Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo ypatumai Lietuvoje

Nuo senų laikų Vilnius garsus savo sakraliniu paveldu. Pagoniškos kulto vietos, stačiatikių cerkvės, katalikiškas barokas, žydų gyvensenos pėdsakai liudija apie egzistavusią multikultūrinę ir gana atvirą šio Rytų Europos miesto istoriją. Vilnius vadinamas „baroko miestu”, kadangi barokas XVII-XVIII amžiuje čia stipriai „įleido šaknis” į daugumą architektūrinių paminklų, o ypatingai - į sakralinius architektūros paminklus - bažnyčias, kurių čia priskaitoma keliasdešimt. Meniniu architektūriniu požiūriu Vilniaus bažnyčios - viena vertingiausių Lietuvos sakralinio architektūros paveldo objektų grupių. Kai kurios iš jų - pasaulinės vertės šedevrai. Tai buvo patvirtinta 1994 metais, Vilniaus senamiesčio, kuriame yra didžiausias skaičius visų Vilniaus bažnyčių, istorinį centrą įrašius į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūros paveldo vietovę, turinčią išskirtinę pasaulinę vertę.

Vilniaus senamiesčio panorama

Todėl atsirado dar didesnė atsakomybė už senamiesčio, o kartu ir už jame esančio sakralinio architektūros paveldo išsaugojimą. Tokiu tarptautiniu pripažinimu Lietuva gali didžiuotis, savo sakralinį paveldą saugoti ir protingai naudoti kaip visos žmonijos paveldo dalį. Praradus sakralines vertybes, nukenčia ne viena tauta, bet visa žmonija. Vilniaus sakralinis paveldas - tai istorijos atspindys, padedantis suprasti praeities reikšmę šiuolaikinei visuomenei ir sudarantis prielaidas harmoningam visuomenės gyvenimo kūrimui, todėl būtina išsaugoti ateities kartoms šio paveldo autentiškumą ir įvairovę. Išsaugodami šį kultūros paveldą ateities kartoms, įgyvendiname vieną iš pagrindinių kultūros politikos nuostatų: išsaugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą.

Daugelį amžių Vilniaus bažnyčios ir kitų konfesijų sakraliniai pastatai bei juose esantys meno kūriniai skaudžiai kentėjo nuo gaisrų ir priešų, kurie padarė didelę žalą miestui, negailestingai griaudami, degindami ar gadindami mūsų gotikos, baroko ir renesanso paminklus. Carizmo ir sovietmečio laikotarpiais sakraliniam paveldui padaryta didelė žala - dauguma bažnyčių ir kitų konfesijų kulto pastatų uždaryta, išgrobstyta, paversta sandėliais. Šiais laikotarpiais pavyko išsaugoti tik dalį sakralinio paveldo vertybių.

Sakralinio paveldo reikšmė ir apsaugos ypatumai

Sakralines kultūrines vertybes sudaro milžiniškas neįkainojamos vertės istorinis-meninis paveldas, skirtingu mastu išsidėstęs visame pasaulyje. Sakralinis paveldas ypatingas tuo, kad savo tapatybę jis semia iš naudojimo Bažnyčioje ir todėl jis negali būti atsietas nuo šio konteksto. Šių vertybių visuotinė paskirtis leidžia būti naudingoms visiems, nepasidarant kieno nors išskirtine nuosavybe. Kaip pastoracinė priemonė, sakralinis paveldas tarnauja praėjusių kartų tikėjimo atradimui bei atgaivinimui per regimus kūrinius. Sakralinį paveldą sudarančius meno šedevrus įkvėpė kurti tikėjimas - religiniai jausmai.

Religinės dailės kūrybos procese nebuvo nieko atsitiktinio: visa, kas ir kurioje paveikslo dalyje vaizduojama turėjo gilią semantinę ir simbolinę prasmę, glaudžiai susijusią su Šv. Rašto tekstu ir krikščioniškąją tradicija. Teologai kūrė svarbiausias ikonografines, simbolines ir topologines nuostatas, kurių dailininkai ir architektai privalėjo laikytis. Bažnyčios pastato planas ir struktūra, kiekviena puošybos detalė, vidaus įranga, liturginiai reikmenys buvo skirti vienai idėjai: garbinti Dievą ir skleisti Šventojo Rašto tiesas. Sakralinis menas amžių būvyje atspindėjo ne tik griežtas ikonografines tradicijos normas, bet ir vyravusių stilių pokyčius, kryptis, tautos sielą.

