Lietuvoje malūnai, deja, sparčiai nyksta, tačiau yra pavyzdžių, kurie įkvepia ir rodo, kad šiuos kultūros paveldo objektus galima prikelti naujam gyvenimui. Šį kartą kviečiame į išskirtinę kelionę, kurios metu ieškosime ypatingų objektų - malūnų. Sekdami mūsų maršrutu savo akimis pamatysite net 6 vėjo ir vieną vandens malūną. Don Kichotas kovojo su vėjo malūnais. Mes kviečiame juos atrasti ir jais pasigrožėti.
Galvoj užgimus minčiai daryti malūnams skirtą maršrutą, prisiminiau girdėjusi, jog šių statinių gausu Aukštaitijoje, Panevėžyje ir apylinkėse. Ir tikrai, pasirodo, vėjų gairinamos Aukštaitijos lygumos buvo puiki vieta malūnams statyti, o derlingose Pasvalio, Biržų, iš dalies ir Panevėžio žemėse gausiai užderėdavo javų, kuriuos, žinoma, reikėdavo sumalti.
Dėl derlingų žemių ir palankiai susiklosčiusių verslo aplinkybių Panevėžys tapo didžiausiu Lietuvos grūdų malimo centru. Ji ypač suklestėjo po Pirmojo pasaulinio karo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
Panevėžio Malūnai: Praeitis ir Dabartis
Pirmoji vieta į kurią patraukėme - Panevėžys. Ten, pasidoro, yra išlikę net du malūnai. Teko skaityti, jog senovėje Panevėžyje buvo penki ar net devyni malūnai, o miesto gatvėse miltus vežantys vežimai vos spėdavo prasilenkti. Dabar gi Panevėžio Ramygalos gatvėje, šalia „Žemynos“ progimnazijos, stūkso ir senus gerus laikus mena tik du iš jų. Kaip bebūtų, miesto teritorijoje stūksantys didžiuliai malūnai atrodo labai ypatingai.
Be šio garo malūno, mieste veikė dar trys: E. Kagano malūnas Ukmergės gatvėje, B. Nisono ir J. Kalmano dabartinėje Respublikos gatvėje bei D. Rubinšteino malūnas Kranto gatvėje. Netoli miesto ėmė rastis naujų garo malūnų (Savitiškio, Bistrampolio dvaruose). Iš visų Panevėžyje veikusių malūnų iki mūsų dienų išliko tik trys - B. Arčiau mokyklos esantis, dabar apleistas L. Petrikonio malūnas pastatytas apie 1880 metus.
Panevėžio simbolių - Ramygalos gatvės malūnų - istorija panaši, bet likimai skirtingi. Vienas mojuoja naujais sparnais, kitas baigia sugriūti.
Liūdna Apleisto Malūno Istorija
Šis malūnas pastatytas apie 1880 metus. P. L. Sovietmečiu malūnas nacionalizuotas, apleistas ir keliavo iš rankų į rankas. Malūnas buvo aptinkuotas, aptvarkytas vidus. Garsus astronomas Antanas Juška buvo žadėjęs dovanoti malūne rengiamai būsimai Panevėžio observatorijai ir teleskopą.
Kaune gyvenantis apleisto malūno savininkas kaltina Savivaldybę, esą jam negrąžinančią kadaise mieste senelio turėtų žemių. P. O dėl J. „Prieš keletą metų vyko teismai dėl žemės atkūrimo. L. Petrikonis buvo pateikęs prašymą šias žemes grąžinti natūra. Po teismo sprendimo, kad privalu grąžinti sklypą paveldėtojui, mes tikrai suformavome sklypą ir visus duomenis perdavėme Nacionalinei žemės tarnybai“, - pasakojo A.
Nors pagal teismo sprendimą teritorija suformuota, pats savininkas nederina kadastrinių matavimų. „Kitaip tariant, negalime užbaigti visų žemės suformavimo procedūrų, nes tai priklauso tik nuo savininko valios, o ne nuo mūsų. Gal nėra patenkintas, kaip buvo suformuotas tas žemės sklypas, tikrai nežinome, kodėl jis pats nederina matavimų“, - sako A.
L. „Gal kažkaip pavyks atgaivinti. Tai kultūros paveldas, bet pati valstybė nėra suinteresuota padėti jį išsaugoti. Buvau nuvykęs ir į Kultūros paveldo departamentą, bet išgirdau, kad finansavimo nėra, gal kitais metais. Bandysime rašyti paraišką, gal bent dalį lėšų pavyks gauti“, - svarsto L.
