Pašilaičiai - tai nuo 1987 m. besiformuojantis gyvenamasis rajonas, kuriame gausu prekybos centrų ir komercinių objektų, tačiau didelė dalis teritorijos vis dar neišvystyta. Šiandien ši Vilniaus dalis įgauna naują veidą, derinant kokybę, estetiką ir ilgalaikę vertę naujakuriams bei visai bendruomenei.
Pašilaičiuose planuojama atnaujinti dvi svarbias rajono viešąsias erdves - Ugnijos skverą ir Čikagos alėją. Atsižvelgiant į gyventojų išsakytus pasiūlymus ir poreikius bus rengiama užduotis projektuotojui, pagal kurią bus kuriami projektiniai pasiūlymai. Pradinėje projekto stadijoje visuomenės įžvalgos ir idėjos yra itin vertingos ir laukiamos, nes niekas taip gerai nepažįsta šių erdvių ir jų poreikių, kaip vietiniai gyventojai, kurie kasdien čia lankosi. Gyventojai pasiūlymus kviečiami teikti iki rugsėjo 29 d. imtinai el. paštu.
Ugnijos aikštė - pačioje Pašilaičių širdyje, prie S. Garucko suprojektuoto ir 1986 m. atidaryto prekybos centro „Pašilaičiai“ (dab. „Rimi Pašilaičiai“), esanti viešoji erdvė. Ji yra pamėgta gyventojų, čia įrengtos kelios vaikų žaidimų aikštelės, gimnastikos įrenginiai ir treniruokliai, auga daug medžių. Aikštėje vyksta gyventojų renginiai, iš kurių ryškiausias - kasmet Pašilaičiuose švenčiamos Užgavėnės. 2019 m. aikštėje pagal „Kuriu Vilnių“ programą apsigyveno menininko A.
Ugnijos skvero vizualizacija
Naujas Gyvenamasis Kvartalas Pašilaičiuose
Vilniuje, tarp Perkūnkiemio ir Leičių gatvių, planuojamas modernus gyvenamasis kvartalas, kuris taps reikšminga Pašilaičių mikrorajono plėtros dalimi. Vystant šį projektą bus pastatyti trys daugiabučiai gyvenamieji namai, kuriuose suplanuoti 223 butai - bendras jų plotas viršys 10 tūkst. kv. metrų. Taip pat numatyta įrengti 12 komercinių patalpų, kurių bendras plotas sudarys apie 570 kv. metrų.
„Gyventojai galės rinktis iš skirtingų išplanavimų butų, o komercinės patalpos prisidės prie patogesnės kasdienės infrastruktūros“, - kalba „Eriado“ vadovė Vita Žutautaitė. V. Žutautaitės teigimu, projekto pavadinimą įkvėpė pastatų eksterjeras - organiškos formos, porėta tekstūra ir gilios, natūralios spalvos. Migdolai, arba dangiškieji migdolai, asocijuojasi su kokybe, brandumu ir aukštesne verte. Projekto prekės ženklas kuriamas žemiškas, tačiau su subtiliu romantizmo prieskoniu - tai atsispindės tiek architektūriniuose sprendimuose, tiek bendrose erdvėse.
I kvartalas - arčiausiai intensyvios sankryžos, todėl jame numatyta daugiafunkcė struktūra: sporto centras, gyvenamieji pastatai bei komercinės ir socialinės paskirties patalpos. Pagrindinė viešoji erdvė - aikštė priešais sporto centrą - kuriama kaip natūralus tęsinys šalia esančios Perkūnkiemio aikštės. Leičių gatvės kvartalo vizija - tai ambicingas, bet jautrus miesto audiniui projektas, kurio esmė - subalansuota plėtra, atliepianti šiuolaikinio vilniečio poreikius: jauki gyvenamoji aplinka, pasiekiamos paslaugos ir bendruomeniškumą skatinančios erdvės.
„Žemesnėje dalyje ties Pušaloto gatve būtų statomas 9 aukštų daugiabutis, aukštesnėje - 5 aukštų daugiabutis. Ties naujai projektuojama Pušaloto gatve numatytas 9 aukštų tūris. Kiti daugiabučių namų korpusai bus išdėstomi ratu, lygiuojamasis į gretuminį užstatymą. Formuojama dviejų lygių vidinė kvartalo erdvė, kurioje kuriama žalioji kiemo erdvė, pritaikyta kokybiškam gyventojų naudojimui. Numatoma įrengti dviejų aukštų požeminę automobilių stovėjimo aikštelę. Rūsio patalpose 9 aukštų daugiabutyje numatytos paslaugų patalpos. Čia įrengiamos universalios paskirties patalpos, kurios naudojamos įvairioms paslaugoms (komercinėms, socialinėms, visuomeninėms ir panašiai). Į šias patalpas būtų įrengiami neįgaliesiems pritaikyti patekimai iš gatvės. Projektuojami ekonominės klasės 1-3 kambarių butai“, - apie būsimą kvartalą rašoma projektiniuose pasiūlymuose.
