė. Po to per menus, net teatrą, papuošalų kūrimą ir turbūt įgimtą žingeidumą jis savarankiškai atsidūrė statybų aikštelėse ir tikrai ne vien į kitų darbą pažiūrėti.

„Statybos man buvo labai įdomu, pradėjau giliau domėtis šia sritimi, po to pradėjau plėstis, įkūriau įmonę“, - atsiradimo šioje srityje pradžią mena Domantas. Bet mintys apie ekologiją niekur nedingo, tad statybų parodose dairėsi ekologinių medžiagų ir veltui. Jų buvo tiek mažai ir jos buvo tokios neesminės, kad ekologine statyba net nekvepėjo. Tvari ir ekologinė statyba tuo metu neegzistavo, o ir paskutinę natūralią medžiagą - medį pradėjo aktyviai išstūminėti plastikas.

Lemtingas susitikimas Indijoje

„Šiaudas mane arba aš jį radome labai keistai - Indijoje. Indija mano meilė, bet aš dar nebuvau joje buvęs, todėl, kai brolis pasiūlė nuvažiuoti, mielai sutikau. Aplankėme ašramus, šventyklas ir vienoje iš jų aš sutikau architektą lietuvį Petrą Devižį, kuris man ir papasakojo apie šiaudinius namus. Jis Lietuvoje jau buvo pastatęs pirmą šiaudinį namą, buvo šiaudinio namo pradininkas, o man tai buvo didysis atradimas ir virsmas“, - prisiminė Domantas.

Tuo metu jau buvo internetas, šį tą buvo galima aptikti jo erdvėje, paaiškėjo, kad šiaudiniai namai joks ne stebuklas. Jau gerą šimtą metų jie stovi Amerikoje ir dar nesiruošia griūti, yra Vokietijoje ir kažkiek Skandinavijoje. Amerikoje juos statė neturtingi naujakuriai, o vėliau, kai atsirado kitkavimo aparatai, irgi mažiau turtingieji, bet tai ir buvo antra banga. Po to - pramoninė revoliuciją, cementas viską išstūmė ir šiaudas kaip statybinė medžiaga grįžo į Europą tik 1986-87 metais.

„Mes dešimtmečiu vėliau ir pakliuvome į tą antrą bangą. Bet statymo technologija buvo pakankamai žemo „pasidaryk pats“ lygio, niekas nesiėmė jos vystyti inžinieriškai ar technologiškai. Šiaudo reikia gero, sauso ir visą jį suspėti susandeliuoti per rugiapjūtę, kad užtektų statybinės medžiagos visus metus. Geriausi šiaudai būtų rugių, bet tinka ir kiti žiemkenčiai - kviečiai ir kvietrugiai. Jų stiebai storesni, jie patys labiau apsisaugoję nuo kenkėjų.

Šiaudinių namų statytojų asociaciją įkūrė jau septyni nariai, tikintys, kad kažkada šiaudizmas - taip jie vadino šį statybos būdą - švęs pergalę. O tuo metu jie nėrė į šviečiamąja veiklą. Jie statė namus, ieškojo, eksperimentavo ir tuo pačiu rūpinosi idėjos sklaida. Nebuvo viskas paprasta, bet jeigu kažkuo tiki, tai ir labai sunku nebūna. Tema buvo visiškai nauja ir įdomi, asociacijos narė Edita Milutienė apie šiaudinius namus parašė knygą, buvo begalė seminarų, salės netalpino visų norinčių. Kalbos buvo ugningos, o štai praktikos ugnis ruseno lėčiau ir ne visada sėkmingai. Kelionėse į Vokietiją, Angliją ar Baltarusiją pas tokių namų statytojus ne visi atsakymai buvo rasti. Taigi idėjos pirmeiviams juos rasti teko patiems eksperimentiniais būdais.

Vis dėlto, po visos švietimo bangos atsirado žmonių, kurie patikėjo šiaudiniais namais ir sakė, kad jiems reikia tokio dalyko. Asociacijos nariai patarimų negailėjo, važinėjo į statybvietes ir namukai vienas po kito kilo. „Žinoma, man kaip statybininkui rūpėjo, kad šie namai būtų aukščiausios kokybės. Pirmiausiai prisišnekėję seminaruose savo tiesą įrodinėjome sau ir kitiems praktiškai ir, reikia pripažinti, kad ne visada viskas pavykdavo. Viena ant kitos sudėtos kitkos - tai dar ne namas“, - juokiasi Domantas.

