Refektoriumas vienuolyne: aprašymas, istorija ir reikšmė

Refektoriumas - tai vienuolyno valgomasis, patalpa, kurioje vienuoliai kartu valgo, meldžiasi ir klausosi skaitomų ištraukų iš Šventojo Rašto. Dažnai vienas iš vienuolių skaitydavo aktualias naujienas. Refektoriumas neretai atlikdavo ir susirinkimų salės funkciją.

Pavyzdys refektoriumo vienuolyne

Refektoriumo bruožai ir reikšmė

Refektoriumo būta labai puošnaus, sienos ir lubos ištapytos baroko tapyba (siužetine-figūrine bei ornamentine tapyba), lubas puošia XVIII a. pirmos pusės freskos, vaizduojančios garsius jėzuitus bei noviaciato rėmėjus, fundatorius.

• Funkcijos: valgymas, malda, skaitymas, susirinkimai
• Dekoras: baroko tapyba, freskos, religiniai simboliai
• Reikšmė: bendruomenės susibūrimo vieta, dvasinis ugdymas

Šiame straipsnyje apžvelgsime refektoriumų istoriją ir ypatumus Lietuvoje, remiantis skirtingų vienuolynų pavyzdžiais.

Jėzuitų refektoriumas Vilniuje

1604 m. Šv. Ignoto jėzuitų mokykla - vienuolynas pradeda oficialiai veikti. Vienuolynas turėjo didelį ūkį.

Čia buvo:

• kepykla
• skerdykla
• nuosavas bravoras
• salyklinė
• grūdų laikymo sandėlis
• malūnas
• kalvė
• tvartai gyvuliams
• virtuvė
• 2 valgyklos (mažoji ir didžioji, dar vadinama refektoriumu)
• poilsio salės

Vienuolynas taip pat turėjo vaistinę ir ligoninę. Vaistus vienuoliai gamindavosi patys, nes Lukiškių palivarko sode buvo užveisę atskirą vaistažolių plotą. Jėzuitų vaistinė tarnavo ne tik noviciato gyventojams, bet tenkindavo ir miestiečių poreikius.

Šv. Ignoto bažnyčia Vilniuje

1681 m. pastatomas puošnus refektoriumo (didžiosios valgyklos) korpusas. Dabar čia Lietuvos technikos bibliotekos bendroji skaitykla.

1610 m. Vilnių nusiaubia didžiulis, baisus gaisras. Jo metu gerokai nukenčia vienuolyno pastatai, sudega koplyčia. Po gaisro visą vienuolyno ansamblį sudarantis architektūros pastatų kompleksas jau užėmė 13 hektarų plotą (šiuo metu tai tarp Šv. Ignoto, Benediktinių ir Totorių gatvių aplink tris kiemus išsidėstę pastatai: du iš jų priklauso Lietuvos technikos bibliotekai, vienas LR krašto apsaugos ministerijai). Fundatorių, rėmėjų, darbo jėgos, statybinių medžiagų netrūko, todėl tuoj prasidėjo naujo noviciato pastato ir Šv. Ignoto bažnyčios statyba.

1655 m. rugpjūčio mėn. į Vilnių įsiveržė rusų ir kazokų būriai, miestą užėmė Maskvos kariuomenė. Taip prasidėjo viena baisiausių Vilniaus miesto okupacijų, kurios metu stipriai nukentėjo ir jėzuitų noviciatas, o po metų kilęs gaisras vėl nuniokojo naujokyno pastatus. Karo ir gaisro padarinius atstatyti ėmėsi brolių jėzuitų būrys, išmanęs statybos darbus.

Vėliau, 1705 m. atvykęs į Vilnių Rusijos caras Petras I apsilankė ir Vilniaus jėzuitų noviciate, jame labai susižavėjo brolio Jurgio Herbertso tekinimo staklėmis ir paprašė, kad tokios pat būtų padarytos ir jam.

1706 m. prasideda sudėtingas ir sunkus jėzuitų noviciatui laikotarpis, vienuolyną viena po kitos apninka nelaimės. Jis labai nukenčia Šiaurės karo metu nuo švedų plėšikavimų. Jėzuitai negalėdami sumokėti uždėtos kontribucijos, turi atiduoti bažnyčios sidabrą, o sugrįžusi caro armija atima iš vienuolių gyvulius, maisto atsargas, arklius, vežimus, baldus.