Sakralinis paveldas nepaprastai svarbus ir vertingas visais požiūriais: istoriniu, archeologiniu, meniniu, moksliniu, socialiniu, edukaciniu, auklėjamuoju. Šis paveldas yra autentiškas materialus istorijos dokumentas, rodantis ne tik atskiro krašto savitumą, jo kultūros vertybių įvairovę, bet ir tam tikrus atskirų kultūrų, pavyzdžiui, Europos ar jos regionų, bendrumus.

Sakralinis paveldas atlieka svarbų vaidmenį socialiniame ir kultūriniame visuomenės gyvenime, šalių ekonominio sektoriaus vystymesi, nes suteikia galimybes pritraukti investicijas į statybą, turizmą. Todėl svarbu, kad Valstybė, Bažnyčia ir visuomenė bendradarbiautų jį naudojant, prižiūrint ir saugant.

Šalyse, turinčiose ilgą krikščioniškąją tradiciją, sakralinis paveldas, kuris šimtmečių tėkmėje buvo nuolatos praturtinamas naujomis interpretacijos formomis ir ištisų kartų buvo praktikuojama kulto priemonė, pastaruoju metu dėl sekuliarizacijos įgijo beveik vien tik estetinę vertę. Todėl Bažnyčioms priderėtų tinkamomis strategijomis taip išryškinti kontekstinę istorinių-meninių vertybių svarbą, kad estetinės vertės objektas nebūtų visiškai atsietas nuo savo pastoracinės funkcijos ir atidalytas nuo istorinio, socialinio, erdvinio bei sakralinio konteksto, kurį jis išreiškia ir liudija.

Apsilankymas bažnyčioje neturėtų būti vien turistinė-kultūrinė veikla. Bažnyčia, būdama gyvenimo mokytoja, turi padėti dabartiniam žmogui iš naujo atrasti aukštesnį dvasinį pasaulį. Popiežiškosios Bažnyčios kultūrinio paveldo komisijos nuomone, nebenaudojamas ir sunkiai apsaugomas istorinis-meninis paveldas turėtų būti reikiamai apsaugotas ir tinkamai pateiktas bažnytiniuose muziejuose.

Šiuolaikinė visuomenė sakralinį kultūros paveldą suvokia kaip vieną iš tolesnio gyvenimo sąlygų ir jaučia jo nykimo grėsmę.

Kultūros paveldo verčių suvokimo raida

Kultūros paveldo saugojimo kokybę apsprendžia verčių suvokimas, kadangi teisingas verčių suvokimas ir jų iškėlimas suformuoja paveldosaugos objektą ir leidžia įteisinti tai, kas yra vertinga ir saugotina. Pakitęs verčių suvokimas lėmė paveldosaugos atsiradimą ir jos plėtrą.

Visuomenės požiūris į kultūros paveldą priklauso nuo jos kultūrinio ir ekonominio išsivystymo lygio. Ankstyvąja “saugomo paveldo” forma buvo laikomos šventos vietos, skirtos religinei paskirčiai, tačiau dėl sparčių evoliucinių procesų dauguma jų išnyko. Skirtingos religijos formavo kultūros paveldo suvokimą, kviesdamos globoti, stebėti ir tyrinėti praeities reliktus.

Antikinėje Graikijoje susiformavo pozityvus požiūris į senąją architektūrą ir jos apsaugą. Senovės Romoje praeities architektūra vertinta dėl jos memorialumo. Praeities paminklų meninės vertės pripažinimą rodo Bizantijos imperatoriaus Konstantino įsakas (IV a.), kuriuo uždraudžiama griauti architektūros paminklus, naikinti jų papuošimų detales. Viduramžiais į kultūros paveldą buvo žiūrima abejingai ir net priešiškai - antikos statiniai buvo ardomi ir naudojami kaip statybinė medžiaga. Jais rūpintasi tik dėl praktinės naudos ir memorialumo. Renesanso laikotarpiu senovės paminklais susidomėta dėl jų meninės vertės.

