Šiandien tampa akivaizdu, kad svarbiausia sąlyga klestėti valstybei yra didelis investicijų aktyvumas. O tai pasireiškia vidinių, išorinių resursų efektyviu panaudojimu ir investicijų pritraukimu. Remiantis pasauline patirtimi teigiama, kad užsienio investicijos sąlygoja ekonomikos plėtrą ir skatina socialines - ekonomines reformas šalyje. Ypač svarbu, kad šalyje vyrautų patraukli investicijoms atmosfera.
Lietuvos žemėlapis
Esant ribotiems kapitalo ištekliams Lietuvoje, užsienio investicijos yra labai efektyvios, skatinant gamybos augimą, eksportą, keliant prekių ir paslaugų kokybę, kuriant naujas darbo vietas ir padedant įmonėms sėkmingiau konkuruoti laisvosios rinkos sąlygomis. Tiesioginės investicijos yra vienas pagrindinių šalies ūkio renovacijos veiksnių, nes atsiranda galimybė diegti modernias technologijas, įgyvendinti naujas ir progresyvias vadybos idėjas. Be to, tiesioginės užsienio investicijos (TUI) Lietuvoje buvo ir yra vienas iš šalies ūkio augimo pagrindinis stimuliatorius.
Atsižvelgiant į TUI aktualumą Lietuvai, yra svarbu išnagrinėti ne tik užsienio investicijų atsiradimo Lietuvos Respublikoje prielaidas, jų vystymą, dinamiką, bet ir pažvelgti į sąlygas ir paskatas tiesioginėms užsienio investicijoms Lietuvoje bei palyginti su kitomis Baltijos šalimis.
Investicijų Ekonominė Esmė
Kad būtų galima efektyviai nukreipti bei formuoti investicijų ekonominį efektyvumą, būtina gili analizė. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu paskesnio jo padidėjimo. Šiuo kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad investitoriui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu atsisako naudoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būti atlyginti būsimi infliaciniai nuostoliai. Kapitalo prieaugio šaltinis ir pagrindinis investicijų įgyvendinimo motyvas yra gaunamas iš jų pelnas.
Šie du procesai - kapitalo įdėjimas ir pelno gavimas - gali vykti skirtingais laikotarpiais. Šiems procesams vykstant vienas po kito, pelnas gaunamas iš karto, kai tik pasibaigia investicinis periodas. Tačiau, pelnas pradedamas gauti dar nepasibaigus investavimo etapams. Tai yra investicinių procesų ypatybės. Charakterizuojant investicijų ekonominę esmę, galima pabrėžti, kad šiuolaikinėje literatūroje šis terminas traktuojamas klaidingai arba labai siaura prasme.
Investicijos - tai įvairios rūšies turtinės ir intelektualinės vertybės, įdedamos į verslą ar kitus objektus ar sferas, ko pasekoje sukuriamas pelnas arba pasiekiamas koks nors socialinis efektas. Investicijos vaidina gana svarbų vaidmenį ekonomikos vystyme ir efektyviame jos funkcionavime. Šį vaidmenį padeda išsiaiškinti terminai "bendrosios investicijos" ir "grynosios investicijos".
Jei grynosios investicijos suma lygi nuliui, tai reiškia šalies ekonominio lygio kilimo nebuvimą ir, kaip rezultatas, gamybinis potencialas lieka nepakitęs. Jei grynosios investicijos suma yra didesnė už nuli, tai reiškia, kad šalis vykdo "ekonomikos atnaujinimą vienoje vietoje". Tai reiškia, kad šalies ekonomika yra kilimo stadijoje, nes vykdo gamybinio ir kitokio potencialo augimo politiką.
Multiplikatoriaus efektas
Grynosios investicijos kiekio padidėjimas skatina pajamų didėjimą. Pavyzdžiui, diegiant naują technologiją, įsigyta naujos įrangos už 100 000 Lt, tai leido gauti statybininkams ir mašinų gamintojams tokio pat dydžio pajamas. Jeigu jie pusę savo pajamų išleis vartojimui, tai tęs vartojamosios prekės ir paslaugos gamintojai gaus - 50 000 Lt pajamas. Jei ir šie pusę pajamų išleis vartojimui, tai kiti prekės ir paslaugos gamintojai gaus 25 000 Lt pajamas. Tokiu būdu šis procesas vyksta iki pat galo, t.y. iki 1 Lt. Vadinasi, iš kiekvieno lito investicijos pavyksta gauti 2 - 3 Lt pajamas. Ekonomikos teorijoje šis procesas - pajamų augimas didesniu kiekiu nei investicijos į ekonomiką - vadinamas multiplikatoriaus efektu.
Pats terminas multiplikatorius (lotyniškai "multiplikator" reiškia daugintojas arba daugiklis) yra ekonominis dydis, rodantis vieno kintamojo generuojamo dydžio priklausomybę kitimui sužadinusiojo kintamojo poveikio. Taigi šis dydis charakterizuojamas kaip koeficientas pajamų augimo nuo grynosios investicijos apimties augimo. Investicijos apimtys priklauso nuo įvairių ekonominių ir ne tik faktorių. Ko gero labiausiai investicijos apimtys priklauso nuo gaunamų pajamų paskirstymo tarp vartojimo ir taupymo.