Nors, iš principo, kitkos, o tiksliau šiaudas yra viskas. Šiaudas - ideali statybinė medžiaga „Man tada, o ir dabar atrodo, kad šiaudas tiek iš technologinės pusės, tiek iš medžiagiškumo, tiek iš filosofinės ir ekologinės pusių yra ideali statybinė medžiaga. Juk pamačius žydintį ar nokstantį javų lauką, geltoną ir auksinį, tai sukelia stiprius, turbūt kiekvieno lietuvio kraujyje esančius jausmus, energiją, emocijas, pojūčius. Ir štai: javus nukūlėme, duoną suvalgėme, o šiaudas tapo tavo namais. Kas gi gali būti gražiau, tvariau, ekologiškiau, pasmingiau. Tas paprastas javas tenkina didžiausius žmogaus poreikius: pamaitina ir suteikia stogą. O toji suakumuliuota saulė ir iš žemės paimta energija niekur nedingsta. Būnant tokiame name jaučiasi visiškai kitokia aura ir energetika“, - tai Domanto tvaraus naudojimo filosofija.

Tenka grįžtį į javų lauką: kokie tinka, kokie ne, kokie geriausi? Pasirodo, kad net čia nebuvo viskas taip paprasta. Šiaudų reikia gerų, sausų ir visus juos suspėti susandeliuoti per rugiapjūtę, kad užtektų statybinės medžiagos visus metus. Tai - iššūkis. Ūkininkai per rugiapjūtę pametę galvas dėl grūdų ir niekam neturi laiko - problemų buvo daug. Geriausi šiaudai būtų rugio, bet tinka ir kiti žiemkenčiai - kviečiai ir kvietrugiai. Jų stiebai storesni, jie patys labiau apsisaugoję nuo kenkėjų. Ir ne, jų neėda pelės. Pirmiausiai jos į stipriai supresuotą šiaudo kitką neįlenda, o jeigu ir įlystų, tai neėstų, nes to niekada nedaro. Bet problemos tam ir yra, kad būtų išspręstos, tad procesas juda ir šiaudizme. Idėjinių šiaudininkų bendruomenė pasistato sau namelius, bet tęstinumo lyg ir nėra. Už tai daug tokių, kurie nori, kad tuos namelius jiems pastatytų kas nors kitas.

Tenkinti paklausos tampa neįmanoma, reikia daug rankų darbo, daug žmogiškojo faktoriaus ir tada ateina metas technologiją kelti į kitą lygmenį.

Skydinės technologijos proveržis

„Man kilo mintis padaryti skydinę technologiją, kurios pasaulyje dar nebuvo. Padėjo vėl Indija, mat būtent ten išvažiavęs 2008m. supratau, kaip ją padaryti. Tai gamykliniu būdu jau po stogu surinkta tam tikrų matmenų konstrukcija, vadinamasis modulis iš karkaso su užpildytais šiaudais. Turint namo projektą, perki atitinkamą kiekį modulių, surenki juos statybų aikštelėje į krūvą ir per vieną dieną turi namo sienas. Ši technologija iš karto prilipo, žmonės mielai tai pirko, ji atvėrė kelius statyti tokius namus visiems tiems, kas neturi gabumų ir noro statytis patys. Virsmas buvo labai ryškus, gera pasiūla išaugino paklausą. O mes važinėjome po visas parodas, matėme, kad žmonės ieško ir neranda to, ką mes jau galime pasiūlyti. Su šia technologija mes buvome pasaulio eko inovacijų penketuke, mus kopijavo, šnipinėjo, pirko ir ardė skydus, bet kažkodėl niekam nepavyko. Tam tikri niuansai yra ir juos sunku suprasti. Taigi šiaudizmas gyvuoja, ekologinio namo idėja plinta, tvaraus naudojimo kultūroje - jau ir mūsų indėlis. Tokių namų Lietuvoje yra gal per 200, o užsienyje - per 300. Toliausias užsakymas buvo iš Vladivostoko. Šiuo metu tokiomis skydinėmis konstrukcijomis užsiima kelios įmonės, jos bendradarbiauja tarpusavyje, o aš iš savo firmos išėjau: kūryba ir laisvė man visada buvo patraukliai už verslą, nors pradžioje buvau investavęs labai daug lėšų.

Šiaudiniai namai iš išorės nuo įprastų niekuo nesiskiria. Šiaudinis namas - bet kokio dizaino ir bet kokioje vietovėje Atrodo, kad idėja plėsti šiaudizmo, o kartu ekologinio gyvenimo būdo stilių Domantui pavyko. Juolab, kad šiaudas neįtakoja dizaino, karkasinis šiaudų namas gali būti kad ir penkių aukštų ir stovėti bet kokioje vietovėje, juk aptinkuosi ir šiaudai iš sienų nestyros. Tad šiandien jo nori patys įvairiausi užsakovai. Vieni žmonės domisi sveiko gyvenimo būdu ir tvarumo kultūra ir jiems reikia gilesnio šios filosofijos pritaikymo realybėje lygmes. Kiti skaičiuoja ekonominę naudai, nes šie namai labai šilti ir sveiki: šiaudas sulaiko šilumą, o molio tinkas reguliuoja namo mikroklimatą. Yra ir tokių, kurie tokiu statiniu nori išsiskirti. Tačiau beveik visi yra ekologinio gyvenimo šalininkai, besirūpinantys ir savimi, ir gamta.

