Šiaulių rajonas, įsikūręs Šiaurės Lietuvoje, išsiskiria savo istorija, kultūriniais-istoriniais paminklais ir įspūdingu kraštovaizdžiu. Šiame regione plyti lygumos, pereinančios į Rytų Žemaitijos kalvas, kur vingiuoja Venta su savo intakais. Gėluvos, Bijotės, Rėkyvos ir kiti ežerai bei tvenkiniai traukia poilsiautojus. Gamta čia saugoma Varputėnų kraštovaizdžio, Šilkalnių ir Šakynos geomorfologiniuose, Tyrulių, Gelžės botanikos-zoologiniuose, Vijuolių entomologiniame ir Švendrės botanikos draustiniuose.
Kurtuvėnų regioninis parkas (KRP), įkurtas 1992 m., siekiant išsaugoti unikalų kraštovaizdį, gamtinę ekosistemą ir kultūros paveldo vertybes, yra turtingas savo gamta. Parko plotas siekia 15 090 ha, iš kurių didžiąją dalį užima miškai ir vandens telkiniai. Vietovės praeitį mena Kapos piliakalnis, Kurtuvėnų dvaro būta jau XV a. pabaigoje. Iš išlikusių dvaro sodybos statinių vertingiausias yra atstatomas medinis dviejų aukštų barokinis svirnas, pastatytas XVIII a. pabaigoje. Dvaro pastatuose įsikūrusi KRP direkcija, svečių namai, jojimo paslaugų centras, dvaro parke - kempingas. Barokinio-klasicistinio stiliaus Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia, projektuota architekto Martyno Knakfuso, pastatyta 1792 m.
Keliaujant po Šiaulių kraštą, verta aplankyti ir kitus įžymius objektus: Bubių piliakalnį, Rekčių piliakalnį (Vinavos kalną) ir garsųjį Kryžių kalną (Jurgaičių/Domantų piliakalnį). Kryžių kalnas, archeologijos paminklas, tapo svarbia krikščioniškojo pasaulio dalimi, kur 1993 m. lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Nuostabios ir savitos mūsų krašto bažnyčios: XVIII a.pabaigos Kurtuvėnų ir XIX a.pabaigos Meškuičių bažnyčios; Šakynos skandinaviško stiliaus bažnyčia, tapytomis zakristijos bei kapinių koplyčios durimis: XVII-XIX a. Pakapės bažnyčia išsiskirianti savo skulptūromis.
Didžiausias rajono miestas - Kuršėnai. Miestas nuo seno garsėja amatais. Čia gyveno ir kūrė keturi Lietuvos puodžių karaliai: J.Paulauskas, B.Radeckas, B.V.Damkus, J.Vertelis. Netoli Kuršėnų, Varputėnuose, yra išlikę dvaro sodybos fragmentai: rūmų ir du ūkiniai pastatai. Čia pasigrožėkite dvarininkų laikų nuostabiu parku.Įdomus mūsų krašto akcentas - gamtos paminklai. Pagonybės laikus mena Vizdergių miško Laumės, Skaistgirio miško Martyno akmenys.
Šiame kontekste ypač išsiskiria Rėkyvos dvaro sodybos istorija, kurią atgaivino modernus verslo objektas, išsaugojęs ir atskleidęs lankytojams šios vietos vertybes. 2017 m. birželio 22 dieną atvėrė duris viešbutis - restoranas „Žvejų užeiga“ prie Rėkyvos ežero. „Žvejų užeiga“ - vieta kurioje veikia kelios kavinės, viskio baras, konferencijų salės. Žiemą kavines jungia stiklo galerija, kuri vasarą virsta lauko kavine ant ežero kranto. Įrengtas jaukus keturių žvaigždučių viešbutis, sauna.
Rėkyvos ežeras. Šaltinis: Vikipedija
Rėkyvos Ežeras
Rėkyva (Rėkijavas) - ežeras Šiaulių miesto savivaldybėje, apie 6 km į pietus nuo Šiaulių miesto centro. Ežero rytinėje pakrantėje išsidėstę Bačiūnai, o po Antrojo pasaulinio karo išaugo energetikų gyvenvietė Rėkyva. Rėkyva - didžiausias Lietuvoje vandenskyrinis ir vienintelis tokio dydžio aukštapelkinis ežeras. Jo plotas - 11,9 km²; didžiausias gylis - 4,8 m, vidutinis - 2,0 m. Ežeras neturi intakų, tačiau turi du dirbtinai reguliuojamus ištakus - šiaurės rytuose Kulpę, vakaruose - Tilžę. Šalia ežero rytinės pakrantės stūkso Rėkyvos dvaras.