Kultūros paveldo saugojimo kokybę apsprendžia verčių suvokimas, kadangi teisingas verčių suvokimas ir jų iškėlimas suformuoja paveldosaugos objektą ir leidžia įteisinti tai, kas yra vertinga ir saugotina. Pakitęs verčių suvokimas lėmė paveldosaugos atsiradimą ir jos plėtrą.

Kultūros paveldo valstybinis reguliavimas

Kultūros paveldo valstybinio reguliavimo ištyrimui panaudota Kultūros paveldo departamento norminė bazė, visuomenei teikiama medžiaga, analizuoti įvairūs Valstybės strateginiai dokumentai, apžvelgta tarptautinės teisės dokumentai, reglamentuojantys kultūros paveldo reguliavimą, vertintos problemos, su kuriomis susiduria kultūros paveldo apsaugos sistema.

Rašte bandoma išanalizuoti kultūros paveldo apsaugos valstybinį reguliavimą teoriniu ir praktiniu aspektu, apibrėžti kultūros bei kultūros paveldo sampratą, pateikti išsamią teisės norminių aktų, reglamentuojančių kultūros paveldą, apžvalgą, atskleisti institucijų, įgyvendinančių kultūros paveldo valdymą, problemas.

Kultūros samprata

Žodis kultūra yra kilęs iš lotyniško veiksmažodžio „colere“, kuris reiškia apgyvendinti, lavinti, gerbti. Iš šių teiginių galima rasti sąsajų su kultūros gyvavimu, pirmiausia kultūra turi apsigyventi bendruomenėje, kitaip tariant - tapti tam tikra tradicija. Žinoma, tai gali būti ir perimta iš kitų šalių, kitų tautų kultūrų, tapusi savaime suprantamu ir valstybės saugomu dalyku.

Individas ir tauta atpažįstama ir pripažįstama per kultūrą. Jos patirtis, perduodama iš kartos į kartą, sudaro prielaidas individo ir tautos raiškai pasaulyje, paženklina jų veiklą išlikimo ženklu ir suteikia prasmę. Pasaulio šalių kultūros praranda savo uždarumą, ribos tarp jų vis sunkiau įvardijamos, o tai savo ruožtu skatina efektyvios tarpkultūrinės komunikacijos poreikį. Pati kultūra yra daugiadalykinio tyrimo objektas. Kitaip tariant, gali būti suprantama ir aiškinama pagal atskirų mokslų keliamus tikslus ir rūpimą tyrimo aspektą. Kyla klausimas - kas yra kultūra, kaip ją supranta ir aiškina įvairūs humanitariniai ir socialiniai mokslai, kaip vyksta kultūros perėmimo ir įsisavinimo (inkultūrizacijos) procesas.

Kultūros, kaip žmogiškosios veiklos fenomeno, negalima nei pamatyti, nei išgirsti, nei pajausti ar paragauti. Realybėje galima tik stebėti atskirus kultūros pasireiškimus per žmonių elgesį, ritualus, tradicijas, materialinių daiktų fiksacijas ir t. t. Stebėdami skirtingą žmonių elgesį, požiūrį į materialinius daiktus mes be didelio vargo galime nustatyti jų kultūrinius skirtumus. Kultūra- tai bendras žmonių gyvenimas kartu vienoje teritorijoje, bendra kolektyvinė veikla suformuoja ir atitinkamą bendrą gyvenimo būdą, elgesio stilių ir pan. Kiekviena kultūra įkūnija specifinius konkrečios žmonių bendruomenės, socialinės grupės socialinės praktikos poreikius. Svarbiausi bendruomenę vienijantys veiksniai yra kalba ir teritorija.