1708 - 1710 m. į Vilnių atslenka baisi maro epidemija. Maro metu jėzuitų noviciatas tapo ligonių prieglobsčiu. Kelios dešimtys jėzuitų sumokėjo savo gyvybe už ligonių slaugymą, už pagalbą dalijant maistą prie vienuolyno vartų susirenkantiems badaujantiems vargšams, elgetoms.

Po septynerių metų naujokyno pastatus vėl nusiaubė gaisras, tačiau ir vėl jis buvo atstatytas. 1737 m. jėzuitų noviciatas liepsnojo gaisre jau ketvirtąjį kartą. Vilniuje kilo didžiulis gaisras, išsiplėtęs ir sunaikinęs ketvirtadalį miesto, ypač nukentėjo Šv. Jonų ir Šv. Ignoto bažnyčios. Jėzuitai rankų nenuleido ir ėmėsi atstatymo darbų. 1748 m., po 11 metų, kilo penktasis gaisras.

Po gaisro atstatant noviciatą buvo pastatyta ir nauja patalpa jėzuitų bibliotekai. Manoma, kad biblioteka greičiausiai buvo įkurta 3 aukštų namo antrojo aukšto šiaurės vakarų kampe. Vienu metu noviciato biblioteka turėjo apie 4000 knygų. Yra išlikęs 1748 m. jėzuitų noviciato bibliotekos katalogas. Jis yra saugomas Vilniaus universiteto senųjų rankraščių skyriuje.

Restauruota bažnyčia tapo viena puošniausių Lietuvoje. Bažnyčioje stovėjo 11 dirbtinio marmuro altorių su 22 šventųjų paveikslais. Skliautus ir sienas dengė lipdiniai, sieninė tapyba. Bažnyčios pertvarkymo architektas jėzuitas Tomas Žebrauskas.

Bernardinų vienuolyno refektoriumas Vilniuje

Nuo 2016 m. rugpjūčio 20 d. Bažnytinio paveldo muziejaus lankytojai galės apžiūrėti naujai atveriamas vienuolyno patalpas - kiekvieną šeštadienį 14 val. Bernardinėms priklausęs vienuolyno ansamblis (Šv. Mykolo g. 9) ypatingas ne tik Lietuvoje analogų neturinčia renesansine architektūra, bet ir savo nepakartojama istorija, glaudžiai susijusia su garsia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magnatų Sapiegų gimine.

Bažnyčios ir vienuolyno fundatorius Leonas Sapiega (1557-1633) buvo iškili asmenybė, talentingas diplomatas ir įžvalgus karys, nepaprastai svarbi figūra stiprinant LDK valstybingumą ir teisinę sistemą. Bažnyčios pašventinimo iškilmės įvyko 1629 m. rugsėjo 8 dieną. Vienuolyno bažnyčiai teko labai svarbi - Sapiegų giminės mauzoliejaus - funkcija. Išliko keturi XVII a.

Nors vienuolyno istorijoje netrūko dramatiškų įvykių ir atsinaujinimo periodų, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir vienuolyno pastatas išorėje nuo XVII a. pradžios nedaug tepasikeitė. Vienuolyno gyvenimas tekėjo nenutrūkstama vaga - klestėjimo ir pakilimo metus keitė dramatiškų išgyvenimų ir negandų tarpsniai.

Klestėjimo laikotarpiu tai buvo turtingiausias bernardinių vienuolynas Abiejų Tautų Respublikoje, turėjo savus amatininkus, veikė audykla ir nedidelė alaus darykla.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1993 m. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir nerūpestingų šeimininkų apleisti vienuolyno pastatai buvo sugrąžinti Vilniaus arkivyskupijos kurijai. Bažnyčioje įkurtas Vilniaus arkivyskupijos bažnytinio paveldo muziejus, po komplekso restauracijos 2009 m. atvėręs duris lankytojams.

Rytinio korpuso pietiniame kampe yra didžiausia ir puošniausia vienuolyno patalpa, kurios lubos dekoruotos Sapiegų gimės herbais. Tai refektoriumas - vienuolyno valgomasis, kurį nuo rugsėjo 1 d. ir be ekskursijų galės aplankyti visi norintys. Refektoriumas specialia anga sienoje susisiekia su virtuvės ir maisto podėlio patalpomis.