Gyventojų automobiliams numatomas požeminis parkavimas. Dviračių saugojimo vietos numatomos požeminėje saugykloje ir vidiniame kieme. Automobilių judėjimas kvartalo viduje nenumatytas.
Statant gyvenamuosius namus bus sutvarkyta ir Grigalaukio gatvės atkarpa, taip prisidedant prie aplinkinės teritorijos infrastruktūros gerinimo bei patogesnio susisiekimo. Šiuo metu jau vyksta senųjų sandėlių griovimo darbai. Statybas numatoma baigti 2027 metų pabaigoje. Į juos vystytojas planuoja investuoti apie 25 mln. eurų.
Projekto Techniniai Parametrai
Planuojamo objekto adresas - Justiniškių g. 136, Pašilaičiai;
Sklypo plotas - 10 000 kv. m;
Apželdintas sklypo plotas - 3 400 kv. m (34 proc. sklypo ploto);
Pastatų bendras plotas - 21 100 kv. m:
Antžeminis plotas - 11 900 kv. m;
Požeminės dalies plotas - 9 200 kv. m;
Statinių aukštis - iki 9 aukštų (iki 19,68 m aukščio);
Pastatų energetinio efektyvumo klasė - A++;
Prekybos/paslaugų paskirties plotas - 300 kv. m;
Butų kiekis - 234 vnt.;
Automobilių parkavimo vietų skaičius - 200 vnt. (požeminis parkavimas);
Dviračių stovėjimo/saugojimo vietų skaičius - 48 vnt. (parkinge ir vidiniame kieme);
Vaikų žaidimų aikštelės - 300 kv.
Sovietmečio Monolitinė Architektūra Pašilaičiuose
Su architektėmis Indre Ruseckaite ir Aušra Černauskiene susitinkame viename iš Pašilaičių ketvirtojo mikrorajono kiemelių. Mus supa triaukščių kotedžų tipo gyvenamųjų namų su sodeliais, sujungtų su aptakių formų dviejų laiptinių devynaukščiais, kiemas. Mūsų pokalbio tema: sovietmečio monolitinė architektūra ir būtent šis ketvirtasis Pašilaičių mikrorajonas (1986-1990), kurį suprojektavo Aida Lėckienė (išplanavimas ir kiemų kraštovaizdžio architektūra), Danas Ruseckas (išplanavimas ir pastatai), Irena Maknienė (pastatai ir kiemelių kraštovaizdžio architektūra), Jurgis Sidaravičius (inžinerija), Vilmantas Aidžiulis, Januli Pavlidi ir Lena Stukienė (konstrukcijos).
Indrė pasakoja prisimenanti Pašilaičių projektavimo procesą. Jų šeima tada gyveno kaimyninėse Justiniškėse, „paprastame 120 V (1977 m. pradėta gaminti stambiaplokščių namų serija - Z. V.) blokiniame name“: „Mes gyvenome pirmame aukšte. Tėtis buvo susiveikęs, kad pora rūsio patalpėlių po mūsų butu būtų jo, iškirto perdangoje angą, įrengė laiptus ir įsirengė rūsyje savo dirbtuves. Kai buvo projektuojamas Pašilaičių IV mikrorajonas, Indrei buvo 5-7 metai. Ji atsimena dirbtuvėse stovinčias didžiules braižymo lentas, maketus, greta ir nuotraukų ryškinimo kambarėlis, „viskas po ranka“.
Paneliniai namai Vilniuje
Žodis Indrei: „Tėtis ir I. Maknienė pasakojo, kad šių triaukščių namų projektus buvo labai sunku suderinti su Lietuvos SSR Valstybiniu statybos reikalų komitetu, dalį atstovų glumino ne visai socialistinei santvarkai pritinkantys architektūriniai sprendimai, kuriuos siūlė architektai: beveik uždaras kiemas ir pusiau privatūs sodeliai, kuriais būtų galėję naudotis pirmų aukštų gyventojai“.