Teisinė kultūra

Siekiant išsamiai išanalizuoti kultūros sampratą, negalima žiūrėti tik iš filosofinės pusės, reikia į kultūrą pažvelgti ir iš teisinės pusės. Teisinės kultūros sąvoka leidžia įsivaizduoti ir analizuoti teisę kaip vientisą darinį, kaip savitą socialinių santykių sritį, socialinę subsistemą. Teisinės kultūros sąvoka apima tam tikroje visumenėje egzistuojančias, su teise susijusias vertybines orientacijas, normas, institucijas, procesines taisykles ir elgesio modelius. Teisinė kultūra, tai visuomenės pasiektas gebėjimas socializuoti savo elgesį, kurti veiksmingas žmogaus teisų gynimo priemones ir gyventi pagal teisės reikalavimus.

Literatūroje teisinė kultūra yra skirstoma: atsižvelgiant į subjektus - tai visuomenės, kuri apima visą visuomenės dvasinę sritį, vertybes, įeinančias į norminius teisės aktus ir į teisės taikymo aktus, kiek jų formuojamos elgesio taisyklės įkūnija skirtingų interesų kompromisą; grupinę - tai tam tikros socialinės grupės atitinkantis teisinis reikalavimus ir individualią, tai konkretaus individo praktinis elgesys, kuris išreiškia jo teisinę sąmonę. Taigi teisinė kultūra, tai teisinės priemonėmis pasiekta žmonių sugyvenimo kokybė, kurią užtikrinti padeda valstybė per administracinę teisę.

Paveldas

Paveldą dabartinis Lietuvių kalbos žodynas aiškina: 1. kaip materialinės ir dvasinės kultūros pasiekimus, kurie perduodami vėlesnėms kartoms; 2. kaip visumą įgimtų organizmo savybių, įgytų iš tėvų, pirmtakų, ir galinčių keistis istorinės aplinkos sąlygomis. Kiekviena karta papildo paveldą savo veiklos produktu - inovacijos objektais. Paveldas yra valstybės ir tautos turtas, viena svarbiausių dvasinių ir materialinių vertybių. Jis aprėpia istorijos, archeologijos, architektūros ir urbanistikos, rašto, spaudos ir kitus intelektinės bei praktinės veiklos sukurtus objektus.

Paveldas sudaro sąlygas ugdyti mokslą, kultūrą, švietimą, pilietinį ir tautinį sąmoningumą, palaikyti gyventojų dvasinį gyvybingumą, todėl valstybės ir tarptautinės organizacijos užtikrina jo apsaugą ir išlikimą. Masiški griovimai, nulemti pasaulio karų ir didžiulės pramoninės plėtros, prasidėjusios šeštajame dešimtmetyje, privertė žmones suvokti, kad jų gyvenimas glaudžiai susijęs su aplinka, kurioje jie gyvena ir dirba. Kultūros paveldo išsaugojimas - tai kultūros problema, kurią lemia tinkamas verčių, glūdinčių paveldo ištekliuose, supratimas. Paveldą, kaip esminę žmonijos atminties dalį, būtina perduoti ateities kartoms, išsaugant jo autentiškumą ir įvairovę.

Žinių apie paveldą kaupimas ir jų panaudojimas turi būti skatinama kaip individo ir kolektyvo vystymosi esminis veiksnys. Tai leistų kiekvienam surasti save istoriniame, kultūriniame ir socialiniame kontekste. Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijoje rašoma, kad „paveldas - tai praeities palikimas šiandieninei visuomenei ne tik jį saugoti, bet ir naudoti bei papildyti“. Konvencijoje teigiama, kad grėsmė kultūros paveldui vis didėja, ir tai vyksta ne tik dėl tradicinių irimo priežasčių, bet ir dėl socialinių ir ekonominių sąlygų.

Paveldo apsaugos filosofija nuėjo ilgą vystymosi kelią ir šiandien ji yra kur kas platesnė nei XIX a. pabaigoje ar XX a. viduryje. Dar ir dabar tebesitęsia tarptautinės, regioninės bei atskirų šalių specialistų diskusijos, kurių tikslas rasti geriausius paveldo apsaugos metodus, pasimokant iš praėjusių šimtmečių klaidų ir pasiekimų. Nuo seno tautos domėjosi savo praeitimi ir puoselėjo tai, ką vertingiausio sukūrė jų protėviai. Jokie įstatymai senovėje neįpareigojo jų to daryti - protėvių sukurtos vertybės buvo saugomos dėl ideologinių, religinių, ar pragmatinių priežasčių, kuriant savas tradicijas ir kaupiant patirtį. Šie įgūdžiai buvo perduodami iš kartos į kartą.