Rėkyva. Rėkyvos ežero šiaurinė pakrantė. Pakilus aukščiau. (4K)
Dvaro Istorija
Nuo XVII a. pr. ant Rėkyvos ežero kranto buvusiame dvare buvo įsikūrusi Karpių giminė, tarp kurios narių - ir žinomos Lietuvos istorijos asmenybės: Žemaičių vyskupas Juozapas Mykolas Karpis, žemaičių pasiuntinys ATR Ketverių metų seime Mauricijus Pranciškus Karpis ir kt. Mauricijus Pranciškus Karpis mirė Rėkyvos dvare 1817 metais. Jo prašymu ežero pakrantėje buvo supiltas pilkapis, vėliau gavęs Grabaučiaus kalno pavadinimą. Šalia kapavietės buvo įkurdintos ir dvarininkų kapinaitės.
XIX a. viduryje Rėkyvos dvaras išgyveno ekonominius sunkumus. Pirmojo pasaulinio karo metais dvaro sodybos pagrindinis pastatas sudegė. Tarpukario Lietuvoje, vykdant žemės reformą, didžioji dvaro žemės dalis buvo išdalyta kariams savanoriams, dalis - Šiaulių žuvininkystės ūkiui, dalis liko Šiaulių miesto valdybai. 1932 m. buvusių dvaro rūmų vietoje (Poilsio g. 1) pastatyta dviejų aukštų senelių prieglauda. Šiame pastate 1964 m. įsteigta Rėkyvos aštuonmetė mokykla.
Tik keletas fragmentų išliko ir iš senojo dvaro parko. Vienas iš jų - sena tuopų alėja. Taip pat dvaro parke ežero pakrantėje išlikęs ir 2000 m. restauruotas dvarininkų Karpių šeimos mauzoliejus, vadinamas Grabaučiaus arba Grabavičiaus kalnu.
Rėkyvos Elektrinė
Tarpukariu, didėjant miesto elektros poreikiams, buvo pradėta statyti šiluminė elektrinė Bačiūnuose, prie Rėkyvos ežero, kurio vanduo buvo naudojamas garui gaminti ir katilams aušinti, o kurui naudojamos greta iškasamos durpės. 1923 m. elektrinėje buvo sumontuotas lokomobilis bei galingas generatorius. Iš naujos elektrinės buvo nutiesta pirmoji aukštos įtampos linija Lietuvoje (į Piktmiškį). Vėliau tokios linijos pasiekė Šilėnus, Radviliškį, Šiaulius. Bačiūnų elektrinė buvo pirmoji ir vienintelė tuo metu tokia didelė šiluminė elektrinė Lietuvoje.
Augant miestui, elektros poreikiai didėjo, ir 1939 m. spalio mėn. Rėkyvoje pradėta statyti nauja elektrinė. Per karą elektrinė nukentėjo nedaug, tad pokario metais ji buvo itin reikšminga atsistatančiam Šiaulių miestui.
Legendos Apie Rėkyvos Ežerą
Egzistuoja keletas legendų, susijusių su Rėkyvos ežero atsiradimu ir pavadinimu:
- Viena legenda pasakoja, kad ten, kur dabar tyvuliuoja ežeras, buvo pievos. Vieną rytą žmonės rado vandens lelijas savo ugniakuruose, o netrukus pievą užliejo vanduo. Moteris, bėgdama nuo potvynio, prakeikė atsirišusį kvartuką (sijoną), ir vanduo užliejo visą pievą. Taip ežeras gavo vardą "Kvartukas", vėliau pervadintas į Rėkyvą.
- Kita legenda pasakoja apie senuką, kuris, sviedęs riešutą, sukėlė potvynį. Piemuo, pagrobęs senuko maišą su riešutais, susigrūmė su juo, ir abu jie įkrito į ežerą. Nuo to laiko ežere girdėti jų ginčai dėl riešutų maišo.