Prieš trejetą metų baigėsi teismų maratonas ir Aukščiausiasis Teismas įpareigojo Panevėžio savivaldybę L. Petrikoniui grąžinti maždaug hektaro sklypą J. L. „Savivaldybė neatiduoda mano senelių žemės. Jeigu pavyktų ją atgauti, būtų lengviau pradėti ir malūno rekonstrukcijos darbus.
Jei mieste esantys pastatai neprižiūrimi ir netvarkomi, jo savininkams Savivaldybė gali taikyti didesnį, iki 3 proc., nekilnojamojo turto mokestį. Tai ir buvo padaryta šiuo atveju. Pasak B. „Jeigu žmogus važiuoja netvarkingu automobiliu, policija turi teisę jį konfiskuoti, o su nekilnojamuoju turtu galima daryti bet ką, nesvarbu, kad praeiviams ant galvų jau byra plytos. Nėra kitų teisinių priemonių, kaip priversti savininką prižiūrėti savo nekilnojamąjį turtą“, - dėl griūvančio paveldo širdį skauda B.
B. „Malūnas kėlė grėsmę, jau buvo pradėjusios byrėti plytos vaikams ant galvų, todėl kreipėmės į teismą prašydami įpareigoti savininką pašalinti grėsmę. Jis aptvėrė malūną. Kadangi tai paveldosaugos statinys, jo rekonstrukcija užtruktų gerokai ilgiau nei bet kurio kito pastato, tad davėme gerokai daugiau laiko“, - sakė D.
L. „Man reikia mokėti didesnį nekilnojamojo turto mokestį, nors viską padariau, ko reikalavo Savivaldybė. Kažkodėl valdininkams atrodo, kad malūnas vis tiek nesaugus. Man čia labiau panašu į kerštą“, - kalbėjo L.
Pumpėnų malūnas
Mūsų eilėje trečiuoju tapo Pumpėnų malūnas, esantis Pasvalio rajone, Pumpėnų miestelyje, Malūno gatvėje (vietos koordinatės N 55°56′05″ E 24°20′15″ ). Nors stovi visai šalia kelio, pakelės medžių užstotą jį ne taip lengva iš karto pamatyti. Apie 1920 metus iš akmenų ir raudonų plytų pastatytas trijų aukštų, keturių sparnų vėjo malūnas buvo renovuotas prieš beveik 30 metų, kažkada neilgai jame buvo kavinė. Šis vėjo malūnas kepurinis, jo kepurę buvo galima sukioti gaudant vėjo kryptį.
Balsių vandens malūnas
Toliau maršrute - vos 4 km nuo Pasvalio nutolęs Balsių vandens malūnas, rymantis to paties pavadinimo miestelyje, šalia sraunaus Lėvens upelio (vietos koordinatės N 56°02′08″ E 24°21′16″). Šis malūnas, statytas dar 1764 metais, yra vienas seniausių Lietuvoje ir yra pripažintas istoriniu paminklu. Malūno ratai sustojo ir buvo išmontuoti 1961 metas. Dabar jo teritorija - sodybos tipo vieta, skirta lankytojų poilsiui. Paties malūno pastate - svečių namai, aplinkui yra dar keletas gyvenamųjų ir kitokio tipo statinių, didelę teritoriją puošia daugybė senovinių ūkio ir namų apyvokos rakandų.
Kleboniškių vėjo malūnas
Palikę vandens malūną, su „Ford Kuga“ patraukėme ieškoti jau penktojo sąraše - gražuolio Kleboniškių vėjo malūno. Prieš kelionę buvau radusi informaciją, jog šis malūnas stūkso Radviliškio rajone esančiame Kleboniškių kaime. Visgi mūsų išmanioji navigacija su šia lokacija nesusidorojo ir į šį kaimą mūsų atvesti nesugebėjo. Ant kalniuko įsitaisęs Kleboniškių vėjo malūnas, pasirodo, yra vienas ilgiausiai Lietuvoje malęs grūdus.
Malūnas medinis, aštuonkampis, kepurinės konstrukcijos, su lauko akmenų pamatais. Kepurė jo sukiojasi. Pasirodo, šis malūnas yra olandiško pavyzdžio, nes 19 a. tokie pat malūnai buvo statomi ir Olandijoje. Dabar malūnas savo vietoje stūkso kapitaliai atnaujintas ir yra bene vienintelis veikiantis vėjo malūnas Lietuvoje. Jis naudojamas pažintiniam turizmui, jame žmonėms rodomas malimo procesas. Vietinių gyventojų dar kitaip vadinamas Velnių malūnu.