Nekilnojamasis kultūros paveldas

Galiojusį Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą. Urbanistikos ir architektūros vertybės. Religinio kulto vietos ir kita.

Nekilnojamojo kultūros paveldo skirstymas

Nekilnojamasis kultūros paveldas pagal sandarą yra. Nekilnojamasis kultūros paveldas. Archeologinis. Holokausto aukų kapai (Vilnius) Povandeninis. Senovinio tilto poliai (Dubingiai) Mitologinis. Mantvydų piliakalnis (Mažeikiai) Architekturinis. Žveryno medinukas (Vilnius)

Nekilnojamojo kultūros paveldo saugojimas

Rezervinis režimas. Autentiškos paskirties režimas. Valdovų rūmai. Žvėryno medinukas. Tausojamo naudojimo režimas. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos reglamentavimas nustatomas vadovaujantis šiais apsaugos tikslais.

Šis įstatymas. Kultūros paveldo departamentas. 1991 m. lapkričio mėn. Lietuvos kultūros ir gamtos paveldo objektus. Kultūros vertybių apsaugos valstybinės politikos klausimais. Savivaldybių biudžetų. KPD nuo 1995 m. paveldo dienos” renginius Lietuvoje. 1999-2000 m.

1. Laikotarpių pėdsakus. Vertiname ir saugome kaip kultūros paveldą. Kultūros paveldas imamas suvokti plačiau. Jų istorinės aplinkos kaip visumos globa. 2. Didžiulė. Pastatais, galima numanyti kaip gyveno mūsų protėviai. 3.

Sakralinio paveldo išsaugojimas - tai problema, kurią lemia daugelis priežasčių. Svarbiausios iš jų - tinkamas verčių, glūdinčių paveldo ištekliuose, tinkamas supratimas ir įteisinimas paveldosaugos įstatymuose, šių objektų įtraukimas į saugomų objektų sąrašus, objektų panaudojimas pagal jų sakralinę paskirtį, savininkų ir paveldosaugos institucijų veikla saugant šį paveldą. Sakralinio paveldo apsauga yra specifinė, nes priklauso nuo sociopolitinio konteksto. Atgavus nepriklausomybę ir religinėms bendruomenėms grąžinus sakralinės paskirties pastatus, nebuvo išspręstos visos jų apsaugos ir panaudos problemos.

Lietuvos dvarai kaip kultūros paveldo objektai

Kaip vienas iš kultūros paveldo objektų yra dvarai. 1. 2. 3. 4. 1. XX a. pabaigoje žymėjo naujus pokyčius. Stiprų nerimą dėl vykstančių pokyčių krypties ir greičio. Panašios tendencijos išlieka ir mūsų laikais. Vaikystėje, stiprindamos poreikį pervertinti asmeninę praeitį. Dabartimi ir pesimistinis požiūris į ateitį kursto praeities nostalgiją. To, destruktyvūs ir ryšius traukantys pokyčiai dar pagreitėjo. Kaip pastebi tyrinėtojai, XX a. įvyksta “gnoseologinis posūkis“. Procesas tebevyksta. Susijusių žinių, įgūdžių ir vaizdinių kompleksą. Prisimenant garsiąją M. Dabartinė istorija transformuoja dokumentus į monumentus ”. Naudojimas. 2. Kultūros objektai, turintys mokslinę ar meninę vertę. Ateičiai. Civilizacijos raidą. Linkuvos kalvagūbrio, besidriekiančio į kaimyninę Latviją. Susiklosčiusį kraštovaizdį, sunaikino vienkiemius. Malūnai, nyksta dvarų sodybos. Šiam kraštui kaip palikimas. Žmonijos vertybėmis paremta kultūra yra mūsų atgimimo pagrindas. Objektus, bet ir ugdyti pagarbą visam kultūros paveldui. Nuolat aiškinti šio darbo svarbą. 2.1.