Buvusios vienuolyno virtuvės patalpos išskirtinės dar ir tuo, kad čia eksponuojamas didžiausias išlikęs krosnies kaminas Lietuvoje (aukštis siekia 13 metrų).

Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir buvęs Bernardinų vienuolynas Vilniuje

Augustinų vienuolyno refektoriumas Vilniuje

Europos humanitarinis universitetas (EHU), ilgą laiką glaudęsis svetimose pastogėse, netrukus turės savo namus - Švietimo ir mokslo ministerija aukštajai mokyklai perleido rekonstruotą vieną Vilniaus augustinų vienuolyno ansamblio pastatų.

Vilniaus augustinų vienuolyno pastatų ansamblio Rytų vienuolyno namo, esančio Bokšto ir Savičiaus gatvių sankirtoje, duris pravėrę restauratoriai buvo tikri - XVIII amžiaus pabaigos plano struktūra ir pagrindinės šio laikotarpio vidaus erdvės turės būti išsaugotos, tuo pat metu sukurti architektūros elementai, fasadų architektūra restauruota.

Žinoma, kad vienuoliai augustinai sklypą įsigijo 1677-aisiais. 1679 metais čia iškilo medinė bažnyčia, vietoj jos po gaisro pastatyti mūriniai maldos namai. 1807 metais vienuolynas pritaikytas kunigų seminarijai. Tuomet vietoj virtuvių pirmame ir celių antrame aukšte įrengtos papildomos salės, nugriauti skliautai, padidinti langai, panaikinta jungtis su bažnyčia.

1812-aisiais prancūzai nusiaubė bažnyčią ir vienuolyną, tad teko daryti didelį remontą. 1852 metais augutinų vienuolynas uždarytas, pastatas atiduotas pravoslavų kurijos žiniai.

1858-aisiais architektas Tomas Tyšeckis parengė pastatų pritaikymo dvasinei mokyklai projektą. Tuokart vykusios rekonstrukcijos metu vienuolynas patyrė daugiausia pokyčių: buvo užmūrytos arkados, sumažinti langai abiejose pagrindinio korpuso kiemo fasado dalyse, pagrindinio korpuso gatvės fasade dar kartą padidinti langai. Panaikintas įėjimas iš Savičiaus gatvės.

Antrojo pasaulinio karo metu vienuolynas apdegė. 1967 metais nugriauta pietinė pagrindinio korpuso dalis, vienas priestatas, vakarinėje kiemo dalyje buvę pastatai. Taip pat nugriauti pagrindiniai laiptai, refektoriumo, salės virš jo skliautai ir kt.

Prieš pradedant tvarkybos darbus, kaip privalu paveldo objektuose, atlikti architektūros, žvalgomieji polichromijos, archeologijos ir kiti tyrimai. Polichromijos tyrimų metu nustatyta, kad pastato fasadai buvo dažyti 8-10 kartų. Interjere užfiksuoti keturi dekoravimo etapai. Ankstyviausias - XVIII amžiaus antrosios pusės - rastas antrame aukšte.

Netaisyklingos T formos dviejų aukštų su rūsiu vienuolyno pastato tvarkybos darbai taip pat pradėti nuo stogo: esama stogo konstrukcija demontuota, įrengta nauja, pakeista stogo danga (molinės čerpės). Stogas apšiltintas, įrengti stilizuoti stoglangiai.

Atliekant fasadų tvarkybos darbus buvo pašalintas storas tinko sluoksnis, sienos pertinkuotos, nudažytos pirmine spalva. Fasadai su polichrominiu dekoru, kiek buvo įmanoma, išsaugoti ir restauruoti.

Atkurta autentiška planinė dviaukščio pastato struktūra: išardytos pokarinio mūro pertvaros, atstatytos tos, kurios buvo išgriautos. Atidengtos visos išlikusios XVIII amžiaus pabaigos durų angos į buvusias celes, taip pat pakuros koridoriaus sienoje.

Galiausiai atidengtas autentiškas ilgą laiką buvęs užmūrytas pagrindinis įėjimas iš Savičiaus gatvės ir kitas buvęs užmūrytas įėjimas Bokšto gatvės fasade.