Indrei tėvas privačiuose pokalbiuose užsimindavo, jog projektuodamas Pašilaičių IV mikrorajoną artinosi prie dar XIX a. pabaigoje išsikristalizavusio miesto-sodo idealų: „Tėtis Pašilaičiuose norėjo miesto-sodo įspūdžio su daug žalumos, įvairiais erdvių tipais, privačių, viešesnių ir visai viešų erdvių deriniu.“ Rengiant šį pokalbį spaudai kilo mintis, kad šį įspūdį Pašilaičiuose gali pajusti tik būdamas rajono viduje ar iš paukščio skrydžio.
Pirmieji triaukščių ir devynaukščių kompleksai Pašilaičiuose pastatyti prie dabartinės Žemynos progimnazijos (tuometės 59-osios vidurinės mokyklos). Indrė pasakoja, kad tėvas norėjo iš karto matyti ryškesnes miesto-sodo apybraižas, todėl laukdamas delegacijų (Pašilaičių IV mikrorajono projektuotojų kolektyvas buvo pasiūlytas TSRS valstybinei premijai už pasiekimus urbanistikoje, tai pačiai, kuria apdovanoti ir Žirmūnų I mikrorajono projektuotojai) skubinosi rajonui suteikti miesto-sodo vaizdą: „Su architekte Aida Lėckiene žiemos metu jiedu važiavo į mišką, kasė liepaites ir sodino jas mikrorajono skersgatviuose, kad atvažiavusi delegacija geriau įsivaizduotų, jog čia drieksis alėja.
Paklausta, iš kur, jos manymu, tėvas sėmėsi idėjų kurdamas Pašilaičių IV, Indrė išskiria keturis šaltinius: užsienio delegacijų vizitus, išvykas į kitas šalis, vakarietišką spaudą ir senojo Vilniaus istoriją: „Dalis gyvenamųjų rajonų Vilniuje projektavusių architektų, Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis, Kazimieras ir Genovaitė Balėnai ir kiti, interpretuodami savo kūrybą, dažnai atkreipdavo dėmesį į senamiestį. Žinoma, jų retorikoje galima užčiuopti tuos laikus persmelkusią propagandą, justi bandymas pateisinti kai kuriuos savo sprendimus, bet jie visi, pasakodami apie rajonų projektų idėjas, minėdavo dinamiškas senamiesčio panoramas, iškylančius vertikalius akcentus lyg bažnyčias, senamiesčio gatvių ir kvartalų vidinių erdvių struktūrą, ir savo siekius šias istorinio miesto vertybes savaip interpretuoti naujo miesto formose. Kitaip tariant, Pašilaičiuose norėta pagal galimybes sukurti tradicinio miesto, kuriam būdingas kiemas, įspūdį.
Monolitinė statyba - alternatyva standartizacijai? Aušra patvirtina, kad dviprasmybės čia tikrai esama ir atkreipia dėmesį, kad šio termino vartojimas Lietuvos kontekste yra specifinis: „Jei nagrinėtume Vakarų betono architektūros lauką, ten tokia sąvoka kaip monolitas beveik nevartojama, o sakoma vietoj lietas betonas (angl. cast in situ / in place concrete), o jei kalbama apie surenkamus gamykloje betono gaminius - surenkamas gelžbetonis (angl. precast concrete). Tuo metu Lietuvoje, kalbant apie klojiniuose formuojamą betoną statybos aikštelėje, sakoma „monolitas“, perimant Rytų bloke vartotą terminologiją ir siekiant išvengti ilgo pasakymo „vietoje liejamas betonas“.
Aušra priminė, kad apie 1981 m. Lietuvos SSR buvo įsteigta Monolitinės statybos valdyba, o 1987 m. ir eksperimentinis projektavimo ir statybos susivienijimas „Monolitas“, kurį paveldėjo ir 1990 m. Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva. Aušra: „Kas yra monolitas? Tai kažkas vientiso ir masyvaus: luitas, gabalas, gali būti akmuo ar betonas (gr. „monos“ - atskiras, vienas“ ir „lithos“ - akmuo - Z. V.). Statant iš surenkamų betono plokščių, architektai galėjo projektuoti tik labai ribotų formų ir matmenų pastatus, todėl monolitinė statyba matyta kaip tam tikra standartizacijos alternatyva: „Dėl jos galima išgauti įdomesnius, lankstesnių, plastiškesnių formų pastatus, suprojektuoti didesnius butus. Architektai šią inovaciją priėmė labai palankiai, „gal net su euforija“.