Nuo senų laikų yra įsikūręs Baltosios Vokės dvaras (žr. 1 priedas,1 pav. Pro čia eina senasis Vilniaus - Gardino vieškelis. L. Markonis sekdamas Varšuvos Lazenkų rūmais. Požiūriu neoklasicistinių rūmų pavyzdys Lietuvoje. Formomis- neobarokas. Vertingiausių neogotikinių vartų Lietuvoje. Renovuotame grafo ūkiniame pastate įkurta keletas įstaigų. Kultūros namai.

Lentvario dvaras (žr. 1 priedas, 2 pav. dalis. Kompozicinių centrų vietovaizdyje. Pagrindiniai dvaro laikotarpio sodybos plano elementai liko nepakitę. Tiškevičiui, XIX a. II p. Pakeitė savo paskirtį arba buvo perstatyti. Per palyginti trumpą laiką (XIX a. Vid.-XX a. Yra taip vadinamo “plytų stiliaus”. Svarbiausia centrinių rūmų erdvė. Užutrakio dvaras (žr. Nacionalinio parko centrinėje dalyje. Pažintinis turistinis takas. Juostinio išplanavimo. Kaip ansamblis. Reprezentacinę zoną ir parką. Klasicizmo bruožais. Liekanų ir vietų. Pastatytus 1896 - 1901 m. Keturiais monumentaliais taupios puošybos fasadais. Simetriška. Stačiakampiais langais, o viduryje - holas ir laiptinė. Buvo gausiai išpuoštas. Patalpos. Keturšlaitį stogą vainikavo aukštas špilis. Orientuotas į parterį. Didesniu puošnumu pasižymėjo fasadas, atsuktas į Galvės ežerą. Fasado dalis įgilinta, šonuose stovi dvi kolonos su kapiteliais. Pusapvalių langų viršus dekoruotas vaisių girliandomis.

Trakų pilis (žr. Rytų Europoje. Ji stūkso vienoje iš daugelio Galvės ežero salų. Statoma kaip gynybinė tvirtovė. Gynybinės reikšmės. Ji tapo didžiojo kunigaikščio rezidencija. Pilyje 1430 m. spalio 27 d. Vėliau pilis buvo naudojama kaip kalėjimas. Rūmai su donžonu ir priešpiliu. Palaipsniui iro. Darbai pilyje buvo pradėti 1951 m. 1962 m. įsikūrė Trakų istorijos muziejus. Stovėjusių pilių. Ministro 2000 m. tikslinę tvarkymo ir naudojimo programą. Pusiasalio pilių kultūrinio rezervato detalusis planas.

Taurėnų dvaras (žr. Ukmergės, minimas nuo XVI a. pradžios, kaimas - nuo XVI a. pabaigos. Metu dvaras priklausė Plonianskiams. 1595 m. maži, mediniai, dvaro namai - seni. Ir įveisė anglų stiliaus parką. Sugriuvęs, išgrobstytas, bet aptvertas. Buvo lieptas nugriauti, atseit „per daug didingas pastatas“. Raguvėlės dvaro (žr. Stačiakampį plotą, išilgai kurio vingiuoja Juosta. Suplanuotoje dvaro sodyboje dominuoja rūmai, pastatyti XVIII a. Rūmų suplanavimas laisvas. -erdvesnės. Rūmų išorė monumentalių brandaus klasicizmo formų. Kolonų portiku ir trikampiu frontonu. Gražiausių romantizmo laikotarpio rezidencijų Lietuvoje. Absolvento Tomo Tišeckio projektą. 1859-1862 m. Prijungtos galerijos su vieno aukšto paviljonais. Bokštelis-belvederis. Aristokratiškumu. Trikampiu frontonu. Dešinioji uužmūryta. Laiptus, vedančius ežero link. Kolonų poromis (jonėninėmis pirmame aukšte, korintinėmis antrame). Akanto lapais, rozetėmis). Rašto parketu. Vertas dėmesio Burbiškio dvaro (žr. 4 priedas, 7 pav.) sodyba. Pagrindinis fasadas simetriškas, jo portikas primena triumfo arką. Antablementas su lėkštu frontonu. XIX a. Interjere esančios krosnys pastatytos XIX a. viduryje. Klasėse. Apmūrytos kokliais su reljefiniu dekoru. Už sienos. Krosnys sudaro 2 kompozicines grupes. Pabaigos su XX a. pr. ketaus puošyba. Istorizmo laikotarpio, tačiau turi ampyro ir moderno bruožų. Kanalas įrengtas sienoje. Burbiškio dvaras yra mišraus tipo, įkurtas XIX a. viduryje. Kompozicijos centre yra rūmai. Parkui gyvybės. Yra dviejų dalių. Dalyje stūkso vienaukštis pastatas, rūmų link veda trys alėjos. Burbiškio dvaro rūmuose šiuo metu veikia pagrindinė mokykla.