Pajamų augimas didina vartojimo bei taupymo dalis tiek kokybine, tiek kiekybine prasme. Tačiau taupymo dalis didėja greičiau nei vartojimo. Ši taupymo pajamų dalis yra pagrindinis investicijos resursas. Kuo didesnė taupymo dalis, tuo investicijos kreivė artėja į begalybę. Šios lėšos ir yra pagrindinis investicijos šaltinis. Didelę reikšmę investicijos apimtims turi paskolos palūkanų normos dydis. Taip yra todėl, kad investicinio proceso eigoje yra naudojamas ne tik nuosavas, bet ir skolintas kapitalas. Jei laukiama grynojo pelno norma viršija paskolos palūkanų normos dydį, tai esant bendroms sąlygoms galima tikėtis, kad investavimas bus sėkmingas.
Taip pat ženklią įtaką investicijos apimties pasikeitimui, reikėtų atkreipti dėmesį į infliacijos tempą. Kuo aukštesnis šis rodiklis, tuo didesniu procentu nuvertės būsimas pelnas iš investicijos ir tuo mažiau bus suinteresuotumo didinti investicijos apimtis (ypatingą reikšmę šis faktorius turi ilgalaikėms investicijoms). Sąlyginis taupymo ir pajamų svoris priklausomai nuo visuomenės pragyvenimo lygio turi tiesioginę reikšmę investicijos apimtims.
Tiesioginės Užsienio Investicijos (TUI)
Šiuolaikinės tiesioginės užsienio investicijos (TUI) teorijos kūrimo ir susidomėjimo investavimo klausimais pradžia laikomas S. Hymer 1960m. tyrimas, kuriame buvo iškelta prielaida, kad vietinės kompanijos vidaus rinkoje yra pranašesnės už užsienio įmones todėl, kad geriau žino vietinę aplinką. Taigi, siekdamos kompensuoti šį trūkumą, užsienio kompanijos turi įgyti pranašumų kitose srityse.
Tiesioginės užsienio investicijos gali būti geriausiai apibūdintos kaip ilgalaikis kompanijos kapitalo užsienyje srautas, kurio pagalba investuotojas gali naudotis tam tikra įtaka vietinės įmonės valdymui ir eksploatavimui. Remiantis EBRD, TUI laikoma įmonės resursų perkėlimas, apimant kapitalą, technologijas ir personalą, į užsienio įmonę, siekiant įgyti tos įmonės kontrolę. Pagal OECD metodiką, TUI yra laikoma tokia investicija, kurios pagrindu susiformuoja ilgalaikiai ekonominiai santykiai ir interesai tarp tiesioginio užsienio investuotojo ir tiesioginio investavimo įmonės valdyme, t.y. daryti įtaką įmonės valdymui.
Tarptautiniame kontekste, TUI dažniausiai naudoja tarptautinės korporacijos gamybos, išteklių gavybos ar paslaugų srityse. D. Dunning apibrėžia TUI kaip įmonę, kuri vykdo verslą daugiau nei vienoje šalyje. Pagrindinė priežastis, dėl kurios susikuria šios korporacijos - konkurencinis privalumas įgijimas pasauliniu mastu gaminamai produkcijai ir jos platinimui. Konkurenciniai pranašumai didėja tiek dėl vertikalios, tiek dėl horizontalios integracijos su dukterinėmis įmonėmis.
Vertikali integracija leidžia sumažinti sandėliavimo ir transportavimo išlaidas, taip pat pašalina nesklandumus. Tai taip pat leidžia pagerinti platinimą ir aptarnavimo kokybę. Tuo tarpu horizontali integracija padeda geriau apsaugoti ir išplėsti monopolinę galią, pritaikyti produktus prie vietinių sąlygų ir pageidavimų, ir užtikrinti produkcijos kokybę. Prie konkurencinis privalumų taip pat reikėtų paminėti ir masinę gamybą, finansavimą, tyrimus ir vystymąsi bei informacijos apie rinką rinkimą.
Dideli kapitaliniai įdėjimai leidžia TK turėti geresnį darbuotojų ratą ir produkcijos specializaciją nei mažesnėms vietinėms įmonėms. Prekių komponentai, kurie nereikalauja didelio išsilavinimo gali būti gaminami pigios darbo jėgos šalyse ir pervežami galutiniam surinkimui. TK ir dukterinės firmos turi geresnes sąlygas ir terminus tarptautinėse kapitalo rinkose, todėl gali finansuoti didelius projektus. Literatūroje yra nurodomi kelios priežastys, kurios skatina TK naudoti TUI.
Kitaip tariant- tai kapitaliniai įdėjimai į vertybinius popierius. Šios investicijos labiau svarbios individualiam investuotojui. Portfelinės investicijos yra kaip papildomas lėšų šaltinis tiesioginėms investicijoms. Pagrindinis skirtumas tarp portfelinių ir tiesioginių investicijų yra tas, kad portfelinės investicijos nesuteikia investuotojui valdymo teisių.
Literatūroje pabrėžiamas ir kitas šių dviejų investicijų rūšių skirtumas - portfelinės investicijos teorija negali paaiškinti, kodėl vietinės įmonės vietoj pasiskolinimo ir investavimo renkasi tiesiogines investicijas iš užsienio.