Todėl įveikę pirmąjį statybų etapą, visi mąsto, kaip tos šiaudinės konstrukcijos neuteršti chemija, kaip ekologijos temą pratęsti apdailoje, balduose, o galiausiai visame gyvenimo būde. Šiaudinis namas - eko kryptis „Jei žmogus renkasi šiaudinį namą, jis renkasi eko kryptį. Išimtys labai retos. Taigi ir mes pastatę šiaudų namą, kažkada susidūrėme su apdailos problema. Norėjosi jį tinkuoti moliu. Lietuvoje molio tradicijų nebuvo likę, bet mes jas radome Estijoje kartu su dar tebedirbančiais meistrais. Atsivežėme meistrus, padarėme seminarą, jie pamokė tinkuoti ir išvažiavo. Pačios molio receptūros mes neturėjome. Bet kai jau medžiagą pamatai, tai šį tą ir supranti. Šiandien mes turime geriau nei jie - molio receptūrą sukūriau pats. Pradėjome daryti atsparias kam tik nori molio aslas, spalvotus dekorus ir dabar lietuviškas molio tinkas nenusileidžia geriausiems Vokietijos ir Olandijos pavyzdžiams. Mes jau išradę visko daugiau“, - džiaugiasi Domantas ir čia pat prisipažįsta, kad dabar stato giminės namą, dar ant tėvelio, prieš trisdešimt metų išlietų pamatų.

Juokiasi, kad dabar tai jau žino viską ir namas turėtų išeiti puikus. Naudojami naujausios kartos skydai, iš kurių bus ir sienos, ir perdangos, ir lubos, ir net grindys. Statomas tarsi ant polių, jis atrodys kaip skrendantis ore. Lietuvius traukia laisvi ir nepatirti dalykai „Kalbant apie baldus, tai, žinoma, kad jie bus mediniai. Juolab, kad Lietuvoje baldžių kultūra labai stipri. Apskritai, kodėl lietuvis ir šiaudizmas Lietuvoje susidraugavo? Latviai turi 5 namus, estai gal irgi 5, o mes jų turime 200. Aš manau todėl, kad lietuviai - novatoriški, inovacijoms imlūs žmonės. Paimkime Darių ir Girėną, prieškario aviaciją, tai kiek jau tokių žmonių yra pasaulyje? O oro balionai? 1990m. jie tik atsirado, o dabar mes jų turime daugiausiai pasaulyje. Laisvi dalykai visada traukė lietuvius. Šiaudizmas be klientų irgi nebūtų išplitęs. Taigi, Lietuvoje aš matau iš tiesų be galo daug kūrybiškų ir keistų žmonių geraja prasme. Toks mūsų identitetas, tapatybė. Ir aš pats turbūt vienas iš tų idėjinių. Jei būčiau žinojęs, kiek turėsiu įdėti pinigų, jėgų, laiko ir kiek per tai prarasiu, turbūt to nebūčiau daręs. Kita vertus, džiaugiuosi, kad tai įvyko“, - sako Domantas.

Atsakymai rasti, bet klausiančių visada bus O šiaudininkų bendruomenė ir toliau egzistuoja. Kaip ir toliau egzistuoja eko bendruomenės, kurių nariai akyviai bendrauja ir net kartu stato šiaudų namus. Tas darbas kaip terapija, kaip laiko leidimo būdas, kaip bendruomenės jungtis, drauge kuriant tai, kas skleidžia gerą energiją ir aurą. Ir ne, tie namai nedega, nes net atvira liepsna kaitinamas šiaudų briketas neužsiliepsnojo, mat ten visai nėra deguonies, o aptinkuotas moliu praktiškai jis tampa visiškai nepavaldus ugniai. Ir ne, jie nepelyja, nes darant tyrimus greičiau apipelijo plastikas nei šiaudas ir, kaip jau minėta, jų neėda pelės ir kiti vabaliukai, nes tokia šiaudo prigimtis. Bet…šiaudai turi vieną priešą ir tai yra vanduo. Todėl namas turi būti statomas tik iš sausų šiaudų ir jokio lietaus statybų metu. Į tokius ir panašius klausimus ir toliau labai kantriai atsakinėja Domantas Surkys ir toliau propaguojantis šiaudizmą. Sako, kad dabar tai jau nėra jokia naujiena, bet jeigu žmonės ketina statyti tokį namą, jie visada turės klausimų.

Šiaudinio namo statyba

Apibendrinant, galima teigti, kad tiek rąstiniai, tiek šiaudiniai namai turi savų privalumų ir trūkumų. Rąstiniai namai yra tradicinis pasirinkimas, pasižymintis ilgaamžiškumu ir natūralumu. Tačiau jie gali būti mažiau енергиškai efektyvūs. Šiaudiniai namai yra ekologiškas ir енергиškai efektyvus pasirinkimas, tačiau jų statyba reikalauja specialių žinių ir atsargumo. Galutinis pasirinkimas priklauso nuo individualių poreikių ir prioritetų.

Pagrindiniai skirtumai tarp rąstinių ir šiaudinių namų:

tags: #rastiniai #namai #su #siaudiniu #stogu