(žr. 4 priedas, 8 pav.) architektūrinis ansamblis. Rūmus XVII a. tikriausiai pastatydino Kauno pakamaris Vaitiekus Dziavaltauskas. M. Laurynas Cezaris Anikinis (1787-1861). Neogotikos bruožų. Dailininkų kūriniais. Antrosios pusės pilis - rūmai. Išdėstyti parko teritorijoje. Gyvenamieji namai. XVII a. pr. kampe buvo neužbaigtas apvalus bokštas su šaudymo angomis. XIX a. pr. Po daugybės perstatinėjimų 1944 mm. sugriauti. 1967-1975 m. Raudonės pilis (žr. 5 priedas, 9 pav.) pastatyta XVI a. ketvirtyje, rekonstruota XVII a. arba sunaikinti paveikslai, biblioteka ir kitos vertybės. 1934 m. buvo parduota varžytinėse. Lietuvos bankui. Mokykla. Turistams siūloma pasikelti į 33,5 m. kurio atsiveria nuostabi ponorama. Išlikęs mūrinis pilaitės pavidalo malūnas, statytas 1877 m. patalpoms. Pilami javai. Panemunės pilis (žr. Vis kitaip vadinama. Nutolstančius gotikos elementus. XVII a. Eperješo sūnus Kristupas atliko barokinę rekonstrukciją. Durų buvo perkelta į kitas vietas, juos taisyklingai išdėstant. Rūmus su pagrindiniu pietiniu ir dviem šoniniais korpusais. 1935 m. Archeologijos komisijai. Kauno Vytauto Didžiojo Kultūros muziejus pagal 1938 m. Mošinskio paruoštą projektą pilį konservavo. Akademijos. 2004 m.

Rietavo dvaras suklestėjo XIX a. viduryje. Lietuvoje buvo svarbus kultūros centras. Būtent čia 1892 m. Elektrifikacijos istorija Lietuvoje. Valdas. Išorė, juose įsikūrė statybos technikumas. Parodomis garsėjantis muziejus. Parko fragmentų tvarkymas. Ant dešiniojo Babrungo kranto stovintis Oginskių dvaro ansamblis. Vienas ryškiausių, geriausiai išsilaikiusių XIX a. Renavo dvaras (žr. Geriausiai išlikusių prižiūrimų dvaro ansamblių Žemaitijoje. Šaltiniuose apie Renavo dvarą užsimenama jau XVI a. Buvo medinis su šiaudiniu stogu. Antrajame ketvirtyje, priskiriamas romantizmo laikotarpiui. Siekiama padaryti turistų ir mažeikiškių traukos centru.

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose PPlinkšių dvaras (žr. 12 pav.) paminėtas 1717m. Nusipirko Lietuvos valdžia ir čia įkūrė žemės ūkio mokyklą. Rūmai buvo stačiakampio formos. Pastatas turėjo aukštus pusrūsius. Įrengtos gyvenamosios patalpos, o ant jų - dar du aukštai. Trikampiais frontonais. Baliustradomis. Palikimas ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai. Galime sužinoti apie Lietuvos praeiti. Yra architektūros paminklai.

Žymūs Lietuvos dvarai