Kadangi vienuolyno pastatas pritaikytas universiteto poreikiams, pirmo aukšto patalpose netrukus turėtų būti įkurdintos įvairaus dydžio auditorijos, antrame aukšte numatyti kabinetai. Rūsių patalpos - atviro plytų mūro, patalpų erdves formuoja įvairių laikotarpių (gotikos ir klasicizmo) sienos bei skliautai.

Atkurti mūriniai kryžminiai skliautai virš pirmo aukšto salės, kurioje buvo vienuolyno valgykla (refektoriumas). Sutrūkinėję skliautai sutvarkyti užbetonuojant ir plyšius užpildant injekavimo būdu.

Sutvarkytas ne tik istorinis pastatas, bet ir jo aplinka: kiemas išgrįstas skelto granito trinkelėmis su pjauto granito plokščių juostomis. Sklypo dalies, vadinamojo pagrindinio kiemo su įvažiavimu iš Bokšto gatvės, dangos konstrukcija pritaikyta automobiliams. Įrengta 21 mašinų vieta, dviračių stovai.

Europos humanitarinio universiteto įkūrėjas ir prezidentas Anatolijus Michailovas įsitikinęs, kad globalizacijos epochoje gyvenimui įgaunant pagreitį ir intensyvumą pamažu prarandamas priklausymo konkrečiai erdvei pojūtis, užmirštama, kad vieta yra lemiamas asmenybės formavimosi veiksnys. EHU niekada neturėjo savo namų, net geriausiais laikais Minske, kai buvo vienas prestižiškiausių Baltarusijos universitetų.

„Mūsų universiteto persikraustymas į pastatą, esantį istorinėje Vilniaus miesto dalyje, turi ypatingą simbolinę reikšmę ir, be jokios abejonės, prisidės prie aukštesnės studijų kokybės“, - neabejoja EHU prezidentas.

EHU naujas pastatas Vilniuje

Pranciškonų vienuolyno refektoriumas Gelvonuose

Senovės romėnai sakė: „Visi bijo bėgančio laiko, o laikas - piramidžių“. Tačiau ne viskas, kas sukurta žmonių rankomis, įstengia atsilaikyti prieš laiko tėkmę. Kiekviename mieste, didesniame ar mažame miestelyje yra statinių, kurių šiandien belikę tik apgailėtini likučiai. Neretai kažkada žmonėms tarnavusius statinius mena tik žmonių prisiminimai. Laimė, kad XIX a. Tarp tokių statinių gali būtų paminėti kelis, anuomet puošusius Gelvonų miestelį.

Pirmiausia taiu - mažai kam bežinomas XIX a miestelyje stovėjęs Pranciškonų vienuolynas, kurį nusiaubė XIX a. pabaigoje kilęs gaisras. Kaip teigiama „Versmių“ leidyklos išleistoje monografijoje „Gelvonai“, miestelio „bažnyčios ir pranciškonų vienuolyno istorija atskleidė kelis šimtmečius trukusį katalikiškosios pasaulėžiūros įsiliejimą į vietos tradicijas.

Vienuolių pakvietimas į Gelvonus atspindi ir religinės ideologijos pokyčius, vykusius XVI-XVII a. visoje Europoje, taip pat ir LDK. Visa tai išryškino reformacija, kuri vertė persitvarkyti ir viduramžišką Lietuvos bažnyčią. Tą atspindėjo vienuolynų plėtra visoje valstybėje. Veiklos efektyvumą lėmė tiesioginis bendravimas su gyventojais, jų įliejimas į bažnytinę bendriją.

Svarbus dar vienas pranciškonų veiklos aspektas - vietinių tradicijų sukrikščioninimas. Unikalus atvejis užfiksuotas šioje parapijoje. Tai dubenėtas akmuo su dokumentuotais stebuklais, kuriuos patvirtino tikintieji.

Pasak tyrinėtojų ir monografijos sudarytojų, Gelvonų bažnyčia literatūroje pradėta minėti tik reformacijos metu ir išryškėjo po K. Daumanto suteiktos fundacijos. Reikia atkreipti dėmesį, kad vyskupas M. Slupskis Gelvonuose esantį šventą akmenį lankė dar prieš pranciškonų įsikūrimą miestelyje.