Šeduvos malūnas
Pakelėje stūksantis statinys, kuriame jau ne vienerius metus veikia kavinė, yra plačiai žinomas artimesnėse ir tolimesnėse apylinkėse. Iš viso mūsų maršruto sąrašo šis malūnas vienintelis ir mums buvo žinomas, nes ne kartą pravažiuotas ir pastebėtas. Malūną rasite Šeduvoje, Vytauto gatvėje 89 (vietos koordinatės N 55°45′42″ E 23°44′38″). Kad ši vieta populiari supratome iš karto - mums atkeliavus malūno kavinėje ir gražiai sutvarkytoje teritorijoje aplink jį buvo pilna švęsti nusiteikusių žmonių.
Šeduvos malūnas ne tik sveikas išsilaikė, tačiau apie jį išlikusi ir turtingiausia istorija. Šeduvos malūnas statytas apie 1905 metus, šie metai įrašyti ir virš įėjimo. Jį statyti pradėjo Jarašiūnų šeima, statybos darbams pinigų užsidirbusi Amerikoje. Malūnas apylinkėse buvo populiarus, visi keliaudavo čia malti savo grūdų. Tarybiniais metais malūnas buvo nacionalizuotas ir apleistas. Vėl gyvybė jame atsirado 1967 metais, kuomet čia buvo įkurtas restoranas “Užuovėja” ilgainiui tapęs vienu populiariausių pakelės maitinimo įstaigų Lietuvoje.
Likę paskojimų, kad tais laikais į šį restoraną buvo sunku patekti, vietas reikėdavo užsisakyti iš anksto. Prasidėjus nepriklausomybei, malūnas vėl buvo apleistas, žmonės jį išplėšė. Būtų jis taip ir sunykęs, jei jo prieš beveik 20 metų nebūtų nusipirkę nauji savininkai. Jie ir pavertė malūną tuo, ką pamatėme jį aplankę.
Stultiškių vėjo malūnas
Atsigėrę kavos, atsipūtę ir palikę Šeduvos malūną, iškeliavome ieškoti paskutinio mūsų maršruto objekto - Stultiškių vėjo malūno. Šik tiek daugiau nei 10 kilometrų nuo Panevėžio nutolusio Stultiškių kaime (vietos koordinatės N 55°37′46″ E 24°13′51″) malūnas stūkso nuo 1880 metų. Pasakojama, kad jis tuo metu buvo pastatytas aplink didelę pušį, kuri buvo nupjauta ir ant jos kamieno pritvirtintos girnos. Tai keturių aukštų, gražiai sutvarkytas, dailus malūnas, turintis ir medinį tiltelį, ant kurio užlipus galima apeiti aplink statinį.
Senovėje žmonės malūnus buvo apipynę įvairiomis istorijomis ir legendomis, laikė juos velnių ir nelabųjų gyvenamosiomis vietomis. Aplankę visus 7 malūnus, žinokit, nei vieno velniuko nesutikome. Tiesa, keletą tik medinių matėme, kurie Šeduvos malūno kavinės interjerą puošė.
Obelių vėjo malūnas
Obelių vėjo malūnas - medinis malūnas minimas jau nuo XVI amžiaus, netoli Obelių dvaro. Faktų apie Obelių vėjo malūną išlikę nedaug. Žinoma, jog jis buvo įvairių įtakingų dinastijų nuosavybė. Jis priklausė grafams Tiškevičiams, Petkevičiams, Tyzenhauzams, Pšezdzieckiams. Tačiau XX a. unikalaus statinio, atlaikiusio karus, šlovė prigeso. Sovietiniais laikais jis stovėjo apleistas, niekas juo nesirūpino. Atgavus nepriklausomybę akį traukiantis pastatas privatizuotas, renovuotas ir pritaikytas svečių priėmimui, bet veiklą teko nutraukti dėl lėšų trūkumo. Nebeveikiantis, uždarytas malūnas traukė prašalaičių dėmesį, todėl buvo išgrobstytas jo vidus, kilo gaisras.
Išvados
Šiame straipsnyje apžvelgėme renovuotų vėjo malūnų istoriją Lietuvoje. Pateikėme informaciją apie skirtingus malūnus, jų istoriją, architektūrą ir dabartinę būklę. Tikimės, kad šis straipsnis paskatins žmones domėtis Lietuvos kultūros paveldu ir prisidėti prie jo išsaugojimo.
tags: #renovuotas #vejo #malunas