Be to, buvo manoma, kad monolitinė statyba bus ekonomiškesnė nei surenkamoji, bus išvengta blokų gabenimo iš gamyklų ir surinkimo statybų aikštelėje.“ Monolito pasirinkimą lėmė ir architektų siekis gyvenamuosius rajonus paįvairinti aukštybiniais ir didesne menine raiška išsiskiriančiais pastatais. O pagal to meto skaičiavimus manyta, kad stambiaplokštė statyba efektyvi statant namus iki 12 aukštų, o aukštesniems pastatams reikia tvirtesnių pamatų.
Pašilaičių IV mikrorajono monolitai nebuvo pirmieji Vilniuje. Anksčiau iškilo architekto Česlovo Mazūro betono „bokštai“, Lazdynuose tapę naujojo Vilniaus akcentais. Pašnekovės atkreipia dėmesį, kad klasikinėse (istorinėse, Lazdynų autoriai premiją gavo dar nepastačius bokštų) Lazdynų fotografijose šių „bokštų“ nėra, nors vieta šiems pastatams buvo numatyta iš anksto ir architektai laukė, kol ši technologija bus įsisavinta Lietuvos SSR (pirmiau reikėjo pagaminti klojinius, t. y. formas, į kurias turėjo būti pilamas betonas).
Įdomu, kad Lietuvos SSR architektai patirties monolitinių pastatų statyboje sėmėsi iš SSRS Vidurinės Azijos „respublikų“, taip pat Armėnijos, Moldovos, jos monolitinius pastatus pradėjo statyti anksčiau. Vakaruose ši technologija tuo metu jau buvo plačiai naudojama. Aušra nurodė du grandiozinius pavyzdžius iš Anglijos: Barbican Estate (pastatytas 1965-1976 m., architektų biuras Chamberlin, Powell and Bon) ir Robin hood Gardens (1965-1972 m., architektai Alison ir Peter Smithson) - didžiulius brutalizmo stiliaus architektūros socialinio būsto kvartalus, kuriuose įgyvendinta nemažai sprendinių, pavyzdžiui, „gatvės danguje“, terasuoti pastatai, bokštų ir mažesnio aukštingumo tūrių kompozicija. Jų interpretacijų galime rasti ir Lietuvos betono architektūroje, ir Pašilaičių monolitiniame kvartale.
Robin Hood Gardens
Jau anksčiau buvau pastebėjęs jame ne vieną postmodernistinės epochos architektūroje atšvaitą. Indrė patvirtina, Pašilaičiuose išties daug referencijų į istoriją ir žaidimo formomis: „Postmodernizmui būdingas ironiškas (o kartais ir sentimentalus) praeities perfrazavimas ir urbanistiniame, ir architektūriniame lygmenyje, estetikos sureikšminimas ir racionalumo absoliuto kvestionavimas.“ Ji paragina pažvelgti į lenktus devynaukščio balkonus ir juos atskiriančias sienutes. „Ši pastato dalis man primena žuvies žiaunas, jų lankus, lapelius ir plyšius.
Vienas iš tuometę Lietuvos SSR valdžią trikdžiusių Pašilaičių IV rajono projekto aspektų - siekis sukurti sąlygas didesniam privatumui, kartu organiškam bendruomeniškumui. Kiemelis, kuriame sėdime, buvo formuojamas kaip bendravimo / bendruomenės erdvė. Indrė pasakoja, kad tokių sodelių idėja pirmą kartą įgyvendinta Justiniškėse, prie vieno iš stambiaplokščių namų, o paskui prie architektūros istorikams ir urbanistams gerai žinomo ekraninio monolito Laisvės prospekte. Čia jau matyti būsimųjų pašilaitietiškų sodelių, apjuostų neaukšta tvorele, apybraižos. Ji atkreipia dėmesį į egzotišką detalę, į kurią, beveik neabejoju, niekas iš tyrėjų nebuvo atkreipęs dėmesio. Tai nedideli tarpeliai kotedžų sodelių sienelėse, tarsi architektas būtų sakęs: tai privati erdvė, bet tik iš dalies. Jei kas nors iš tikrintojų būtų „prisikabinęs“. Savotiškas perkūnsargis architektūroje.