Anot istorikų, Gelvonuose dar XVII a. buvo kalvinų šventykla (kai kuriais duomenimis, anot H. Merčingo, 1642 ar 1644 metais Gelvonų dvare veikė evangelikų koplyčia, ją globojo Mažeika, o aptarnavo Deltuvos reformatų pamokslininkas), o paskui jų bažnyčią perėmę katalikai, kurie 1700 m. ją atnaujino ar pastatę naują, o 1842 m. - vėl atnaujino. Tai buvo medinė bažnyčia.

Pasakojama, kad yra išlikusi 1880-1890 m. nuotrauka. Nors joje matomi tik atskiri fragmentai, bet jie padeda aiškiau suvokti išorinį vaizdą. Anot monografijos „Gelvonai“, iš tų nuotraukų matyti, kad iki pat sudegimo bažnyčia buvo barokinė: „Tai rodo banguoto silueto frontoninis skydas, po juo esanti plati karnizinė juosta, dar žemiau, matyt, buvo siauresnė langų eilė chorui apšviesti, pro medžius matėsi neryškus zakristijos frontonas.

Anot J. Gimbuto sudarytos Lietuvos bažnyčių chronologijos, 1685 metais Gelvonuose buvo pastatytas vienuolynas, kuriame įsikūrusiems pranciškonams, anot istoriko B. Kvyklio, 1686 metais buvo perduota iš protestantų atimta bažnyčia. Pranciškonai palaikė artimus ryšius su Liukonimis. Vyskupas Konstantinas Bžostovskis 1688 m.

Yra duomenų, kad mūrinį vienuolyną projektavo architektas K. Kaminskis. Kaip teigiama monografijoje „Gelvonai“, 1804 m. Gelvonų bažnyčios vizitavimo ataskaitoje yra duomenų ir apie vienuolyną - jis trumpai aprašytas, pabrėžta puiki jo architektūra. Šalia bažnyčios buvo prieglauda ir mokykla.

Kaip teigiama monografijoje „Gelvonai“, 1788 m. Kazimieras Kaminskis (1751-1828) suprojektavo mūrinį pastatą. Jis mokėsi Vilniaus pranciškonų kolegijoje, 1777 m. tobulinosi Bolonijos universitete. 1778 m. grįžo į Vilnių, rekonstravo Vilniaus pranciškonų Svč. Marijos Mergelės bažnyčią ir vienuolyną. Dėstė matematiką Kražių kolegijoje. 1798 m. paruošė architektūros pradmenų vadovėlį.

Vienuolynas įgavo ramaus vėlyvojo baroko formas. Įtaką tam darė klasicizmas. Gelvonų vienuolyne irgi derino baroką ir klasicizmą. Planas L raidės formos, vidaus erdvės turi vienpusę koridorinę struktūrą, patalpos perdengtos kryžminiais skliautais. Išorinį vienuolyno vaizdą formuoja du dviaukščiai pastatai, sujungti stačiu kampu.

Tolimesniame koridoriuje - refektoriumas, virtuvė, maisto sandėliukas, šeimynos patalpos. Abu aukštai skliautėti, pastatą apšildė penkios koklių krosnys, grindys išklotos plytomis. Aišku, kad architekto projektas buvo įvykdytas ir bažnyčia kartu su vienuolynu sukūrė vientisą kompleksą.

1832 m. vienuolynas buvo uždarytas, o 1844 m. bažnyčios administratorius Danevičius vyskupui Klangevičiui raportavo, kad vienuolyne pradėti įrenginėti butai rusų batalionui įkurdinti. Darbų vykdytojas leido dar laikinai gyventi vienuoliams, kol vyksta darbai antrajame aukšte, bet siūlė juos perkelti į paprastą lūšną.

1895 metais medinei bažnyčiai ir vienuolynui sudegus, klebonas J. Deksnys organizavo bažnytinį komitetą ir pradėjo rinkti iš parapijiečių aukas - pinigus, statybines medžiagas. Anot jau minėtos monografijos, valstiečiai sutiko aukoti po 20 rb ir po vieną sieksnį akmenų bei vieną statinę kalkių.

Gelvonų bažnyčia

Išvados

Refektoriumas vienuolyne - tai ne tik vieta pavalgyti, bet ir svarbi bendruomenės susibūrimo, dvasinio ugdymo ir tradicijų puoselėjimo erdvė. Lietuvos vienuolynų refektoriumai, pasižymintys savo istorija, architektūra ir dekoru, yra svarbi kultūros paveldo dalis.

tags: #refektoriumas #patalpa #vienuolyne