Anksčiau minėta, kad vienas iš Pašilaičių IV mikrorajono architektų siekių buvo rasti sąsajų su senuoju Vilniumi. Viena iš šių sąsajų buvo pastanga sudaryti sąlygas laisvam, vingiuotam vaikščiojimui kaip senamiestyje. Ar pavyko įgyvendinti šią gairę, klausimas, tačiau tenka konstatuoti, kad taip tarp kvartaliukų leidžiantys vaikščioti praėjimai po 1990-ųjų buvo užtverti. Taip, priešingai, nei siekė architektai, privatumo, saugumo išsiilgę posovietinės Lietuvos gyventojai su(si)formavo beveik uždarus kiemus. Ar tai privalumas, ar trūkumas, klausimas diskusijai.
Kaip pašilaitietiški kiemeliai funkcionuoja tikrovėje? Taikant dalyvaujamojo stebėjimo metodą, galima įsitikinti, kad įvairiai, priklausomai nuo bendruomenės: dauguma jų gana rūpestingai tvarkomi (kai kurie netgi meniškai) ir yra ganėtinai aktyvūs. Drįsčiau teigti, kad jų aktyvumas pastarąjį dešimtmetį padidėjęs, kadangi būstus įsigijusios jaunos šeimos vertina šių kiemelių teikiamus privalumus: saugumą ir ramybę.
Sutariame, kad žmonės linkę labiau tvarkyti, kai žino, kur riba tarp privačios ir viešos erdvės, kita vertus (tai Indrės retorinis klausimas), ar tai reiškia, kad išganymas slypi tvoroje ir naujamiesčio tipo kvartalų idėją apskritai įmanoma įdiegti laisvo planavimo rajonuose? Ar tai nebus, pasak Indrės, bandymas meškai uždėti balerinos sijoną ir tikėtis, kad ji sublizgės Gulbių ežere. Kokio žanro meno šakoje galėtų sublizgėti laisvo planavimo gyvenamieji rajonai - tai klausimas, kurį šiame pokalbyje palikome atvirą, kaip ir kitą, ne mažiau intriguojantį.
Neabejoju, kad tūlas šio rajono gyventojas, sužinojęs, kad gyvena paveldiniame rajone, tikrai sutriktų, tačiau Lazdynų gyventojams toks priskyrimas turbūt nėra labai keistas. Bet kokiu atveju, tokiam pokyčiui, pasak Aušros, reikėtų šviežio požiūrio į gyvenamąją betono architektūrą: „Reikia į vertės atskleidimą orientuotų tyrimų ir atviros diskusijos, kurioje apgalvotume, ką norime išsaugoti kaip laikmečio ženklus, o ką galime transformuoti. Vis dėlto, tai gyvenama architektūra, ne visuomeninė, vadinasi, ji turi būti patogi ir pritaikyta šiuolaikiniams žmonių poreikiams. Spręstinos konkrečios užduotys: yra daugybė automobilių, kur juos statome? Pastatai turi atitikti tam tikrą energinę klasę - gerai, šiltiname. Bet kartu galvojame kaip išsaugoti vizualinę rajonų tapatybę.
Indrė pritaria Aušrai, kad gyvenamas paveldas turi reaguoti į nūdienos poreikius, o pagrindinis iššūkis, kuris turėtų tekti specialistams, kaip nesuniveliuoti vertingųjų šių rajonų ir atskirų pastatų savybių. Kas šio „vertingosios savybės“, pasak Indrės, diskusijų klausimas. „Kaip bebūtų, tai miesto dalis, suformuota standartizuotos architektūros objektais, kurie daugiau ar mažiau adaptuoti ir „suasmeninti“ kiekvienam Vilniaus rajonui ar net mikrorajonui. Galvojant apie šį „masiškumą“ ir kartais vos pastebimus skirtumų niuansus, reikia apsibrėžti, kas svarbu, o kas ne. Ar svarbu spalva? Gal kai kurių rajonų atveju svarbu, pavyzdžiui, raudonos Karoliniškių ugniasienės, balkonų stiklo-keramikos plytelių apdailos spalvos įvairovė? Gal Viršuliškėse, Justiniškėse ar Fabijoniškėse svarbu skirtingi balkonų ir ugniasienių reljefai, pastatų sujungimo detalės, įėjimo stogelių ir sienučių sprendimai? O gal svarbiau viešų erdvių pobūdis, struktūra ir jas lemiančios detalės. Pašilaičių IV mikrorajono atveju, tie fasadų įgilinimai? Svarbu, kad galerijos nebūtų įstiklintos? Svarstant, kas vertinga, saugotina Pašilaičiuose ir kituose rajonuose, Aušra suformuluoja tokią mintį, į kurią, manding, turėtų (galėtų) atkreipti dėmesį miesto vystymosi strategijos k...
tags: #renovacija #pasilaiciuose #triaukste #dalis